Po 1992 m., atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos teatras išgyveno transformacijų laikotarpį. Pasikeitė kūrybiniai orientyrai, teatras prarado išskirtinę misiją visuomenėje, iškilo kūrybinio sąstingio grėsmė. Vis dėlto, ryškūs režisieriai, turėję aiškias menines pozicijas sovietmečiu, sugebėjo pasipriešinti šiam sąstingiui toliau plėtodami teatro teatralizacijos kryptį, kuri galutinai įtvirtino autorinę režisūrą. Jaunieji kūrėjai, dešimtojo dešimtmečio pradžioje naudoję teatralizacijos elementus, o pabaigoje pasirinkę socialinę teatro kryptį, išplėtojo lietuvių teatrui būdingas autorinės raiškos nuostatas.
Pokyčiai teatro sistemoje
Dešimtajame dešimtmetyje vyko reikšmingi pokyčiai teatrų valdyme, keitėsi meno vadovai, kūrėsi ir iširo nepriklausomos kūrėjų bendrijos, režisieriai dirbo įvairiuose teatruose, suburdami aktorius vienam spektakliui. Tuo metu iš teatro buvo tikimasi spektaklių pagal naujus nacionalinės dramaturgijos kūrinius.
Nacionalinės dramaturgijos skatinimas
Siekdama paskatinti naujų pjesių kūrimą, Kultūros ministerija 1995 m. surengė pirmąjį nacionalinių pastatymų konkursą. Nuo 1998 m. Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro iniciatyva buvo rengiami lietuviškos pjesės konkursai, o jų pristatymai vyko per Naujosios dramos akciją. Šiuose konkursuose dalyvavo įvairaus amžiaus ir patirties autoriai, tokie kaip Marius Ivaškevičius, Herkus Kunčius, Monika Kutkaitytė, Sigitas Parulskis, Tomas Šinkariukas, Renata Šerelytė.
Naujosios dramos bruožai
Naujosios dramos kūrėjai savo spektaklių įvaizdžiais, herojų nuvainikavimu, dramatine įtampa ir naujais sceninės naracijos principais prabilo apie laiko sumaištį, dvasinį nestabilumą ir vertybinius pokyčius. Scenoje pasirodė žiauresnio likimo, agresyvesnių intonacijų herojai, o spektakliuose buvo bandoma atskleisti esamo laiko problemas. Pavyzdžiai - Eimunto Nekrošiaus režisuoti Williamo Shakespeare’o „Hamletas“ (1997) ir „Makbetas“ (1999), taip pat Sigito Parulskio „P. S. Byla O. K.“ (1998).
Naujų teatrų kūrimas ir eksperimentinės scenos
Šiuo laikotarpiu kūrėsi nauji teatrai, tokie kaip Eimunto Nekrošiaus teatras Meno fortas (įkurtas 1998 m.) ir Oskaro Koršunovo teatras (įkurtas 1999 m., nuo 2004 m. - OKT / Vilniaus miesto teatras). Dėl konkurencijos ir finansinių problemų iširo A. Bagatyrytės ir Edmundo Leonavičiaus netradicinio teatro studija Edmundo studija 3 ir Kaune veikęs Menų sambūris. Savo kryptį suformavo Kauno kamerinis teatras, Gliukų teatras Klaipėdoje, Keistuolių teatras Vilniuje, Kauno mažasis teatras, aplinkos teatras Miraklis.
Taip pat skaitykite: Nuo medicinos iki teatro: Brigitos Dalgėdės istorija
Valstybinių teatrų transformacijos
Valstybiniai teatrai susidūrė su nepakankamu finansavimu, todėl vis dažniau dirbo komerciniais pagrindais, statydami lengvo, pramoginio žanro spektaklius. Sutriko teatrų ir trupių kūrybos nuosekli raida. Lietuvos akademiniame dramos teatre Jono Vaitkaus spektakliai, tokie kaip A. Škėmos „Pabudimas“ (1989), A. Mickevičiaus „Vėlinės“, J. Sobolio „Getas“ (abu 1990), F. Bajoro opera „Dievo avinėlis“ (1991), žymėjo naują kūrybinį etapą. Šiam etapui buvo būdingas simbolinis teatrališkumas, aštrios intonacijos ir apnuoginti konfliktai, artimi dvilypės ir paslaptingos žmogaus sąmonės ir pasąmonės tyrimams.
