Žemaičių dainos - tai ne tik muzikos kūriniai, bet ir tautos istorijos, kultūros bei pasaulėjautos atspindys. Šiame straipsnyje panagrinėsime žemaičių dainų vaikams raidą, jų ypatumus ir reikšmę kultūriniame kontekste. Apžvelgsime, kaip šios dainos buvo renkamos ir užrašomos, kokie tyrinėtojai prisidėjo prie jų išsaugojimo ir kokią vietą jos užima šiandieninėje žemaičių kultūroje.
Žemaičių dainų rinkimo istorija
XIX amžiuje, plečiantis tautosakiniam sąjūdžiui Lietuvoje, Vilniaus universiteto profesorius I. Loboika ragino studentus žemaičius rinkti liaudies dainas. Šis raginimas davė pradžią žemaičių tautosakos rinkimo tradicijai.
Simonas Stanevičius ir „Dainos Žemaičių“
Pirmoji pozicija žemaičių dainų rinkimo tradicijoje priklauso „Dainoms Žemaičių“, publikuotoms 1829 m. Vilniuje, kurias išleido Simonas Stanevičius. Autorius buvo girdėjęs arba užrašęs apie 150 gimtojo krašto dainų, tačiau paskelbė 30 gražiausių. Jos priklauso lietuvių tautosakos aukso fondui, yra dainuojamosios lietuvių tautosakos klasika. S. Stanevičiaus nuomone, dainos parodo „protą ir širdį žemaičių“ - jose atsiskleidžia tautos pasaulėžiūra ir pasaulėjauta, jomis kalba tautos išmintis ir jausmai. Tekstas yra dainos kūnas, melodija - jos siela. Daina be natos negyva „kaip kūnas be dūšios“. S. Stanevičius pravėrė nedidelę „dainų skrynelę“.
Simono Daukanto indėlis
1834 m. vasarą S. Daukantas, susitaręs su Jurgiu Pabrėža, ieškojo talkininkų rinkti ir užrašinėti tautosaką. Talkininkai nenuvylė, ir surinkta bei apdorota medžiaga sugulė į 1846 m. Petrapilyje išleistą S. Daukanto knygą „Dainės žemaičių“. Autoriui labai rūpėjo, kad knyga plistų Lietuvoje. Vos išspausdinęs, iš Petrapilio atsiuntė daugiau kaip 200 egzempliorių Motiejui Valančiui į Varnius su laiške išsakytu prašymu jas platinti. Taip S. Daukanto knyga tapo skaitoma ir suskaitoma, nes ėjo iš rankų į rankas.
Dainų gausa ir žanrine jų įvairove iš visos XIX a. žemaičių tautosakinės medžiagos išsiskiria S. Daukanto rankraštinis rinkinys, datuojamas 1834-1835 m. Jame daugiau ar mažiau atspindėta visai Žemaitijai XIX a. Pirmojo-penktojo dešimtmečių rankraščiai atskleidžia dar ganėtinai turtingą, įvairove žaižaruojantį dainų pasaulį, kuriame klesti senosios, klasikinės dainos. Tai ekspedicijose kalbintų žemaičių dainavimo aukso amžius. Tuomet dainos skambėjo beveik visuose namuose, kiekviename kaime ir vienkiemyje, ir vienatvės valandoje, ir bendrumo džiaugsme. Ir tautosakos respondentai buvęs gausus būrys - vaikai, jaunimas, suaugusieji ir seneliai (bendras amžiaus vidurkis siektų apie 40 metų).
Taip pat skaitykite: Dainos kultūrinis paveldas
XX amžiaus tautosakos rinkiniai
Didžiulės apimties - 3 tūkst. rankraštinių puslapių - rinkinys LTR 3471, kuriame sukaupta daugiau kaip tūkstantis dainų, užrašytų ekspedicijos metu Skuodo ir Kretingos rajonuose 1961 m. Kraštotyrininkas Ignas Jablonskis, aktyviai rinkęs tautosaką, talkinant broliui Juozui, 1934-1943 m. gimtajame Budrių kaime Skuodo rajone surašė visas ten žinotas ir dainuojamas dainas. Visos užrašytos dainos - 350 (su mažomis išimtimis) - Budrių ir gretimuose kaimuose buvo dainuojamos arba žinomos iki 1950 m. Dainų pateikėjai (per 30 asmenų) - gimę ir augę Budriuose arba gretimuose kaimuose. Pats I. Jablonskis įvertino, jog šalia senųjų autentiškų liaudies dainų buvo dainuojamos ir menkesnės vertės „dainuškos“. Fiksuoti melodijų nebuvo galimybių.
