Šiame straipsnyje nagrinėjama iki šiol tyrėjų dėmesio mažai pelniusi „vilko vaikų“ tema grožinėje ir memuarinėje literatūroje. „Vilko vaikai“ - tai nuo Antrojo pasaulinio karo agonijos į Lietuvą bėgę mažamečiai iš Rytų Prūsijos.
Vilko Vaikų Fenomenas
„Vilko vaikai“ - tai Mažosios Lietuvos vaikai, kurie 1944-1948 metais buvo atskirti nuo šeimų arba liko našlaičiais. Jų buvo apie 7000. Vieni, badaudami, atėjo į Lietuvą, kitus į Lietuvą parsiveždavo Karaliaučiaus krašto (nuo 1946 m. Kaliningrado srities) turguose prekiaujantys lietuvių ūkininkai. Vaikus jiems palikdavo motinos ar giminaičiai, kartais moterys juos imdavo eidamos elgetauti.
Nuo 1946 m. vasaros Kaliningrado srityje vaikai galėjo keliauti nevaržomi. Į Lietuvą (daugiausia į kaimus prie Vilkaviškio, Marijampolės, Kalvarijos) jie dažniausiai važiuodavo prekiniais traukiniais. Tačiau geležinkelio milicija ir kareiviai vaikus mušdavo, mesdavo iš vagonų.
Šie vaikai Lietuvoje gyveno nelegaliai, nes Kaliningrado srities vokiečiai SSRS valdžios buvo laikomi užsieniečiais ir iki 5-ojo dešimtmečio pabaigos neturėjo teisės gyventi Lietuvoje. Daugelis 1940 metais ir vėliau gimusių ir Lietuvoje atsidūrusių vilko vaikų buvo įvaikinti. Neįvaikintiems vyresniems vaikams, kad galėtų įsidarbinti, dažnai būdavo gaunami suklastoti dokumentai su kitu vardu, gimimo vieta, lietuvių tautybe.
Sąvokos atsiradimas ir vartojimas
Dalis Lietuvos visuomenės alkio vaikus vadino vokietukais, tačiau apibūdinimas liko juodraštyje - dabar jį prisimena tik patys alkio vaikai arba juos priėmusių lietuvių globėjų šeimos. Tokią situaciją lėmė 1991 m. Vokietijoje rodytas garsaus vokiečių režisieriaus Eberhardo Fechnerio dokumentinis filmas apie šeimą iš Rytprūsių - iš pradžių likimas ją atveda į pokario Lietuvą, o vėliau, 1951 m., į Hamburgą. Dokumentiniame filme režisieriaus pavartota vilko vaikų sąvoka po premjeros labai greitai išpopuliarėjo, ją raštuose, dokumentuose pradėjo vartoti institucijos bei ambasados.
Taip pat skaitykite: Citatos apie vaikų kūrybiškumą
Trauminės atminties pagrindu 1991 m. rugsėjį susikūrusi buvusius vaikus iš Rytprūsių vienijanti bendrija taip pat paskatino termino „vilko vaikai“ virtimą pagrindine sąvoka, apibūdinančia alkio vaikų iš Rytprūsių likimus pokariu. Taip pamažu vokietukai traukėsi iš gyvosios komunikacinės lietuvių atminties užleisdami vietą vilko vaikų naratyvui kaip tam tikram pokario istorijos fenomenui, uždengiančiam dalį kitų panašaus likimo pokario vaikų liudijimų.
Vilko Vaikų Naratyvo Gimimas Lietuvos Viešojoje Erdvėje
1991 m. Vilniuje įkurta Lietuvoje gyvenančių buvusių vilko vaikų draugija „Edelweiss‑Wolfskinder“. 1991 m. buvo 260, 2009 m. - 114, 2011 m. - 150 narių.
Išleidus romaną iš pirmo žvilgsnio trumpas istorijos epizodas tapo nemenku susidomėjimo objektu. Istorikė Dalia Kuodytė pastebi, kad po Nepriklausomybės pasipylė ne tik buvusių politinių kalinių, tremtinių, vėliau partizanų prisiminimų lavina - savo vietos, balso visuomenėje ieškojo kitos „nepatogios atminties“ grupės, taip pat ir alkio, arba vilko, vaikai.
Vilko Vaikų Tema Literatūroje
Literatūrologė Jūratė Sprindytė straipsnyje „Negatyvioji antropologija tekstuose apie Vilko vaikus“ teigia, kad Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas - Marytė“ aktualizavo ir pažadino iš užmaršties letargo tiek pačią vilko vaikų temą, tiek ir šios tematikos leidinius.
Pirmosios knygos apie vilko vaikus autore tituluojama rašytoja ir žurnalistė Silvija Peleckienė, 1995 m. išleidusi vilko vaikų liudijimų rinkinį „Sugriautų namų vaikai. Žmonės ir likimai“, už kurį apdovanota Lietuvos žurnalistų draugijos premija. Į knygą sugulusius vilko vaikų pasakojimus autorė pradėjo rinkti 1994 m., nors apie mažamečių iš Rytprūsių lemtį pirmą kartą išgirdo sovietmečiu, kai 1975 m. recenzavo pasaulio lietuvių bendruomenės išleistą publikaciją „Fine Dokumentation: Deutsche in Litauen nach 1945“.
Taip pat skaitykite: Tarpusavio supratimas su vaikais
S. Peleckienės knygos pasirodymas iš dalies sutapo su vilko vaikų temos pionierės istorikės profesorės Ruth Kibelkos (dabar - Leiserowitz) pirmuoju moksliniu tyrimu - 2000 m. profesorės knyga „Vilko vaikai. Kelias per Nemuną“ išversta į lietuvių kalbą. Panašiu metu pasirodė ir vokiečių istoriko Arthuro Hermanno knyga „Lietuvių ir vokiečių kaimynystė“, kurioje vienas skyrius skirtas vilko vaikų istorijai.
