Balys Sruoga, kaip rašytojas humanistas, filosofas ir psichologas, siekė atsakyti į esminį XX a. klausimą: kaip ir kodėl atsirado nežmoniška fašizmo ideologija, kaip vieni žmonės pavirto žvėrimis, o kiti, silpni, iškamuoti, bejėgiai, iš paskutiniųjų stengėsi išlikti žmonėmis. B. Sruoga įsitvirtino platesniame kultūros kontekste kaip savito kūrinio - „Dievų miškas“ - autorius. Tai memuarinis veikalas apie Štuthofo koncentracijos stovyklą. Apžvelgsime kiaušinio epizodą Balio Sruogos romane „Dievų miškas“. Aptarsime aplinką, vaizduojamąją situaciją, pasakotoją, jo požiūrį į skirtingas katorgininkų situacijas, detaliau paaiškinsime epizodo pabaigos pastraipas, Velykų simbolio prasmę ir svarbą.
Velykų šventimas Štuthofo koncentracijos stovykloje
Ištraukoje vaizduojamos pirmosios pasakotojo Velykos stovykloje ir jų šventimas. Labai tiksliai žymimas laikas ir vieta - 1943 metų pavasaris, Velykos - Kristaus prisikėlimo, atgimimo ir atsinaujinimo šventė. XXI skyriuje pasakojama, jog šeštadienį prieš Velykas katorgininkai dirbo tik iki pietų, o po pietų Vacys Kozlovskis išrikiavo visą bloką kieme. Pirmą Velykų dieną nedirbome. Vacius kviečia mus, lietuvius, pas save į "dienos ruimą". Kadangi su mūsų kojom ir ausim buvo dar pusė bėdos, Vacelis pareiškė, kad mes velykų pirmosios dienos proga galime kambary net ant suolų pasėdėti, jei tokio noro turime.
Kaip ir įprasta lageryje šventimas buvo vykdomas kitaip nei už jo ribų, tai yra neapseita be fizinio sveikinimo mušimo ir užmušimo. Šventės proga kaliniai gavo progą patekti į dienos ruimą ir pasėdėti ant suolų, tačiau šią progą gavo tik švarieji. Pasakotojas į nešvariųjų sumušimą reaguoja įroniškai, sako, kad katorgininkėlius ruošiasi pavaišinti.
Ištraukos pradžioje pasakotojo balse galime išgirsti ironijos gaidelę pasakojant apie tai, kaip „kažkoks vargšas katorgininkėlis“ (mažybinė - maloninė forma leidžia pajusti užuojautą ir meilę likimo draugui) padovanojęs kaliniams kiaušinį. Ištraukos nuotaika kinta. Atsiranda gyvybingumo bei vilties pulsavimas.
Kiaušinis - vilties simbolis
Kiaušinis - gyvybės, kuriamųjų galių, naujos pradžios simbolis. Ta netikėta dovana padeda kaliniams pajusti savąją gyvybę dar esant ne kažkur šalia, o juose pačiuose: „Ir mes dabar, kaip visi gyvieji žmonės, švenčiame Velykas!“. Gyvieji!.. Galbūt pirmą kartą per ilgą laiką pasijunta ne tik dar gyvi, bet svarbiausia - Žmonės!
Taip pat skaitykite: Žmogaus dvasia Balio Sruogos kūrinyje
Ypatingą, sakralinę prasmę įgyja ir kiaušinio „plonučiuką gabalėlį“ dalinimas iš vyriausiojo rankų (lyg kunigo ar išrinktojo statusas): kiaušinio gabalėlis čia tarsi komunija, kurią priimdamas žmogus ne tik išsivaduoja iš nuodėmių, bet drauge suvokia savąją auką… Šventų Velykų Komunija… Velykos - Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo šventė, siejama su atgimimu naujam gyvenimui, viltimis, tikėjimu…
Gal ir jiems, Štuthofo kaliniams, dar lemta atgimti žmonių gyvenimui?! Gal ne viskas prarasta, juk kiekvienas tikintysis priimdamas komuniją kartoja: „… ir gelbėk mus nuo pikto…“, ir įsižiebia Viltis… - taip būtų galima įvardyti ištraukos prasmę.
