Kasmet Lietuvoje dėl skyrybų be vieno iš tėvų lieka apie 7 tūkstančiai vaikų. Nors vaikų ryšys su skyrium gyvenančiu tėčiu ar mama dažniausiai nenutrūksta, didžiausias vaiko auginimo rūpestis tenka tam iš tėvų, su kuriuo vaikas lieka gyventi. Tai didelis iššūkis, ypač jei mamai ar tėčiui vieniems tenka auginti priešingos lyties vaiką. O ką daryti, jei paaiškėja, kad visą gyvenimą augini ne savo biologinį vaiką? Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairias situacijas, su kuriomis susiduria tėvai, augindami vaikus vieni, auginantys ne savo vaikus ir kaip su tuo susidoroti.
Vienišo Tėvo Iššūkiai Auginant Dukrą
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pateikia vienišo dukrą auginančio tėčio pasakojimą. Šis pasakojimas atskleidžia, su kokiais sunkumais susiduria tėtis, vienas auginantis dukrą. Pradžioje viskas atrodė įveikiama, tačiau dukrai bręstant iškilo naujų iššūkių.
Tėčio Pasakojimas
„Tuo metu man buvo 27-eri, buvau vedęs, kartu auginome 3 metukų dukrelę. Nors vertėmės sunkokai, gyvenome nuomojamame bute ir nuolat trūko pinigų, tačiau man atrodė, kad meilė viską nugalės. Abu buvome kūrybinių profesijų atstovai, aš - muzikantas, ji - dailininkė. Atsiminęs tuometinius išgyvenimus suprantu, kad kažko vis laukiau ir tikėjausi, kad bus geriau, situacija pasikeis, reikia tik truputį pakentėti. Galiausiai ji neištvėrė, išvažiavo į užsienį su mintimi, kad užsidirbs, sugrįš ir vėl viskas bus, kaip buvę. Mes su dukrele likome čia, Lietuvoje, laukti kada sugrįš mama. Nuo jos išvykimo praėjo jau 10 metų, tačiau ji taip ir negrįžo. Pirmaisiais metais dar sulaukdavome retų telefono skambučių, išgirsdavome jos balsą. Ji paliko mus, nematė, kaip mūsų mergaitė ėjo į pirmą klasę, kokie ilgi ir gražūs užaugo jos plaukai, negirdėjo, kaip gražiai ji dainuoja, užmiršo net jos gimtadienį.
Pradžioje buvo viltis, kad sugrįš, kad viskas bus kaip anksčiau, tačiau vieną dieną, kaip smūgis iš giedro dangaus atėjo suvokimas, kad aš apgaudinėju save - nebus taip, kaip buvo, reikia gyventi toliau, be iliuzijų. Supratau, kad pasaulyje esame tik mes du - dukra ir tėtis. Jokios paramos, jokių senelių, jokių tetų ar dėdžių. Prisiekiau sau, kad mano vaikui nieko netrūks ir kad nuo šiol būsiu ne tik tėtis, bet privalėsiu atstoti ir mamą. Tapome su mažyle neišskiriamais, visur eidavome, viską veikdavome kartu, kalbėdavomės, planuodavome, svajodavome. Atkreipiau dėmesį, kad koncertų metu dukra užkulisiuose susirasdavo draugių. Tai būdavo suaugusios moterys, su kuriomis ji šnekučiuodavosi, apsikabindavo jas, o kartais jaukiai įsitaisydavo joms ant kelių. Mačiau tą palaimą jos veidelyje, kai atsipalaidavusi ir rami žaisdavo su ilgų moters plaukų sruoga, įsitaisiusi mano kolegės glėbyje. Pradedu šypsotis atsiminęs, kaip pavargęs po darbo lėkdavau į vaikų darželį, pasiimdavau mažylę ir abu pareidavome namo. Aš einu į virtuvę rūpintis vakariene, ji - į kambarį pažaisti. Netrukus ji atbėga, apsikabina mane ir kviečia pažaisti kartu. Ką darysi, sutinku, nors ir labai pavargęs. Įeinu į žaidimų kambarį, o ten išrikiuotos visos lėlės. Turiu sėsti ant kilimo žaisti ir ne bet kaip, o vaidmenimis.
