Įvadas
Dailė yra neatsiejama kultūros dalis, atspindinti visuomenės bruožus ir padedanti žmogui pažinti save bei savo pasąmonę. Ji gali būti svarbi fizinei, psichinei ir dvasinei sveikatai palaikyti bei atkurti. Dailė vertinama kaip priemonė asmenybei ugdyti ir vidinei harmonijai siekti. Stebėdamas dailės kūrinį ar jį kurdamas, žmogus išreiškia išgyvenimus, kurie veikia jausmus ir emocijas. Stiprios emocijos lemia didesnį savęs pažinimą.
Šiandieninėje Lietuvoje daugėja atstumtų, uždarų vaikų, todėl svarbu jiems padėti. Šiems vaikams dažnai trūksta saviraiškos galimybių, todėl dailės (piešinio) terapija gali būti puiki priemonė atsiverti. Dailės terapija sukuria saugią aplinką, padedančią įveikti gynybą ir išreikšti save.
Darbo tikslas - supažindinti su dailės terapija ir jos pritaikymu rizikos grupės vaikams.
Darbo uždaviniai:
- Supažindinti su dailės terapija.
- Supažindinti su piešinio reikšme vaiko gyvenime.
- Pateikti dailės terapijos metodo poveikį rizikos vaikams.
- Parengti išvadas.
1. Dailės terapija
1.1. Dailės terapijos istorija
Dailės terapija - viena naujausių specialybių, kuri sugebėjo sukurti diferencijuotą paslaugų sistemą skirtingoms klientų grupėms. Dailės terapeutai vadovaujasi humanistinėmis vertybėmis ir gerbia kiekvieną asmenį.
Pasak autorės, bandant suvokti dailės terapijos proceso esmę, pastebėta analogija tarp ankstyvos vaikų kūrybos ir pirmykščių kultūros meno. Ieškoma pirmapradžio, natūralaus vizualinės raiškos poreikio paaiškinimo. Kūrybinėje saviraiškoje užčiuopiama dailės terapijos šerdis - savęs ir aplinkos pažinimas kuriant. Dailės terapijos užsiėmimų tikslas nėra ugdyti meninius įgūdžius ar kurti estetiškai vertingą vaizdą. Pirmieji kūdikio brėžiai popieriuje - tai jo kūno judesių ir mąstymo vienovės rezultatas. Vėliau vaiko piešinys atspindi jo ir artimiausios aplinkos pažinimo kaitą. Vaikai yra menininkai iš prigimties. Vaizdinė ekspresija yra vaikų komunikacijos būdas. Dažnai vaikams vaizdinė kalba pieštuku, teptuku ar spalvotu rašikliu yra lengvesnė už verbalinę komunikaciją (Brazauskaitė, 2004).
Taip pat skaitykite: Įkvėpimas kūrybiškam augimui
Istorinės dailės terapijos ištakos susiję su XIX a. pab. - XX a. pr. įvykusiu meninės savimonės ir meno sampratos perversmu. Modernistai deklaravo išgyvenimo ir jo išraiškos prioritetą. Tolstama nuo regimos tikrovės vaizdavimo, svarbesnės tampa grynos išraiškos priemonės, savarankiška jų galia.
1.2. Dailės terapijos samprata
Dailės terapijos sąvoka reiškia gydymą, kuris remiasi meninės kūrybos praktika. Ji taikoma dirbant gydomąjį reabilitacinį, pedagoginį ir socialinį darbą. Dailės terapija naudojama psichologiniame konsultavime, kaip psichinio harmonizavimo priemonė asmenybei ugdyti, kaip socialinių konfliktų sprendimo būdas ir pan. (Kučinskienė, 2006).
