Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama vaikų teisių apsaugai, tačiau kartu išryškėja ir nerimą keliančios tendencijos, susijusios su vaikų atėmimu iš tėvų. Ši problema įgauna pagreitį ne tik globaliu mastu, bet ir Latvijoje, todėl būtina išanalizuoti situaciją, įvertinti statistinius duomenis ir atkreipti dėmesį į galimas priežastis bei pasekmes.
Vaikų atėmimo tendencijos pasaulyje ir Latvijoje
Vis daugiau vaikų atimama iš tėvų be jokios priežasties. Šie procesai įgauna didžiulį pagreitį tiek kitose pasaulio valstybėse (ypač Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose vadinamosiose išsivysčiusiose šalyse), tiek Latvijoje.
Latvijoje situacija kelia ypatingą susirūpinimą, nes Našlaičių teismo ir Valstybinės vaiko teisių apsaugos inspekcijos (VVTAI) veiksmai tampa vis įžūlesni ir masiškesni. Nepaisant to, Gerovės ministerija stumia naujas įstatymų pataisas, kurios dar labiau padidintų Našlaičių teismo galias atimti vaikus ir sumažintų tėvų galimybes tam pasipriešinti.
Nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimai
Vienas svarbiausių humaniškos ir teisingos teismų sistemos principų yra žmogaus nekaltumo prezumpcija. Tačiau vaikų teisių apsaugos įstaigose šis principas sisteminiu lygiu neveikia.
Sprendimą atimti vaikus iš tėvų gali priimti savivaldybių globos ir rūpybos įstaigos - Našlaičių teismai, kuriems suteikti labai platūs įgaliojimai. Tai reiškia, kad šios įstaigos vienu metu atlieka ir tyrėjo, ir prokuroro, ir teisėjo vaidmenį. Jų sprendimas gali būti atšauktas tik administraciniame teisme arba jų pačių sprendimu.
Taip pat skaitykite: Kritika „Barnevernet“
Tokia sistema pažeidžia objektyvumo principą ir neužtikrina nekaltumo prezumpcijos įgyvendinimo, nes tyrimo, kaltinimo ir teismo sprendimo vaidmenys nėra atskirti. Be to, Našlaičių teismų darbuotojams nenumatyta speciali atsakomybė už bylų sufabrikavimą, melavimą ar nepagrįstų sprendimų priėmimą.
VVTAI vaidmuo ir kontrolės mechanizmai
Pagal įstatymą, VVTAI turėtų kontroliuoti Našlaičių teismų darbą, tačiau iš tiesų ji to nedaro ir dažnai dengia bei skatina nepagrįstą vaikų atėmimą. Užuot tikrinusi faktus, VVTAI tik peržiūri Našlaičių teismų parengtus dokumentus ir formaliai atsirašinėja.
Ši situacija susidaro dėl to, kad Gerovės ministerijai pavaldžioji inspekcija vienu metu yra atsakinga už vaikų globos tarnybos darbo kontrolę ir už metodinį vadovavimą jai, o tai yra absurdiška.
Tėvų teisių gynimo sunkumai
Tėvai, iš kurių Našlaičių teismai atėmė vaikus ir kurie nesutinka su sprendimu, turi pateikti prašymą administraciniam teismui atšaukti Našlaičių teismo sprendimą. Tačiau šį prašymą reikia pagrįsti ir įrodyti.
Jei Našlaičių teismas sufabrikuoja bylą ar atima vaiką per klaidą, tėvai turi įrodyti, kad jie nėra kalti. Jei Našlaičių teismas savo dokumentuose užrašo, kad žmogus, pavyzdžiui, yra kupranugaris, tai juridiškai jis kupranugariu tampa iki tol, kol teisme nebus įrodyta priešingai.
Taip pat skaitykite: Gyvybės dovana
Nors administraciniame teisme galima naudotis nekaltumo prezumpcijos principu ir nurodyti Našlaičių teismų sprendimų trūkumus, tai neveikia kaip savaiminis mechanizmas. Administraciniame teisme veikia principas, kad tas, kuris kažką teigia, tą teiginį ir turi įrodyti.