Vis dažniau pamąstydavau, kad mergaitei reikia moteriško pavyzdžio, švelnumo, o man draugės - žmogaus, kuris norėtų kartu dalytis gyvenimu. Po kurio laiko susipažinau su mergina. Grįžtu namo ir bandau jai papasakoti, kad sutikau moterį, kad eisiu į pasimatymą. O dukra klausia: „Ar ji graži?“. Atsakau, kad man graži. Tada mažoji pasitikslina: „Ar ji panaši į princesę?“. Nežinau, ką atsakyti. Aš net nežinau, kaip atrodo princesė, kaip princesę mato mano dukra. O ką, jei ji visai nepanaši į princesę ir dukra iš karto ją atstums? Išaušo pasimatymo diena, o mažosios, kaip tyčia, nepavyko palikti namuose su aukle. Ji vis atrasdavo kažkokių priežasčių, pretekstų, kodėl negali likti namuose, o būtinai turi eiti su manimi. Ką gi, į pirmąjį pasimatymą nuėjome dviese. Užsimezgė graži draugystė, tačiau ji neperaugo į bendrą gyvenimą. Kasas supinti man jau buvo vieni niekai, nupirkti suknelę mergaitei atrodė taip pat nesunku, bet kai dukra ateina ir sako, kad jaučia nemalonius pojūčius, rodydama į pilvo apačią - sutriktų ne vienas tėtis. Kur kreiptis, su kuo pasitarti?
Taip pat skaitykite: Du vaikai: auginimo ypatumai
Gyvenimas ėjo į priekį, dukrelė augo, augo ir jos poreikiai, rūpesčiai. Niekada nepamiršiu, kaip mes abu beprotiškai išsigandę lėkėme pas gydytoją, nes dukrai prasidėjo stiprūs skausmai krūtinėje. Gydytoja apžiūrėjo ją ir ramiai šypsodamasi pasakė, kad tai normalu, mano mažoji pradėjo bręsti. Artėja paauglystė, brendimas, įsimylėjimai. Nors mes vis dar geriausi draugai, apie viską kalbamės, bet aš - vyras, neišmanau to, ko gali jai prireikti, negaliu jai patarti. Supratau, kad jau ir madose nenusimanau, o ir gražiuosius savo plaukus dukra panoro nusikirpti. Šimtai kausimų neduoda man ramybės.“
Šis tėčio pasakojimas iliustruoja, kaip svarbu vienišam tėvui ieškoti pagalbos ir patarimų, ypač dukrai bręstant.
Specialistų Patarimai
Kauno apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos socialinė darbuotoja Gitana Salickienė teigia, jog augindami vaikus, tėvai siekia, kad mažieji būtų laimingi, jaustųsi saugiai ir žinotų, jog yra mylimi. „Situacijų pasitaiko įvairių. Neretai pastebime atvejų, kai šeimoje yra tik vienas iš tėvų ir augina priešingos lyties vaiką. Tuomet tėvui tenka tarsi dviguba pareiga. Iššūkiu tampa vaiko lytiškumo ugdymas. Vienišam tėčiui, auginančiam dukrą, tikslinga apsidairyti, ar yra aplinkoje moterų, kurios gali padėti, kuriomis mergaitė pasitiki ir gali atvirai pasikalbėti. Tai gali būti kaimynė, draugės mama, galiausiai, kaip vienišo tėčio pasakojime išgirdome, padėti gali ir neabejinga kolegė. Panašiai patarčiau elgtis ir vienišoms motinoms, auginančioms berniukus - autoritetingų vyrų ieškoti aplinkoje. Padėti gali senelis, dėdė, kitas giminaitis, sporto treneris ar bičiulio tėtis“, - sako G. Salickienė.
Tokioje situacijoje nereikia pamiršti ir ugdymo įstaigų darbuotojų. Vaikų lankomose ugdymo įstaigose tikrai yra tinkamai paruoštų pedagogų, kitų specialistų. Vaikams padėti gali ne tik klasės auklėtojas, bet ir socialinis pedagogas, mokyklos psichologas, net atitinkamas disciplinas (pvz., žmogaus anatomiją) dėstantis mokytojas. Švietimo įstaigose dirbančių specialistų pareiga - suteikti vaikams reikalingiausius paaiškinimus, atsakyti į jų klausimus ir nukreipti vaikų elgesį tinkama linkme.