Pasak Polukordienės (2003), dailės terapija - gydymo metodas, besiremiantis menine kūryba - pastaruoju metu kelia vis didesnį pasaulio susidomėjimą. Menas yra viena seniausių žmogaus kūrybinės, emocinės, jausmų ir minčių raiškos formų. Vaizduojamoji dailė, rašymas ir kitos meno priemonės labai tinka išreikšti save. Saviraišką psichologai traktuoja kaip viena svarbiausių mūsų žmoniškosios esmės paieškos ir atsiskleidimo prielaidų. Asmenų turinčių psichologinių problemų, saviraiška dažniausiai yra ribota arba visai blokuota. Psichologinių problemų kankinamas žmogus dažnai nesugeba realiai matyti savęs ir kitų, pajusti savo galimybių, nemoka išreikšti savo norų, užmegzti artimų santykių su kitais. Visa tai dažnai „saugo“ psichologiniai gynybos mechanizmai, kurių pasekmė - aukšta siena, skirianti žmogų nuo kitų. Tai sukelia gyvybiško žmogaus konfliktą su aplinkiniais, gimdo slegiantį izoliacijos, susvetimėjimo jausmą, nors giliai viduje žmogus trokšta ir tikisi artimų, šiltų ir supratingų santykių. Dailės terapija - tai psichoterapijos forma, kur klientai ir pacientai skatinami reikšti savo jausmus ir vidinius konfliktus padedami dailės (Psichologijos žodynas, 1993).
Dailės terapija apibūdinama kaip būdas padėti klientams reikšti savo mintis, jausmus ir potyrius piešiant, tapant ar taikant kitas dailės technikas. Dailės kaip terapijos taikymas rodo, kad kūrybinis procesas gali būti efektyvus būdas išspręsti asmeninius emocinius konfliktus, tai būdas geriau save pažinti ir asmenybei bręsti (Kučinskienė, 2006). Pasak Lebedevos (2003), dailės terapija unikali, mat padeda žmogui ne vien žodžiais išreikšti ir sąmonę ir pasąmonę, jos esmę sudaro veiklos, kurios metu kas nors kuriama, poveikis. Čia svarbiausia - procesas ir žmogus, o dailė naudojama kaip nežodinio bendravimo priemonė, kaip būdas išsakyti padrikus, ne iki galo suprastus jausmus, siekiant suteikti jiems aiškumo ir tvarkos. Dailės terapija suteikia galimybę sumažinti prieštaravimą tarp to, kaip norėtume elgtis ir jaustis, ir to, kaip elgiamės, norėdami įtikti kitiems žmonėms. Ji padeda išdrįsti pasirodyti pasauliui tokiems, kokie esame ištiktųjų. Dailės terapijos procesas leidžia bent jau vaizduotėje atkurti tai, kas yra prarasta ar buvę praeityje. Žmogus gali atsigręžti į nutrūkusius santykius ir pabendrauti su tuo, su kuo jis nebepalaiko ryšių, gali atkurti nemalonią, trikdančią sceną, įvykius, kurie neleidžia gyventi toliau. Tai gali padėti saugiai vaizdas išreikšti tai, kas žmogų baugina. Dailės terapijoje svarbu ne tik tai, kas pavaizduota, bet ir kaip pavaizduota bei kaip apie tai, kas pavaizduota, yra kalbama. Dailės terapijos metodikos grindžiamos prielaida, kad vidinis “aš“ atspindimas vizualinėmis formomis nuo to momento, kai tik žmogus pradeda spontaniškai tapyti, piešti ar lipdyti (Dapkutė, 2003).
Dailės terapija - tai gydymas vizualiniu menu. Kiekvienas žmogus gali išreikšti savo vidinius konfliktus regima forma ir tada jie pasidaro aiškesni jam pačiam. Piešiant ne tik atskleidžiamas neįsisąmonintas konfliktas, pats piešimo procesas skatina saviraišką, savęs įtvirtinimą, kreipia ieškoti savo vietos gyvenime (Kučinskienė, 2006).