Taigi, jei nukentėję tėvai mano, kad jie yra nekalti, nors Našlaičių teismų dokumentuose rašoma priešingai, jie privalo tai įrodyti. Našlaičių teismai gali iškelti bet kokius teiginius, kurie pagal bendrą principą laikomi teisingais iki tol, kol įrodoma priešingai.
Šią situaciją dar labiau apsunkina daugelio teisėjų nekompetencija šeimos teisės, pedagogikos, šeimos ir vaikų psichologijos srityse, taip pat formalios VVTAI išvados, kad Našlaičių teismų veikloje nieko antiįstatymiška nėra konstatuota.
Administracinė teisena yra sudėtingas, daug laiko, darbo ir lėšų reikalaujantis procesas. Daugelis tėvų, iš kurių atimami vaikai, nesugeba visus šiuos dalykus suprasti, ką jau kalbėti apie juridines kovas ir advokatų apmokėjimą. Todėl didžioji dalis tėvų yra bejėgiai kovoti su Našlaičių teismais.
Apskųsto sprendimo neįšaldymas
Baisiausia, kad apskųstas Našlaičių teismo sprendimas nėra atšaukiamas. Tai reiškia, kad jei iš tėvų vaikas atimtas nepagrįstai ir jie apskundžia sprendimą, vaikas laikomas atskirtas nuo šeimos per visą teisminį procesą, kuris gali trukti mėnesius ar net metus.
Taip pat skaitykite: Kada privaloma pranešti apie vaiko išvykimą?
Tokia praktika pridengiama rūpinimusi vaikų saugumu, vystymusi ir „pačiais svarbiausiais vaikų interesais“. Tačiau iš tiesų tai sukuria nekontroliuojamą represinę sistemą, kuri yra grėsminga visoms šeimoms ir visiems vaikams.
Ignoruojamas faktas, kad vadinamoji vaikų globa ne šeimose yra daugybę kartų baisesnis reiškinys. Juridiniai technokratiniai biurokratai ignoruoja per tūkstantmečius patikrintą faktą, kad tikrieji tėvai yra daugybę kartų pajėgesni ir labiau suinteresuoti vaikų svarbiausiųjų interesų gynėjai, nei svetimi žmonės.
Biurokratai ignoruoja faktą, kad vaikui nėra nieko svarbesnio už jo tėvus ir kad vaikui vystytis būtina stabili aplinka. Kategoriškai neleistina vaikų mėtyti iš vienos vietos į kitą, kas labai plačiai praktikuojama Vakaruose ir ką lygiai taip pat plačiai pradės praktikuoti ir Latvija, sustiprinusi įvaikintojų sistemą.
Tėvų kaltumo prezumpcija
Dėl klausimo, kuris susijęs su pačiu svarbiausiu valstybės ir žmonių gyvenime - vaikais: nekaltumo prezumpcija Latvijoje praktiškai neveikia, bet realiai veikia priešingas principas - tėvų kaltumo prezumpcija. Ir tai yra baisu!
Skurdas ir socialinė parama
Nepagrįstai žema socialinė parama ir prastai išieškomos skolos iš skyrium gyvenančių tėvų, vengiančių mokėti vaikams išlaikymą, lėmė, kad nepilnos šeimos tapo didžiausia socialine grupe, gyvenančia skurdo rizikoje. Pagal šiuo metu galiojantį Vaikų išlaikymo fondo įstatymą, tokiems vaikams mokama daugiau kaip dešimtmetį nekeista 57 eurų išmoka per mėnesį.
Tokia išmoka neatitinka jokių minimalių pragyvenimo standartų, todėl būtina ją didinti ir susieti su minimalia alga (MMA), kad kiekvieną kartą padidinus minimalų atlyginimą, augtų ir išmokos tėvų neišlaikomiems vaikams.
