Kai moteris sutinka vyrą ir jei abu vienas kitam patinka, tarp jų kuriasi emocinė trauka. Jei abiem tinka antra pusė, tai emocinė trauka užauga į meilę - norą būti kartu. Jei toliau meilė didėja, ji pereina į aistrą. Na, o iš aistros gimsta vaikai. Tačiau ne visos istorijos baigiasi laimingai. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip skyrybos veikia vaikų gyvenimą Lietuvoje, remiantis statistika ir ekspertų įžvalgomis.
Skyrybų statistika Lietuvoje: tendencijos ir faktai
Deja, bet skyrybų šeimose skaičius, kaip liudija statistika, jei ne auga, tai bent jau išlieka stabiliai aukštas: kasmet Lietuvoje išsituokia apie 10-12 tūkstančių porų (palyginimui, susituokia apie 20 tūkstančių porų). Lietuva išsiskiria dideliu skyrybų skaičiumi Europoje, o visuomenė vis labiau praranda gebėjimą kurti tvirtus ir artimus ryšius.
- Kasmet išsiskiria maždaug 1 iš 2 susituokusių porų.
- Daugiau nei pusė (54 proc.) pernai Lietuvoje išsiskyrusių porų turėjo bendrų nepilnamečių vaikų.
- Vienišų tėvų šeimos Lietuvoje sudaro 25 proc. visų namų ūkių, kuriuose auginama vaikų. ES vidurkis yra 14 proc., o Lietuvą lenkia tik Estija (28 proc.) ir Danija (29 proc.).
- Apie ketvirtį vaikų gimsta santuokos neįregistravusiems tėvams.
Grafike matome tendenciją - kasmet vidutinis pirmą kartą gimdančių moterų amžius didėja. Grafike matome ir tendencija, kad vaikų nesantuokos gimdoma vis mažiau. Jei 2020 metais gimė 6341 vaikas, tai 2024 m. - 5291 vaikas. O vaikų kasmet gimsta apie 20 tūkst. Tiek demokratinėse šalyse, tiek Lietuvoje stebima tendencija tuoktis vėlesniame amžiuje. Po Covid‘o metų šoktelėjo besituokiančių skaičius. Tačiau vėliau jis pradėjo mažėti.
Skyrybų priežastys
Sociologė Aušra Maslauskaitė teigia, kad skyrybų priežastys Lietuvoje turi ir vieną specifinį bruožą: labai dažnai jų iniciatorės yra moterys. Su vadinamuoju tarpusavio santykių stresu gali būti susiję ir mažesni poros socialiniai bei ekonominiai ištekliai.
Psichologė, psichoterapeutė Aušra Griškonytė pateikia keturias priežastis, kurios visame pasaulyje pateisina skyrybas:
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
- Fizinis ir emocinis smurtas.
- Neištikimybė.
- Finansinė neištikimybė.
- Priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų ar kitų žalingų medžiagų.
Kitos dažnos priežastys:
- Sutuoktinių nesikalbėjimas apie jausmus.
- Nepasitenkinimas lytiniais santykiais.
- Per ilgas delsimas ieškoti profesionalios pagalbos.
- Sutuoktinių nesutarimai dėl įvairių menkniekių.
- Per mažai dėmesio vienas kitam.
- Jausmų išblėsimas dėl rutinos.
Vaikų patirtys skyrybų metu: emocijos ir elgesio pokyčiai
Vaikams tenka išgirsti tiesą, kad tėvai laisva valia priėmė sprendimą nebebūti kartu, tuo sukeldami jiems tokį skausmą ir bejėgiškumo, nesaugumo jausmus. Vaikai patiria baimę, nerimą, stiprius praradimo ir paliktumo jausmus, kaltę, vienišumą, gali prarasti pasaulio stabilumo jausmą. Vaikai gali pasitraukti iš socialinio gyvenimo, užsisklęsti savyje, pasinerti į savo vidinį pasaulį.