Taip pat skaitykite: Dailės terapija vaikams su dėmesio sutrikimu
Sukurti dailės terapijos darbai gali būti interpretuojami priklausomai nuo psichologo orientacijos, tačiau svarbu perprasti individualią kliento simboliką, kuri ilgainiui gali kisti. Pavyzdžiui, laikrodis gali turėti įvairių prasmių: vaikui - tai laikas eiti į mokyklą, jaunuoliui - tai karjera, senam žmogui - simbolizuoti gyvenimo pabaigą (Kučinskienė, 2006). Žmonės, ateinantys į dailės terapijos seansus, neprivalo turėti profesionalių dailės įgūdžių. Psichologas nevertina kliento sukurtų vaizdinių meniniu arba diagnostiniu požiūriu. Jo tikslas - suteikti galimybę žmogui keistis ir tobulėti saugioje aplinkoje naudojant dailės priemones. Todėl dailės terapija gali būti naudinga žmonėms, kuriems sunku reikšti savo mintis ir jausmus žodžiais.
Kučinskienė (2006) nurodo pagrindinius dailės terapijos principus:
- Laisvumas t.y. laisvas temų ir vaizdavimo būdų pasirinkimas, psichologas nenurodo „receptų“;
- Spontaniškumas - klientas turi būti toks, koks jis yra, laisvas nuo savikontrolės, refleksijos.
Autorė nurodo dailės terapijos tikslus:
- Atkurti adekvačią „aš“ funkciją;
- Padėti vaizdiniais - simboliais įsisąmoninti ir interpretuoti savo išgyvenimus;
- Plėtoti kūrybiškumą, spontaniškumą, originalumą, paslankumą.
Santykis tarp terapeuto ir kliento yra labai svarbus, tačiau dailės terapija skiriasi nuo kitų psichoterapijos rūšių, mat čia akcentuojamas ryšys ne tik tarp psichologo ir kliento, bet tarp terapeuto, kliento ir sukurto vaizdinio. Atsiranda trečias psichoterapinės erdvės dėmuo - piešinys ( Kučinskienė, 2006). Pasak autorės, tradicinėmis psichoterapijos formomis „psichoterapinė erdvė“ apima kliento ir psichologo tarpusavio santykių dinamiką bei žodinį ir nežodinį bendravimą. Taikant dailės terapiją šioje erdvėje atsiranda dar vienas svarbus ir reikšmingas elementas - kliento meninė produkcija. Čia „psichoterapinė erdvė“ - tai ypatinga aplinka, kurioje egzistuoja santykiai tarp psichoterapeuto ir kliento bei judviejų santykis su menine produkcija.
Pasak Leliūgienės (2002), dailės terapijos užsiėmimo metu sukuriama saugi atmosfera, padedanti įveikti gynybą ir pakoreguoti pasipriešinimo mechanizmus. Pats kūrybinis procesas turi terapinį poveikį, o dailės kalba įgalina spontaniškai, be proto kontrolės išreikšti save ir savo išgyvenimus meninės metaforos, simbolio, vaizdinių forma. Dailės terapija būtų veiksminga, iš pradžių turi būti sukurta klientui …palanki aplinka, kurioje jis galėtų reikšti jausmus ir mintis. Dažnai žmogus negali rasti žodžių savo emocinei būsenai nusakyti, o piešdamas, t.y. kurdamas kokius nors vaizdinius, jis gali savo jausmams suteikti formą. Tai gali būti veiksminga traumos atveju, žmonėms su protine negalia ar sergantiems autizmu. Psichikos ligoniai dažnai sunkiai bendrauja. Kalbėdami apie skaudžius įvykius, sukrėtusius jų gyvenimus, jie dar kartą patiria išgąstį, baimę, nerimą. Kai kurie net bijo prisiminti, kas įvyko. Nemokėdami dalyti rūpesčiais, psichikos ligoniai dar kartą klimpsta į dar didesnę neviltį. Visi šie išgyvenimai nustumiami į pasąmonę. Todėl labai svarbus išreikšti jausmus sau priimtinu būdu. Piešiant daug lengviau išsakyti tai, kas slegia, nei tą pačią informaciją perteikti žodžiais. Dailės terapija gali būti veiksminga tiems, kurie svaiginasi. Alkoholis ir narkotikai dažnai vartojami norint užblokuoti jausmus. Dailės terapija nukreipta į jausmus, todėl ji gali būti veiksminga ir gydant narkomanus bei alkoholikus. Psichologai naudojasi dailės terapija ir su narkomanų bei alkoholikų vaikais (Kučinskienė, 2006).