1986-ųjų m. XX a. pabaigos tautosakos rinkiniai sudaromi kaip žodinės tradicijos tekstų saugyklos. Tekstai yra tarsi praradę ryšį su žmogumi ir jo gyvenimu. Didžiausi Žemaitijos tautosakiniai lobiai yra sukaupti Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kuris nuo 1980 m. Tiriant žodinį paveldą, neįmanoma apeiti įvairių folklorinių užrašų. Dainų tyrėjus domina dainų sąsiuvinių turinys ir gyvavimo kontekstai. Asmeniniai tautosakos užrašai - gana patikimi gyvosios žodinės tradicijos liudytojai. Kita gaji tradicija - mokykliniai dainų albumai, taip pat leidžiantys susidaryti nuomonę apie tuo metu mėgtas dainas, jaunimui aktualų repertuarą.
Šiuolaikinės tautosakos ekspedicijos
2004-2007 m. Žemaitijoje (taip pat - ir Salantuose Kretingos rajone) vykusių Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto folkloristų tautosakos ekspedicijų tikslas buvo ne tik į garso ir vaizdo laikmenas įrašyti išgirstą tautosaką, bet ir stebėti folklorinę kultūrą plačiąja prasme, iš pirmų lūpų susipažinti su šiuolaikine žemaičių folklorine kultūra. Tautosakininkai pradeda preciziškiau gilintis į dainavimo svarbą kiekvienam žmogui, pastebėti tradicines ir naujoviškas dainavimo apraiškas, sklaidos būdus. Žemaičiai patys konstruoja savo šiuolaikinę tapatybę, didžiuodamiesi savo kalba, brangindami religinę patirtį. Tautosakinių ekspedicijų metu pastebėtas naujai besiformuojantis ir per dainavimą reiškiamas „žemaitiškas susipratimas“, nes naujųjų dainų tekstuose sąmoningai skiriamas didelis dėmesys gimtinei.
Žemaičių dainų ypatumai
Žemaičiai - savo etninį identitetą išlaikiusi ir aiškiai deklaruojanti etninė grupė. Ne vienos bendruomenės viduje susidariusi dainuojanti grupelė laisvalaikiu mėgsta dainuoti Žemaitiją šlovinančias dainas, pvz. „Dainioukem, žemaitē, dainioukem“, „Žemaičių žemie žaliou pušynā“ ir kt. Deja, bendras per vieną ekspediciją užrašytų senesnio stiliaus dainų skaičius neprilygsta prieš kelis dešimtmečius beveik vien žemaitiškai dainų klasikai priklausančioms sankaupoms. Folkloro rinkėjai pastebi, kad dainavimo tradicija Žemaitijoje - labai nevienalytė.
Dainavimo tradicijos atšakos
Sąlygiškai skiriamos dvi šiuolaikinės jos atšakos: pirminė ir antrinė. Pirmoji sietina su vis dar gyvastinga mada dainuoti sau ir būryje per šeimos, kaimynų suėjimus, džiuginti daugiabalsiu dainavimu save ir kitus. Senesniosios kartos geri dainų vedėjai, kaip ir pritarėjai, plačiai žinomi ir vertinami. Kadangi progų susirinkti į būrį vis mažėja, kiekvienas balsą turintis pasigenda ankstesnių laikų, kai taip smagu būdavo darbų metu ar laisvalaikiu dainuoti. Aštuoniasdešimtmečiai kaip savotišką jaunų dienų etaloną sutartinai iškelia dainų, šokių ir žaidimų klestėjimą bei jaunimo dorovingumą. Jiems įkandin tokį vertinimą kartoja ir pagyvenę jų vaikai, gerai prisimindami vaikystėje ir vėliau čia pat namuose bei pas kaimynus skambėjusį dainų repertuarą. Tiesa, pastarasis jau anuomet, prieš keliasdešimt metų, nebuvo grynai žemaitiškas, nes ir tuomet nuolat atsinaujindavo savo laikui būdingais, visuotinai plintančiais miestietiškais romansais ir šiaip naujoviško klodo dainomis. Tačiau tuometinės seniausios dainuojančiųjų dalies pagrindinę dainų bazę vis dėlto sudarė vietinės žemaičių klasikinės dainos.