Kas gali pakylėti žmogų virš to negyvo pasaulio, jei ne tikėjimas, viltis ir mažas stebuklas - „plonučiukas gabalėlis“ kiaušinio, suteikiąs ne tik palaimą, ramybę. „Buvome sotūs tuo kiaušinio gabalėliu,- ir dar kaip sotūs!“. Būtent jis (kiaušinio gabalėlis) tampa dvasios stiprybės simboliu, atgaivinusiu užmirštą žmogiškąjį išdidumą. Ištraukos pabaigoje nuotaika vėl kinta, pasakotojo balse atsiranda ne nugalėtų, o prisikėlusių, gyvų žmonių tvirtybės gaidos… Dar esu … Žmogus!..
Kunigų vaidmuo Štuthofe
Ką gi jie šiame pragare reiškia, kaip kunigai? Jiems nevalia viešai melstis, kaip ir visiems kaliniams; jie negali mišių laikyti ar klausyti išpažinčių, nes visa tai griežčiausiai uždrausta. Ir jiems, čia atėjus, buvo atimtas rožančius, škaplieriai, maldaknygė. Jie nieko negali kitiems padėti, nei jų užjausti, nes jie patys yra vargšai. Ir vis dėlto…
Pirmieji kunigiški veiksmai
Po pirmųjų dešimt dienų mes grįžome nuo Vyslos prieupio asfaltuotu keliu. Lietus pamažu lynojo. Kelio buvo koks pora kilometrų. Po sunkaus žvyro krovimo vos galėjome vilkti kojas. Kastuvus ant pečių užsimetę, galvas panarinę, mes ėjom ir galvojom, kad ilgai nebeištversime šitame varge. Tada kun. Alfonsas Lipniūnas prisigretino prie manęs, patempė už rankovės, kad kiek atsiliktume nuo kitų, ir paprašė išklausyti jį išpažinties. Be kryžiaus ženklo, kad sargybiniai nepastebėtų, jis pradėjo išpažintį. Man virpėjo rankos, ir suspaudė širdį. Kaip du valkatos, kaip labiausiai paniekinti padarai susitinkame dabar du kunigai šitame iškilmingiausiame išpažinties akte. Davęs jam išrišimą, aš paprašiau, kad čia pat ir jis išklausytų manęs. Tai buvo pirmas kunigiškas veiksmas, kurį mudu atlikome. Komunijos mes nesitikėjom priimti, nes kas gi mums ją galėjo duoti, nebent angelas iš dangaus. Grįžę į barakus buvome bent tiek laimingi, kad galėjome atgulti į lovas. Manoji buvo trečiame aukšte, pačioj palubėj, todėl tvankumas troškino. Tur būt, turėjau ir karščio, nes vidurnaktį išbudęs jutau nežmonišką troškulį. Nusiritęs nuo trečio aukšto, ėjau ieškoti vandens. Žinojau, kad prausykloje ir visame kacete jis buvo užterštas, dėl to jo gerti nebuvo galima. Norėjau bent pavilgyti lūpas ir smilkinius sudrėkinti. Įšliaužiau į prausyklą, - žiūriu, kažkas sukritęs guli ant akmens grindinio. Vos girdimai vaitoja. Pasirodo, iš miegamosios palatos išmestas bemirštąs žmogus, kad greičiau nusibaigtų. Nors daug jau buvau matęs mirštančių ir užmušamų, tačiau šį kartą manyje pirmą kartą pabudo kunigiška pareiga jam padėti. Priėjau, įsižiūrėjau į jį arčiau. Jis alsavo paskutinius atodūsius. Akys stojosi stulpu ir, silpnos mėlynos lempos šviesos apšvietime, atrodė dar labiau klaikios. - Kas tu, lenkas? - paklausiau. Vos girdimu balsu, gargaliuodamas, jis patvirtino mano klausimą. - Esu kunigas, - pasakiau. - Supranti? - spaudžiau jam ranką. - Gailėkis, duosiu išrišimą. Uždėjau rankas ant saistančios jo kaktos ir ištariau išrišimo žodžius. Savotiškai šiltas jausmas palietė mano krūtinę. Grįžau į lovą ir keletą minučių galvojau apie laimę to žmogaus, kuriam nelauktai atsirado kunigas. Gal jis visą gyvenimą meldėsi, prašydamas Dievą atsiųsti jį mirties valandoj. Ir iš tūkstančių čia ligi šiol mirusių ir mirštančių jis vienintelis šitos malonės susilaukė.