Svarbu laikytis šių principų:
Taip pat skaitykite: Šeimos santykiai Biblijoje: tėvo ir vaikų vaidmuo
- Nepasakokite vaikui daugiau nei jis pats klausia;
- Į klausimus atsakykite trumpai ir suprantamai vaikui;
- Vaiko smalsumas yra natūralus, tad neslopinkite jo, bet nukreipkite konstruktyvia linkme;
- Padrąsinkite vaiką jaustis ramiai dėl savęs ir savo kūno. Jam svarbu pažinti save, suprasti vykstančius pokyčius;
- Padėkite atskleisti požiūrį, kad visos kūno dalys yra svarbios;
- Leiskite vaikui reikšti savo jausmus - ir teigiamus, ir neigiamus.
Kai Paaiškėja, Kad Augini Ne Savo Vaiką
Tą teko patirti klaipėdiečiui Artūrui (vardas pakeistas), kuris po 40 metų išsiaiškino, kad buvusi žmona jam melavo ir jis visą gyvenimą augino bei išlaikymą mokėjo ne savo biologiniam sūnui. „Išsiskyrėme, kai berniukui buvo 15 metų. Alimentus mokėjau, kol baigė vidurinę ir kol mokėsi aukštojoje. Su „sūnumi“ palaikome gerus santykius, jis - vedęs, turi vaikų. Ar galiu prisiteisti moralinę žalą iš jo motinos?“ - teiravosi Artūras.
Ką Daryti Sužinojus Tiesa?
Advokatas dr. Arvydas Budnikas, remdamasis savo paties patirtimi, patikino, kad tokių atvejų pasitaiko ir yra buvęs tikrai ne vienas. Jis nurodė, kad duomenis gimimo įraše apie vaiko motiną ar tėvą leidžiama nuginčyti tik teismo tvarka. Todėl asmuo, įtariantis, kad jis nėra biologinis vaiko tėvas, teismui turi pateikti ieškinį jame nurodydamas aplinkybes ir pateikdamas įrodymus, dėl kurių jis abejoja esantis biologiniu vaiko tėvu.
A. Budnikas vardijo, kad nuginčyti tėvystę galima atlikus DNR ekspertizę, taip pat ir pati vaiko motina gali pripažinti faktą ir atskleisti tikrojo vaiko tėvo tapatybę. Advokatas tik įspėjo, kad dėl tėvystės nuginčijimo yra nustatytas 1 metų ieškinio senaties terminas nuo tada, kai asmuo sužinojo, kad galimai nėra biologinis vaiko tėvas. Jei asmuo šį terminą praleistų, savo teisių ginti nebegalėtų.
Ar Motina Turės Grąžinti Visus „Alimentus“?
Pasak A. Budniko, ginčijant tėvystę galima prašyti grąžinti ir nepagrįstai mokėtą vaiko išlaikymą, kadangi tai yra laikoma nuostoliais. Jo aiškinimu, prievolė išlaikyti savo vaiką atsiranda tik tiems, kurie vaiko gimimo įraše yra nurodyti kaip vaiko tėvai. Vis tik gali nutikti taip, kad gimimo įraše nurodytas tėvas su vaiku nėra biologiškai susijęs, bet būdamas suklaidintas teikė vaikui išlaikymą.
Pasak advokato, nagrinėjamu atveju motina žinojo, kad Artūras nėra biologinis vaiko tėvas, tačiau jam melavo, neinicijavo tėvystės nustatymo, o siekė finansinės naudos. Dėl jos veiksmų (veikimo ar neveikimo) Artūras buvo priverstas vykdyti kitam asmeniui (biologiniam vaiko tėvui) priklausančią prievolę išlaikyti vaiką. Anot A. Budniko, tai yra nesąžiningas, nerūpestingas motinos elgesys, pridarant kitam asmeniui žalos. O tai yra pagrindas reikalauti grąžinti visus pinigus, kurie buvo mokami vaiko išlaikymui.
Taip pat skaitykite: Sprendimai, jei vaikas nemiega lovytėje
„Moteriai būtų taikoma civilinė atsakomybė. Teismas gali ją įpareigoti atlyginti nuostolius (mokėtus alimentus) ir priteisti neturtinę žalą. Tačiau Artūras negalėtų reikalauti, kad pats vaikas grąžintų pinigus, kuriuos gavo kaip išlaikymą, nes vaikas nėra kaltas dėl šios situacijos - kalta yra motina“, - apibendrino advokatas.
Ar Pavyktų Prisiteisti Dar Ir Moralinę Žalą?