Taip pat skaitykite: Žemės vaikų dainos
Dar septintajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje nesunkiai matėsi dainavimo tęstinumas iš kartos į kartą, nes beveik kiekvieno dainuojančiojo atmintyje buvo bent pora dešimčių mamos, tėvo ar bočiaus dainų. Vėliau tapo prisimenama tik viena kita tiesiogiai iš šeimos ar giminės narių paveldėta dainelė. Ganėtinai nuskurdęs apskritai visas aktyviau vartojamas, t. y. lengviau prisimenamas dainų fondas, jei jis nesurašytas į sąsiuvinį.
Žemaičių dainų melodikos bruožai
Knygoje „Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai“ (Vilnius, 1969, p. 303-311) etnomuzikologė, menotyros mokslų daktarė prof. Jadvyga Čiurlionytė (1898-1992) rašo: „Reikia manyti, kad žemaičių stilistinės ypatybės turėjo savitą pagrindą, kad šio krašto melodikos pačiose gelmėse slypi jiems giminingų kuršių ypatybės. Remiantis istorijos duomenimis, kuršiai gyveno ne tik Latvijos dalyje, bet ir šiaurės vakarų Žemaitijoje. XVI-XVII amžiuje jie asimiliavosi su lietuviais ir latviais. Greitai išnykusi, mažai žinoma kuršių kalba turi bendrų bruožų su žemaičių dialektu, su latvių ir prūsų kalbomis. Tai, kas prasiveržia dainose, labiausiai susiję su žmonių gyvenimiška patirtimi. Žemaičių istorija pirmiausiai pažymėta daugelį šimtmečių trukusiomis kovomis su šį kraštą norėjusiais pavergti atėjūnais.
J. Čiurlionytė jau minėtoje knygoje rašo: „Žemaičių dainų melodijų stilius, atsižvelgiant į jų muzikinės kalbos specifiką, monolitiškiausias. Jis susiformavo ilgaamžės raidos procese. Pradedant maždaug XVIII amžiumi, šis stilius stabilizavosi, išsaugodamas tipiškus visos žemaičių melodikos bruožus. Mums žinomos populiarios žemaičių melodijos sudaro palyginti vėlyvą, mūsų laikams būdingą raidos stadiją. Būdingus žemaičių melodikos bruožus atskleidžia S. Stanevičiaus melodijų rinkinys, viena kita Ch. Barčo rinkinio daina ir gausūs XX amžiaus užrašymai.
Svarbiausios žemaičių dainų savybės yra šios:
1) vyraujantis mažoras;2) homofoninis daugiabalsumas;3) ryškus viršutinio melodijos registro iškėlimas su itin stipriai pabrėžta dominantės atrama;4) paprastesnė, negu Dzūkų krašte, ritminė sandara;5) ypatingai savitas, laisvas melodijų dainavimo būdas, priskirtinas iš esmės nesudėtingiems ritmo - metro tipams.
Taip pat skaitykite: Vaikų dainos: besmegenio tema
Žemaičių dainoms būdingą daugiabalsiškumą akcentuoja ir visi kiti apie šio krašto dainas rašantys muzikologai. Atkreipiamas dėmesys ir į tų dainų skambumą, melodingumą, atskirų garsų, skiemenų pratęsimus, atsikvėpimus viduryje žodžio. Ne visos tos dainos nuspalvintos graudulingu ilgesiu - yra nemažai ir linksmų, valiūkiškų dainų. Muzikologė J. Čiurlionytė išsamiai apibūdina žemaičių dainas. Žemaitija nepasižymi melodinių tipų gausumu, kaip, pavyzdžiui, Dzūkija, kurioje pastebimas nepaprastai didelis žanrų ir melodijų tipų įvairumas. Antra vertus, čia ryškiau atsiskleidžia melodijų stilistinis vieningumas. Žemaičių stiliaus melodijų dainavimo būdas patvirtina folkloristų nuomonę, kad daina, užrašyta be melodijos, netenka paties svarbiausio, t. y. to, kas leidžia pasekti kūrybinį procesą. Žemaičių dainininkų, ypač senesnės kartos, dainavimo tradicija pasižymi nepaprasta laisve, sudėtingu ritmu. Nors dermių ir metro atžvilgiu šios dainos paprastos, savitą jų dainavimo būdą sunku perteikti muzikos rašto ženklais.