Nemokantys alimentų turėtų atidirbti valstybei už jų vaikų išlaikymą. Taip pat būtina „prigriebti“ ir už Lietuvos ribų gyvenančius vaikų skolininkus - rasti būdą įpareigoti juos nevengti pareigos išlaikyti atžalas užuot palikus tai valstybės geranoriškumui.
Geriau užtikrinti prieinamą paramą, nei žinoti, kad vaikai auga skurde. Kartais reikia tiek nedaug pastangų, jog situacija šeimoje pasikeistų. Valstybės parama reikalinga, kad mamai nereikėtų keturgubai dirbti, norint išmaitinti save ir vaikus. Vargdama mama neduos vaikams to artumo, tos šilumos. Galų gale - laiko. Todėl valgydami maistą, kurio sunkiai uždirbs juos išlaikanti mama, vaikai eis į gatvę ir mokysis iš jos. Skurde gyvenantys vaikai neturės galimybių mokytis, lavintis, kokybiškai valgyti. Ir kas jiems liks?
Reikia pereiti kryžiaus kelius, kad iš alimentų nemokančių tėvų būtų išieškotas jų vaikams priteistas išlaikymas. Tokius tėvus reikia tvarkyti, o ypač kurie užsienyje sėdi.
Skyrybų statistika ir priežastys
Lietuva pasižymi itin aukštais skyrybų rodikliais ir dideliu skaičiumi tėvų, kurie vengia mokėti už savo vaikų išlaikymą. Skurdo riziką patiria net 46 proc. vienišų motinų (tėvų), auginančių vaikus.
Padidinus išmoką iki MMA, ji siektų 114 Eur per mėnesį ir būtų automatiškai indeksuojama. Siūlomų įstatymo pataisų tikslas - mažinti socialinę atskirtį ir užtikrinti minimalų pragyvenimo lygį labiausiai socialiai pažeidžiamų šeimų vaikams.
Dažniausiai šeimos skyrybų priežastimi tampa nemokumas, skolos, gyvenimas atskirai dėl skolų padengimo, darbo netekimas ir vieno partnerio gyvenimas užsienyje. Tada vaikai plėšomi į abi puses arba atimami iš abiejų tėvų.
Dar baisesnis yra be tėvų globos likusių vaikų, sulaukusių pilnametystės, gyvenimas, kai įvaikintojų šeimos nebetenka finansinės paramos, o vaikams tenka pradėti gyvenimą nuo nulio, nors jie dar neįgijo profesijos, neturi įplaukų, o juk atsitinka, kad jie jau turi ir savų vaikų.
Valdininkai, pasislėpę už įstatymų straipsnių, rašydami protokolus, veikia ne dėl mažo vaiko interesų, o faktiškai suplėšo jo dvasią į skutus ir sunaikina tikėjimą teisybe.
Būdai kovoti su neteisybe
Našlaičių teismai Latvijoje neatlieka garso ar vaizdo įrašų posėdžių metu, nefiksuoja savo veiksmų. Teisme tenka susidurti su iškraipytais faktais, melu, netgi - vaiko parašo klastojimais ant dokumentų, kuriuose melagingai liudijama prieš tėvus. Mažiems vaikams atstovaujantys įgaliotieji asmenys meluoja net nemirksėdami, kai vaikai nedalyvauja posėdyje.
Labai retai tenka sutikti šioje sistemoje dirbantį žmogų, kuriam iš tiesų rūpi kliento likimas, kuris mylėtų likimo nuskriaustuosius ir norėtų padėti.
Todėl būtina išmokti naudotis savo mobiliaisiais telefonais taip, kad jais mokėtumėte ne tik nufotografuoti savo mylimuosius, gamtą ekskursijas, džiaugsmo akimirkas, bet ir gebėtumėt laiku paspausti įrašo mygtuką, susitikdami su valdininkais ir einančiais tarnautojo pareigas! Kad tarnautojų niekšybės negalėtų būti nuslėptos!