Taip pat skaitykite: Vaikų dailės terapijos metodai
Dalley (2004), Leliūgienės (2002) teigimu, meno terapija yra gimusi kaip psichoterapijos metodas. Iš pradžių ji buvo susijusi su psichoanalize. S. Freudo teiginys, kad giluminės, nesuvoktos mintys ir jausmai dažniausiai išreiškiami ne žodžiais, o vaizdiniais ir simboliais, taikliai atspindėjo vieną pagrindinių dailės terapijos nuostatų. Dailės terapija pagrįsta projekcija - įvairiomis priemonėmis sukurti vaizdiniai atspindi pasąmoninius procesus, tarp jų baimes bei vidinius konfliktus. C. G. Jungas teigia, kad meno priemone išreikštas simbolis turi ryšį su vidiniu žmogaus gyvenimu. Šie simboliai nėra pažinūs tiesiogiai ir neretai apskritai sunkiai apibūdinami ir paaiškinami, nes yra labai individualūs, susiję su asmeniniu patyrimu, giliai paslėptais ir nesuvoktais žmogaus poreikiais, norais ir jausmais.
Dalley (2004) išskiria specifinius dailės terapijos bruožus ir būdus, kurie gali prisidėti prie psichoterapijos proceso.
- Dailės terapijos metu sukurti darbai gali būti pateikti konkrečia forma, ir juos visi gali pamatyti. Svarbu ne tik tai, kas pavaizduota, bet ir kaip pavaizduota, bei kaip apie tai, kas pavaizduota, kalbama. Iš piešinio sužinome apie kliento psichikos būseną ir tai, kaip jis interpretuoja savo gyvenimo situaciją ir tuo metu jam svarbius žmones. Paveikslų seka dažnai gali vaizdžiai atskleisti ilgainiui konkrečius požiūrius bei santykius.
- Paveikslai kuriami konkrečiam asmeniui arba asmenų grupei. Be kliento žinios arba leidimo rodyti paveikslus kitiems žmonėms. Jam priklauso teisę spręsti, ar juos išsaugoti, ar sunaikinti. Galimybė sunaikinti dailės terapijos metu sukurtą kūrinį, taigi ir pamiršti jį, yra labai svarbi ypatybė, mat kartais paveikslo sunaikinimas ir tai, kaip jis sunaikinamas, terapijoje esti teigiamas dalykas.
- Dailės terapija gali leisti bent jau vaizduotėje atkurti tai, kas yra prarasta arba buvo praeityje. Klientas gali atsigręžti į nutrūkusius santykius ir pabendrauti su kuo nors, su kuo jis nebepalaiko ryšių. Jis gali atkurti nemalonią trikdančią…
Nuo seniausių laikų menas laikomas viena svarbiausių žmogaus saviraiškos priemonių. Kuriant atsiskleidžia mūsų vidinis pasaulis, nuotaikos, jausmai, santykis su mus supančia aplinka ir kitais žmonėmis. Sunkiomis progresuojančiomis gyvenimo būdą koreguojančiomis fiziškai ir dvasiškai žalojančiomis ligomis sergantys asmenys neretai užsisklendžia savyje, vengia rodyti kitiems savo jausmus, neigiamas emocijas, išgyvenimus slepia sielos gelmėse. Tokiu būdu gali padėti meno terapija. Yra nustatyta, kad meno terapija veikia ne tik dvasinę žmogaus būseną. Šiuo metu yra žinoma nemažai įvairių dailės terapijos formų ir metodų, kurie pasirenkami atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus poreikius. Siekiant didesnio efektyvumo, metodai nuolat keičiami, tobulinami. Skirtingų gydymo formų taikymas turi ne tik ne vienodus tikslus, bet ir skirtingą - didesnį ar mažesnį-psichoterapinį poveikį. Viena iš meno terapijos išraiškos būdų yra dailės terapija. Dailės terapija yra palyginti naujas dalykas. Paprastai kalbant, dailės terapiją galima apibrėžti kaip dailės ir kitų