Geografiniai skirtumai
Geografiniu požiūriu žemaičių dainų melodijų stilius taip pat nėra visiškai vienalytis. Keliaudami iš šiaurinės Žemaitijos dalies į pietus, pastebėsime, jog didesnei šiaurės vakarų Žemaitijos daliai būdingas melodinis-intonacinis kompleksas, artėjant prie pietinės regiono ribos, pamažu krinka. Čia tarytum susidaro kiek kitoks melodinis-intonacinis sluoksnis. Didesnis variantiškumas, vientiso komplekso griovimas ypač pastebimas „paribiniuose“ Žemaitijos rajonuose - šiaurinėje Mažeikių ir Akmenės rajonų dalyje bei pietuose su Užnemunės kraštu besiribojančiuose Tauragės, Raseinių ir Kelmės rajonuose.
Žemaičių tarmės įtaka dainoms
Neretai tenka išgirsti kalbant: „Ir kodėl tie žemaičiai taip ištąso dainų melodijas, kodėl jų dainos tokios lėtos ir liūdnos? Ar jie negali dainuoti lygiai, tvarkingai, aiškiai?..“ Atsakymą galima rasti pasiklausius, kaip kalba seni žmonės, kilę iš Žemaitijos ir išlaikę savo gimtąją tarmę. Žemaičių šnektos nemokančio ir nepažįstančio žmogaus dėmesį pirmiausia patraukia nereguliariai pulsuojanti šios tarmės dinamika. Nors žemaičių kalbėjimo tempas yra gana lėtas (tai patvirtina kalbininkų A. Girdenio ir V. Lakienės 1976 m. atlikti žvalgomieji tyrimai), tačiau kalbos dinamika gana intensyvi ir įvairi. Kalbėdami žemaičiai tarsi išringuoja, išdainuoja kiekvieną sakinį, neretai kiekvieną žodį, suteikdami jam atitinkamą „gaidą“. Neatsitiktinai kalbininkai A. Pakerys ir J. Bukantis tyrinėjo tam tikras muzikalumo apraiškas žemaičių tarmėje. O prof. Neretai žemaičių dainose atpažinsime kalbos intonacijas, tam tikrus tarmei būdingus elementus. Dr. Loretos Sungailienės disertacijoje „Žemaičių muzikinis dialektas: intonaciniai modeliai ir artikuliacija“ aptariamas mokslininkų atliktas tyrimas apėmė nedidelę specifinę populiacijos dalį - 48 reprezentatyvius Žemaitijos regiono liaudies dainų pateikėjus, tarp kurių - 4 Kretingos rajono dainininkai: Barbora Buivydaitė (g. 1897 m. Rūdaičių k., gyv. Kretingoje), Petronėlė Kukanauzienė-Žilytė (g. 1936 m. Žibininkų k., Kretingos r., gyv. ten pat), Anicetas Puškorius (g. 1911 m. Kretingoje, gyv. Kretingoje) ir Elvyra Skruibienė-Viskontaitė (g. 1932 m. Darbėnuose, Kretingos r., nuo 1954 m. gyv.
