Įvadas
Burnos ertmės sveikata yra itin svarbi vaiko gerovei. Nors daug dėmesio skiriama dantų priežiūrai, svarbu nepamiršti ir burnos gleivinės pažeidimų, kurie gali turėti didelę įtaką vaiko savijautai. Skausmas, peršėjimas ar niežulys burnoje gali sutrikdyti vaiko mitybą, miego režimą, sukelti irzlumą ir verksmingumą. Maži vaikai dažnai negali tiksliai įvardyti skaudamos vietos, todėl tėvai patiria stresą bandydami suprasti, kodėl vaikas jaučiasi blogai ir atsisako valgyti. Burnos gleivinė dažnai vadinama žmogaus bendros sveikatos veidrodžiu, nes jos pokyčiai gali būti tiek pirminiai (dėl vietinių patologinių procesų), tiek antriniai (dėl sisteminių ligų, tokių kaip cukrinis diabetas ar vitaminų trūkumas). Laiku pastebėjus nukrypimus nuo normos ir pradėjus veiksmingą gydymą, galima išvengti rimtesnių problemų. Šias problemas dažniausiai pastebi vaikų ligų gydytojai, šeimos gydytojai, ausų, nosies ir gerklės gydytojai bei gydytojai odontologai.
Burnos ertmės anatomija ir fiziologija
Burna (lot. oris) anatomiškai susideda iš burnos prieangio (vestibulum oris) ir burnos ertmės (cavitas oris). Šias dalis atskiria dantys. Liežuvis (lingua) ir dantys (dentes) yra svarbiausi burnos organai, dalyvaujantys smulkinant maistą ir formuojant garsus. Taip pat svarbios yra trys didžiosios seilių liaukos (glandulae oris), atsiveriančios į burnos ertmę ir atliekančios maisto medžiagų skaidymo bei virškinimo funkciją. Limfooidinio audinio sankaupos - tonzilės (tonsilla) žiočių srityje - atlieka apsauginę funkciją. Burnos ertmę dengianti gleivinė (mucosa) sudaryta iš daugiasluoksnio plokščio neragėjančio epitelio (epithelium squamosum) ir jungiamojo audinio sluoksnio (lamina propria), kuriame yra išsidėsčiusios imuninę apsaugą užtikrinančios ląstelės - limfocitai ir makrofagai. Tarp epitelinių ląstelių taip pat yra įsiterpę Langerhanso, Merkelio ir pigmentinių (melanocitai) ląstelių. Burnos ertmėje daugiausia kolonizuotos Streptococcus, Lactobacillus, Staphylococcus, Corynebacter rūšies bakterijos ir anaerobai. Įprastomis sąlygomis šie mikroorganizmai nėra patogeniški, tačiau nusilpus organizmui (peršalus, esant lėtiniam nuovargiui, sergant kitomis ligomis), jie gali pažeisti gleivinę. Todėl svarbu palaikyti ne tik gerą burnos higieną, bet ir bendrą organizmo būklę.
Etiologija
Burnos gleivinės pažeidimai (opelės) skirstomi į ūminius (išsivystančius staiga ir trunkančius trumpai) ir lėtinius (išsivystančius ir progresuojančius palaipsniui). Nėra griežtų ribų, kada pažeidimas laikomas lėtiniu ar ūminiu, tačiau paprastai ilgiau nei 2 savaites trunkanti opelė laikoma lėtine. Burnos gleivinės pažeidimai ir opos gali išsivystyti dėl įvairių priežasčių:
- Virusinės, bakterinės ar grybelinės kilmės infekcijos.
- Alerginio ar toksinio pažeidimo.
- Kaip antrinis pažeidimas, esant sisteminėms (cukrinis diabetas), autoimuninėms (PFAPA sindromu, Behceto, Crohno ligos) organizmo ligoms.
- Imuninės sistemos nepakankamumas.
