Kiekvienas žmogus yra unikalus, o šeimos dinamika - sudėtingas ir nuolat besikeičiantis procesas. Šiame straipsnyje panagrinėsime bučiavimo svetimą vaiką psichologinius aspektus, remdamiesi įvairiais požiūriais ir pateikta informacija. Aptarsime, kaip vaikai suvokia meilę, kokią reikšmę jiems turi fizinis kontaktas ir kaip skirtingų kultūrų normos veikia bučinių interpretaciją. Taip pat išnagrinėsime situacijas, kai svetimas žmogus bučiuoja vaiką, ir kokias emocijas tai gali sukelti tėvams.
Meilės poreikis ir fizinis kontaktas
Vaikui būtina motinos meilė, tai vienas svarbiausių jo poreikių, kuris patenkinamas tik per tėvų-vaikų santykius. Devynis mėnesius vaisius auga, vystosi, neatskiriamai susietas su mamos kūnu, o mama - ne vien maisto šaltinis, mama - visas vaisiaus pasaulis. Štai kodėl vienu momentu vaikas atsiskiria nuo šio palaimos šaltinio, netenka įprastos ir saugios gyvenamos vietos. Atkreipkite dėmesį į tai, kaip maži vaikai siekia fizinio kontakto. Jiems tai būtinas dalykas - kaip prisiminimas apie tuos saugius ir laimingus laikus, kai mažylis gyveno mamos įsčiose, apsaugotas nuo visų įmanomų nemalonumų ir pavojų.
Vaikai akimirksniu ir beveik visada neklaidingai nustato, kas jį myli, o kas - ne, kas iš tiesų juo domisi, o kas - tik apsimeta. Laikui bėgant, šis talentas prarandamas, vaikas tampa savarankišku. Daugelis šiuolaikinių tėvų meilę pakeitė pareigos jausmu. Jie ne tiek myli vaiką, kiek stengiasi viską daryti teisingai: teisingai vystyti, teisingai žaisti ugdančius žaidimus, teisingai maitinti, mokyti ir t.t. Tačiau vaikui į pareigos jausmą, švelniai tariant, nusispjauti. Jis nesupranta, kas yra pareigos jausmas, užtat puikiausiai supranta, kas yra meilė. Ir ten, kur nėra meilės, vaikui - tuštuma.
Bučiniai pasakose ir gyvenime
Visi vaikystėje skaitėme ar girdėjome pasakas apie piktas pamotes. Atkreipkite dėmesį - pamotė pasakoje visada pikta ir bloga. Be variantų. Tačiau minimaliame pasakų lygmenyje pamotė yra bloga ir taškas. Kaip pasakoje apie Jonuką ir Grytutę, kur pamotė išveja vaikus iš namų, teigdama, kad nėra ko valgyti. O dabar dėmesio, klausimas! Skiriasi tik piktybiškumo laipsnis, o tiksliau - sugebėjimas ir galimybės kenkti. Visų pasaulio tautų folklore yra pasakų apie piktą burtininkę, kuri užpuola kokio nors vaiko mamą, nužudo ją ir užima jos vietą. O pikta burtininkė jos vyrą bučiuoja, jos vaiką supa. Ir niekas, nė vienas suaugęs žmogus neturi žalio supratimo, kad įvyko sukeitimas. Ir darosi labai įdomu - iš kur vaikas tai žino? Juk prie svetimos jis lygiai taip pat valgo, lygiai taip pat aprengtas ir apautas. O gal net geriau. Tokio pobūdžio pasakose paprastai nekalbama, kad vaiką kaip nors kankina, muša, marina badu ir t.t. Pasitaiko, žinoma, ir tokių dalykų, bet jau paskui, kai burtininkė apsipranta naujoje vietoje. Tikriausiai, esmė meilėje?
Būtent todėl pasakose apie pamotes vien tik vaikas ir jaučia, kad mamos vietą užėmė svetima moteris. Taip, jis sotus, aprengtas, apautas, užverstas žaislais, bet jis nejaučia svarbiausio dalyko - taip labai jam reikalingos meilės. Štai ji - pasakų apie pamotes paslaptis. Štai dėl ko pamotė visada pikta. Problema slypi apskritai ne giminystėje, problemos esmė - meilėje. Jeigu vaikas nejaučia meilės, reiškia, gyvena ne su mama, o su pamote. O ta, kuri nemyli, negali būti gera. Juk iš tikrųjų: jeigu ji gera, tai kodėl nemyli? Vargšai nemylimi vaikai… Jau suaugę jie ėmė kurti pasakas apie savo svajonę - mylinčią mamą. Ir ta, kuri jų nemylėjo, pavirto pikta burtininke. O mylinčią pasakose galima buvo išlaisvinti, atgaivinti, svarbiausia - atlikti žygdarbį. Pasakose vaikas visada atlieka tokį žygdarbį ir jo tikroji mama - mylinti jį iš visos širdies - išnyra iš upės gyva ir sveika ir apkabina savo mažylį, kuris tiesiog maudosi meilės bangose. Gaila, kad gyvenime taip nebūna. O viskas turi būti atvirkščiai. Kad nebūtų jokių piktų pamočių. Kad jokių takelių, nubarstytų duonos trupiniais, jokių apnuodytų obuoliukų.
