Nustatyti ribas savo vaikui yra iššūkis, tačiau dar sudėtingiau, kai tenka tai daryti svetimam vaikui. Ar galima barti svetimą vaiką? Vienos taisyklės šiam atvejui nėra, tačiau vertėtų atsižvelgti į situaciją ir vadovautis sveiku protu bei įstatymais. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip elgtis įvairiose situacijose, susijusiose su svetimais vaikais, kokios yra tėvų teisės ir pareigos, bei kaip apsaugoti savo ir kitus vaikus.
Konfliktinės Situacijos Vaikų Žaidimų Aikštelėje
Vaikų žaidimų aikštelės - puiki vieta mažiesiems bendrauti ir žaisti, tačiau čia neretai kyla įvairių konfliktų. Tarkime, Joriui tik ketveri metai ir jis yra tikras vaikų žaidimų aikštelės siaubas. Berniuko motina atlaidžiai žvelgia į savo atžalą, kai jis tuo metu iš trimetės Godos atima kastuvėlį ir juo pasemtą smėlį užpila mergaitei tiesiai ant galvos. Dabar pratrūksta Godos mama, kuri iki šiol dar šiaip ne taip tvardėsi. Ji energingai griebia kaltininką, griežtai išbara jį ir sugrąžina dukrai iš jos paimtą žaislą.
Jeigu, pavyzdžiui, jūsų vaikas nesijaučia blogai, kai jo žaislas trumpam atsiduria kito rankose, nereikia nieko net sakyti. Vis dėlto, jeigu jūsų atžala verkia ir tarp mažųjų kyla konfliktas, pirmiausia reiktų kreiptis į asmenį, kuris yra atsakingas už tą svetimą vaiką. Paprašykite tos kitos mamos pagalbos ir pridurkite, kad tokiose situacijose niekada nesijaučiate užtikrintai.
Vis dėlto, jeigu pastebite, kad susidūrėte su karingu įsikišimo į vaikų konfliktą priešininku, turite veikti, nes maži vaikai nesutarimų patys išspręsti dar nemoka. Smėlio dėžėje galioja džiunglių įstatymai - laimi stipresnis. Kadangi ši patirtis nei stipresniajam, nei silpnesniajam pedagogine prasme nėra labai vertinga, privalo įsikišti suaugusieji.
Galima agresyvųjį vaiką, kai jis užsipuola jūsų atžalą, tvirtai suimti už rankos arba iš jo draugiškai, bet ryžtingai, paimti žaislą, kuris jam nepriklauso. Tuo pat metu reiktų paaiškinti, kad galima žaisti su svetimu žaislu, jeigu prieš tai atsiklausiama teisėto jo savininko.
Taip pat skaitykite: Šiuolaikinės kūdikio lankymo tendencijos
Svarbu prisiminti, kad bet koks fizinis kontaktas su svetimu vaiku turi būti pagrįstas ir adekvatus situacijai. Jokiu būdu negalima naudoti smurto ar kitaip žaloti vaiko.
Vaikų Gimtadieniai ir Nepageidaujamas Elgesys
Kita situacija, kai tėvai susiduria su kitų vaikų nepageidaujamu elgesiu, yra klasikinis vaikų gimtadienis. Kad per tokią šventę siaučiama ir triukšmaujama, tai aišku. Tačiau dažniausiai gimtadieniuose neapsieinama ir be mažojo chuligano, kuris norėtų būti visų dėmesio centre, kuris nemoka pralaimėti ir norėtų viską nusiaubti, ką kiti vaikai tuo metu stato ar konstruoja. Abiem atvejais mandagios instrukcijos ir viltingi raginimai neduoda jokios naudos. Čia padės tik vienas vienintelis dalykas - pertrauka.
Sučiupkite padaužą, nusiveskite jį į kitą kambarį ir ten kartu su juo praleiskite kelias minutes. Tokiu būdu galite padėti vaikui nusiraminti ir apmąstyti savo elgesį.
Kaip Elgtis Su Svetimais Vaikais: Patarimai Tėvams
Labai svarbu, kad tėvai bendraudami su svetimais vaikais pasikliautų savimi. Nebūsite per griežti ar nervingi, jeigu sudrausminsite į svečius atėjusį vaiką, kuris su purvinais batais laksto per kilimą ar net minkštus baldus. O jeigu tas vaikas pradeda aiškinti, kad jo namuose tai leidžiama, turite ramiai jam paaiškinti, kad jūsiškiuose namuose taip niekas nedaro.
Tėvų pilietinės drąsos prireikia ir tada, kai jie tampa liudininkais, kaip kiti vaikai ar paaugliai priekabiauja prie silpnesnio vaiko ar jam grasina, net jeigu tame nedalyvauja jūsų atžala. Vaikai ir paaugliai turi suprasti, kad suaugusieji tokių dalykų nepraleis pro akis ir nepraeis pro šalį.
Taip pat skaitykite: Žmona su svetimu kūdikiu sapne: interpretacija
Svarbu prisiminti, kad vaikai mokosi iš suaugusiųjų pavyzdžio. Todėl, rodydami pagarbą ir supratimą kitiems vaikams, mes ugdome jų socialinius įgūdžius ir empatiją.
Vaikų Fotografavimas ir Teisė į Atvaizdą
Vaikų (nepilnamečių) fotografavimas ir tokių nuotraukų panaudojimas: reikalingas ne tik paties vaiko, bet ir nors vieno iš jo tėvų, globėjų ar rūpintojų sutikimas. Teisė į atvaizdą ir jos apsauga galioja ne tik tradicinėse žiniasklaidos priemonėse, bet ir socialiniuose tinkluose. Fiksuojant panoraminį planą, kuriame neišryškinami konkretūs žmonės, sutikimo nereikia. Jei filmuojami (fotografuojami) konkrečiai išskirti žmonės ir jie yra aiškiai atpažįstami, tai reikia gauti jų sutikimą.
Pastebėjau, kad mano nuotrauka (video) yra patalpinta internete be mano sutikimo. Pirmiausia reikėtų kreiptis į interneto tinklalapio, kuriame paskelbta nuotrauka (video), valdytoją ir reikalauti ją pašalinti.
Pirmiausia, rekomenduojame kalbėtis su buvusiu sutuoktiniu ir taikai susitarti dėl savo vaiko atvaizdų naudojimo. Nepavykus to padaryti, reikėtų raštu nurodyti buvusiam sutuoktiniui, kad prieštaraujate tokiems jo veiksmams.
Vaikų Saugumas: Tėvų Pareigos ir Visuomenės Atsakomybė
Kalbėti apie saugų elgesį viešoje erdvėje, namuose turime nuo tada, kai vaikas gali suprasti, kaip reikia saugiai elgtis. Tuoj pradės temti, prasidės lietūs, todėl su mokyklinio amžiaus vaikais svarbu pravažiuoti maršrutą [į mokyklą], pasižiūrėti, pasitarti, parodyt vaikui, kaip grįžti, susitarti, kad eina tik apšviestu keliu. Būtina pasikalbėti su vaikais apie reakciją į svetimus žmones, kaip reaguoti, ką sakyti. Kartu norisi kreiptis ir į visuomenę - jeigu matote verkiantį vaiką, jeigu matote, kad vaikas prašosi pagalbos, nelikite abejingi, atkreipkite dėmesį ir suteikite vaikui pagalbą. Man atrodo, apie saugumą reikia kalbėti visuomet, nekeliant baimės, streso, pasiruošus apie tai kalbėti, ne „ant karštųjų“.
Taip pat skaitykite: Vaiko bučiavimas
Kelias namo, kelias į būrelius, kitos zonos, kur vaikai juda - autobusai, troleibusai. [Svarbu pasakoti,] kaip saugiai pereiti gatvę ir, aišku, apie žmones aplinkui, kurie gali kalbinti gatvėje ar sustojus automobiliui. Kaip reaguoti, vaikams tikrai reikia pasakyti, nubrėžti ribas, kad niekas negali tavęs liesti, negali kalbinti, jei tu neprašai pagalbos, prašyti pasinaudoti telefonu. Tikrai yra ne vienas atvejis, kai iš vaikų atima telefonus. Matome, kaip vaikai keliauja ir žiūri į telefoną, o ne į erdvę aplink.
