Spektaklis „Viskas arba nieko“ - tai režisieriaus Cezario Graužinio ir jo trupės „cezario grupė“ mėginimas sukurti pasaulio be kompromisų viziją ir padaryti žiūrovą jo dalimi. Tai tarsi veidrodis, kurį „cezario grupės“ aktoriai pastato prieš kamerinėje Menų spaustuvės aplinkoje susirinkusius 60 žiūrovų. Jame atsispindi mūsų visų baimės, neurozės, džiaugsmai, kasdienybė, nusivylimai; įvykiai, kurie mums nutiko praeityje, taip pat tie, kuriuos mes išgyvename tik mintyse ir tie, kurie mums niekada nenutiks. Spektaklis, kuriame aktoriai neapsimeta, kad žiūrovų nėra, - dar daugiau - visai nebijo pažvelgti jums į akis ar paimti už rankos. Jie kalba apie dalykus, svarbius visiems: norą būti mylimu ir reikalingu, nusivylimą, apatiją, pabėgimą nuo slegiančios realybės.
Spektaklio idėja ir kūrybinis procesas
Teigiantis, kad visos spektaklių kūrybinės idėjos prasideda kaip pokštas, o rimtos ar net liūdnos temos atsiranda jau gerokai vėliau kūrybos procese, režisierius sako kuriantis iš džiaugsmo ir džiaugsmui. Spektaklį kūręs kaip vidinę kelionę, kurioje fantazijos pinasi su atsiminimais, C. Graužinis leidžiasi pasąmonės slalomo vingiais: nuo geltonai žydinčių grikių laukų bei šokių laivuose iki paprasčiausio vonios kambario. Tačiau, nepaisant pasakų ar vizijų motyvų, veikėjai netampa neapčiuopiamais simboliais - jie čia pat, sėdi iš kairės ar dešinės, atpažįstami ir artimi kaip atvaizdas veidrodyje. Jie ieško užtarėjų ir laimės, meilės ir neapykantos, vienas kitam bando padėti, kol išeina iš kantrybės.
„Viskas arba nieko“ - kelionė po pasąmonės labirintus
Spektaklis kartais primena šiuolaikinę pasaką, kurioje vonios kambarys akimirksniu gali virsti neįžengiama giria arba laivo deniu, o šalia sėdintis žmogus - prisukamu velniūkščiu. Kai neįmanoma tampa įmanoma, ir aktoriai nusivilioja žiūrovus paskui save į fantazijos prisodrintus pasąmonės užkampius, spektaklio atmosfera ima priminti grupinės terapijos seansą, kur kiekvienas žiūrovas tarsi kviečiamas išsisakyti ir būti pilnateisiu veiksmo dalyviu. Nes jei nieko nėra neįmanomo, tai ir žiūrovas gali virsti aktoriumi, o aktorius - žiūrovu, juk galima iš praeivio pareikalauti, kad jis atiduotų viską arba nieko, o iš aplinkinių - kad gyventume be jokių kompromisų.
Kritikai ir žiūrovai apie spektaklį
Žiūrovai spektaklį apibūdina žodžiais „paveikus, užburiantis ir įtraukiantis“, o teatro kritikai vertina kaip itin sėkmingą šiuo metu aktualiausios krypties - postdraminio teatro pastatymą. Po spektaklio vykusioje diskusijoje festivalio kritikai įžvelgė pasąmonės ir sąmonės sąlytį, sąmonės ir prisiminimų srautą: „tarsi erdvėje tvyrotų prisiminimai, kurie išnyra, dingsta ir vėl sugrįžta. Tai filosofavimas apie tai, kaip kuriama, tai teatras apie teatrą, istorija apie istoriją". Pasak režisieriaus, spektakliu „Viskas arba nieko“ siekiama, „kad jį žiūrintis žmogus trumpam iškristų iš konteksto, kad pailsėtų nuo suvokimo inercijos. Kitaip tariant, kad jam „nuneštų stogą”. Į spektaklį ateina vis daugiau jaunų žmonių, pasirengusių tai patirti“.
Spektaklio pripažinimas tarptautiniu mastu
Kad spektaklis aktualus ir įdomus ne tik Lietuvos publikai, įrodė praeitais metais gautas kvietimas šį spektaklį parodyti didžiausioje pasaulyje šiuolaikinės dramaturgijos bienalėje „New Plays from Europe“ („Naujos pjesės iš Europos“), į kurią patenkama tik rekomendavus įtakingiems dramaturgams ir kuriame lietuviškas spektaklis vėl atsirado po keturiolikos metų pertraukos.
Taip pat skaitykite: Viskas apie cezario pjūvį
Spektaklio „Viskas arba nieko“ naujoviškos raiškos formos ir subtiliai gili dramaturgija padarė įspūdį ne tik Lietuvoje, bet ir žiūrovams didžiausiame pasaulyje šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Neue Stücke aus Europa“ („Naujos pjesės iš Europos“) Vokietijoje, kuriame Lietuvai buvo atstovaujama po keturiolikos metų pertraukos. Festivalio internetiniame dienoraštyje teatro kritikai C. Graužinio veikalą „Viskas arba nieko“ gretina su S.
Aktoriai ir muzika
Po premjeros „Lietuvos rytas“ rašė: „spektaklyje Martyno Bialobžeskio muzika - skaidrių svajonių ir grožio simbolis. Čia viskas sukasi ratu: personažai kalba apie grikių laukus, stiklinį ąsotį, iš kurio gali atsigerti, baltas sienas, artimo žmogaus apkabinimą, numirėlius. Aktoriai tęsia C.Graužinio kuriamo teatro stilistiką. B.Arsobaitė daug šypsosi, P.Čižinauskas jau ne pirmą kartą vaidina „kafkišką” žmogų, V.Raubaitė - žaviai stilingą moterį. O J. Žalakevičius, turintis neabejotiną komiko talentą, kai kurias scenas tiesiog atgaivina.
Keturiomis taburetėmis, polietileniniais maišeliais ir vandens purkštuvu „ginkluoti“ aktoriai Julius Žalakevičius, Vilma Raubaitė, Brigita Arsobaitė ir Paulius Čižinauskas veda žiūrovus per nepatirto teatro teritoriją, kurioje plačiuose laukuose užkastos gyvenimo prasmės ieškojimo, laimės, meilės, draugystės minos. Jas galima apeiti arba susprogdinti - bet niekada nežinai, ar dūmams išsisklaidžius ore pasimatys viskas, ar nieko.
Cezario Graužinio kūrybos bruožai
Cezaris Graužinis - neprilygstamas pasakojimo meistras, vaizduotės teatro kūrėjas, minimaliomis scenovaizdžio priemonėmis suteikiantis aktoriams ir žiūrovams maksimalią vaizduotės laisvę ir sugebantis visuomet užkabinti jautriausias sielos stygas.
Taip pat skaitykite: Ar galima į baseiną po Cezario operacijos?
Taip pat skaitykite: Etapai prieš cezario pjūvį