Lyginamoji analizė: Lietuva ir kitos šalys
Tyrimai rodo, kad Lietuvoje didžiausia problema, susijusi su netinkamomis sąlygomis vaikui augti, yra ankstyvas paauglių nėštumas. Daugiau nei dešimt iš 1000 15-19 metų sulaukusių Lietuvos paauglių pagimdo ir pačios neišgali tinkamai pasirūpinti savo vaikais, nesugeba pasirūpinti tinkama savo vaiko mityba, negali suteikti tinkamų sąlygų vaikui augti.
Antrasis labai svarbus faktorius, susijęs su netinkamomis sąlygomis augti Lietuvoje, yra vaikų mirtingumas iki 5 metų. Iš 1000 mūsų šalies vaikų, penkerių metų nesulaukia apie 5 vaikus.
Draugiškiausia vaikams pasaulio valstybė yra Norvegija, o sunkiausia vaikams augti Afrikoje - Nigeryje, Angoloje ir Malyje. Šiose šalyse ypač didelis vaikų mirtingumas, nėra galimybių mokytis, klesti nepilnamečių darbo rinka ir kt.
Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė tvirtina, kad situacija pasikeis Lietuvoje tada, kai vaiko paėmimas iš šeimos bus suprantamas kaip gyvybės apsaugojimas ar išgelbėjimas, būtent toks supratimas vyrauja Norvegijoje.
Edukologė Austėja Landsbergienė tvirtina, kad Norvegija yra viena geriausių gyventi vaikams. Juolab, kalbant apie vaikų teises, sąlygas - visų žvilgsniai vienareikšmiai krypsta į Skandinaviją, ne vien Norvegiją.
Meilės svarba vaiko raidai
Garsus 14 a. poetas Dantė teigė: „Meilė - tai pasaulio varomoji jėga, ir jeigu mums nepavyksta patenkinti savo meilės poreikio, nukenčia viskas mūsų gyvenime“. Meilės poreikis būdingas kiekvienam žmogui nuo pat jo gimimo. Meilė yra gyvybiškai svarbi. Be jos silpsta fizinė žmogaus energija, valia, protiniai sugebėjimai, atsparumas. Netenka prasmės tai, ką veikiame, dėl ko gyvename. Nepasotintas meilės troškimas neduoda mums ramybės. Augantis žmogutis, pradedąs savarankiškai pažinti pasaulį, turi būtį įsitikinęs turintis tvirtą ramų mamos it tėčio užnugarį.
Mylėti savo vaiką - reiškia tikėti juo. Kuo tikime - tą ir turėsime. Jei tėvai įsitikinę, kad jų vaikas iš prigimties turi teigiamas savybes, tai be didelių pastangų jie sugebės išugdyti atžaloje būtent tokias savybes. Vaikas, patyręs besąlygišką tėvų meilę, pats išmoksta mylėti ir priimti meilę iš kitų.
Britų tyrėjai nustatė, kad šešiems iš dešimties vaikų trūksta tėvų dėmesio ir meilės. Tokiam vaikui sunku psichologiškai subręsti: nori suaugti, bet negali. Jis kaip sėklelė, negavusi pakankamai maistingųjų medžiagų, neturi savyje jėgų prasikalti. Net paaugus jame pasireiškia mažylis, reikalaujantis meilės ir dėmesio. Padidėjęs irzlumas, kaprizai, isterija, tėvų prašymų ignoravimas, miego sutrikimai, sunki adaptacija vaikų kolektyve bei agresija - būdingas nemylimų vaikų elgesys. Išlepinti vaikai dažniausiai nėra gavę pakankamai tėvų meilės.
Vaikas suvokia ir perima iš tėvų ne tai, ką jie „auklėjimo momentais“ stengiasi jam įskiepyti, bet jų santykius su juo pačiu, su žmonėmis, jų pasąmoningas pažiūras. Jeigu mažylis šeimoje matys tėvų abipusę šilumą ir meilę, jam nebus sunku mylėti kitus.