Jaunojo teatro proveržis
J. Vaitkus su savo išugdytais aktoriais ir režisieriais papildė teatro repertuarą savo mokinių (Olego Kesmino, O. Koršunovo, Audriaus Nako, Valdo Pranulio) spektakliais. Jaunimo teatre J. Vaitkaus režisuotiems spektakliams buvo būdingas vizualus konceptualumas.
Postmodernizmo įtaka
Jaunimo teatrui vadovavusi Rūta Vanagaitė, paskatinta permainų šalyje, uždarė teatrą 100 dienų moratoriumui. Eimunto Nekrošiaus režisuota N. Gogolio „Nosis“ (1991) buvo ryškiausias šio laikotarpio postmodernistinės teatro estetikos pavyzdys, liudijantis besikeičiantį teatro vaidmenį visuomenėje ir naujos teatro estetikos poreikį. Spektaklyje susiliejo teminės inversijos, aukštasis ir žemasis stilius, parodija ir ironija.
Meno forto kūrybiniai ieškojimai
E. Nekrošiaus ir N. Gultiajevos įkurtame Meno forte buvo buriami kūrėjai vienam spektakliui. Juose siekta supaprastinti teatro vaizdingumą, kalbėti aiškiau ir skaidriau, naudotos minimalios raiškos priemonės.
Realumo ir iliuzijos paieškos
Jaunimo teatre režisavusio I. Jonyno spektaklis Bernard’o‑Marie Koltèso „Naktis prieš pat miškus“ (1998) tapo vienu originaliausių bandymų sujungti realų ir sceninį laiką, realią aktoriaus egzistenciją ir vaidybą, sunaikinti teatrinės iliuzijos įspūdį ir išlaisvinti sceninį veiksmą iš dramaturgijos suvaržymų.
Taip pat skaitykite: Arsobaitės analizė apie vaiko studijas
Jono Jurašo sugrįžimas
Iš Jungtinių Amerikos Valstijų grįžusio J. Jurašo Kauno dramos teatre pastatyti spektakliai keitė teatro kūrybinę kryptį - spektakliuose sieta socialinės tikrovės ir sąlyginių priemonių, aplinkos teatro, performanso ir hepeningo elementai.
Vilniaus mažojo teatro fenomenas
Nuo 1990 m. viena svarbiausių eksperimentinių scenų Vilniuje tapo Lietuvos akademinio dramos teatro Mažoji salė. Čia pirmuosius spektaklius parodė Vilniaus mažasis teatras, vadovaujamas Rimo Tumino. Spektakliams būdinga paslanki, epinė ir žaisminga forma, epizodų montavimas ir nuoseklus pasakojimas, nuotaikų kaita, emocingumas ir psichologiniai niuansai. Mažojoje salėje kūrė ir jaunieji režisieriai O. Koršunovas, G. Varnas, C. Graužinis. Pradėta statyti mažesnių formų spektakliai, rinktasi konceptualesnis, tikslesnis, raiškesnis, dialogiškesnis bendravimo su žiūrovais būdas.
Oskaro Koršunovo teatro kalba
O. Koršunovo pirmiesiems spektakliams būdinga vadinamasis naujasis sceninis daiktiškumas, psichologinei vaidybai svetima, biomechanikos principais pagrįsta teatrinė kalba, kurioje gausu ironijos ir parodijos, sarkazmo ir grotesko elementų, formos ir turinio ryškių kontrastų. 1999 m. įkurtame savo teatre O. Koršunovas režisavo aktualiosios dramaturgijos ir klasikos kūrinių.
Vaizdinių kalbos dominavimas
Dešimtojo dešimtmečio antros pusės spektakliuose vaizdinių kalba beveik pakeitė dialogą arba monologą scenoje, aktorinės vaidybos sugestyvumą, kartais net užgožė aktoriaus individualybę. Vaidybos spontaniškumas, fizinė energetika ir ironiška, žaisminga intonacija būdinga daugelio šio laikotarpio režisierių spektakliams.
Naujos erdvės ir natūralumas
Nuo XXI a. pradžios spektakliai vis aktyviau statyti naujose erdvėse, šiuolaikinės dramaturgijos kūrinių veiksmui stengtasi suteikti kuo natūralesnę ir autentiškesnę aplinką. Nuo XXI a. pradžios lietuvių teatras krypsta į nedaiktiškąją, grynąją erdvę, kurioje vėl svarbiausias tampa aktorius ir jo sugestyvi vaidyba.
Taip pat skaitykite: Kūryba ir vaidmenys: Brigita Aršobaitė
Ryškūs aktoriai
Šiuo laikotarpiu brandžių vaidmenų sukūrė aktoriai G. Adomaitis, S. Balandis, E. Barauskaitė, A. Bendoriūtė, A. Bialobžeskis, P. Budrys, Neringa Bulotaitė‑Ulienė, Jolanta Dapkūnaitė, D. Gavenonis, A. Gintautaitė, Vilija Grigaitytė, R. Kazlas, D. Kazlauskas, V. Kuodytė, V. Martinaitis, D. Meškauskas, D. Michelevičiūtė, S. Mykolaitis, E. Mikulionytė, N. Narmontaitė, A. Paškonytė, A. Preidytė, Šarūnas Puidokas, Aušra Pukelytė, A. Sakalauskas, R. Samuolytė, E. Stancikas, Daiva Stubraitė, D. Svobonas, V. Šapranauskas, Aurelija Tamulytė, R. Vaidotas, R. Valiukaitė, Andrius Žebrauskas ir kiti.
Kolektyvinės kūrybos paieškos
Išryškėjo tendencija spektaklių siužetus ir draminį tekstą kurti kūrybinėse laboratorijose kolektyvinės kūrybos metodu. Socialinė tikrovė buvo analizuojama pasitelkiant spektaklio-tyrimo žanrą, naudojami autobiografiniai faktai, autentiška kalba, minimalios scenografijos ir muzikos priemonės, pasitelkiama žiūrovų individuali vaizduotė ir asmeninė patirtis. Tokio tipo spektaklių sukūrė teatro laboratorija Atviras ratas, cezario grupė, režisierius G. Varnas, teatrinis judėjimas No Theatre. Dokumentinio teatro spektakliai sukurti pasitelkus atlikėjus neprofesionalus, tiesiogiai susijusius su pasakojamomis istorijomis, draminiai tekstai sukonstruoti iš spektaklio kūrėjų surinktų realių žmonių pasakojimų.
Cezario Graužinio kūryba
Cezaris Graužinis su savo suburta cezario grupe pastatė spektaklių pagal klasikinę ir šiuolaikinę dramaturgiją, lietuvių rašytojų kūrinius. Tarptautinio teatro festivalio Naujosios dramos akcija ir nacionalinės dramaturgijos festivalio Versmė iniciatyva Lietuvos teatrai gausiau ėmė statyti lietuvių dramaturgų pjeses.
Naujosios dramos akcija ir lietuvių dramaturgija
Tarptautinio teatro festivalio Naujosios dramos akcija (1999-2012), nacionalinės dramaturgijos festivalio Versmė (nuo 2018 šiuolaikinės dramaturgijos festivalis) iniciatyva Lietuvos teatrai gausiau ėmė statyti lietuvių dramaturgų pjeses.
Nauji vardai ir tendencijos
21-ajame amžiuje debiutavo Artūras Areima, Vidas Bareikis ir kiti režisieriai, kurie savo kūryboje nagrinėja šiuolaikinės visuomenės problemas.Festivalis subūrė labai skirtingų žanrų pastatymus.
Išvados
Lietuvos teatras po nepriklausomybės atkūrimo išgyveno sudėtingą, bet kartu ir įdomų laikotarpį. Jis susidūrė su finansiniais sunkumais, kūrybiniais iššūkiais, bet kartu sugebėjo išsaugoti savo identitetą ir atsinaujinti, ieškoti naujų raiškos formų ir kalbėti apie aktualias visuomenės problemas.
Papildoma informacija
Cezaris Graužinis
Cezaris Graužinis - žinomas Lietuvos teatro režisierius, kurio kūryba apima įvairius žanrus ir temas. Jis yra pastatęs spektaklių pagal klasikinių ir šiuolaikinių autorių kūrinius, taip pat bendradarbiauja su lietuvių dramaturgais. Cezaris Graužinis yra pelnęs įvairių apdovanojimų už savo kūrybą ir yra vienas iš aktyviausių Lietuvos teatro kūrėjų.
Cezario Grupė
Cezario Grupė - teatro trupė, įkurta režisieriaus Cezario Graužinio. Trupė yra žinoma dėl savo eksperimentinių ir novatoriškų spektaklių, kurie dažnai nagrinėja socialines ir politines temas. Cezario Grupė yra dalyvavusi įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose ir yra pelniusi pripažinimą už savo kūrybą.
Aušra Štukytė
Aušra Štukytė - aktorė, gimusi 1978 m. gruodžio 15 d. Radviliškyje. 1997-2003 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 2005-2006 m. vaidino Alytaus teatre, o nuo 2010 m. prisijungė prie Domino teatro.
#