Dainavimo kontekstas ir kolektyviškumas
Savo balsus išbandyti, jais pasigėrėti daugumai pirma proga pasitaikė piemenaujant. Dainavimas piemenims būdavo ne tik malonumas, pramoga, laiko praleidimas, bet ir savotiška komunikacijos forma. Pagrindiniai jaunimo susibūrimo momentai, kurių metu vykdavo kolektyvinis muzikinės-folklorinės artikuliacijos procesas, buvo šeimos ar bendruomenės šventės, kolektyvinės talkos bei jaunimo vakarėliai. Barbora Buivydaitė (g. 1897 m. Kretingos r., Rūdaičių k., gyvenusi Kretingoje) prisimena: „Mūsa kaims dėdlē dainings bova. Vėinė kėtėms ejė i talkas. Daugiausia dainų išdainuodavo per šienapjūtę, rugiapjūtę, mėšlavežį, talkomis kasant durpes, kuliant javus, minant linus. Tradiciją dainuoti talkose nulėmė ir tai, jog kai kurie ūkininkai į pagalbą kviesdavo ne bet kokius kaimynus, o tuos, kurie gerai dainuodavo ir su kuriais smagu dainas traukti. Iki maždaug XX a. 6-7 dešimtmečio moterims pats darbymetis būdavo per vestuves. Paminėtinas ir paprotys pavasarį po gegužinių pamaldų rinktis į vakarėlius.
Kolektyviškumas - viena svarbiausių liaudies kūrybos savybių ir tradicinės kultūros tąsos, perimamumo, raidos sąlygų. Žemaičių dainuojamojoje tradicijoje kolektyviškumas pasireiškia visų pirma homofoninio stiliaus dainų atlikimu (muzikos kūrinys atliekamas keliais balsais, kurie diferencijuojami į pagrindinį ir pritariančiuosius; būdinga daugiabalsėms žemaičių dainoms). Anot muzikologės Zitos Kelmickaitės, žemaičiai nemėgsta pavieniui dainuoti. Jaunimas mėgdavo atskirai dainuoti, nes lenktyniaudavo, kas daugiau ir geriau padainuos. Tokiais atvejais ir repertuaras skyrėsi. Yra pagrindo manyti, kad Žemaitijoje galėjo būti specialios vyrų ir moterų dainos. Daina - liaudies kūrybos žanras, kurį „artikuliuodamas“ dainininkas įprasmina savo individualų lokalinės dainuojamosios tradicijos suvokimą ir požiūrį į atliekamą kūrinį. Atlikėjai pasakoja, kad jų jaunystės laikais (apytikriai XX a. II-IV dešimtmečiai) be dainų kaimo žmonės neįsivaizdavo jokio susiėjimo, vakarėlio, šventės ar tiesiog kasdienio darbo. Pačios gražiausios ir mylimiausios - jaunystėje girdėtos dainos, į atmintį įsirašiusios visam gyvenimui. Gausūs ir vaizdingi liaudiški dainos atlikimo apibūdinimai nurodo dainavimo pobūdį, charakterį.
Nors kaime dažniausiai būdavo po keletą dainų vedančiųjų (vyrų ar moterų), tam tikrą dainą vesdavo vienas žmogus. Žemaičių daugiabalsės dainos faktūrą sudaro vedančiojo balso melodija ir pritariančiųjų balsų partija. Žemaičių dainuojamojoje tradicijoje bosijimas ne visada būna dainavimas žemiausiu balsu. „Pribosyti“ galima ir aukštai, „virš balso“. Iš užvedėjo tikimasi, kad jis dainuos stipriai ir aiškiai, nes tada jam lengva pritarti, ir daina būna gerai „užtariama“. Jei balsas „netraukia“, - būna sunku dainuoti. Labai svarbu, kad pritarėjai mokėtų įsiklausyti į vedančiojo melodiją, atlikimą ir padėtų (o ne trukdytų) jam dainuoti. Dainininkai turi „kaip avelės“ sekti lyderį arba sugebėti „išlinguoti“, „išlankstyti“ dainą kartu su vedančiuoju. Pritariantieji negali per daug atsilikti nuo vedančiojo - jam sunku paskui save „tempti“ visą dainuojančiųjų būrį. Užfiksuota nemažai balso kokybės apibūdinimų, kurie nusako balso stiprumą, charakterį. Pateikėjų duomenimis, balsas gali būti: stiprus, skambus, platus, skardus, aiškus, galingas, rėksmingas, gerklinis, lyrinis, tylus, lygus, lankstus, virpantis, si…
Dainos vaikams: ugdymo ir emocinės raidos svarba
Dainos vaikams - tai neatsiejama vaikystės dalis, prisidedanti prie kalbos, atminties ir muzikinio skonio lavinimo. Žiemos šventėms skirtos dainos, ypač apie besmegenius, yra labai populiarios, nes sukuria šventinę nuotaiką ir moko gerumo, draugystės bei kitų svarbių vertybių.
