Įvadas
Evangelijos pagal Luką 15 skyriuje užrašyta Jėzaus papasakota istorija yra viena labiausiai žinomų Šventajame Rašte. Šiame pasakojime, dažnai vadinamame istorija apie sūnų palaidūną, kuris grįžta į tėvo namus, atsiskleidžia ne tik jaunesniojo sūnaus dvasinės klajonės, bet ir brolių tarpusavio santykiai bei jų santykiai su tėvu. Panašūs pasakojimai apie brolių santykius, kupini kovų, priešiškumo ir susitaikymo, aptinkami ir Senajame Testamente. Šiame straipsnyje panagrinėsime šią Evangelijos istoriją, aptarsime brolių vaidmenis ir jų santykį su tėvu, taip pat atskleisime platesnes Biblijos temas, susijusias su brolių santykiais, nuodėme, atgaila ir Dievo meile.
Dievo vaidmuo Senajame ir Naujajame Testamentuose
Pirmosios Biblijos dalies, Senojo Testamento, skaitytojai dažnai įsivaizduoja visame tame Dievo Tėvo veikimą. Tuo jie net nesuabejoja. Tad neretai pareiškia, kad Senojo Testamento Dievas labai griežtas ir rūstus, o Naujojo Testamento - geras Dievas. Apaštalas Paulius kategoriškai paneigia tokį supratimą. Laiške kolosiečiams Paulius pareiškia, kad viskas, kas tik buvo Dievo daroma, buvo daroma per Jėzų: „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis, nes Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa sukurta per Jį ir Jam, Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi. Jis yra Kūno - Bažnyčios galva“. (Kol 1, 15-18) Kitas Jėzaus sekėjas, Jonas, rašydamas evangeliją apie Jėzaus veiklą, kalba labai panašiai: „Pradžioje buvo Žodis (Čia Jonas, apibūdindamas Jėzaus asmenybę prieš įsikūnijimą, pavartoja graikišką žodį „Logos“ - Žodis). Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė“. (Jn 1, 1-4) Iš viso to galime susidaryti vaizdą, kad Dievas Tėvas Savo sumanymus įgyvendina per Jėzų. Būtent Jėzus yra Tas, kuris nuo pat pradžios veikia Visatos sukūrime ir palaikyme, lygiai kaip Senojo Testamento laikais veikė Izraelio tautoje, kaip Jis veikė gelbėdamas žmogų tada, kai buvo priėmęs žmogaus kūną, ir kaip Jis veikia šiuo metu ir veiks amžinai. Taigi, tiek Senojo Testamento laikais, tiek Naujojo Testamento laikais, siekiant mūsų dienas, mes bendraujame su tuo pačiu Dievu - Dievo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Iš jau skaitytų tekstų matome, kad projektas, arba sumanymas kyla iš Tėvo. Jėzus taip pat ne kartą pabrėžė, kad Jis atėjo vykdyti ne Savo, o Tėvo valios. Apaštalas Jonas taip pat pareiškia, kad „Dievo (šiuo atveju Dievo Tėvo) niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus - Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį atskleidė“. (Jn 1, 18) Taigi nuodėmingas žmogus negali tikėtis pamatyti Dievą Tėvą ir likti gyvas. Tam Jėzus ir nusiėmė Savo dieviškumą, prisiėmė žmogaus kūną, kad galėtų bendraudamas su mumis parodyti, koks apskritai yra Dievas. Todėl ir Pilypui Jis pareiškė: „Kas yra matęs Mane, yra matęs Tėvą“. (Jn 14, 9) Tuo pačiu Jėzus pasakė, kad tarp Jo ir Tėvo nėra jokio skirtumo. Taip pat ir nakties pokalbyje su Nikodemu Jėzus pasakė, kad žmogaus išgelbėjimas iš nuodėmės ir pražūties buvo Tėvo sumanymas, kurį Jis įgyvendino per Jėzų: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“. Atėjęs atpirkti žmonijos, Jėzus tuo pačiu parodė, koks iš tikrųjų yra Dievas: „Aš apreiškiau Tavo vardą žmonėms, kuriuos Man davei iš pasaulio“. (Jn 17, 6) Turėdami iškreiptą Dievo pažinimą, žmonės negalės sukurti tinkamų santykių su Juo. Tačiau po Jėzaus praleistų metų bendraujant su žmonėmis, Jis galėjo būti tikras ir ramus, kad „dabar jie suprato, jog visa, ką Man esi davęs, iš Tavęs kyla“. (Jn 17, 7) Dėka Biblijos, dėka Jėzaus žemiško gyvenimo pavyzdžių šiandieną mes galime pasitikėti mūsų Dievu, žinodami, kad Jis myli mus, kad mes Jam rūpime, kad Jis nėra abejingas mūsų skausmams ir nelaimėms. Mes galime Juo pasitikėti net tada, kada mus paliečia visos negandos, kurių priežasties mes šiandieną dar negalime paaiškinti. Tačiau mes dėl to nebekaltiname Dievo, nes Jį pažįstame, žinome, kad ne Jis tai mums siunčia.
Sūnaus palaidūno istorija: Dvasinės klajonės ir sugrįžimas
Evangelijos pagal Luką 15 skyriuje pasakojama istorija prasideda nuo jaunesniojo sūnaus prašymo tėvui padalinti turtą. Nors tokia situacija ano meto kultūroje galėjo būti neteisėta, tėvas patenkina sūnaus prašymą. Jaunėlis iškeliauja į tolimą šalį ir ten, palaidai gyvendamas, iššvaisto tėvo atiduotą turtą. Pasiekęs moralinį dugną ir atsidūręs prie kiaulių lovio, sūnus susiprotėja ir nusprendžia grįžti į tėvo namus, pripažindamas savo nuodėmes dangui (Dievui) ir tėvui (artimui).
Tėvas, pamatęs sugrįžtantį sūnų, apimtas gailesčio, bėga jo pasitikti, apkabina ir pabučiuoja. Jis įsako tarnams apvilkti sūnų geriausiais drabužiais, apauti kurpėmis, užmauti ant piršto žiedą ir užpjauti nupenėtą veršį, kad visi džiaugtųsi dėl sugrįžusio sūnaus.
Ši istorija yra apie tai, kas buvo dingę ir atsirado, kas buvo pražuvę ir vėl atgijo: pasiklydusi - atrasta avis, pamesta - rasta drachma, ir miręs brolis, kuris vėl atgijo. Tikrai atgailauti reiškia „susiprotėti, pakeisti nuomonę bei mąstymą“, tikra atgaila prikelia naujam gyvenimui, o laikui bėgant atneša ir tikrus dieviškus vaisius.
Taip pat skaitykite: Biblijos eilutės apie šeimą: ką svarbu žinoti
Vyresnysis brolis: Tarnystė ir nutolimas
Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Grįždamas ir prisiartindamas prie namų, jis išgirdo muziką ir šokius. Išsiaiškinęs, kas vyksta, jis supyko ir nenorėjo eiti vidun, o tėvui atsakė: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekada tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nedavei nė ožiuko pasilinksminti su draugais […].“ Tėvas atsakė: „Sūnau, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. […] brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado (Lk 15, 32).
Vyresnysis sūnus, esantis tėvo namuose, jaučiasi samdiniu. Vieno sūnaus sugrįžimas atskleidė kito nutolimą nuo tėvo. Nors vyresnysis sūnus gyvena tėvo namuose, pasirodo, patį tėvą jis menkai tepažįsta. Sakydamas „Nė karto nedavei nė ožiuko…“, jis galvoja, kad paimti ožiuką būtų baisus tėvo namų apiplėšimas, neleistinas nusikaltimas… Ir staiga jis mato, kad tėvas „vėjais paleidžia“ išganytą ir nupenėtą veršį, kad iškeltų puotą sūnui švaistūnui. Vyresniojo sūnaus supratimas apie tėvą ir jo elgesį namuose nėra teisingas.
Tėvo meilė: Atleidimas ir priėmimas
Visgi tėvas jau pakankamai brandus - jis atleidžia ir priima ne tik į namus, bet ir širdin abu savo sūnus. Jam brangus ne tik sūnus palaidūnas, bet ir vyresnysis sūnus. Vyresniajam tikriausiai atrodė, kad, skirdamas ypatingą dėmesį sugrįžusiajam, tėvas nuskriaudžia jį. Bet, kalbant apie Dievą, nėra taip, kad vienam davė, o kitam nebeliko. Dievas turtingas kiekvienam, kuris Jo prašo ir šaukiasi.
Brolių santykiai: Iššūkiai ir perspektyvos
Jaunesniojo klaidos buvo akivaizdžios - jis išėjo iš tėvo namų ir nuodėmingai gyveno. Vyresniojo problemos - labiau rafinuotos ir paslėptos. Tai lyg dvi tikinčiųjų kategorijos, dvi skirtingos bendruomenės ar tikinčiųjų grupės toje pačioje bažnyčioje. Jaunesnysis savo brolį (ar jo lankomą bažnyčią) gali pravardžiuoti „fariziejumi, mirusios religijos išpažinėju“, o vyresnysis jaunėlį vadinti „neatsakingu, lengvabūdžiu, savanaudžiu atsitraukėliu“.
Svarbu žiūrėti ne į brolių, o į tėvo pavyzdį - žiūrėti į Dievą Tėvą ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kryžių. Tėvo Namai - Bažnyčia - visų pirma skirta garbinti Dievą, o ne mūsų poreikiams patenkinti. Tačiau kai atiduodame Jam garbę, atsakomi ir mūsų poreikiai: Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta (Mt 7, 33).
Taip pat skaitykite: Mirsite iš juoko!
Juozapo istorija: Atlaidumas ir Dievo vadovavimas
Pradžios knygoje pateikta Juozapo istorija yra nepaprastai įvairialypė ir spalvinga. Išganymo istorijos kontekste ji aiškina, kaip Jokūbo sūnūs pateko į Egiptą ir kaip ten iš jų palikuonių susiformavo tauta. Teologiniu požiūriu Dievas čia pasirodo kaip suverenus vadovas, piktus žmonių darbus panaudojąs geram tikslui siekti. Sykiu mes jau čia, tokioje ankstyvoje Biblijos vietoje, iš Juozapo elgesio suvokiame ypatingą atlaidumo svarbą.
Gimusiam iš mylimiausios žmonos Rachelės, gražuoliui Juozapui tėvas nuo pat pradžių buvo prielankus. Nesunku įsivaizduoti, kad dėl to Juozapas nepasidarė itin simpatiškas broliams. Pagaliau „didybės manijos“ kupinais sapnais jaunasis Juozapas užsitraukia net jų neapykantą. Vieną dieną visi jie (išskyrus jaunėlį Benjaminą) užpuola jį ganykloje ir vos nenužudo. Iš pradžių įmetę Juozapą į išdžiūvusį šulinį, broliai jį paskui nedvejodami parduoda pro šalį traukiančiam karavanui, kuris nugabena Juozapą į Egiptą.
Tačiau Juozapas nesinaudoja proga jiems atkeršyti. Jis atleidžia broliams ir galų gale visą gentį su karštančiu Jokūbu pasiima į Egiptą.
Taip pat skaitykite: Tėvų darželis: Gimdymo patirtys