- Nepakankama ar netinkama mityba.
Šiame straipsnyje aptarsime dažniausius vaikų burnos gleivinės pažeidimų ypatumus - priežastis, kliniką, diagnostiką ir gydymą.
Vaikystėje dažna burnos gleivinės patologija yra stomatitas - burnos gleivinės uždegimas, kurio simptomai priklauso nuo ligos priežasties, formos ir bendros organizmo būklės. Remiantis Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, Lietuvoje užregistruota vidutiniškai 6 330 stomatito atvejų tarp 0-17 metų pacientų.
Taip pat skaitykite: Lietuvos darbo kodeksas
Dažniausias vaikų ūminio stomatito sukėlėjas yra I tipo Herpes simplex virusas (HSV-I), priklausantis Herpes viridae šeimai. Iš viso egzistuoja 8 skirtingos pūslelinės viruso formos, tačiau HSV-I yra dažniausias burnos gleivinės infekcijų sukėlėjas (apie 90 proc.), sukeliantis ūminį pūslelinį stomatitą. Pastarasis sudaro apie 80 proc. visų stomatitų, pasireiškiančių vaikams. Be to, tai viena dažniausių vaikų infekcinių ligų. Įvairių autorių duomenimis, pūsleliniu stomatitu serga 250 vaikų iš 10 tūkst. Egzistuoja 2 HSV-I infekcijos sirgimo pikai. Didžiausias sergamumas registruojamas 6 mėnesių-3 metų vaikams, nes šiuo laikotarpiu jie netenka iš mamos įgyto imuniteto, o savo suformuoti dar nėra spėję. Antrasis pikas stebimas apie 20 gyvenimo metus.
Ūminiu pūsleliniu stomatitu užsikrečiama lašeliniu būdu per orą arba tiesioginio kontakto metu (per žaislus, maisto produktus). Virusas patenka į organizmą per pažeistą odą ar gleivines. Persirgus imunitetas nesusidaro, tad liga gali pasikartoti.
Ūminiam pūsleliniam stomatitui, kaip ir kitoms infekcinėms ligoms, būdingi inkubacinis (nuo užsikrėtimo iki pirmųjų požymių), prodrominis (nuo pirmųjų gresiančios ligos požymių iki visiško jos pasireiškimo), ligos įkarščio (išryškėja infekcinei ligai būdingi požymiai) ir rekonvalescentinis (sveikimo) periodai. Inkubacinis periodas įvairuoja ir kiekvienu atveju trunka skirtingai. Šio periodo trukmė svyruoja 1-26 dienas.
Klinika
Stomatito klinikinė išraiška priklauso nuo burnos gleivinės pažeidimo dydžio ir bendros organizmo intoksikacijos. Išskiriamos 3 ligos formos - lengva, vidutinio sunkumo ir sunki.
Lengvai pūslelinio stomatito formai būdinga subfebrili kūno temperatūra (37-37,5 °C), prieš pasirodant bėrimo elementams, vaikas gali jausti peršėjimą ar skausmą burnos viduje. Gleivinėje matomi pavieniai ar grupiniai bėrimo elementai (pūslelės, aftos), kurių paprastai, esant šiai ligos formai, būna iki 10. Taip pat gali pasireikšti dantenų uždegimas, bėrimo elementų gali atsirasti veido, galūnių odoje bei išoriniuose lytiniuose organuose. Sergančiam vaikui dėl skausmingumo suprastėja apetitas, sutrinka miegas, jis tampa irzlus. Tačiau stipresnės organizmo intoksikacijos nestebima, bendra vaiko būklė yra patenkinama. Ši stomatito forma būdingiausia vaikams iki 3 metų.