Beveik visi vaikai prisiima sau ir jaučia kaltę dėl tėvų skyrybų. Nors kaltė už tėvų skyrybas ir yra nepelnyta, tačiau jie prisiima sau šią atsakomybę. Ypač mažesni. Nukenčia vaikų savivertė - kadangi aplinka formuoja „idealios šeimos“ modelį, o skyrybų atveju šeima nebeatitinka to modelio, vaikai jaučiasi nepilnaverčiai. Tai trukdo bendravimui su bendraamžiais, skatina atsiskirti, sukelia pasimetimo, liūdesio, bejėgiškumo ir iniciatyvos praradimo jausmus.
- Baimė: sumažėja saugumo jausmas, pasaulis „slysta iš po kojų“, niekuo negalima pasitikėti.
- Kaltė: vaikai jaučiasi kalti dėl tėvų ginčų, nes jaučiasi esantys visa ko centre.
- Pyktis: pyksta ant abiejų tėvų dėl jų elgesio, konfliktų, nebendravimo.
- Skausmas ir liūdesys: dažnai pasireiškia kūno simptomais - ligomis.
Tačiau tai tik skatina vaikus slėpti savo jausmus, neigti juos ir galimai „pervesti“ į kūno kalbą - ligas, elgesio sutrikimus. Tam neretai pasitarnauja ekranai - kompiuteris, televizorius. Gali apleisti savo pareigas, konfliktuoti su jį auginančia mama (ar tėčiu) blaškytis tarp abiejų tėvų.
Skyrybų poveikis skirtingo amžiaus vaikams
Skirtingame amžiuje vaikai skirtingai suvokia ir priima tėvų skyrybas, tad bendraudami su vaikais turėtume atsižvelgti į jo amžių ir stengtis pateikti informaciją vaikui suprantamame lygmenyje.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
- Vaikai iki 2 metų: jaučia tėvų nerimą, tampa neramūs, gali nustoti megzti emocinį ryšį su tėvais.
- 2-5 metų vaikai: kaltę prisiima sau, bijo prarasti abu tėvus, pasikeičia elgesys, sutrinka miegas, gali atsirasti vystymosi regresas. Reikėtų praleisti kuo daugiau laiko su vaiku, būti nuosekliais savo atsakymuose, užtikrinti vaiką, kad jis yra mylimas bei suprasti jo sielvartą.
- Pradinukai (6-11 metų): fantazuoja apie tėvų susitaikymą, jaučia netekties skausmą, gali varginti galvos, pilvo skausmai, pykinimas, odos ligos, pasikeičia elgesys mokykloje, kyla konfliktai su bendraamžiais. Suaugusieji turėtų būti atidūs ir jautrūs vaikų baimėms. Reikėtų užtikrinti vaiką, kad jo poreikiai bus patenkinti, kalbėtis su vaiku apie jo mintis ir jausmus.
- Vyresnieji mokyklinukai ir paaugliai (12-17 m.): supranta skyrybas, tačiau gali sunkiai priimti esamą realybę, perima suaugusiojo vaidmenį buityje, jaučia vienišumo jausmą. Abu tėvai turėtų dalyvauti vaiko gyvenime, pažinti jo draugus, rasti bendrų užsiėmimų.
- Ankstyvame suaugusiojo amžiuje: persekioja baimė, kad tėvų likimas laukia ir jų.
Skirtingas skyrybų poveikis mergaitėms ir berniukams
Vaikas, praradęs priešingos lyties tėvą, neturi galimybės išmokti tinkamų elgesio normų su kita lytimi, nebent šeimoje yra vyresnių sesių ar brolių. Tyrimų duomenimis berniukams yra sunkiau psichologiškai prisitaikyti. Taip yra dėlto, kad dažniausiai vaikai lieka gyventi su mama, o su tėčiu bendrauja tik savaitgaliais arba dar rečiau. Tai sutrikdo lytinės identifikacijos eigą, jiems trūksta nuolatinio vyriškos lyties pavyzdžio, kurį galėtų imituoti.
Berniukai sulaukia mažiau paramos iš aplinkos, gal būt todėl, kad jie dažnai į skyrybas reaguoja impulsyviu, priešišku elgesiu, savikontrolės stoka, mokymosi problemomis. Berniukai dažniau susiduria su prieštaringu auklėjimu, ne visada adekvačiomis bausmėmis, tėvų nesutarimu auklėjimo klausimais. Mergaitės daugiau linkusios į depresyvų elgesį, nerimo padidėjimą, vengia bendravimo, ilgai tikisi, kad tėvai susitaikys, dažniau nesąmoningai juos „taiko“ sirgdamos.