Taip pat skaitykite: Kūrybiškumas ir gamtos tyrinėjimas žiemą darželyje
Pirmasis iš mūsų dezinterija susirgo ekonomistas Vytautas Meilus. Jis gulėjo kitoje lovoje su vienu lietuviu ir rytojaus dieną ruošėsi eiti į ligoninę. Vakare pasiunčia jis savo draugą į mano lovą, kur gulėjome su Pilypu Naručiu, o mane kviečia nakvoti pas save. Mudu su Meilumi buvom iš vieno krašto ir mokėmės toj pačioj Ukmergės gimnazijoj. Galvojau, kad jis nori su artimesniu žmogum ką nors pakalbėti, savo vargu pasiskųsti. O jis man sako: - Kunige Stasy, išklausyk manęs išpažinties. Gal mano dienos suskaitytos. Sugulėme lovoje ir, kad niekas nepastebėtų, pradėjom Dievo akivaizdoj keliauti per visą jo gyvenimą. Ilga buvo ta išpažintis ir nuoširdi. Skubėti neturėjom kur, tik į mirtį, tat kodėl visu ramumu ir rūpestingumu neatlikti apyskaitos, kuri gal jam paskutinė. Nejutom šį kartą nei utėlių graužimo, kuris mus kankino, ypač lovon atgulus. Į ligoninę, deja, jis nepateko, o buvo paskirtas į kripelių - nusibaigiančiųjų baraką. Nieko jis beveik negalėjo valgyti, ir atrodė sudžiūvęs kaip šakalys. Vėliau, nežinau kokiu būdu, jis vis dėlto įsiprašė į kaceto ligoninę ir pamažu atsigavo. Malonė, atėjusi per išpažintį, turėjo stiprinti jo paskutines jėgas ir duoti jėgų dvasiai.
Pirmoji mirtis
Ketvirtą gavėnios sekmadienį suruoštas prieš mus antrasis "krikštas" pirmiausia palaužė majorą Stasį Puodžių. Jis greitai susirgo plaučių uždegimu, nors keletą dienų dar buvo varomas į darbus. Iš jų mes parvesdavome jį už rankų ir vėl išsivesdavome. Stengėmės, kad jis patektų prie "pompos" darbų, ir čia mes jį užkišdavome tarp plytų krūvų, ant saulutės, kad prasėdėtų, ligi grįšime vėl iš darbo. Po keleto dienų jis buvo visai bejėgis, ir vieną rytą gavo kortelę eiti į ligoninę. Palydėjau jį kiemu iš 6-to bloko, kur tada mes gyvenome. Vedžiau jį už rankos ir mačiau, kaip jis beviltiškai atrodo. - Stasy, - sakau jam. - Aš noriu atlikti tau pareigą, kaip kunigas. Tavo kova bus sunki, pats supranti. Ar nori? Jis pažiūrėjo į mane, lyg netikėdamas žodžiais. Laiko išpažinčiai atlikti nebuvo. Jutau, kad jo dienos suskaitytos, ir aš jam daviau išrišimą. Mačiau, kaip jo akys buvo pilnos ašarų. Jis sutelkė visas jėgas, ir jo veidas lyg pragiedrėjo. Jis paspaudė man ranką, ir jo žvilgsnyje mačiau dėkingumą. Po keleto dienų, balandžio 14 d. - trečiadienį prieš Verbų dieną, 7 vai. ryto jis mirė, - pirmasis iš mūsų 46-ių. Kai balandžia 17 (Verbų išvakarėse) patekau pats į ligoninę, kiti mūsiškiai ligonys pasakojo, kad Puodžius prieš mirtį klejojęs ir garsiai šaukęs. Net kelintoje palatoje girdėjo jo vokiškai kartojamus žodžius: "Aš prašau teisingumo… Prašau pašaukti kun. Ylą." Kodėl jis šaukėsi kunigo? Matyt, išrišimo įspūdis veikė jį stipriai, gal jis norėjo atlikti dar pilną išpažintį. Šita mintis turėjo būti labai gili, kad net kliedėdamas jos nepametė. Nelaimingas Puodžius… Turėjo jis jautrią širdį, kaip daugelis Zarasų krašto žmonių. Mažas būdamas tarnaudavo mišioms ir buvo gražiai katalikiškai auklėjamas. Bet gyvenimas vėliau sulaužė gražią jo jaunystę. Jo šeiminė žaizda buvo gili - šitai aš žinojau. Berlyne, kai mes pirmąjį kartą buvom pabėgę, mačiau jo antrąją žmoną; pirmoji su dviem sūneliais tada liko Lietuvoje. Aš nesikišau į šį jo reikalą, buvau jam bičiuliškas, kaip ir kitiems tautiečiams. Kartais užeidavau į viešbutį, kur jis ir dar keletas lietuvių gyveno, pakalbėdavau. Man rūpėjo ši jo asmenine žaizda, bet galvojau, kad reikia ją pakęsti - laukti, kol jis pats ieškos ją pagydyti. Gal kada ta mano bičiulystė jam pravers, gal šauksis kokios pagalbos… Nūnai jis šaukėsi - paskutinę valandą. Matyt, norėjo tą žaizdą užgydyti, bet aš buvau nebeprįsišaukiamas. Aš dirbau laukuose ir nieks iš ligoninės nebūtų galėjęs manęs atvesti pas jį.
Kelias į ligoninę
Buvau antrasis iš mūsų grupės, nurašytas į kripelių baraką nusibaigti. Iš bado pradėjau tinti. Organizmas gamino tik vandenį, o troškulys dar labiau reikalavo vandens. Keičiau rytinę ir vakarinę riekelę duonos į kavą ir dvigubai gėriau. Dirbdamas prie statybos, ėjau nešti cemento maišelių, kad prie jų sandėlio gaučiau esančio švaraus lauko vandens atsigerti. Vieną vakarą mane draugai parvedė iš darbo jau nebegalintį paeiti. Iš ryto bandžiau patekti į ligoninę, bet SS gydytojas Heidl nurašė į mirtininkų bloką. Atsisėdau ant akmeninių laiptų ir žiūrėjau, kaip paskutinius ligonius gydytojas skirsto - vienus į ligoninę, kitus į mano bloką. Nieko negalvojau ir nesijaudinau, nes anksčiau ar vėliau turi čia kiekvienas numirti. Tik netikėtai man švystelėjo čeko sanitaro atkreiptas į mane veidas. Mūsų akys susitiko, kaip dviejų draugų. Tur būt, jis pamatė ant mano krūtines prie numerio išspaustą raudoną trikampį su raide L - lietuvis. (Čekai, senesni kaliniai, lietuviams buvo labai geri iš pirmų dienų). Aš pakilau nuo laiptelių ir priėjau prie jo. - Pristatykite mane dar kartą gydytojui, - paprašiau. - Kas tau yra? - paklausė. - Odema Čekas privedė mane prie Heidl, kuris buvo SS kapitono uniformoje ir šį kartą be balto gydytojo chalato. Žinojau, kad jis nemuša, net ne-kolioja. Jis išsiskyrė iš visų kitų SS karininkų ir savo nekarišku laikymusi. Būdavo, praeini pro jį, išsitempi, nusiimi kepurę, o jis nenusuka akių nuo tavęs. Priešingai, į tavo pasveikinimą atsako maloniu žvilgsniu ir pastebimu galvos linktelėjimu. Tada aš nežinojau, kad jis sudėtų vokietis, baigęs Pragos medicinos fakultetą. Šitai man pasakė viena kalinė žydė, jau išėjus į laisvę. Ji taip pat buvo gydytoja ir su Heidliu kartu studijavusi mediciną. Apie Heidlį ji labai gerai atsiliepė, kaip apie kultūringą vokietį. Stutthofe jis ją atpažinęs ir jai tylomis pasakęs: - Aš nenoriu tavęs čia matyti, supranti. Pasistenk greičiau išnykti. Po keleto dienų žydė buvusi pasiųsta į Stutthofo filiale - į žydžių stovyklą Letzkau, tuoj už Vyslos. Iš pirmos dienos, kaceto vadovybės potvarkiu, ji buvusi paskirta šios vietos kalinių gydytoja. Tai buvęs Heidlio planas ją išgelbeti, ir ji įsitikinusi, kad tik tas jai ir padėjo išlikti gyvai. Nežiūrint gero įspūdžio, kurį apie Heidlį buvau susidaręs, vis dėlto nesitikėjau, kad jis dabar pakeistų savo sprendimą. Kartą jis buvo mane nurašęs į kripelių bloką; jis pats tada skirstė tą ligonių masę, gal kokius du šimtu žmonių. Kiekvieną atidžiai patikrinti jis net negalėjo: už tai jo kaltinti nebuvo galima. Kas gi aš jo akyse, kad nūnai manęs pasigailėtų? Heidl peržvelgė mane. Aš atrodžiau kaip vyras, sveriąs 120 kilogramų - toks storas, nors svėriau nedaugiau, kaip 50. Jis liepė parodyti kojas; jos buvo kaip stambūs kuolai be jokios kojų formos. Jis pakraipė galvą, nereikšdamas man daug paguodos. Tuo metu čekas jam kažką tyliai pasakė; aš šitai gerai pastebėjau, nors tuo metu ir nesupratau, kad tarp jų galėtų būti kas nors artima. Heidl užmetė akį ant mano numerio ir pasakė sanitarui: - Na ja, Litauer, - lietuvis. Tegu eina į ligoninę.
Lavoninės vaizdas
Ligonis, palyginus su kitais kaliniais, laimingas tuo, kad gauna lovą su baltomis paklodėmis, kuri pakankamai švari. Gauna ir naujus, geresnius baltinius. Dėl to visą savo nešvarumą, atsinešamą iš kitų barakų, turi nuplaukti ligoninės prausykloje. Praustis man teko su keletu senųjų kalinių iš chirurginio skyriaus, kurie privalėjo skalbti savo žaizdas. Beveik visi jie buvo flegmoninin-kai. Flegmana - tai speciali kaceto ligos rūšis: pūliavimas eina nuo pat kaulų, ir jam pašalinti reikia gilių piūvių. Mačiau kaip armonikas supjaustytus šonus, kurie, kvėpuojant, keistai kilojosi, sučiaupdavo arba atidarydavo žaizdas. Neperdėsiu, kad pro jas matei šonkaulius. Tiesa, kaulų visur matei, nes šie žmonės buvo tokie pat kripeliai, kaip ir tie, kurie gyveno specialiam bloke. Nebuvo nuostabu matyti nuogus šonkaulius, kada jie turėjo tik vieną plonytę odos dangą, be jokio raumens. Mano akims vis dėlto buvo nematytas vaizdas, ir nosiai - baisus dvokimas iš jų žaizdų, apklijuotų bintuojamų popierium. Su šitais žmonėmis aš patekau į tą pačią chirurginę palatą. Matydavau jų supiaustytus šonus ir vėliau, perrišimų metu. Kiekvieną kartą man kildavo pasibaisėjimas dėl jų kančios. Kitiems čia buvo supiaustytos rankos, kojos ar veidas, žiūrint, kur pūliavimas prasidėjo. Supiaus-tytas abi kojas turėjo ir mūsų agronomas Ignas Budrys, kurį čia radau jau keletą dienų gulintį. Mane domino, kurgi kiti mūsiškiai, nes jau keliolika jų buvo atsidūrę ligoninėje. Vaikščioti iš vienos palatos į kitas buvo griežtai draudžiama, tačiau ne vieną aš sutikau išvietėje. Ji buvo bendra su dezinterininkų išviete. Dar tos pačios dienos popietyje čia atradau Vytautą Meilų, kuris man pakuždėjo: - Užeik pas mus. Algirdas Tumėnas labai silpnas, nori atlikti išpažintį. Durys į dezinterininkų palatą vedė iš pačios išvietės. Pro jas ėjo žmonės, vos vilkdami kojas, ir vėl grįžo atlikę reikalus. Tas pats judėjimas ėjo pro lovas, takais. Dėl to į svetimos palatos žmogų sanitarai negalėjo atkreipti dėmesį. Aš įslinkau į vidų. Baisus tvaikas užėmė burną. Lovos buvo be baltinių, tik vieni čiužiniai - vadinas, ne taip kaip mūsų