Temų įvairovė
Vaikiškų dainelių tematika yra labai plati. Galima rasti dainelių apie gimtinės grožį, gerumą, žiemos ir pavasario virsmą, nuostabius paveikslus ant lango, sukurtus šalčio ir sniego. Kai kurios dainelės yra lyriškos ir ramios, kitos - linksmos ir ritmingos. Svarbu parinkti daineles, atitinkančias vaiko amžių ir pomėgius.
Mirties temos vaikų dainose
Vaikai apie mirtį kalbėti ir žaisti gali visiškai netikėtai, netgi tuomet, kai iš kasdienybės turinio su mirtimi lyg ir nieko nepavyktų susieti. Šešiametė dukra Gelminė vieną dieną įteikė bilietą į senio besmegenio laidotuves. Pliušinis senis besmegenis tuo metu buvo jos mylimiausias žaislas. Bilieto įteikimo į laidotuves ritualas kartojosi dar ne vieną kartą ir ne vieną dieną. Dukra aiškino, kad senis besmegenis serga nepagydoma liga, bet tuoj jam vėl viskas bus gerai, žaidimas tuoj vėl prasidės iš pradžių.
Dainos muzikiniuose spektakliuose
Dainelės dažnai naudojamos muzikiniuose spektakliuose vaikams. Tokiuose spektakliuose dainelės ne tik papildo siužetą, bet ir padeda vaikams geriau įsiminti istoriją ir personažus. Kalėdinė daina iš muzikinio spektaklio "Z karta" yra puikus pavyzdys, kaip daina gali tapti finaliniu akcentu ir palikti neišdildomą įspūdį.
Vaikystės ir svajonių dainos
Dainelės gali būti skirtos ne tik šventėms ar gamtos reiškiniams, bet ir pačiai vaikystei. Daina, teigianti "It is so cool to be a kid", atspindi džiaugsmą ir nerūpestingumą, būdingą šiam gyvenimo etapui. Dainelės apie šeimą, draugus, muziką ir svajones atskleidžia raktą į vaiko laimę.
Dvibalsės dainos
Dvibalsės dainos yra puikus būdas lavinti vaikų muzikinę klausą ir harmonijos jausmą. Daininga ir prasminga dvibalsė daina apie gimtinės grožį moko vaikus vertinti savo kraštą ir jo gamtą. Lyriška daina dviem balsams gali būti skirta įvairioms temoms, tokioms kaip meilė, draugystė ar gamta.
Žiemos dainelės ir besmegeniai
Žiemos dainelės, ypač tos, kuriose minimi besmegeniai, yra labai populiarios tarp vaikų. Jos sukuria šventinę nuotaiką ir skatina vaikus būti kūrybingais. Viena ar dvibalsė daina apie nuostabų paveikslą ant lango, sukurtą šalčio ir sniego, gali įkvėpti vaikus patiems kurti žiemos dekoracijas. Trečiokai vaidino snieguoles ir senius šalčius bei padainavo smagią dainą apie senį besmegenį.
Gerumo dainelės
Ikimokyklinio amžiaus vaikams skirtos dainelės apie gerumą padeda ugdyti jų socialinius ir emocinius įgūdžius. Šios dainelės dažnai užduoda svarbius klausimus, skatinančius vaikus mąstyti apie savo poelgius ir jausmus.
Knygos apie netektį
Knyga „Bilietas į senio besmegenio laidotuves“ - tai iliustruota istorija, skirta 5-erių metų ir vyresniems vaikams bei jais besirūpinantiems suaugusiesiems. Čia rasite pavyzdžių, kaip suaugusiesiems kalbėtis su vaikais apie mirtį, kas jiems padeda išbūti su sunkiais netekties jausmais bei mintimis.