Balys Sruoga - viena iškiliausių XX amžiaus lietuvių literatūros asmenybių, palikusi ryškų pėdsaką poezijoje, dramaturgijoje, literatūros kritikoje ir memuaristikoje. Jo gyvenimas, paženklintas istorinių lūžių, asmeninių išbandymų ir kūrybinių ieškojimų, atspindi sudėtingą to meto Lietuvos inteligentijos patirtį.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Balys Sruoga gimė 1896 m. vasario 2 d. Baibokų kaimelyje (Vabalninko valsčius, Panevėžio apskritis), Biržų apskrityje, tvarkingoje bei didelėje ūkininkų šeimoje. Šeima buvo vieninga ir stipri. Balio Sruogos tėvas, Pranciškus Sruoga, buvo griežtas žmogus, manęs, kad doras žmogus tampa per stiprų išauklėjimą. Motina, Agota Sruogienė, buvo jautrios bei švelnios širdies, tad poetas ją labai mylėjo.
Pirmoji Balio Sruogos mokykla buvo Vabalninko pradinė mokykla, kurioje jis jautėsi atstumtas ir nesuprastas. 1906-1913 m. mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje, kurioje tvarka buvo griežta, slegianti ir nepakeliama, todėl imta maištauti. Priklausė kairiųjų moksleivių draugijai - aušrininkams, tapo jų lyderiu. Spausdino eilėraščius, straipsnius, korespondencijas „Aušrinėje“, „Lietuvos žiniose“, „Rygos naujienose“, literatūriniame žurnale „Vaivorykštė“.
1914 m. išvyko į Petrogradą. Mokėsi Petrogrado imperatoriškajame Miškų institute, 1915 m. įstojo į Petrogrado universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, literatūros specialybę. B. Sruoga buvo vienas iš lietuvių literatūros almanacho rusų kalba rengėjų. Deja, prasidėjus revoliucijai leidinys nebuvo baigtas. Rengė technikos terminų žodyną. 1916 m. perėjo Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. Maskvoje J. Baltrušaičio literatūriniame salone bendravo su K. Balmontu, V. Ivanovu, M. Gorkiu.
Tarpukario metai ir pedagoginė veikla
1918 m. grįžęs į Lietuvą, dirbo Spaudos biure, laikraščio „Lietuva“ redakcijoje. 1918-1919 m. gyveno Vilniuje. 1919 m. gresiant lenkų okupacijai, B. Sruoga pėsčiomis iš Vilniaus pasiekė Kauną. Dirbo laikraščio „Lietuva“ redakcijos vedėju. Tais pačiais metais buvo išrinktas pirmuoju menininkų klubo „Vilkolakis“ prezidentu (vaidila). B. Sruoga buvo ir vienas iniciatorių steigiant Lietuvių meno kūrėjų draugiją, sutrumpintai vadintą „Liemenkūdra“.
Taip pat skaitykite: Vaikų literatūra: Balys Sruoga
1921 m. gavęs pašalpą studijoms B. Sruoga išvyko tęsti mokslų į Vokietiją, Miuncheno universitetą. Studijavo slavų filologiją, meno istoriją ir vokiečių literatūros istoriją. 1924 m. baigė Miuncheno universitetą (slavų filologiją, meno istoriją ir vokiečių literatūros istoriją). Apgynęs diplominį darbą apie lietuvių ir slavų liaudies dainų ryšius, gavo filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą, kelis mėnesius gyveno Klaipėdoje, dirbo „Klaipėdos žinių“ redakcijoje.
1924 m. rudenį persikėlė į Kauną. 1924-1940 m. dirbo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete (iki 1930 Lietuvos universitetas). Dėstė rusų literatūrą, teatro istoriją, vadovavo slavistikos ir teatro seminarams; profesorius (1932). 1932 m. gavo ekstraordinarinio profesoriaus laipsnį. 1937 m. įkūrė Akademinę teatro studiją. Greta universitetinio darbo B. Sruoga skelbė spaudoje daug literatūros ir teatro kritikos straipsnių. Aktyviai dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų draugijos, Lietuvių rašytojų draugijos, Vilkolakio teatro, Valstybės teatro, Jaunųjų teatro veikloje.