Taip pat skaitykite: Žmona su svetimu kūdikiu sapne: interpretacija
Auklės ir tėvų santykiai
Gerą, atsidavusią vaikui auklę iš tiesų nelengva rasti. Tačiau, sprendžiant iš problemos aprašymo, Jūsų auklė neturi patirties, kaip bendrauti su tėvais. Kad ir kaip myli mažiuką, negalima pernelyg glaustyti jo prie savęs mamai ir tėčiui matant - juk tai juos skaudina. Žinoma, gali būti, kad ir mama kiek per jautriai reaguoja, nes susitaikyti su tuo, kad ne tu, o kitas žmogus su tavo vaiku praleidžia didžiąją dienos dalį, nėra lengva. Auklė, auklėdama vaiką, neturi jokių išskirtinių teisių - daugiau leisti, lepinti ir pan. Ji turi laikytis tų pačių elgesio su vaiku taisyklių, kaip ir tėvai, kitaip vaikui kils nereikalingų problemų. Geriausia šias taisykles aptarti su aukle iš karto, dar geriau - surašyti. Visais problemų atvejais tinka taisyklė: būtina apie problemas su aukle kalbėti, nekaupti "problemų sąrašo" tylomis. Jei auklė nėra labai žemo intelekto ir visai nelanksti, ji turėtų sutikti laikytis bendrų taisyklių, kad vaikui būtų geriau.
Reikėtų susitaikyti su tuo, kad vaikui auklė gali tapti brangesniu asmeniu už tikrą mamą. Taip yra - juk kūdikis pamilsta tą, kas su juo praleidžia daugiausiai laiko… Džiaukitės, kad turit tokią auklę, taip retai būna. Vien dėl vaiko nekeisčiau auklės. Juk vaikas priėmė naują žmogų, įsileido į savo širdelę labai giliai, dabar toji auklė jam - tikrai lyg mama, ir vaikas ją labai myli. Ir jei staiga auklė, labai brangus ir svarbus vaikui žmogus, ima ir nebeateina, vaiko pasaulėlis gali sugriūti. Jis turėtų jaustis panašiai, tarsi netekęs mamos.
Kultūriniai bučinių aspektai
Bučinys gali priversti širdį perpumpuoti per minutę vienu litru daugiau nei įprastai, o taip pat vienu metu sujudinti 28 raumenis ir akimirksniu pakelti arterinį kraujospūdį. Tuo metu pliūpteli adrenalinas, sudeginama daugiau kaip 10 kalorijų. Mokslininkai fiziologai teigia, kad mūsų noras bučiuotis - tai eilinis patvirtinimas, kad esame gyvūnijos pasaulio atstovai. Šunys, katės ir kiti žinduoliai susitikę susidomėję vienas kitam pauosto ten po uodega. Rodos, koks gi čia ryšys su lūpomis? Bet fiziologine prasme, analinė anga - tai toks pats virškinamojo trakto išeinamasis plyšys, kaip ir burna. Labiau artimas mums pažinties būdas - bučinys į lūpas - mūsų artimiausių giminaičių, beždžionių, išradimas. Tiesa, jos ir tuo anksčiau minėtuoju nesibjauri, bet vis dėlto, fiziologinė šio ritualo reikšmė ta, kad jo metu partneriai gauna vienas iš kito antigeninę medžiagą, ir taip vienas kitą ištiria.
Ar žinote, kad bučinys tiesiog būtinas mūsų vidinei pusiausvyrai išsaugoti, tokia daugumos psichologų nuomonė. Romėnai bučiniams skyrė net tris pavadinimus. Osculum - tai bučinys į skruostą. Jis gali būti draugiškas, oficialus, parodomasis ar tiesiog nekaltas tėvo bučkis savo vaikui. Basium - bučinys į lūpas, išreiškiantis pagarbius jausmus, pavyzdžiui, sutuoktinių. Jeigu Turkijoje pasisveikindamas kas nors pabučiuos moteriai ranką, gali ji nedžiūgauti. Toks gestas rodo, kad asmuo ją palaikė gerokai vyresne! Tačiau Egipte tai būtų didžiausias akibrokštas, nes ten bučiuojasi tik vyrai. Rusijoje sveikindamiesi žmonės dažniausiai pasibučiuoja tris kartus į abu skruostus. Panašiai elgiasi ir olandai, tik bučiuoja į vieną skruostą, paprastai dešinįjį. Italai ir portugalai bučiuojasi į abu skruostus, bet tik po kartą. Prancūzijoje įprasta apsikeisti dviem bučiniais į skruostus, bet Provanso gyventojai tikisi sulaukti trijų, o Nante privalomi visi keturi.
Taip pat skaitykite: Įstatymai dėl svetimų vaikų lietimo
Taip pat skaitykite: Kada privaloma pranešti apie vaiko išvykimą?