Balys Sruoga (1896-1947) - vienas žymiausių XX a. lietuvių poetų, prozininkų, dramaturgų, teatrologų, literatūros tyrinėtojų ir neabejotinas lietuvių literatūros klasikas. Be jo neįmanoma įsivaizduoti XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Nors labiausiai jis žinomas dėl savo memuarinės knygos „Dievų miškas“, kurioje atsispindi rašytojo išgyvenimai nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje, B. Sruoga paliko reikšmingą pėdsaką ir vaikų literatūroje. Jo kūryba vaikams pasižymi jaunatvišku polėkiu, meile ir pagarba savo kraštui, jo žmonėms ir istorijai.
Ankstyvieji gyvenimo metai ir kūrybos kelio pradžia
Balys Sruoga gimė 1896 m. vasario 2 d. Baibokų kaime, Vabalninko valsčiuje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Augo penkių vaikų šeimoje. 1903 m. spalį pradėjo mokytis Vabalninko parapinėje mokykloje, o 1906-1914 m. mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje. Dar būdamas moksleivis, 1912 m., pradėjo spausdinti savo tekstus įvairiuose žurnaluose ir spaudoje.
1914 m. B. Sruoga įstojo į Petrogrado miškų institutą, o vėliau perėjo į Petrogrado imperatoriškojo universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. 1916 m. persikėlė į Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą studijuoti literatūros. Maskvoje jis lankėsi poetų ir rašytojų suėjimuose, kuriuose dalyvavo tokios asmenybės kaip K. Balmontas, V. Belas, V. Ivanovas, B. Pasternakas, I. Tolstojus, kompozitorius S. Stanislavskis, aktorius F. Baltrušaitis. Teigiama, kad tuo metu B. Sruoga vaikščiojo apsisiautęs pečius juoda pelerina.
Dėl suirutės po Spalio perversmo 1918 m. nebaigęs studijų B. Sruoga grįžo į Lietuvą.
Darbas Lietuvoje ir studijų tęsimas
1918-1919 m. B. Sruoga dirbo mokytoju Vilniuje, o 1919 m. Kaune įsidarbino spaudos biure. 1920-1923 m. buvo dienraščio „Lietuva“ redaktorius.
Taip pat skaitykite: Sruogos indėlis į lietuvių kultūrą
1921 m. išvyko tęsti mokslų į Vokietiją, Miuncheno universitetą. Studijavo slavistiką, teatro ir meno istorijas. Lankėsi galerijose. 1924 m. gavo filosofijos daktaro laipsnį. Studijų metais vertė Ch. Milašiaus, H. Heinės, Novalio kūrinius.
Grįžęs į Lietuvą 1924 m. vedė istorikę Vandą Daugirdaitę. Kurį laiką gyveno Klaipėdoje, dirbo „Klaipėdos žinių“ redakcijoje. 1924-1940 m. dirbo Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Įsteigė akademinę dramos studiją, dėstė rusų literatūrą, pasaulinio teatro istoriją, vadovavo slavistikos bei teatro užsiėmimams. Greta universitetinio darbo skelbė daug literatūros ir teatro kritikos straipsnių. 1929 m. tapo vienu iš Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti steigėjų. 1932 m. jam buvo suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus laipsnis.
B. Sruoga mėgo provokuojančią aprangą, dažnai dėvėjo languotų ar striukokų rankovių švarkelį. 1936 m. rugpjūčio 15 d. gimė dukra Dalia.
Okupacija, koncentracijos stovykla ir kūrybos atgarsiai
Nuo 1940 m. B. Sruoga gyveno Vilniuje. 1941 m., spaudžiamas okupacinės valdžios, parašė pro-sovietinę kantatą, dramą „Apyaušrio dalia“. 1943 m. kovo 16 d. buvo suimtas vokiečių kartu su kitais lietuvių inteligentais ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Čia jis buvo uždarytas iki 1945 m. sausio 25 d., kai prasidėjo lagerio evakuacija. Būdamas stovykloje, B. Sruoga padėjo kaliniams, mokė juos įvairių kalbų, taip gelbėdamas draugus nuo bausmių ir dujų kameros.
Baigiantis karui, B. Sruoga viršininko kanceliarijoje sulaukė specialaus lėktuvo iš Torūnės, kuriuo 1945 m. gegužės 6 d. buvo parvežtas į Vilnių. Grįžęs į Vilnių neberado šeimos - žmona su dukra buvo pasitraukusios į Vakarus. Vėliau B. Sruoga joms koduotai rašė jokiu būdu negrįžti.