vaizdinių priemonių naudojimą gydant. Bet aišku, kad ši veikla - pradedant vaiko keverzojimu, kuriuo jis išreiškia save, baigiant proto negalę turinčio žmogaus lipdymu ar sunkia depresija sergančios moters tapymu -,yra labai sudėtinga. Dailės terapijos specialistai dirba savo kabinetuose, studijose arba ligoninėse, kur priklauso iš įvairių specialistų suburtai komandai. Jie gali dirbti individualiai arba su grupėmis, taikydami įvairius dailės terapijos metodus. Apskritai dailės terapijos užsiėmimai yra padalyti į dvi pakopas. Pirmoji apima tapymą arba kitokią kūrybinę veiklą, kurios metu ligoniai pradeda mąstyti, gilintis į save ir užsisklendžia, ir dėl to jaučiamas atskirumas ir susvetimėjimas. Paskui vyksta diskusijos, kurių metu daugiausia kalbama apie patį dailės darbo atlikimo procesą, ką klientai tuo metu jaučia, kaip darbas atspindi jų išgyvenimus ir kaip iš viso vaizdų kūrimo procesas yra susijęs su konkretaus individo situacija. Taip dirbantis dailės terapijos specialistas pirmiausia turi nuspręsti, koks bus terapijos pobūdis, ypač ar ji bus nukreipiamoji, ar ne. Kai kurie dailės terapijos specialistai dirba neduodami jokių nurodymų. Pasirinkti temą paliekama pačiam ligoniui, skatinant jį reikštis laisvai, nesivaržyti, kad ir ką rinktųsi. Tai tarsi per dailę išreiškiamų „laisvųjų asociacijų“ būdas. Dailės terapijos dirbant su grupėmis formos gali būti įvairios, bet visuomet, pasitelkus dailės darbą kaip akcentą, pasiekiama ryški ir veiksminga grupės dinamika. Projekcinėse dailės grupėse temos siūlomos siekiant sukurti bendrą struktūrą, kuriai kiekvienas grupės narys priskiria savo asmeninę reikšmę. Bendra tema skatina analizuoti ir save, ir grupę. Grupės yra savarankiškos, jeigu daugelis narių pripažįsta vienas kito indėlį. Grupės procesas yra labai veiksmingas, nes kiekvienas jos narys daugiau ar mažiau prie jo prisideda. Kartais juntamas regresas ir slopinimas, kai suaugę žmonės, susidūrę su galimybe piešti, susieja tai su vaikyste ir dažniausiai su nesėkmėmis dailės pamokose. Labiau specializuota dailės terapijos forma yra darbas su šeima. Dailė yra pasitelkiama kaip bendravimo priemonė, teikianti nepaprastą galimybę stebėti, kaip šeima funkcionuoja ne tokioje formalioje situacijoje, kai mažiau priklauso nuo įsigalėjusių kontrolės mechanizmų bei elgesio šablonų. Dirbdami ir su pavieniais žmonėmis, ir su grupe, dailės terapijos specialistai yra ir šio proceso dalyviai, ir stebėtojai. Dirbdamas kartu ir aptardamas užsiėmimų metu sukurtus darbus, terapeutas turi padėti žmogui juos suprasti. Tai nėra tiesioginė analizė ar interpretacija, bet bendri asmens ir terapeuto siūlymai, kaip reikėtų aiškinti, ką reiškia pavaizduoti dalykai. Dailės formos vientisumas ir konkretumas yra aiškiai regimas terapeuto veiklos laukas, kuriame išryškėja tam tikri akivaizdūs pradiniai interpretacijos taškai. Tačiau interpretuoti reikėtų atsargiai, nes, nepaisant akivaizdžių tokio apčiuopiamo objekto pranašumų, meno formos yra kalbėjimas labai skirtingais lygmenimis, o tai paprastai padidina riziką suklysti arba klaidingai suprasti. Pavyzdžiui, juodą dėmę piešinio kampe galima klaidingai palaikyti blogio simboliu, nors