palatoje. Aišku, švaros čia niekas negalėjo palaikyti net pačiose lovose. Iš tolo mačiau gulinčius dr. Praną Germantą, prokurorą Antaną Liūdžiu, gimnazijos direktorių Zigmą Masaitį. Susiradau ir Algirdą Tumėną, kuris gulėjo su lenku vienoje lovoje. Pradžiugo jo išbalęs, pageltęs ir kaulėtas veidas. - Meilus sakė, kad tu norėjai… - Išpažinties, - pabaigė jis. Vos pastebimai sudėjo kryžių ant krūtinės ir lyg į lovos kraštą, pasisvėręs, pradėjo kalbėti. Prisiminiau mūsų pažintį ant grindų pirmąjį vakarą, kai skersomis, kaip silkės, turėjome šalia vienas antro sugulti. Prisiminiau pasikalbėjimus, kai mudu valėme beržynėlį prie pompa-vimo stoties statybos. Algirdas buvo iš Vilniaus grupės, ir anksčiau jo nebuvau pažinojęs. Po tos išpažinties mudu daugiau nebesusiti-kom. Šis ketvirtas išrišimas, kurį jam daviau, man atrodė jam paskutinis. Manęs neguodė jo ramybė, kuri puošė jo baisiai sumenkusį veidą. Mirtis artėjo prie jo skurdžios lovos šioje lavoninę primenančioje palatoje.
Masaičio mirtis
Vakarop pirmą kartą mane aplankė dr. Antanas Starkus, kuris čia dirbo, jau kaip gydytojas. Jis nedrąsiai artinosi prie manęs, lyg privengdamas svetimų akių, kad kas nepaskųstų, jog specialiai lietuvį ligonį lanko. Jis įspaudė man piliulę į rankas ir pasakė: - Masaitis labai silpnas; jis prašo tavęs išrišimo. Mane jaudino Starkaus didelės akys, tur būt, draugo mirtimi ar šituo neįprastu dvasiniu patarnavimu susirūpinusios, ir kiek virpą veido raumenys. Kaip visuomet jo kietai suspaustos lūpos, šį kartą buvo pravertos, lyg norinčios dar ką pasakyti, lyg iš nustebimo ar rūpesčio pametusios savo įprotį susispausti. Laiko nebuvo daug. Reikėjo vykdyti mirštančio žmogaus valią. Žinojau, kad paprastai kunigas negali duoti išrišimo iš tolo, kažkur jam nematomam žmogui. Bet šiose sąlygose, galvojau, Bažnyčia papildys netobulumus. - Eik greitai pas jį, pasakyk, tegu žadina gailestį, ir už poros minučių aš tarsiu išrišimo žodžius, - pasakiau. Jis išskubėjo. Aš atsisėdau lovoje, uždengiau rankomis veidą, bandžiau prisistatyti Masaitį. Mano akyse stovėjo tik sudužę jo akiniai ir tekąs iš veido kraujas. Tai buvo scena, kai mudu vieną dieną krovėme prie Vyslos kanalo žvyrą į sunkvežimius. Keliasdešimt žmonių švytavome kastuvais, vis raginami greičiau dirbti. Sargybinis vokietis stovėjo netoliese ir piktu balsu šaukė. Prie vieno pribėgęs, jis ištraukė kastuvą iš rankų ir ėmė mušti šautuvo buože per šonus. Paskui pats paėmė kastuvą į rankas ir įsiganiu-sio vyro pajėgumu ėmė demonstruoti, kaip kalinys turi žvyrą kabinti ir mesti į sunkvežimį. Šitas įvykis vertė visus pasitempti, kad vėl kas nors negautų šautuvo buožės smūgių. Ir kalinių prižiūrėtojas - Kapo - labiau paleido į darbą savo lazdą, matyt, bijodamas, kad už prastą priežiūrą jam pačiam nekliūtų iš sargybinio. Tuo metu mudu su Masaičiu švytavome savo kastuvais šalia vienas kito. Tai buvo atsitiktinumas, kad mudu besigraižydami apie žvyro krūvą susitikome greta.
Taip pat skaitykite: Geriausios veiklos vaikams Baltame miške