Taip pat skaitykite: Literatūros pasaulis vaikams
Po karo B. Sruoga grįžo į universitetą. 1945 m. birželio pradžioje buvo priimtas į LTSR rašytojų sąjungą. Vasarą praleido Birštone gydydamasis. Koncentracijos stovyklos patyrimai stipriai paveikė ne tik dvasinę, bet ir fizinę būklę. Būdamas silpnos sveikatos ir besigydydamas Birštono sanatorijoje, per porą mėnesių parašė atsiminimų knygą „Dievų miškas“.
1946 m. rugsėjo 28 d. B. Sruoga buvo atleistas iš katedros vedėjo pareigų. Knyga „Dievų miškas“ išleista tik po autoriaus mirties - 1957 m., „atšilimo“ laikotarpiu. Sovietinė cenzūra rankraštinį tekstą kritikavo, teigdama, kad autorius šaiposi iš nacių aukų, nerodo pasipriešinimo kovos. Dėl šios priežasties kai kurios vietos buvo išbrauktos ir išleistos tik naujausiuose leidimuose.
Paskutinę savo gyvenimo vasarą B. Sruoga praleido namuose Kaune. 1947 m. spalio 16 d. Balys Sruoga mirė Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse.
Kūrybos bruožai ir reikšmė
Per 15 darbo metų B. Sruoga paskelbė 14 grožinės ir mokslinės literatūros knygų. Jo kūrybai būdinga sparti nuotaikų kaita, logiškai neapibrėžiami vaizdiniai, stiprios jausminės būsenos, ironija, grotesko elementai, sarkazmas, drąsiai aprašomos žiaurios žmogaus gyvenimo detalės. Dominuoja ne tik išoriniai įvykiai, bet ir vidinis individo pasaulis, jo suvokimas, įvairios emocijos. Atskleidžiamos tautos dvasinės vertybės, jų suvokimas bei realizacija skausmo kupiname gyvenimo laikotarpyje. Išryškinamas ypatingas charakterių bruožų kūrimas: atskleidžiami personažų jutimai, staigūs atsivėrimai, išgyvenimų akimirkos ir patirti įspūdžiai.
B. Sruogos kūryba vaikams, nors ir nėra tokia gausi kaip jo draminiai ar proziniai veikalai, vis dėlto yra svarbi ir vertinga. Jo kūriniuose atsiskleidžia meilė gimtajam kraštui, jo istorijai ir žmonėms. Rašytojas skatina jaunąją kartą domėtis savo šalies praeitimi, didžiuotis savo tauta ir puoselėti jos tradicijas.
Taip pat skaitykite: Naujausia vaikų knygų apžvalga
„Giesmė apie Gediminą“ ir kitos istorinės apysakos
Vienas žymesnių B. Sruogos kūrinių vaikams yra „Giesmė apie Gediminą“. Šį rinkinį sudaro vaikams ir jaunimui skirti kūriniai, kuriuose ryškus autoriaus jaunatviškas polėkis, meilė ir pagarba savo kraštui, jo žmonėms ir istorijai. Šiuose kūriniuose B. Sruoga pasitelkia istorinius įvykius ir asmenybes, kad sudomintų jaunus skaitytojus ir įkvėptų juos domėtis savo šalies praeitimi.
Be „Giesmės apie Gediminą“, B. Sruoga yra parašęs ir daugiau istorinių apysakų, skirtų vaikams ir jaunimui. Pavyzdžiui, apysaka „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus“ pasakoja apie Jonį Mažrimuką, kuris 1812 metais iš Viekšnių nusikraustė į Kauną ir regėjo Napoleoną. Ši apysaka, kaip ir kiti B. Sruogos kūriniai, pasižymi gyvu ir įtraukiančiu pasakojimu, kuris leidžia jauniesiems skaitytojams lengvai įsijausti į to meto įvykius ir pajusti istorijos pulsą.
„Dievų miškas“: pamoka jaunajai kartai
Nors „Dievų miškas“ nėra tiesiogiai skirtas vaikams, ši knyga gali būti svarbi pamoka jaunajai kartai. Perskaitę šį kūrinį, jauni žmonės gali geriau suprasti XX a. istoriją, sužinoti apie nacių koncentracijos stovyklų žiaurumus ir įsitikinti žmogaus dvasios stiprumu. „Dievų miškas“ skatina jaunus žmones būti tolerantiškais, atjaučiančiais ir niekada nepamiršti praeities pamokų.
B. Sruoga, rašydamas „Dievų mišką“, pasirinko ironijos formą, kad atskleistų aplinkos brutalumą. „Vien tik juokas mane ir išgelbėjo,“ - sakė Balys Sruoga, koncentracijos stovykloje parašęs 4 komedijas. Šis teiginys atspindi rašytojo gebėjimą išlikti stipriam ir nepalūžti net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis.