Raidos psichologijos tikslas yra suprasti žmogaus augimą ir keitimąsi. Siekiama nustatyti, kokie įvykiai ir aplinkybės suformavo individą, ir numatyti jo ateitį. Remiantis raidos psichologijos tyrimais, sukaupta informacija apie įprastą ir neįprastą elgesį, paveldėtas ir įgytas ypatybes, bei aplinkos įtaką individo raidai. Tai leidžia geriau suprasti žmogaus praeitį, dabartį ir prognozuoti ateitį. Taigi, raidos psichologija tiria, kaip žmonės keičiasi ilgainiui, remiantis žmogaus mąstymo, kalbos, emocijų, bendravimo ypatybių ir fizinės raidos tyrimais. Raidos psichologijos objektas yra augantis žmogus.
Svarbu aprašyti, įvertinti ir paaiškinti augančio vaiko elgesio ir sugebėjimų pokyčius, įrodant, kad tie pokyčiai būdingi visiems vaikams. Brendimas ir mokymasis yra du skirtingi procesai, keičiantys individo raidą. Brendimas priklauso nuo augimo, o mokymasis vyksta per patyrimą. Brendimas yra vidinis autonominis procesas, priklausomas nuo biocheminės informacijos, užkoduotos žmogaus genuose, ir pats save reguliuoja. Išmokimas atspindi individo pokyčius, sukeltus specifinės patirties.
Psichologų nuomonės skiriasi klausimu, kas svarbiau individo raidai - brendimas ar išmokimas. J.B. Watsonas manė, kad vaikai „yra sukuriami, o ne gimsta", o A. Gesellis pabrėžė, kad biologinis augimas turi didesnę įtaką žmogaus raidai nei ugdymas šeimoje ar kultūros poveikis. Dauguma psichologų pabrėžia raidos vientisumą ir mano, kad nuo gyvenimo pradžios iki pabaigos vyksta nenutrūkstama pažanga. Vieni psichologai vaiko išmokimą kalbėti ir skaityti, taip pat perėjimą į paauglį ar suaugusį žmogų vertina kaip laipsnišką nenutrūkstamą vyksmą, o kiti mano, kad yra kelios raidos stadijos, kurių kiekvienoje žmogui būdingi tam tikri tipiški sugebėjimai ir problemos. Eriksono nuomone, vaikai, išmokę vaikščioti ir bėgioti, pradeda kitaip bendrauti su kitais žmonėmis ir pakeičia nuomonę apie save, tapdami nepriklausomi, išdidūs ir užsispyrę. Vaikas ne tik mąsto ir suvokia pasaulį kitaip nei suaugęs, bet ir jo kūno struktūra ir funkcijos skiriasi nuo suaugusiojo organizmo. Vaikystėje patirti įvykiai daro įtaką suaugusio žmogaus gyvenimui.
Psichologai ne visada sutaria dėl to, į ką ypač reikia kreipti dėmesį tiriant žmogaus raidą, tačiau jie visi pripažįsta mokslinių metodų svarbą. Visi metodai, taikomi raidai tirti, turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Metodo veiksmingumas ir validumas yra svarbūs.
Biheviorizmo esmė ir pagrindiniai principai
Biheviorizmas - tai materialistinė psichologija, kuri žmogaus elgesį (išorinius pasireiškimus ir refleksus) laiko psichologijos objektu, o ne sąmonę. Ši kryptis neigia paveldėjimą, atmeta tradicines psichologijos sąvokas (pojūtį, jausmą, protavimą, atmintį) ir akcentuoja išorinę žmogaus elgseną bei aktyvumą įvairiomis aplinkybėmis. Bihevioristai daugiausia dėmesio skiria tam, ką žmonės daro ir kokios aplinkybės priverčia juos vienaip ar kitaip pasielgti. Jie nagrinėja mokymo bei išmokimo įtaką gyvūnų bei žmonių elgsenai.
Taip pat skaitykite: Judaizmo požiūris į abortą
Pagrindinė biheviorizmo prielaida - žmogaus elgesį lemia aplinkos įvykiai. Svarbiausias biheviorizmo indėlis į socialinį darbą - empirinių mokslinių tyrimų pritaikymas praktikoje. Socialiniai darbuotojai, vadovaujantis šia teorija, turi išsiaiškinti ir išnagrinėti, ką galima pakeisti kliento aplinkoje, kad pasikeistų jo problemiškas elgesys. Esminiais dalykais tampa dabarties įvykiai, turintys įtakos elgesiui, bei tikslūs poveikio būdai. Profesionalą domina ne kliento elgesio priežastys, bet pasekmės. Ši teorija socialiniam darbui suteikia tikslumo, objektyvios analizės ir vertinimo, o pokyčiai aplinkoje tampa labiau nuspėjamais.