A. Budniko teigimu, dėl tėvystės apgaulės norint prisiteisti dar ir neturtinę (moralinę) žalą, reikėtų įrodyti, kad tą sužinojus asmeniui buvo sutrikusi sveikata, diagnozuoti kokie nors jos sutrikimai. Taigi Artūras turėtų įrodyti, kad dėl vaiko motinos melo jis patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, fizinį skausmą, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ar pan. To neįrodžius jokia moralinė žala nebūtų priteisiama.
Advokatas negalėjo nurodyti, kiek laiko tokia byla truktų ar kainuotų, nes viskas priklausytų nuo aplinkybių: ar būtų samdomi advokatai, kiek jie kainuotų, ar vaiko motina pripažintų savo kaltę, ar reikėtų daugiau įrodymų ir pan. Jis tik atkreipė dėmesį, kad pradedant bylą reikėtų apsišarvuoti kantrybę ir suprasti, kad procesas gali būti nepigus: „Kita vertus, laimėjusi šalis iš pralaimėjusios šalies atgauna savo išlaidas. Tad, esant įsitikinusiam savo teisumu, bandyti tikrai verta.“
DNR Testai: Ne Tik Tėvams, Bet Ir Mamoms?
„Affidea“ klinikų atstovai atskleidė, kad norinčių atlikti DNR (tėvystės nustatymo) tyrimą pasitaiko kiekvieną savaitę. Apie 76 proc. atvejų testai parodo teigiamą tėvystės atitikimą, o apie 24 proc. nustatomas neatitikimas tarp vaiko ir tėvo. Pašnekovai paminėjo, kad praktikoje pasitaiko ir tokių atvejų, kai tiriamas ne vaikas ir tėvas, bet vaikas ir motina: „Retkarčiais nustatoma, kad motina irgi nėra biologinė vaiko mama. Taip pat pasitaiko atvejų, kai šeimoje ne visi vaikai būna vieno tėvo.“
DNR testus atliekančio „EasyDNA“ centro direktorė Ilona Šinskienė nurodė, kad tėvystės tyrimas yra viena dažniausių paslaugų. „Tyrimų atliekama tikrai daug - nuo kelių per dieną iki kelių dešimčių per savaitę. Pastebime, kad testų poreikis vis dar auga: ne tik dėl teisinių ginčų, bet ir dėl asmeninio ramumo ar dokumentų tvarkymo užsienyje. Statistika rodo, kad apie 20-30 proc. atliktų tėvystės testų nepatvirtina tėvystės, o likę ją patvirtina. Žinoma, kiekvienas atvejis yra individualus, o emocinis fonas - labai įvairus“, - kalbėjo I. Šinskienė.
Kiek Kainuoja Ir Kaip Atliekami Tėvystės Testai
„Affidea“ klinikose dviejų asmenų (vaiko ir vieno iš tėvų) DNR testas kainuoja 220 eurų. Anot atstovų, tyrimas gali būti atliekamas tik iš kraujo arba burnos epitelio ląstelių. Atsakymai gaunami per 4 savaites.
Tuo metu į „EasyDNA“ DNR laboratoriją atkeliauja ne tik seilės ar nagai: „Esame turėję ir plaukų sruogų, dantų šepetėlių ar net panaudotų skustuvų. Ir visa tai gali tapti atsakymu.“ Standartinis DNR testas iš seilių mėginių (tėvas + vaikas) čia kainuoja nuo 229 eurus, dauguma atsakymų pateikiami per 7-10 darbo dienų, o už papildomą mokestį - per 3 darbo dienas.
„Antėja“ klinikose DNR testai kainuoja nuo 249 iki 615 eurų, priklausoma nuo tiriamo asmens (pvz., tėvas ar senelis) ir vaikų skaičiaus. Atstovai nurodė, kad tyrimo atlikimo terminas - nuo 7 iki 10 darbo dienų.
Istorija apie Žaną ir Danielių: Meilė ir Priėmimas Nepaisant Iššūkių
Žana - viena iš tų skaitytojų, kurios kartu su „Mamos žurnalu“ nuo pirmojo numerio. Šeštą nėštumo mėnesį nubėgo vandenys. Ligoninėje dar bandė sulaikyti nėštumą, bet netrukus nustatė - vaisius negyvas. Žana net nesuvokė, kas su ja vyksta - leido vaistus, karpė, kad išimtų negyvą vaiką. „Iš skausmo buvau praradusi sąmonę. Lyg pro miglą girdėjau gydytojų nuostabos šūksnius, vaikelio riksmą. Mačiau ir šviesą tunelio gale, ir kažkokius spalvotus burbulus. Kai prabudau, man pasakė, kad turiu 900 g sūnų,“ - prisimena Žana.