Tiems, kuriems patinka lietuvių literatūra, tikrai gali patikti Remigijaus Baltrušaičio knyga „Vilko vaikai I“.
Alvydo Šlepiko „Mano Vardas - Marytė“
Žvelgiant į „Marytę“ iš dešimtmečio perspektyvos akivaizdu: rašytojo talentas suteikė stiprų balsą vilko vaikams, kuriuos Lietuvos visuomenė išgirdo po beveik pusšimtį metų trukusios sovietinės užmaršties. Pasirodžius „Marytei“, vilko vaikų istorijos, cituojant patį A. Šlepiką, išniro tarsi iš „tyloje tvyrojusio rūko“. Tik pasirodęs romanas apdovanotas Jono Marcinkevičiaus (2012), Lietuvos rašytojų sąjungos (2012) ir patriotų (2013) premijomis. Per dešimtį metų nuo išleidimo pakartotas ne vienas „Marytės“ tiražas.
Įtraukiantis ir kartu šokiruojantis alkio vaikų pokario kasdienybės paveikslas patraukė platų užsienio auditorijos dėmesį. „Marytė“ išversta į vokiečių, anglų, prancūzų, olandų, lenkų, latvių, ukrainiečių kalbas, planuojami vertimai į turkų bei arabų. Pasirodžius A. Šlepiko romanui, Lietuvoje apie vilko vaikus dažniau pradėti kurti pažintinių laidų ciklai, dokumentiniai filmai, leidžiamos fotoalbumų knygos, publikuojami pačių vilko vaikų liudijimai, rengiamos parodos.
Romanas ir Rytprūsių vokiečių vaikų pokariu tema mokinius skatina kalbėti apie svarbiausius vertybinius principus - empatiją ir žmogiškumą. „Mano vardas - Marytė“ atliko ir kitą svarbią misiją - padėjo užmegzti pokalbį tarp karo traumuotų šeimos narių, paskatino dalintis atsiminimais, kurie beveik pusę amžiaus buvo nutylimi ar kitaip maskuojami. Daugybė vilko vaikų giminaičių, ieškodami atsakymų ir bandydami suvokti tiek save, tiek artimiausio šeimos nario vilko vaiko tapatybę bei likimą, dėl neperduotos ar sutrūkinėjusios atminties priversti ieškoti atsakymų mokslinėje ar grožinėje literatūroje. Po pirmosios simbolinės romano „Mano vardas - Marytė“ sukakties kūrinys ir jo autorius A. Šlepikas tapo sudėtine vilko vaikų naratyvo plėtotės dalimi Lietuvoje.
Taip pat skaitykite: Auklių įvertinimas
Išgyvenimo Strategijos ir Prisitaikymas
Pokariu abiejų kariaujančių pusių, t. y. rusų ir vokiečių, vaikai kovėsi dėl pagrindinio trofėjaus - duonos ir galimybės išlikti. „Vilko vaikai“ laiko badą ir nepriteklių visame krašte. Daugelis jų, tikintis gailesčio ir pagalbos, klaidžiojo po miškus, ieškodami maisto.
Pasakojimuose figūruoja ir asmenys, kurie padėjo patekti į Lietuvą. Tačiau buvo baiminamasi padėti Rytprūsių krašto vokiečių vaikams, nes už tai šeima galėjo būti ištremta į Sibirą.
Nuo 1952 m. vokiečiams SSRS atsirado galimybė įgyti pilietybę. Vis dėlto, dažnas jų nesijautė lygiavertis. „Vilko vaikai“ stengėsi padėti šeimoms ir tvarkytis buityje.
Tapatybės Ieškojimai ir Atminties Svarba
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „vilko vaikams“ atsirado galimybė pradėti kalbėti laisvai, nebijoti pripažinti savo vokiškos tapatybės. Iškart po nepriklausomybės paskelbimo susikūrė „vilko vaikus“ jungianti bendrija „Edelweiss - Wolfskinder“. Bendrijos pirmininkės Luizės Kažukauskienės teigimu, po daugelio metų žmonės gavo progą pirmą kartą atvirai pasikalbėti, papasakoti savo rūpesčius ir pasidalinti skausmu su tais, kurie išgyveno panašias patirtis.
Atmintyje Rytprūsiai tebebuvo suprantami kaip atminties vieta. Tačiau, iš laiko perspektyvos, užmarštis sunkiai įveikia nostalgijos jausmą.
„Vilko Vaikų“ Atminimo Įamžinimas
Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka, kartu su Vokietijos Federacinės Respublikos ambasada Vilniuje, imasi gaivinti skaudžias „Vilko vaikų“ istorijas, įamžintas prof. dr. Wolfgang Freiherr von Stetten knygoje „Wolfskinder - Glücksmomente. 30 Jahre deutsch-litauische Begegnungen“ („Vilko vaikai - laimės momentai. Vokietijos-Lietuvos santykių 30 metų“).
Kiekvieno „vilko vaiko“ likimas unikalus, kaip ir Lietuvos žmonių, kurie priglaudė šiuos išbadėjusius ir išsekusius vaikus bei užaugino kaip savo šeimos narius. Per visą sovietmetį neliečiama tema tampa vis aktualesnė šiandien. Karas, kur jis bevyktų, pirmiausiai paliečia silpniausius ir beginklius, naikina juos dvasiškai ir fiziškai.