Pagrindiniai biheviorizmo atstovai ir jų indėlis
Ryškiausi biheviorizmo atstovai:
- Ivanas Pavlovas: Klasikinio sąlygojimo teorija parodė, kaip organizmai gali išmokti reaguoti į neutralius stimulus, susiejant juos su reikšmingais.
- Burrhusas Frederic'as Skinneris: Operantinio sąlygojimo teorija pabrėžia, kad elgesys yra kontroliuojamas pateikiant pozityvius stimulus (paskatas), o bausmės nėra veiksmingos.
- Edwardas Thorndike'as: Tyrė mokymosi procesus ir nustatė, kad elgesys, kuris sukelia teigiamas pasekmes, yra labiau tikėtinas pasikartoti.
- Johnas B. Watsonas: Teigė, kad psichologija turi tirti tik tai, ką galima tiesiogiai matyti ir išmatuoti, o elgesys yra reakcijų į aplinkos stimulus visuma.
- Albertas Bandura: Socialinio išmokimo teorija parodė, kad žmonės mokosi stebėdami ir imituodami kitų elgesį.
Bihevioristinis socialinio darbo modelis
Bihevioristinis socialinio darbo modelis orientuotas į kliento elgesio keitimą, naudojant įvairias technikas ir metodus, pagrįstus mokymosi principais. Šis modelis apima kelis svarbius žingsnius:
- Kliento įvertinimas: Nustatomas stimulo ir reakcijos ryšys, lemiantis kliento elgesį. Tai apima elgesio analizę, tikslų sąlygų, kurioms esant pasireiškia netinkamas elgesys, išsiaiškinimą.
- Tikslų nustatymas: Aiškiai apibrėžiamas nepageidaujamas elgesys ir įvardijamas pageidaujamas elgesys, kurio siekimas yra apibrėžiamas kaip tikslas.
- Plano sudarymas: Išskiriami uždaviniai, kas bus daroma, keičiant elgesį. Elgesio keitimo žingsniai turi atitikti kliento galimybes, užsibrėžiant realius tikslus.
- Sutarties sudarymas: Visa tai, kas buvo apibrėžta ir numatyta, surašoma sutartyje. Įvardijamas atlygis už pasiektus rezultatus ir numatomos pasekmės (kai kuriais atvejais bausmės), jei nebus laikomasi susitarimo.
- Vertinimas ir analizė: Stebimi, analizuojami ir vertinami pasikeitimai, jų veiksmingumas ar neveiksmingumas, atlygio turinio ir tvarkos tinkamumas.
- Rezultatų įtvirtinimas: Pasiekti rezultatai arba pokyčiai turi būti įtvirtinami. Klientas pritaiko įgytus įgūdžius realiame gyvenime.
Operantinio determinavimo taikymas socialiniame darbe
Operantinis determinavimas, arba operantinis sąlygojimas, yra vienas iš pagrindinių bihevioristinės teorijos principų, plačiai taikomas socialiniame darbe. Ši teorija teigia, kad elgesys yra veikiamas pasekmių, kurios atsiranda po to, kai tas elgesys įvyksta. Jei pasekmės yra teigiamos (paskatinimas), elgesys yra labiau tikėtinas pasikartoti ateityje. Jei pasekmės yra neigiamos (bausmė), elgesys yra mažiau tikėtinas pasikartoti.
Socialiniame darbe operantinis determinavimas gali būti naudojamas įvairiais būdais, siekiant padėti klientams keisti savo elgesį.
Taip pat skaitykite: Karaimų tradicijos ir abortas
- Paskatinimas: Socialinis darbuotojas gali naudoti įvairias paskatas, kad sustiprintų pageidaujamą elgesį. Paskatinimai gali būti materialūs (pvz., dovanos, pinigai) arba socialiniai (pvz., pagyrimas, dėmesys).
- Bausmė: Socialinis darbuotojas gali naudoti bausmes, kad sumažintų nepageidaujamą elgesį. Tačiau bausmės turėtų būti naudojamos atsargiai ir tik tada, kai kitos priemonės yra neveiksmingos. Bausmės gali būti materialios (pvz., baudos) arba socialinės (pvz., kritika, ignoravimas).
- Elgesio formavimas: Socialinis darbuotojas gali naudoti elgesio formavimo techniką, kad palaipsniui išmokytų klientą naujo elgesio. Ši technika apima paskatinimą už kiekvieną žingsnį, kuris veda prie pageidaujamo elgesio.