Kaip padėti vaikams išgyventi tėvų skyrybas?
Tėvai, jaučiantys didelę kaltę dėl skyrybų gali sunkiau pastebėti vaikų skausmą ir liūdesį, ignoruoti vaikų siunčiamus ženklus apie tokius jausmus, tuo tarsi saugodami save nuo dar didesnės kaltės. Tačiau tai tik skatina vaikus slėpti savo jausmus, neigti juos ir galimai „pervesti“ į kūno kalbą - ligas, elgesio sutrikimus.
Svarbu:
- Nevengti kalbėtis su vaiku apie esamą situaciją. Svarbu jam pasakyti, kad „kartais man būna labai liūdna dėl išsiskyrimo su mama/tėčiu ir gali atrodyti, kad geriau apie skyrybas su manim nekalbėti, tačiau svarbu kalbėtis apie tai, kas rūpi ar sunku. Tada sunkumas mažėja“.
- Kiek įmanoma labiau įtraukti vaiką į planuojamus pokyčius. Užtikrinkime vaiką, kad abiem tėvais jis gali pasikliauti.
- Kuo mažiau konfliktuoti vaiko akivaizdoje.
- Nepaversti vaiko konfliktų įrankiu.
- Suteikti vaikui galimybę kuo dažniau matytis su abiem tėvais ir po skyrybų.
- Jeigu esi mama ar tėtis, nereiškia, kad apie savo asmeninį gyvenimą gali pamiršti.
Kai mes matome, kad vaikas verkia, nes ilgisi išėjusio tėčio ar mamos, nereikėtų jo raminti sakant “viskas bus gerai” ar “tėtis greitai grįš”. Vaikui reikia suaugusiojo supratimo ir patvirtinimo, kad jo skausmas ir ilgesys yra normalūs ir priimtini jausmai, kad bet kokios emocijos, ar tai būtų ašaros ar pyktis (tinkamai išreikštas) yra priimtinos ir geros. Jam svarbu matyti ir suprasti, kad ir suaugęs liūdi taip pat kaip ir jis. Taigi, leiskime vaikui išgyventi visas emocijas, tačiau taip pat labai svarbu neleisti vaikams manipuliuoti susidariusia situacija. Dažnai, jausdami kaltę dėl skyrybų, tėvai leidžia vaikui nedaryti vienų ar kitų pareigų ar ignoruoja elgesio problemas. Analogiškai tuo pat metu ir vaikui reikia tėvų, kurie būtų itin kantrūs, rūpestingi ir dėmesingi, kokie iki šiol dar ir nebuvo.
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"
Tėvai turėtų rūpintis savimi tiek emocine, tiek socialine bei finansine prasme. Rūpintis savimi emociškai reiškia, kad tėvai turi pripažinti daugybę juos užplūdusių jausmų. Norint padėti savo vaikui su tokiais jausmais reikės susitvarkyti ir juos pergyventi.
Kaip išsaugoti santykius?
Siekis išlaikyti ryšį su šalia esančiu žmogumi reikalauja žmogiškųjų investicijų: pasiaukojimo, atsidavimo, kantrybės. Santuokoje būtina galvoti apie tą, kurį myliu, o tik po to apie save. Meilė nėra duotybė, todėl tik pajungus valią ir pastangas galima ją išsaugoti.
Norintiems sustiprinti savo šeiminius ryšius Z.Streikus siūlo šnekamojoje kalboje dažniau vartoti itin mobilizuojančius ir kiekvieno žmogaus lūkesčius išpildančius žodžius: aš tave myliu, tu nuostabus, labai tavęs ilgiuosi, pagelbėsiu tau, kad ir apie ką tu svajoji, kad ir ką norėtum nuveikti drauge ir pan.
Vašingtono universiteto psichologijos profesorius Johnas Gottmanas, apibendrinęs atliktus tyrimus, sako, kad siekdami darnių tarpusavio santykių sutuoktiniai per savaitę vienas kitam turėtų skirti bent penkias valandas.