ji galėjo atsirasti užtiškus dažų arba dėl menko įgudimo. Net ir labai patyrę dailės terapijos specialistai negali būti iki galo tikri, kad interpretuoja teisingai, jeigu pats klientas aktyviai į tai neįsitraukia ir nebendradarbiauja. Kadangi piešinys yra savitas, būdingas „dailininkui“, tai tik šis ir gali geriausiai perprasti jo reikšmę. Dailės terapijos specialisto meistriškumas ir jo pastangų efektyvumas priklauso ne vien nuo gebėjimo įsiterpti ir padėti interpretuoti piešinį ar kitokį kūrinį. Labai svarbu ir terapeuto pasirinktos medžiagos. Tinkamų priemonių, iš kurių terapeutas gali rinktis ir kurios turi ypatingų terapinių savybių, yra daug: tai gali būti dažai, molis, smėlis, pieštukai, koliažas arba „šlamštas“. Šių medžiagų įvairiapusiškumas teikia begalę galimybių, o pasirinkimą lemia tai, kas yra klientas, kokią terapijos stadiją pavyko pasiekti ir kokius pagrindinius sunkumus reikia padėti įveikti. Užsiėmimo rezultatas yra tiesiogiai susijęs su tiksliu ir kruopščiu planavimu. Iš dalies jį lemia pirmoji dailės terapijos pakopa. Tai toji akimirka, kai terapeutui paaiškinus žmogus pradeda lieti dažus ant popieriaus. Terapiniu požiūriu tai nepaprastai svarbu, nes kiekvienas ženklas yra nepakartojamas, asmeniškas atsidavimas tuščiam popieriaus lapui. Kūryba, kūrybiniai gebėjimai bei išgyvenimai išskiria žmogų iš kitų būtybių. Meno kūriniai - poezija, muzika, vizualinis menas - tai mąstančio, lyginančio, darančio išvadas žmogaus pokalbis su savimi ir aplinka. Labai svarbu žiūrėti į vaiką kaip į žmogų, nes jis nuo pat pradžių turi visus intensyvius žmogui būdingus jausmus, nors jo ryšys su pasaulių dar tik prasideda. visokiausių būdų, mėgindami atgaivinti kūdikystės ir ankstyvosios vaikystės jausmus; tie jausmai tokie brangūs todėl, kad intensyvūs, - sako D. W. Visi pasaulio vaikai - kinai, eskimai, amerikiečiai, tamsiaodžiai ar šviesūs - apytiksliai devyniolikos mėnesių pradeda piešti. Jeigu šalia vaiko bus popierius ir pieštukai, jis pieš. O jeigu šių ar panašių priemonių nėra, vaikas pirštu vedžios ant bet kokio šalia esančio paviršiaus (pvz., smėlio, dulkių, ant rasoto stiklo ir pan.). Vaikams atsiveria naujas pažinimo pasaulis, pilnas atradimų bei paslapčių. Tai bus nuostabi kelionė, kuri įtrauks kartu ir mąstymą, ir vaizduotę, ir kūno patyrimą. Vaikystės meninė saviraiška, piešimas - tai prigimtiniai pasaulio pažinimo būdai. Vaikų kūryba atspindi įvairius brandos aspektus. Žaidžiant, piešiant plėtojasi psichomotoriniai, sensomotoriniai, kalbiniai įgūdžiai, pasaulio pažinimas, savivoka. Piešimas - viena ankstyvųjų komunikacijos ir mąstymo formų šalia žaidimo ir kalbos. Normaliai augantis vaikas pradeda piešti savarankiškai, spontaniškai, jo nereikia specialiai to mokyti (jeigu taip nėra, vaikas gali būti su tam tikrais sutrikimais). Vaikų piešiniai rutuliojasi lėtai, protrūkiais, kartais jie regresuoja į ankstesnįjį etapą. Todėl ikimokyklinuko ir pradinuko saviraiška turėtų būti nagrinėjama labiau kaip pažinimo būdas ir atspindys, o ne tik kaip estetinių gebėjimų sritis. Stebint vaikus nuo pat gimimo galima pastebėti jo brandą.
#
tags: #dailes #terapija #specialiuju #poreikiu #vaikams #piesiniu