Kadangi berniukas ėjo sėdynine pirmeiga, jį traukė su replėmis, per daug nesaugojo (vis tiek negyvens), pažeidė sprandą, galvytę. Tačiau Danielius kabinosi į gyvenimą. Iš reanimacijos jį išvežė į Santariškes, į neišnešiotų naujagimių skyrių, kur per 3 mėnesius berniukas sustiprėjo, išmoko valgyti, kvėpuoti. Žana namo parsivežė 3 kg sveriantį gležną sūnelį. Netrukus ir vėl teko susidurti su gydytojais. Vieną rytą prabudusi Žana pajuto, kad vaikelis atšalęs. Skubiai pradėjo gaivinti kaip mokėjo - purtė, lankstė, kratė, masažavo krūtinės ląstą. Kol atvažiavo greitoji, Danielius truputį atšilo - pasirodo, buvo pamiršęs kvėpuoti ir jį ištiko staigios kūdikių mirties sindromas. Netrukus toks pat epizodas pasikartojo. Gydytojai paskolino Žanai specialų aparatą, kuris praneša apie sustojusį kvėpavimą. Aparato daviklis tvirtinamas prie kūdikio pilvuko. Kadangi kūdikiams kvėpuojant pilvukas kilojasi, aparatas greitai sureaguoja, kai kvėpavimas sustoja. Danieliaus diagnozė buvo aiški - cerebrinis paralyžius. Fizinė vaiko raida stipriai atsilikinėjo. Sėdėti jis pradėjo 1 metų 2 mėnesių, stovėti - 1,5 metų, vaikščioti - virš 2 metų. Užtat jau būdamas 3 metų pažinojo raides, labai jomis domėjosi. Tačiau motinos širdis jautė, kad šalia cerebrinio paralyžiaus yra dar kažkas, kas daro jos vaiką kitokiu. Danielius nemėgo prisilietimų, bendraamžių kompanijų, jį labai sujaudindavo menkiausia netvarka, vaikas dažnai panirdavo į save. Darželyje berniukas mieliau būdavo atsiskyręs, jo nedomino bendra vaikų veikla, žaidimai. Žana vaikščiojo iš kabineto į kabinetą klausinėdama - kodėl?
Kad ir kaip buvo nelengva, po 5 metų Žana ryžosi antram vaikui. Jautė ir tikėjo, kad šį kartą viskas bus gerai. Taip ir nutiko - gimė sveika gražuolė dukra Kamilė. Nepaisant to, kad Danielius fiziškai vystėsi neblogai - augo, brendo - jam nuolatos reikėjo priežiūros. Sveika sesuo greitai pasivijo ir pralenkė brolį. Dabar ji yra antroji Danieliaus mama, jo didysis variklis.
Žanos akys vėl prisipildo ašarų, kai moteris pradeda pasakoti apie Danielių ir mokyklą. Nors berniuko kalba buvo neaiški, judesiai nekoordinuoti, eisena sunki (Danielius, kaip dauguma cerebriniu paralyžiumi sergančių žmonių, vaikšto kiek pasistiebęs), mama nutarė jį leisti į bendrojo lavinimo mokyklą. Tokį sprendimą palaimino mokytojai, gydytojai. Manoma, kad neįgalaus vaiko integracija naudinga ir jam, ir sveikiesiems, nes ugdo žmogiškąsias vertybes, atjautą, norą rūpintis silpnesniu. Deja, atomazga buvo liūdna. Jau rugsėjo pirmąją mergaitė, šalia kurios atsisėdo Danielius, pradėjo klykti: „Aš su juo nesėdėsiu!“ Šventė visiems buvo sugadinta. Po kelių mėnesių mokytoja pasakė Žanai, kad su Danieliumi vaikai nenori sėdėti (buvo nutarta, kad su Danieliumi kaskart sėdės vis kitas vaikas), jiems bjauru, o vienas berniukas naktį pradėjo sapnuoti košmarus, tad tėvai kreipėsi su pretenzijomis, kad neįgalusis gąsdina jų vaiką. Žana kas rytą sūnų atvesdavo į mokyklą. Kartą išklausė mokytojos patarimo: „Nelydėkite, netoli gyvenate, ateis ir pats“. Žana sutriko - juk Danieliaus eisena netvirta, bet kada gali susipinti kojos, nugrius į pusnį ir gulės… Mokytoja atrėmė: „Pagulės, na ir kas. Vis tiek kas nors kada nors pakels“.