Antrindamas sociologams Z.Streikus išskiria asmeninei žmogaus laimei ir gerovei būtinus elementus: savęs priėmimą, socialinių santykių su aplinkiniais palaikymą, savarankiškumą ir gyvenimo tikslo turėjimą. Remdamasis naujausiais psichoanalizės duomenimis, R.Milašiūnas prideda, kad kiekvienu atveju itin svarbi ir asmenybės branda.
Taigi apibendrinant galima teigti, kad jokia sėkmė viešajame gyvenime negali atstoti nesėkmės poros tarpusavio santykiuose. Tačiau jei priežastys rimtos ir santykių išgelbėti iš tiesų nebegalima, blogiausia, ką galima padaryti, - nuspręsti drauge gyventi dėl vaikų ar tėvų.
Tėvo vaidmuo po skyrybų
Tyrimą apie vienišų tėčių emocinę sveikatą atlikusi ir toliau tyrinėjanti sociologė sako, kad skyrybų atveju vyrams itin svarbu bet kuriuo atveju tęsti santykius su vaiku, nes tai naudinga abiejų pusių sveikatai ir socialinei gerovei.
A. Maslauskaitės teigimu, turi būti dedamos visos pastangos, kad tėčio ir vaiko santykių tęstinumas būtų išsaugotas, bet tam pokyčiai turi vykti ir visuomenės nuostatų, ir teisiniame lygmenyje.
Per mažai laiko vaikams: pasekmės ir sprendimai
Jeigu kada nors kaltinote save, kad skiriate per mažai laiko vaikams, galime paguosti tuo, jog esate ne vieni. Deja, pasaulinė tendencija tokia, kad gimdytojai atžaloms skiria neįtikėtinai mažai laiko.
OurWorldInData.org duomenimis, vidutinė aukštąjį išsilavinimą turinti Vakarų šalių motina per dieną vaikams skiria vidutiniškai 120 min., o tėvas - 85 min. Tarp aukštojo išsilavinimo neturinčių žmonių šis laikas apie 20 % trumpesnis.
Požymiai, rodantys, kad skiriate per mažai laiko vaikams:
- Beveik nematote atžalos.
- Kaltę maskuojate dovanomis.
- Vaikas jūsų visiškai neklauso.
- Nepažįstate savo vaiko.
- Žema vaiko savivertė.
- Vaikas nuolat nori leisti laiką su kitais žmonėmis.
- Girdite, kaip vaikas kitiems guodžiasi, kad neturite jam laiko.
Pasekmės, kai tėvai vaikams skiria per mažai laiko:
- Nukenčia vaiko savivertė.
- Vaikas linkęs į destruktyvų elgesį.
- Vaikai dažniau serga.
- Paauglystėje ir suaugę dažniau susiduria su nerimo sutrikimais, depresija, valgymo sutrikimais, priklausomybėmis ir kitomis psichikos ligomis.
- Stokoja socialinių įgūdžių.
Kaip skirti daugiau kokybiško laiko vaikams:
- Kasdien bendraukite.
- Sukurkite kasdienį bendrą ritualą.
- Kartokite, kad mylite.
- Valgykite drauge, kai tik įmanoma.
- Raskite bendrą pomėgį.
- Žaiskite su vaiku.
- Išjunkite išmaniąsias technologijas.
Vaikų žinutės tėvams
Tai vos kelios mintys, kurias parašė Vilniaus mokyklų vaikai, dalyvaudami Vilniaus miesto psichologinės-pedagoginės tarnybos surengtoje akcijoje „Žinutė tėvams“:
- Aš norėčiau, kad mano tėvai būtų ne tokie užimti, darbuose nesėdėtų iki vakaro.
- Aš norėčiau, kad mano tėvai susitaikytų ir vėl būtų kartu.
- Aš norėčiau, kad dažniau mane mokytų tėvai, o ne gyvenimas.
- Aš norėčiau, kad toks menkniekis kaip pinigų trūkumas netemdytų šypsenos mano mamos veide.
Specialistų pagalba
Jeigu pora turi vaikų, skyrybų atveju būtent atžalos ir jų reakcija į pokyčius yra didžiausias galvos ir širdies skausmas. Jeigu jaučiate, kad savarankiškai susitvarkyti su skyrybų trauma yra sunku, kreipkitės pagalbos į specialistą, pasidomėkite paramos grupėmis.