- Išnykimas: Socialinis darbuotojas gali naudoti išnykimo techniką, kad sumažintų elgesį, kuris nėra paskatinamas. Ši technika apima ignoravimą elgesio, kuris anksčiau buvo paskatinamas.
Socialinio išmokimo teorija
Socialinio išmokimo teorija, sukurta Alberto Banduros, pabrėžia, kad žmonės mokosi ne tik per tiesioginę patirtį (paskatinimus ir bausmes), bet ir stebėdami kitų elgesį. Ši teorija teigia, kad žmonės gali išmokti naujų elgesio būdų stebėdami kitus žmones, ypač tuos, kuriuos jie laiko autoritetais arba modeliais.
Socialinio išmokimo teorija socialiniame darbe gali būti naudojama įvairiais būdais:
- Modeliavimas: Socialinis darbuotojas gali naudoti modeliavimą, kad parodytų klientui, kaip elgtis tam tikroje situacijoje. Pavyzdžiui, socialinis darbuotojas gali vaidinti situaciją, kurioje klientas turi išreikšti savo jausmus, ir parodyti, kaip tai padaryti tinkamai.
- Stebėjimas: Socialinis darbuotojas gali paskatinti klientą stebėti kitus žmones, kurie sėkmingai elgiasi tam tikroje situacijoje. Pavyzdžiui, klientas, kuris turi problemų su socialiniais įgūdžiais, gali būti paskatintas stebėti žmones, kurie yra socialiai kompetentingi, ir mokytis iš jų.
- Sustiprinimas: Socialinis darbuotojas gali naudoti sustiprinimą, kad paskatintų klientą imituoti elgesį, kurį jis matė stebėdamas kitus žmones.
Bihevioristinio požiūrio į vaiką kritika
Nors bihevioristinis požiūris į vaiką turėjo didelės įtakos psichologijai ir pedagogikai, jis sulaukė ir nemažai kritikos. Štai keletas pagrindinių kritikos punktų:
- Perdėtas dėmesys išoriniam elgesiui ir nepakankamas dėmesys vidiniams procesams. Bihevioristai ignoruoja tokius svarbius aspektus kaip emocijos, mintys, motyvacija ir sąmonė, kurie taip pat daro didelę įtaką vaiko elgesiui.
- Žmogaus redukavimas į "reaguojantį organizmą". Kritikai teigia, kad biheviorizmas neįvertina žmogaus kaip aktyvaus, mąstančio ir kūrybingo subjekto, o traktuoja jį kaip pasyvų aplinkos poveikio objektą.
- Aplinkos determinizmas. Bihevioristai pervertina aplinkos įtaką ir nuvertina įgimtų savybių ir individualių skirtumų svarbą.
- Nepakankamas dėmesys socialiniam kontekstui. Bihevioristinis požiūris dažnai ignoruoja socialinius ir kultūrinius veiksnius, kurie taip pat daro įtaką vaiko elgesiui.
- Etiniai klausimai. Bihevioristinės elgesio keitimo technikos, ypač bausmės naudojimas, gali kelti etinių klausimų, susijusių su vaiko orumu ir teisėmis.
- Supaprastintas mokymosi proceso supratimas. Bihevioristai mokymąsi dažnai redukuoja į mechaninį asociacijų formavimąsi tarp stimulo ir reakcijos, neįvertindami sudėtingų kognityvinių procesų, tokių kaip problemų sprendimas, kritinis mąstymas ir kūrybiškumas.
Alternatyvūs požiūriai į vaiko raidą
Atsižvelgiant į biheviorizmo kritiką, buvo sukurti alternatyvūs požiūriai į vaiko raidą, kurie labiau atsižvelgia į vidinius procesus, socialinį kontekstą ir vaiko aktyvumą:
- Kognityvinė psichologija. Ši kryptis pabrėžia mąstymo, suvokimo, atminties ir kitų kognityvinių procesų svarbą vaiko raidai.
- Humanistinė psichologija. Ši kryptis akcentuoja žmogaus unikalumą, laisvę, saviraišką ir savęs aktualizaciją.
- Socialinė kognityvinė teorija. Ši teorija pabrėžia socialinės aplinkos ir kognityvinių procesų sąveiką vaiko raidoje.
- Ekologinė sistemų teorija. Ši teorija nagrinėja vaiko raidą kaip sudėtingą sąveiką tarp įvairių aplinkos sistemų (šeimos, mokyklos, bendruomenės ir kt.).
Taip pat skaitykite: Graikų apeigų katalikų požiūris į gyvybės nutraukimą
tags: #bihevioristinis #poziuris #i #vaika