Autizmo ribos labai plačios. Danielius serga švelnia forma, jo autizmą labiau pavadintum keistumu nei liga. Danielius ramus ir gerai jaučiasi, jei aplink pedantiška tvarka, o gyvenimas eina tiksliai pagal suplanuotą grafiką. Užtat Danielių iki ašarų gali privesti tvarkos pažeidimai, pavyzdžiui, dėmelė ant darbužių, ne ta eile surikiuoti jo daikčiukai lentynoje, ne ten padėtas puodelis. Kai mama palieka Danielių namie vieną, sudeda jo pusryčius, pietus ir pavakarius į atskiras lėkštes, išdėlioja ant stalo ir prie lėkščių padeda lapelius, kelintą valandą valgyti (berniukas pažįsta elektroninį laikrodį). Deja, pasišildyti maisto mikrobangėje Danielius negali. Gal ir galėtų, tačiau kartą pamatė, kaip per laidą „Mitų griovėjai“ sprogo mikrobangė, todėl bijo, kad ir jam sprogs. Gėrimą jis geria tik iš savo puoduko. Jei mama paliktų gėrimą ne Danieliaus puoduke, jis negertų nė gurkšnio.
Autizmą suvokti labai sunku. Pavyzdžiui, Danielius nesupranta perkeltinių prasmių, nepripažįsta juokelių, drąsiai sako, ką galvoja, viską rėžia tiesiai šviesiai, prieš valgydamas, pauosto maistą. Užtat kai kurie suaugusieji mano, kad Danielius per daug išlepintas, blogai išauklėtas.
„Man atrodo, kad Danielius yra protingesnis už mus visus. Kartais jis taip nestandartiškai ką nors išmąsto! Štai, lankė parengiamuosius mokymus prieš priimant sutvirtinimo sakramentą. Vienuolė jam aiškino, kad šv. Kalėdos yra Kristaus gimtadienis. Danielius pakelė ranką ir paklausė: „O kada yra velnio gimtadienis?“ Vienuolė nežinojo, bet pažadėjo pasidomėti…“, - juokiasi Žana.
Žana, turinti 16 metų „neįgalaus vaiko mamos“ stažą, jau žino, kad tokio vaiko gimimas aukštyn kojom apverčia visą gyvenimą ir pakeičia visus planus. Gimus Danieliui moteris turėjo išeiti iš darbo be jokių šansų sugrįžti. Iki tol Žana dirbo kirpėja-modeliuotoja, turėjo nemažą būrį klienčių, kūrė vestuvines ir progines šukuosenas. Tačiau sūnui priežiūros reikėjo visą parą. Žana suvokė, kad niekas kitas geriau už ją neprižiūrės Danieliaus. Be to, ir pačiai buvo svarbu įsigilinti į sūnaus būklę, pažinti jo pasaulį.
Danieliaus ir Kamilės tėvas (tikriausiai daugumai kilo klausimas - o ką gi darė jis?) irgi patyrė likimo smūgį ir pasijuto pažemintas, nes susilaukė neįgalaus sūnaus. Jam buvo per sunku dalintis su žmona Danieliaus auginimo našta. Dabar kartais aplanko vaikus, pavežėja pas gydytojus. Giminės, artimieji? Žana sako, kad mažai kas nori bendrauti su šeima, kurioje - neįgalus vaikas. Užtat daugybė iki Danieliaus gimimo užsimezgusių draugysčių ir ryšių nutrūko. Pati Žana seniai neteko tėvų, yra vienturtė.
Kaip Žana verčiasi? Tikriausiai taip, kaip ir daugybė panašaus likimo moterų - sunkiai, bet iškelta galva. Danielius gauna invalidumo pašalpą, Žana - pašalpą už neįgaliojo priežiūrą, kartais pasinaudoja labdara. Šiuo metu Žana ypač dėkinga Algojimo projektui aukojusiems žmonėms už suteiktą mažąją paramą, skirtą Danieliaus akiniams įsigyti.