Okupacija ir Štuthofo koncentracijos stovykla
1940 m. persikėlė gyventi į Vilnių. B. Sruoga lankėsi Vilniuje dar ankstyvoje jaunystėje, dalyvaudamas literatūrinio almanacho „Pirmasai baras“ (1915) leidime. Pirmą kartą rašytojas apsigyveno Vilniuje 1918 m., grįžęs iš Maskvos. Dirbo švietimo įstaigoje prie Lietuvos Valstybės Tarybos, turėjo keletą pamokų Onos Mašiotienės gimnazijoje. Kaip vienas pirmųjų neregistruotų savanorių B. Sruoga dalyvavo pirmajame tautinės vėliavos pakėlime Gedimino kalne, įvykusiame dar prieš oficialųjį jos pakėlimą. Kartu su dailininkais Adomu Varnu, Viliumi Jomantu, dainininke Adele Nezabitauskaite, pianiste Aleksandra Dirvianskaite, dailėtyrininku Pauliumi Galaune apsigyveno viename bute Žvėryne ir sudarė „menininkų komuną“. 1940-43 ir nuo 1945 Vilniaus universitete, vadovavo slavistikos ir teatro seminarams.
Vokiečių okupaciją B. Sruoga sutiko be jokių iliuzijų. Dar 1934 m. Jurgio Plieninio slapyvardžiu išleido politinį pamfletą „Vokiškasis siaubas“. Jau pirmosiomis karo dienomis buvo kaltinamas už 1940-1941 m. parodytą palankumą Tarybų valdžiai, siūlyta net sušaudyti. Vėliau ilgą laiką B. Sruogą grasinta atleisti iš universiteto. Jam buvo inkriminuojami rusų literatūros dėstymas, literatūrinė veikla 1940-1941 m., daugiausiai kantata „Lietuvos keliu“ ir Maskvos dekadai skirti kūriniai. O ir pats rašytojas gana atvirai išsakydavo savo nuomonę prieš hitlerinius okupantus. 1943 m. pavasarį naciai uždarė Vilniaus ir Kauno universitetus, mokytojų seminarijas ir suėmė 46 „priešiškai nusiteikusius“ inteligentus - pedagogus, karininkus, tarnautojus. Į juodąjį sąrašą pateko ir Vilniaus universiteto profesorius B. Sruoga. 1943-1945 m. buvo įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje.
Pokario metai ir kūrybos branduolys
Į Lietuvą, į Vilnių, rašytojas grįžo 1945 m. nuo 1945 Vilniaus universitete, vadovavo slavistikos ir teatro seminarams. Okupacijos metais Balys Sruoga buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, tačiau grįžus atgal į Lietuvą, jis neturėjo nei dvasinės, nei fizinės jėgos, kuri jį palaikytų. Mirė B. Sruoga 1947 m. spalio 16 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinių vakarinėje dalyje.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Nepaisant trumpo pokario periodo, B. Sruoga spėjo sukurti reikšmingiausią savo kūrinį - beletrizuotų atsiminimų knygą „Dievų miškas“ (parašyta 1945, išleista 1957).
Asmenybės bruožai
Balys Sruoga buvo kontraversiška asmenybė, turėjusi gerą humoro jausmą. Kartais būdavęs drovus, bet tuo pačiu ir maištininkas bei nevengiantis pasakyti kandų žodį. Daugybė slapyvardžių (apie 40) rodo jo keitimosi, literatūrinio apsimetimo ir žaidimo pomėgį.
Jis mylėjo ne tik gėrį, bet ir susitaikė su blogiu, o tai įvardijo kaip dar vieną didžią palaimą.
Kūrybos apžvalga
Balys Sruoga paliko platų ir įvairų kūrybinį palikimą, apimantį poeziją, dramaturgiją, prozą, literatūros kritiką ir vertimus.
Poezija
Ankstyvieji periodikoje spausdinti eilėraščiai imituoja Maironio kūrybą ir liaudies dainų poetiką. Legendinio siužeto poemose „Deivė iš ežero“ (1919), „Jūrūnas“ (1922) vaizduojama žmonių kova su dievais dėl laisvės. Poezijos rinkiniuose „Saulė ir smiltys“ (1920), „Dievų takais“ (1923) vyrauja individuali problematika, noras sukurti ką nors nauja. Eilėraščiai improvizaciniai, asociatyvūs, grindžiami muzikiniu skambesiu, trumpalaike nuotaika, perteikia beribiškumo, laisvės, gamtos gaivalingumo įspūdį, pagal simbolizmo tradiciją sugrupuoti į ciklus. Miunchene parašė ekspresionistinės manieros eilėraščių ciklą „Miestas“ (1922).
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Dramaturgija
Svarbiausia kūrybinio palikimo dalis - dramaturgija. Pirmoji ryški drama - „Milžino paunksmė“ (1932, pastatyta 1934, 1974, 1979), rašyta Vytauto Didžiojo 500 mirties metinių proga skelbtam literatūros konkursui. Pagrindinis šios dramos herojus - Jogaila, kurio santykis su Vytautu išsakytas dramos pavadinimu (Vytautas šioje dramoje nepasirodo). Daugeliu atžvilgiu Jogaila iškyla kaip neherojiškas veikėjas, savo žmogiškas ribas suvokiantis karalius užkurys, trokštantis ramybės. Tokia herojaus traktuote B. Sruoga atnaujino lietuvių istorinės poetinės dramos tradicijas. Istorinė problematika vyrauja ir kitose dramose - „Baisioji naktis“ (1935, pastatyta 1936), „Kazimieras Sapiega“ (parašyta 1938-41, išleista 1947, pastatyta 1979), „Algirdas Izborske“ (1938), „Barbora Radvilaitė“ (nebaigta; išleista 1957), librete J. Karnavičiaus operai „Radvila Perkūnas“ (1935, pastatyta 1937), 1941 Lietuvių kultūros dekadai Maskvoje skirtoje dramoje „Apyaušrio dalia“ (parašyta 1940-41, išleista 1945, dukart pastatyta 1956; jos motyvais sukurta B. Dvariono opera „Dalia“, pastatyta 1959).
Proza: „Dievų miškas“
Reikšmingiausias prozos veikalas - beletrizuotų atsiminimų knyga „Dievų miškas“ (parašyta 1945, išleista 1957), parašyta grįžus iš koncentracijos stovyklos. Ji išsiskiria ironišku pasakojimo tonu, giliomis kultūrologinėmis įžvalgomis, atsiribojimu nuo asmeninių ir grupinių išgyvenimų. Juokas, būdingas visai rašytojo kūrybai, čia įgyja grotesko, juodojo humoro atspalvį ir kuria absurdiško pasaulio vaizdą.
Literatūros kritika ir folkloristika
B. Sruoga taip pat reikšmingai prisidėjo prie lietuvių literatūros kritikos ir folkloristikos. Studijoje „Dainų poetikos etiudai“ (1927) jis pirmasis iš lietuvių folkloristų plačiai nagrinėjo tautosakos poetiką, kėlė tautosakos nacionalinio savitumo klausimą. Parašė literatūrologinių studijų („Rusų literatūros istorija“ 2 t.).
Vertimai
B. Sruoga vertė J. Baltrušaičio, A. Bloko, V. Briusovo, Ch. Baudelaire’o, P. Verlaine’o, H. Heine’s, Novalio eiles, „Sakmę apie Igorio žygį“ (išleista 1952), operų libretus, parengė „Lietuvių liaudies dainų rinktinę“ (išleista 1949).
Kūrybos bruožai
Balys Sruoga nuolatos bandė sujungti priešingus polius. Jis manė, kad individo gyvenime privalo būti chaosas, kuris žmogaus gyvenimą nušviečia stebuklais. Logiškai neapibrėžiami vaizdiniai, didelės jausminės būsenos, greita nuotaikų kaita, sarkazmas - tai tik dalis Balio Sruogos kūrybos bruožų. Rašytojas atskleidė ir tautinio sąmoningumo procesą, ir individą, kuris nebijo gyventi pavojuje ar baimėje. Nebijoma ir ironizuoti, panaudoti grotesko elementų, aprašant žiaurias bei klaikias žmogaus gyvenimo dalies detales. Dominuoja ne tik išoriniai įvykiai ir sunkumai, bet ir vidinis individo pasaulis, jo suvokimas, įvairios jausenos - gilaus vidinio dramatizmo potekstė. Simbolistinei kūrybai taip pat priskiriamas ir žmogaus noras veržtis į aukštybes, neatpažintus tolius. Puikiai ir aiškiai atskleidžiamos ir tautos dvasinės vertybės, jų suvokimas bei realizacija kančių ir skausmo kupiname gyvenimo laikotarpyje.
Atminimo įamžinimas
1960 m. Kaune įkurtas B. Sruogos muziejus. 1992 m. lapkričio 24 d. prie namo Vilniuje, Tauro g. 10 (Naujamiesčio seniūnija), buvo atidengta paminklinė lenta Baliui Sruogai ir dar dviems čia gyvenusiems lietuvių rašytojams (skulpt. Antanas Žukauskas). B. Sruogos pavardė įrašyta 2009 m.
Apie B. Sruogos gyvenimą ir kūrybą yra parašytos monografijos: literatūrologo Algio Samulionio „Balys Sruoga“, lituanistės Violetos Tapinienės „Balys Sruoga: gyvenimas ir kūryba“. Išleistos kelios atsiminimų apie rašytoją knygos: „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose: Balio Sruogos 100-ajai gimimo sukakčiai“, „Balys Didysis: atsiminimai apie Balį Sruogą“, režisierės, visuomenės veikėjos Dalios Sruogaitės „Atsiminimų archeologija“.