Taip pat skaitykite: Pasaulinis karas ir vaikai: išgyvenimo istorija
Sergant vidutinio sunkumo pūsleliniu stomatitu, išryškėja bendra organizmo intoksikacija bei gleivinės pažeidimai. Gana anksti blogėja vaiko savijauta, pasireiškia silpnumas, irzlumas, suprastėja miego kokybė, vaikas atsisako valgyti. Ligai progresuojant, temperatūra didėja iki febrilios (38-39 °C), atsiranda galvos skausmas, pykinimas, daugėja bėrimo elementų burnos gleivinėje (iki 25-30), jie gali plisti ir palei lūpas ar šalia burnos. Taip pat didėja seilėtekis, atsiranda kraujavimas iš dantenų. Sergant vidutinio sunkumo pūslelinio stomatito forma, gali padidėti pažandžio limfmazgiai, taip pat išryškėja skausmingumas. Neretai kartu pasireiškia ir viršutinių kvėpavimo takų uždegimas.
Pacientų, sergančių sunkia ūminio pūslelinio stomatito forma, nėra daug. Pradžioje liga pasireiškia bendrais simptomais, būdingais infekcinėms ligoms: galvos skausmu, didesniu nuovargiu, silpnumu, sąnarių skausmu. Gali būti ir pykinimo, vėmimo epizodų. Dažnam pacientui išryškėja kaklo ar pažandinių limfmazgių limfadenitas. Ligai įsivyraujant, temperatūra tampa hektinė (39-40 °C), burnos gleivinėje stipriai išryškėja uždegimo požymiai, bėrimo elementai nuolat recidyvuoja, tad jų padaugėja iki 100 ir daugiau. Pūslelės plyšta, susidaro susiliejančios opelės, dideli gleivinės nekrozės plotai. Bėrimas išplinta veido srityje, dažniausiai ties vokais, lūpomis ir nosies sparneliais.
Diagnostika
Pūslelinio stomatito diagnozė dažniausiai grindžiama nusiskundimais bei klinikiniu vaizdu, o laboratoriniai tyrimai retai kada reikalingi. Esama metodų, kuriais galima nustatyti ligos sukėlėją. Auksiniu standartu ir jautriausiu tyrimu laikomas virusų kultivavimo metodas, kai virusų kultūros yra auginamos ląstelėse. Šio tyrimo atlikimo galimybės varijuoja priklausomai nuo laboratorijos galimybių. Kiti tyrimai, tokie kaip Tznacko testas, kurio metu matomos daugiabranduolės ląstelės, infekuotos HSV, nustato tik apie 60 proc. infekcijų, o tepinėliai nesuteikia informacijos apie viruso tipą: HSV-1, HSV-2 ar Varicella zoster. Tiesioginė imunofluorescencija šiuo metu dar nėra plačiai taikomas metodas. Taip pat papildomai gali būti atliekamas kraujo tyrimas, jame dažiausiai matoma leukopenija, kartais neryški leukocitozė, plazmocitozė, tačiau nėra ligai specifinių pakitimų. Liga užsitęsia ilgiau, jei burnoje yra daug infekcijos židinių (kariozinių, suirusių dantų) arba gydoma netinkamai.
Gydymas
Pūslelinio stomatito gydymas priklauso nuo ligos sunkumo. Skiriamas tiek vietinis, tiek sisteminis gydymas. Nuo pirmųjų ligos dienų itin svarbus yra vietinis gydymas, kuris malšintų burnos gleivinės skausmą, neleistų rastis pakartotiniams bėrimo elementams bei skatintų burnoje epitelio susidarymą. Tam ypač tinkamos medžiagos, kurių sudėtyje yra hialurono rūgšties (ši rūgštis reikalinga ląstelių regeneracijai), taip pat raminančių medžiagų ar padengiančių susidariusias žaizdas, dėl ko pacientui lengviau valgyti ir kalbėti. Preparatai, vartojami vietiniam gydymui, gali būti įvairios formos.
Sergant vaikui, tėvai neretai būna itin sunerimę, nes vaikas tampa irzlus ir verksmingas, atsisako valgyti. Pacientams, kurių burnos gleivinė pažeista, sunku valgyti bei gerti dėl patiriamo skausmo, todėl simptominiam gydymui itin svarbūs preparatai, kurie malšintų ne tik skausmą, bet ir pykinimą, taip palengvintų bendrą paciento būklę. Skausmui malšinti vaikams rekomenduojama skirti Anaftin® gelio, skysčio ar purškalo. Šis preparatas puikiai tinka siekiant kontroliuoti skausmą, sukeltą tiek mažų burnos gleivinės pažeidimų (stomatitas, ortodontinių plokštelių, netinkamai pritaikytų protezų sukelti pažeidimai), tiek didesnių bei gilesnių (išplitusios aftinės opos), taip pat norint mažinti uždegimą ir palengvinti gleivinės gijimą po ligos. Anaftin® sudėtyje esančios medžiagos, tokios kaip hialurono rūgštis, yra itin svarbios gyjant žaizdoms, nes padengia jas plėvele ir apsaugo nuo mechaninio poveikio, be to, išlaiko drėgmę. Ne ką mažiau naudingi ir tikrieji alavijai (Aloe barbadensis), nuo seno žinomi ir vertinami dėl drėkinamųjų ir gydomųjų savybių. Alavijai gerina deguonies įsisavinimą, pasižymi švelniai dezinfekuojančiu, lengvai anestezuojančiu poveikiu ir tokiu būdu sumažina skausmą bei niežulį.
Taip pat skaitykite: Gimdymo rizikos ir privalumai
Taip pat skausmui ir karščiavimui slopinti tinka acetaminofenas (10-15 mg/kg kas 4 val.) ar ibuprofenas (10 mg/kg kas 6 val.). Vietinės lidokaino (2 proc.) aplikacijos naudingos skausmingumui burnoje mažinti 10-15 min. Pastebėta, kad kai kuriems pacientams vietiniai analgetiniai preparatai gali sukelti komplikacijų. Vaikams, gydomiems stacionare, gali būti skiriami intraveniai analgetikai.
Etiopatogeneziniam pūslelinio stomatito gydymui skiriami acikloviras, valgancikloviras ar famcikloviras. Valgancikloviras ir famcikloviras turi kiek pranašumų prieš aciklovirą, nes pasižymi geresniu bioprieinamumu bei patekimu per žarnyno gleivinę.
Taip pat sergantiesiems itin svarbi yra racionali, subalansuota mityba. Maistas turi būti įvairus ir visavertis, turintis pakankamai baltymų, vitaminų, mineralinių medžiagų. Taip pat vaikams rekomenduojama gerti daug skysčių - negazuoto mineralinio vandens, saldintos arbatos. Atliktų studijų duomenimis, 8 proc. vaikų, sergančių pūsleliniu stomatitu, reikalinga hospitalizacija bei intraveninė rehidratacija. Svarbu paminėti, kad kuo anksčiau pradedamas tinkamas gydymas, tuo geresnio efekto ir geresnės paciento būklės galime tikėtis.
Prevencija
Kadangi virusų sukeltas pūslelinis stomatitas - itin užkrečiama liga, sergantys vaikai neturėtų bendrauti su sveikaisiais, naudotis tais pačiais daiktais. Sergantiesiems rekomenduojama turėti atskirą rankšluostį, patalynę, indus. Taip pat patartina ne tik užtikrinti sergančio vaiko gerą savijautą, bet ir dezinfekuoti žaislus, daiktus, siekiant sustabdyti infekcijos plitimą.
Specialistai, apžiūrintys sergantį pacientą, turėtų naudoti apsaugines priemones (pirštines, kaukes), dažniau plautis rankas.
Patarimai tėvams
Sergančiam vaikui rekomenduojama gulėti lovoje. Maitinti reikėtų neaštriu, nekarštu maistu, o prieš valgant patepti burnos gleivinę anestezuojančiais preparatais, siekiant apsaugoti nuo skausmo. Vaikai, jausdami menkesnį diskomfortą valdydami ir gerdami, sveiksta kur kas greičiau, nes gauna organizmui naudingų bei būtinų maisto medžiagų. Neretai trumpalaikių opų atsiranda suvalgius citrusinių vaisių, tokių kaip citrinos, ananasai, apelsinai, tad jų reikėtų vengti. Po valgio rekomenduojama burną skalauti dezinfekuojamaisiais preparatais, o po to burnos gleivinę patepti gydytojo skirtais preparatais. Svarbu nenumoti ranka į atsiradusius net ir menkiausius pažeidimus, nes kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo geresnė prognozė.
Bendri patarimai ir prevencija
1. Laikykitės griežtos burnos higienos:
- Valykite dantis minkštu šepetėliu du kartus per dieną.
- Naudokite dantų siūlą, kad pašalintumėte maisto likučius ir apnašas tarp dantų.
- Reguliariai lankykitės pas odontologą profesionaliai burnos higienai.
2. Venkite dirginančių produktų:
- Pasirinkite švelnias, be alkoholio dantų pastas ir burnos skalavimo skysčius.
- Venkite rūgščių, aštrių ar karštų maisto produktų, kurie gali dirginti burnos gleivinę.
- Atsisakykite tabako ir alkoholio vartojimo.
3. Užtikrinkite subalansuotą mitybą:
- Valgykite daug vaisių, daržovių ir viso grūdo produktų.
- Įsitikinkite, kad gaunate pakankamai vitaminų ir mineralų, ypač vitamino B12, folio rūgšties, geležies ir vitamino C.
- Jei reikia, vartokite maisto papildus.
4. Mažinkite stresą:
- Praktikuokite atsipalaidavimo technikas, tokias kaip meditacija ar joga.
- Reguliariai mankštinkitės.
- Skirkite laiko mėgstamai veiklai.
5. Reguliariai lankykitės pas odontologą:
- Reguliarūs patikrinimai padeda anksti aptikti burnos gleivinės pažeidimus ir kitas problemas.
- Odontologas gali patarti dėl tinkamos burnos priežiūros ir prevencijos priemonių.
6. Apsaugokite imuninę sistemą:
- Laikykitės sveiko gyvenimo būdo, įskaitant pakankamą miegą ir reguliarų fizinį aktyvumą.
- Venkite streso ir kitų veiksnių, kurie gali susilpninti imuninę sistemą.
7. Būkite atsargūs su burnos traumomis:
- Naudokite apsauginius įtaisus sportuojant ar užsiimant kita veikla, galinčia sukelti burnos traumas.
- Kreipkitės į odontologą, jei patyrėte burnos traumą.
Skirtingos stomatito formos
- Aftinis stomatitas: Pasireiškia pavienėmis ar daugybinėmis opelėmis burnos gleivinėje. Aftos dažnai yra apskritos, baltos ar gelsvos spalvos, apsuptos raudonos aureolės.
- Herpinis stomatitas: Dažniausiai pasireiškia vaikams nuo 6 mėn. iki 5 metų. Jį sukelia Herpes simplex virusas. Po kelių dienų pūslelės sprogsta, palikdamos skausmingas žaizdeles.
- Kandidozinis stomatitas (burnos pienligė): Jį sukelia grybelis Candida albicans. Dažniausiai pasireiškia kūdikiams, vyresnio amžiaus žmonėms ar tiems, kurie vartoja antibiotikus ar imunitetą slopinančius vaistus.
- Bakterinis stomatitas: Šį uždegimą sukelia bakterijos, dažniausiai po burnos gleivinės pažeidimo ar kartu su dantenų ligomis.
- Alerginis stomatitas: Pasireiškia kaip reakcija į tam tikrus vaistus, burnos higienos priemones ar maistą.