Kalbant su žydinčia, dailiai apirengusia, stilingai apsikirpusia moterimi, niekada nepagalvotumei, kad realiame gyvenime ji skaičiuoja kiekvieną centą. Į susitikimą su mumis ji atsinešė lauktuvių - Kamilė ir Danielius dekupažo technika išdailino drabužių pakabą ir dėžutę, kuri buvo pilna saldainių… Žana juokiasi: „Kai nueinu į seniūniją dėl lengvatų, tenka raudonuoti… Niekas nepatiki, kad mes nepasiturintys. Moteris perprato pigaus apsipirkinėjimo gudrybes. Pavyzdžiui, kad kartais drabužiai „skudurynuose“ yra net brangesni, nei per išpardavimus gerose parduotuvėse.
Dabar Danielius lanko neįgaliųjų mokyklą. Ryte 7.15 val. jį paima autobusiukas, apie 15.30 val. parveža. Vaikinukas užsiėmęs beveik visą dieną, mokosi ne tik skaityti, rašyti, bet ir amatų. Ne viskas berniukui patinka. Pavyzdžiui, siuvimo pamokas jis pavadino „pragaru“, nes tris pamokas niekaip negalėjo įverti siūlo į adatą. Be mokyklos, Danielius pramogų neturi. Vaikščioti jam sunku, vienas niekur nenueitų (reikia vesti už parankės). Dėl autizmo ryšių su bendraamžiais nemezga, tačiau mielai žaidžia kompiuteriu, domisi TV laidomis. Jo mėgstamiausios - kulinarinės, kelionių, pažintinės laidos. Elektroninėje užrašų knygelėje Danielius pasižymi įdomesnius receptus (jam labai patinka Bilo Šapiro receptai iš laidos „Skonio reikalas“, nes yra suprantami ir paprasti). Vėliau mama turi pagaminti.
Žana sako, kad Danieliaus autistinį atsiribojimą labai sumažino netikėtai namie atsiradęs gyvūnų ūkis. Danielius nejautė meilės kačiukams, šuniukams - niekam, kas minkšta, pūkuota. Jo mėgstamiausi gyvūnai buvo vabalai, vorai, šikšnosparniai. Tačiau namuose atsirado katinėlis. Priklydusį, alkaną, laiptinėje kniaukiantį kačiuką parsinešė Kamilė. Benamius keturkojus Kamilė su Žana išslaugo, pagydo, o tada atiduoda kitiems šeimininkams. Kartą Žanos namuose buvo slaugomi 7 benamiai gyvūnai. Į šią veiklą įsitraukė ir Danielius. Iš pradžių lyg ir nenoromis kaip stebėtojas. Dabar jis turi savo mylimiausią katytę Sigą, kuri jį irgi labai myli - Danielių laiko savo šeimininku. Siga jaučia, kai Danieliui skauda sąnarius (cerebriniu paralyžiumi sergančiųjų bėga), atsigulusi šildo skaudančias vietas. Suartėjimas su gyvūnais labai „atšildė“ berniuką, tarsi nutirpdė kažkokį ledinį apvalkalą. Žana skaitė, kad neįgaliems vaikams labai svarbu rūpintis silpnesniu už save. Tai puiki terapija.
Kadaise, gimdydama Danielių, Žana išgyveno priešmirtinę būseną ir matė šviesą tamsaus kelio gale. Daugumai mūsų Žanos gyvenimas atrodytų be galo sunkus, kaip tas tamsus tunelis. Tačiau tai - netiesa, jis pilnas šviesos. Žanos gyvenimą nulėmė viena vienintelė diena, kai prieš laiką į pasaulį pasibeldė Danielius. O jei jis būtų neišgyvenęs? Jei persileidimas būtų įvykęs anksčiau? Koks būtų Žanos gyvenimas? Moteris sako: „Taip, kaip yra dabar, yra geriausia“.
„Labiausiai norėčiau turėti automobilį, tada galėčiau Danielių nusivežti į gamtą… Prieš kelis metus turėjome mašiną. Važiavome su Kamile prie jūros, išmiegojome automobilyje, o dieną rinkome akmenukus… Buvo taip gera. Į susitikimą moteris atsinešė popieriaus lapelį su išmintingomis A.P.Witham tezėmis apie tobulus tėvų-vaikų santykius.
Žanos istorija yra įkvepiantis pavyzdys, kaip meilė ir atsidavimas gali padėti įveikti net didžiausius sunkumus.