Turbūt gana sudėtinga įvertinti, vaiką pamačius tik kelias sekundes. Teisingai pasakėte, kartais savas vaikas verkia, rodo kaprizus ir tėvai kartais tikrai elgiasi su juo griežtai, netgi naudoja tam tikrą fizinę jėgą prieš vaiką, jį vedasi. Manau, vertinti reikėtų individualiai, jeigu įmanoma, paklausti paties vaiko, gal jis gali pasakyti, ar jis saugus, ar čia tikrai jo tėvai. Šiuo atveju, kiek žinau, moteris aplinkiniams sakė, kad yra jo močiutė, kad tai yra jos anūkas, todėl galbūt visuomenei ir nekilo klausimų, įvertino, kad tai yra savas vaikas, tiesiog besiožiuojantis, kaprizingas ir dėl to galbūt niekas neatkreipė dėmesio. Tačiau kalbant apie visuomenę, norėčiau pasidžiaugti, kad visuomenė tikrai tampa žymiai aktyvesnė, visuomeniškesnė. Pažiūrėkite, ir vakar (užvakar, - „Kauno diena“), pasirodžius šiai naujienai, kiek žmonių reagavo, dalijosi, prisiminė ir teikė informaciją policijai. Tikrai gavome labai daug skambučių, kas kur matė kažką. Informacijos gavome labai daug ir esame už ją labai dėkingi.
Kaip Apsaugoti Vaikus Nuo Svetimų Asmenų: Praktiniai Patarimai
Apie saugos taisykles su vaiku galima kalbėti tada, kai jam sueina 3-4 metai. Kaip jis turėtų elgtis, jeigu jį kalbina nepažįstami žmonės? Kuo jis gali pasitikėti, o kuo - ne? Beveik visiems vaikams atrodo, kad jie gali pasitikėti „pažįstamais suaugusiaisiais“, įskaitant kaimynus, tėvų draugus, pardavėjus ir apskritai visus kur nors anksčiau matytus žmones. 19 iš 20 bet kokio amžiaus vaikų palydės mandagią tetą, padės senukui nunešti iki automobilio pirkinius, kačiuką ar krepšį. Beveik niekas iš vaikų nežino, ką daryti tais atvejais, kai juos kas nors užkalbina ar mėgina sulaikyti, į ką galima kreiptis pagalbos ir kaip tai padaryti. Pusė vaikų pavojaus atveju bėga į laiptinę, į kiemą, kur nors, kur galima pasislėpti. Mokyti, kaip elgtis pavojingose situacijose, reikia jau nuo 3-4 metų. Ikimokyklinio amžiaus vaikai jau turi suprasti, kad yra „sava“ ir „svetima“. Paaiškinkite atžalai, kad tik artimieji (išvardinkite, kurie būtent) gali ją liesti, apkabinti, glostyti.
Nuo 6-7 m. Su 10-12 metų vaikais jau galima atvirai pasikalbėti apie pedofiliją ir seksualinę prievartą. Svarbu, kad vaikai nebijotų tuoj pat reaguoti, net jeigu kažkas užkabina viešajame transporte ar tiesiog bando paglostyti, paliesti, kur nors pasikviesti. Didžioji aukų dauguma kuklinasi šauktis pagalbos, todėl kuo anksčiau vaikui pasakysite, kad jis tokiu atveju turi teisę garsiai ir agresyviai reaguoti, tuo geriau. Pavyzdžiui, viešajame transporte galima šaukti: „Tuoj pat nuo manęs pasitraukite!
Klauskite, o ne pamokslaukite. Užuot ką nors draudę, kartoję „ne“ ir mokę, kaip elgtis vienu ar kitu atveju, išėję pasivaikščioti geriau paklauskite, kokie žmonės vaikui atrodo įtartini, o kokie - geri, o išgirdę atsakymą - aptarkite vaiko žodžius. Jis turi žinoti, kaip pašalinis žmogus neturi elgtis su svetimu vaiku, o jei taip pasielgė - jis arba nusikaltėlis, arba neišauklėtas žmogus. Skatinkite pasitikėjimą savimi. Paaiškinkite, kad kol vaikas yra tokioje vietoje, kur daug žmonių, jis saugesnis, nes čia visada galima pabėgti ir prisišaukti pagalbos. Tegul jis žino, kad pavojaus atveju jis gali daryti viską, kas įmanoma. Jeigu po žodžių „aš nekalbu su nepažįstamaisiais“ žmogus neatstoja, galima (ir netgi reikia) šaukti, bėgti, net mesti akmenį į automobilį, kad suveiktų signalizacija, kristi apsivilkus naują striukę į balą, kreiptis pagalbos į kitus nepažįstamus žmones, įbėgti į parduotuvę, vaistinę ar banką. Nusikaltėlis nerizikuos tempti besipriešinantį ir garsiai protestuojantį vaiką, todėl galite pasitreniruoti. Parodykite, kaip būtent reikia atsakyti kitiems žmonėms. Vaikams iki 12 metų geriausias atsakymas būtų „Aš jūsų nepažįstu ir su jumis nekalbėsiu“ arba „Aš nekalbu su nepažįstamais“. Paauglys gali atsakyti „Ne, aš skubu, manęs laukia“ ar pan. Svarbu, kad vaikas mokėtų užtikrintai nutraukti pokalbį, praeiti pro šalį, jeigu jį kas nors kviečia, kad nebijotų pasirodyti nepagarbus.
Pasitreniruokite modeliuodami įvairias galimas situacijas: „vienas namuose“, „užeini į laiptinę“, „telefono skambutis“, „pasiklydai prekybos centre“, „stovi prie lifto, o prie tavęs prieina vyras“ ir t.t. Paaiškinkite, kad situacijose, kai nusikaltėlis sučiumpa ir bando sulaikyti, reikia šaukti: „Padėkite, aš nepažįstu šio žmogaus!“ Šiuo atveju efektyvu pulti ant žemės, spardytis, mėtytis daiktais, garsiai šaukti.
Kalbėdami su vaiku, žodžius „nusikaltėlis“, „įtartinas žmogus“ geriau keisti „pašalinis“, „svetimas“, „nepažįstamasis“. Absoliuti 5-12 metų vaikų dauguma nusikaltėlį įsivaizduoja kaip juodai apsirengusį niūrų dėdulę, persekiojantį kitą žmogų. Papasakokite, kokių gudrybių griebiasi nusikaltėliai, kad vaikas eitų kartu. Jei paklausite atžalos, kaip apgauti vaiką, ji tikriausiai pati pateiks jums kelias dešimtis suktybių. Parodykite, į ką galima kreiptis pagalbos, jeigu vaikas pasiklydo arba jį kas nors persekioja (galima prieiti prie moters su vaikais, prie parduotuvės, kavinės, vaistinės darbuotojo).
Neskubėkite agresyviai reaguoti į netikėtą ar nemalonią informaciją. Vaikai neretai meluoja, slėpdami nuo tėvų pavojingas situacijas lauke, kokias nors problemas internete ar mokykloje - vien todėl, kad yra įsitikinę, jog gali tikėtis iš tėvų tik priekaištų, skandalų ir draudimų. Susidraugaukite su atžalos draugais socialiniuose tinkluose. Siųskite jiems paveiksliukus, bendraukite su jais virtualiai - taip bus lengviau suprasti, kuo gyvena jūsų vaikas, kuo jis domisi. Pašalinkite informaciją apie savo vaikus iš socialinių tinklų (jokių profilio nuotraukų su vaikais, nuorodų su šeimos narių kontaktine informacija, kolegų sąrašų ir t.t.). Tegul vaikas išmoksta mamos ir tėčio telefono numerį. Paaiškinkite atžalai, kad nešiotis su savimi brangaus telefono ar planšetės nereikia. Pirma - įsitraukęs į juos vaikas praranda budrumą ir neatkreipia dėmesio į pavojų. Antra - vienišas mokinukas su brangiu telefonu yra lengvas narkomanų, ieškančių tokių aukų, grobis. Jų veiksmų schema paprasta: nusekti paskui vaiką (laikantis nedidelio atstumo) iki gana nuošalios vietos, atimti grobį ir pabėgti.
Vaiko Palikimas Vienam Namuose: Amžius ir Pasiruošimas
A. Jusė pabrėžia, kad 2018-ųjų liepos 1 d. įsigaliojo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Jame reglamentuojama, kad vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai privalo pasirūpinti, jog jaunesnis nei 6-erių metų mažylis be objektyvios būtinybės neliktų namuose vienas be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros.
Žinoma, svarbu suvokti, kad net šešerių sulaukęs ar dar vyresnis vaikas ne visada gali likti namuose vienas. Tėvai turėtų įvertinti, koks yra mažųjų psichologinis pasiruošimas, įgūdžiai, gebėjimai likti be suaugusiųjų priežiūros. Tai priklauso ir nuo vaiko būdo bruožų, ugdymo, kaip šiam žingsniui jis yra ruošiamas. Svarbi ir atžalų branda, pasiruošimas klausyti nurodymų, kai suaugusiųjų nėra šalia. Ekspertė pabrėžia - vaiko palikimas namuose yra daugelio faktorių įvertinimo reikalaujantis sprendimas. Tėvams privalu įsitikinti, ar vaikas sugeba atrakinti ir užrakinti duris, paskambinti, įsipilti atsigerti, rašoma pranešime spaudai.
Puiku, jei vaiką mokote saugiai naudotis namuose esančiais daiktais bei atkreipiate dėmesį, kurių liesti esant vienam namuose nevalia. Tačiau apgalvokite ir netikėtas situacijas, kurios nuo atžalos veiksmų gali nepriklausyti. Ar esate tikri, kad vaikas sugebės išlikti ramus, pavyzdžiui, įsijungus dūmų detektoriui? Įvertinkite, ar atžala sugebės susisiekti su jumis ar kitais suaugusiais, ar galės paprašyti pagalbos. Galbūt to ir neprireiks, bet pasiruošti būtina.
Anot psichologų, ramiai ir saugiai pabūti vienas namuose vaikas gali nuo 10-ies metų. Nors įstatymuose minimas kitas amžius, o specialistų nuomonės dėl savarankiškumo ir brandos laiko taip pat išsiskiria, tėvams A. Jusė rekomenduoja vadovautis adekvatumu. Jo pradžia - atsakingas darbas su vaikais.
Galima pradėti nuo lengvų pratybų. Pratinkite vaiką pabūti vieną, kol išnešite šiukšles, patikrinsite pašto dėžutę. Tai truks vos keletą minučių, tačiau mažais žingsniais ugdysite savarankiškumą. Siūlyčiau nepamiršti - jei vaikas nedrąsus, bijo, net suaugusiems atrodanti trumpa kelionė iki parduotuvės, mažiesiems gali trukti amžinybę. Tai sukels stresą, ypatingai blogas emocijas.
Jei atžala pasižymi savarankiškumu ir yra pakankamai brandi, palikti ją vieną namuose galima. Tačiau ekspertė tai pataria daryti tik tada, kai supažindinama su pagrindinėmis taisyklėmis, ką daryti, o ko - ne.
Duryse turėtų būti akutė. Tėvams privalu patikrinti, ar gerai pro ją matosi laiptinė. Išeikite pro duris ir paprašykite pažiūrėti. Jei tamsu - pasirūpinkite laiptinės apšvietimu, užtikrinkite, kad vaikas pasieks akutę. Paaiškinkite: atėjo nelauktas svečias - durų skambučius geriau ignoruoti. Sutarkite, kad prieš grįždami patys, vaikui paskambinsite telefonu, o tik tada - į duris.
Draudiko atstovė primena, kad namuose visada turėtų likti mobilusis telefonas vaikui. Išmokykite, kada rinkti pagalbos numerį 112, o kada - jūsų, senelių, kaimynų, kitų suaugusiųjų. Surašykite numerius, pakabinkite matomoje vietoje, papasakokite, ką daryti, jei telefonas išsikrovė, nebeveikia. Vaikas turėtų žinoti, kad kritiniu momentu gali nueiti pas kaimynus, paprašyti pagalbos. Todėl bent su vienu šalia gyvenančiuoju palaikyti draugiškus santykius tiesiog būtina.
Atsakomybė Prieš Savo ir Svetimus Vaikus: Kada Reaguoti?
Ekspertė taip pat atkreipia dėmesį - likę vieni, vaikai gali pradėti nuobodžiauti bei leistis į nuotykių paieškas. Todėl svarbu sutarti, kokios naudojimosi televizoriumi, žaidimų kompiuteriu taisyklės, ar mažieji privalo būti namuose, ar gali išeiti į lauką. Pakalbėkite ir apie tai, ar leidžiate pasikviesti draugų, kaip jie kartu turėtų elgtis. Jei vaikas vienas, pasirūpinkite užimtumu: tam puikiai pasitarnaus ir nesudėtingų darbų sąrašas, ir įdomi knyga.
Anot A. Jusės, kitas svarbus aspektas yra namų saugumas. Tai elektros prietaisų, tinklų, santechnikos įrangos būklės patikrinimas, kelio užkirtimas galimoms gaisro, vagystės, nelaimingų įvykių rizikoms. Nors nelaimingo atsikimo atveju patirtą turto žalą padengia būsto draudimas, vaiko sugebėjimas tinkamai reaguoti į tokias situacijas turėtų išlikti didžiausiu tėvų rūpesčiu. Net ir nepavojingas nutikimas vienam namuose esančiam vaikui gali sukelti didžiulį išgąstį, o to išvengti padės trumpos pamokėlės namuose.
Vaikai mėgsta žaisti, todėl net griežčiausios taisyklės gali būti išdėstytos kūrybiškai. Suvaidinkite situacijas, kurios lemtų savarankišką ir greitą sprendimą - į duris skambinantis nepažįstamasis, netikėtai dingusi elektra, sudužusi stiklinė. Treniruokitės, ką daryti, net jei įvyko vandentiekio avarija: taip išgelbėsite savo, kaimynų turtą, o, svarbiausia, bus mažiau išgąsčio vaikams.
Ekspertė, apibendrindama patarimus tėvams, ragina suaugusiuosius nepamiršti atsakomybės ne tik prieš savo, bet ir svetimus vaikus. Įtarus, kad namuose paliekami mažieji, kurie negali savimi pasirūpinti, vieni lieka ilgam, be maisto, derėtų pranešti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritoriniam vaiko teisių apsaugos skyriui.
Vaikų Vagystės: Kaip Reaguoti ir Užkirsti Kelią?
Nereikėtų padaryti viešo teismo, dalyvaujant kitiems vaikams ir suaugusiems. Geriau pasiaiškinti tik su daikto savininku. Vaikas gali pasiūlyti kokį nors savo žaislą ir leisti pasiimti jį namo pažaisti. Kai tik vaikas suprast ir sutiks, kad jo poelgis buvo neteisingas, suteikite jam galimybę pasitaisyti.
Jei vaiko vagystė buvo pastebėta:
- negrasinkite vaikui, jei šis atsisako pripažinti kaltę. Jūsų akivaizdi agresija iškart įvarys vaiką į aklavietę. Geriau tiesiai paklausti, ar jis ėmė ką nors svetimo, o ne bandyti priversti jėga pripažinti savo nesėkmę ir tai, kad jis yra „vagis“.
- nevadinkite vaiko vagimi pranašaudami netolimą kriminalinę ateitį.
- nelyginkite jo su kitais vaikais ar savimi vaikystėje, nebandykite siekti, kad jis jaustųsi sugėdintas ir prislėgtas („Man dėl tavęs gėda“, „Niekam iš tėvų netenka taip raudonuoti“, „Mano sūnus negalėjo taip pasielgti“ ir panašiai).
- neužkūrinėkite pirties už kiekvieną, net ir nereikšmingą vaiko prasižengimą, nes mažylis netrukus pradės nuo jūsų slėpti viską.
- neaptarinėkite kilusios problemos su svetimais žmonėmis vaikui girdint. Auksinė auklėjimo taisyklė byloja: barkite vienumoje, girkite visiems girdint. Vagystė - apatiniai, kurių nedera džiovinti viešai.
- nesikreipkite į vaiką retoriniais klausimais: „Kaip tu taip galėjai?“ ir panašiai - tai yra nenaudinga ir netgi žalinga.
- negrįžkite prie to, kas atsitiko (po to, kai situacija buvo išnagrinėta), nes tokiu būdu tik įtvirtinsite tokius poelgius vaiko sąmonėje.
- nepriminkite vaikui apie tai, kas atsitiko, jei jis padarė dar ką nors blogo, tačiau nesusijusio su vagystėmis.
Prisiminkite apie tai, kad vagystė gali būti vaiko reakcija į problemas šeimoje, ugdymo sistemos klaidas.
Prie esminių auklėjimo klaidų, galinčių išprovokuoti vaikiškas vagystes, galima priskirti:
- auklėjimo nenuoseklumas, kai vienoje situacijoje vaikas yra baudžiamas, o kitoje dėl tokio paties poelgio „užmerkiamos akys“: nubausti žadama, bet nebaudžiama.
- suaugusiųjų reikalavimų nesuderinimas (tėtis leidžia, mama draudžia).
- „dviguba moralė“, kuomet tėvų auklėjimas ir reikalavimai nesiderina su jų pačių elgesiu tokiose pačiose situacijose (pavyzdžiui, tėvai tvirtina vaikui, kad „svetimų daiktų imti negalima“, o patys iš darbo parsineša tai, kas nebuvo prikalta ar ne vietoje gulėjo). Vaikas nuoširdžiai tiki tėvų neklystamumu ir autoritetu, laikosi jų pavyzdžio ir ilgai negali suprasti už ką jis baramas, jei elgiasi lygiai taip, kaip mama ir tėtis.
- visiško nebaudžiamumo situacija, vaiko auklėjimas, tartum jis būtų „šeimos dievas“: vaikas auga su mintimi, kad „esu geriausias ir vienintelis“, jam sunku išmokti vertinti kitų žmonių nuomones, nes jis orientuojasi vien į savo norus ir interesus. Tokie vaikai patekę į bendraamžių kolektyvą elgiasi lygiai taip, kaip namie, bet labai greitai juos pasiekia „grįžtamasis ryšys“ - su jais niekas nenori draugauti. Jie nuoširdžiai nesupranta dėl ko negalima imti to, kas jiems patinka. O tėvai pradeda kaltinti kitus vaikus už neigiamą įtaką „stebuklingam vaikeliui“.
- absoliuti vaiko elgesio ir veiksmų kontrolė. Tokiu atveju vieni vaikai užima aktyvią „gynybinę“ poziciją ir nuolat rodo savo užsispyrimą bei konfliktuoja dėl bet kokios priežasties. O kiti „išeina į pogrindį“ ir toliau daro tai, ko suaugusieji neleidžia, bet tik tuomet, kai į juos niekas nekreipia dėmesio.
Ką gali padaryti tėvai, kad vagysčių nebūtų:
- Apie vagystes pasikalbėkite su vaikais. Tokiame pokalbyje turi būti aptarta, kas yra ir kas nėra vagystė. Šis pokalbis, priklausomai nuo vaiko gebėjimų, gali vykti, kai vaikui yra nuo ketverių iki penkerių metų. Paaiškinkite vaikui, kad vagiliauti yra blogai.
- Jūsų vaikas turi žinoti, kad be leidimo negalima liesti svetimų daiktų.
- Įsitikinkite, kad vaikas žino, jog vagystė yra susijusi su atitinkamomis pasekmėmis. Tokių pasekmių pavyzdžiai yra draugų praradimas, pasitikėjimo praradimas bei negeras jausmas po vagystės. Jūsų vaikas turi žinoti, kad neigiamų pasekmių bus ir iš jūsų pusės. Jūsų vaikas turi grąžinti daiktą savininkui arba už jį sumokėti. Jei vaikas neturi pinigų, jis turės atlikti papildomą darbą, kad tų pinigų užsidirbtų. Reikia atsakyti už savo neteisingus poelgius.
- Jei jūsų vaikas vagia daiktus iš kitų vaikų ir jei tarp tų daiktų yra tokių, kurie yra vaikui reikalingi (pieštukai, popierius, rašikliai), paaiškinkite, kad svetimų daiktų imti negalima ir nupirkite vaikui viską, ko jam reikia.
- Tuos daiktus, kurių nenorėtumėte, kad vaikas imtų, padėkite ten, kur jie bus nepasiekiami.
- Paaiškinkite vaikui, kad artimiausioje ateityje jis turės galimybę gauti tam tikrą daiktą. Tai išmokys vaiką kantrybės ir atlygio laukimo.
Jei jūsų vaikas vagiliauja, turite užkirsti tam kelią - bet tik jei faktai yra visiškai patikimi. Niekas nežeidžia labiau nei neteisingas kaltinimas. Jūs turite pasakyti vaikui, kad jo elgesys nepriimtinas, bet tuo pačiu užtikrinti, kad labai jį mylite, net jei tuo metu jo elgesys jums nepatinka. Gerai pagalvokite prieš imantis ryžtingų veiksmų. Bausti tikriausiai reikia. Bet tik jei esate įsitikinę, kad ir vaikas mano, jog bausmė yra pelnyta. Galbūt jūsų griežtumas visiems laikams atpratins nuo prastų poelgių, o galbūt neatpratins, bet atvirkščiai, provokuos naujus, ne mažiau blogus poelgius. Bausmę išgyvenęs vaikas greičiausiai išmoks gudrauti, slapukauti, apgaudinėti, bijodamas tik vieno - būti pagautas. Bet argi bausmės baimė sulaiko vaiką nuo noro paimti svetimą daiktą?