Šiame straipsnyje nagrinėjama sudėtinga tema - noras turėti vaikų, ypač atsižvelgiant į amžių, visuomenės spaudimą ir asmeninius pasirinkimus. Aptariami įvairūs požiūriai, mitai ir realybės, susiję su tėvyste, vaikų auginimu ir šeimos planavimu.
Įvadas
„Jei bendraudami su žmogumi tariamės galį priskirti jį tam tikrai kategorijai, niekada nepažinsime ir nepakeisime jo asmenybės - tos gyvybinės žmogaus dalies, kuri peržengia bet kokias kategorijas“. Irvin D. Čarlzas Darvinas pastebėjo, kad gamtoje išlieka ne stipriausios ir net ne protingiausios rūšys, o tos, kurios geriausiai prisitaiko prie pokyčių ir bendradarbiauja. Vis tik, dažniausiai gyvūnai atstumia ir palieka nesveikus jauniklius, nes „žino“, kad jie vis tiek neišgyvens. Atrodytų, kad vaikų, kurie turi trūkumų, saugojimas yra išskirtinai homo sapiens (liet. išmintingo žmogaus) bruožas. Vis tik pavarčius žmonijos istorijos puslapius, pamatysime, kad vaikų su trūkumais išlikimą neretai lemdavo tėvų sprendimas. Nuo senovės laikų vaiko likimas priklausė nuo valstybės ir tėvų požiūrio bei interesų. Šiandien, moderniais laikais, įsigalėjus žmogaus teisėms, daug kas pasikeitė. Įstatymiškai įtvirtinta pagarba tautybei, pažiūros, lytinei tapatybei, vaikų teisėms. Vis tik skirtumai tarp šalių ir jų palaikomų vertybių - labai dideli.
Istorinis kontekstas
Nuo senovės laikų požiūris į vaikus ir šeimos planavimą skyrėsi priklausomai nuo kultūros, valstybės ir religijos. Pavyzdžiui, Senovės Spartoje daugelyje sričių įtaką turėjo valstybės užsibrėžtas tikslas: išlaikyti tvirtą, karinę valstybės sistemą. Todėl skatino auginti tik fiziškai sveikus, stiprius ir greitai besimokančius vaikus. Vaikai, kurie įrodydavo seniūnų tarybai savo gerą fizinį pasirengimą, tapdavo visaverčiais Spartos piliečiais. Senovės Romoje, pradėjus vystytis teisei, įstatymai apibrėžė visuotinai priimtinus bei teisėtus sprendimus, atsirado XII lentelių įstatymai, kuriuose pirmą kartą aprašytos romėnų teisės. XII lentelių įstatymai oficialiai leido atimti gyvybę naujagimiams, turintiems apsigimimų. Kaip žinia, tuo metu vyravo patriarchalinės šeimos, todėl vaikų likimai daugiausiai buvo jų tėvų - vyrų rankose. Aprašoma, kad Senovės Romoje vyrai savo teise - atsisakyti naujagimio, dažniausiai naudodavosi, norėdami atsikratyti silpnų vaikų. Moderniais laikais, įsigalėjus žmogaus teisėms, daug kas pasikeitė. Įstatymiškai įtvirtinta pagarba tautybei, pažiūros, lytinei tapatybei, vaikų teisėms. Vis tik skirtumai tarp šalių ir jų palaikomų vertybių - labai dideli. Trečdalis pasaulio šalių (Lietuva taip pat) abortus vertina liberaliai, nes galvoja, kad moters sprendimo laisvė yra visuomenės vertybė, kurios nevalia varžyti. Tai reiškia, kad iki tam tikro termino neštumą galima nutraukti dėl bet kokių priežasčių. Kitos, dažniausiai labai religingos šalys (Malta, Bangladešas, Egiptas, Čilė, Nikaragva), į abortus žiūri labai neigiamai.
Šiuolaikiniai požiūriai į tėvystę
Šiandieninėje visuomenėje nuomonės apie abortų etiškumą labai poliariški. Tačiau, norimo vaiko kriterijai mažai pasikeitė nuo antikos laikų - norima tik visais atžvilgiais sveiko vaiko. Moderni medicina gelbėja ne tik silpnesnius vaikus, bet ir suteikia priemones sužinoti būsimo vaiko lytį ir net sveikatos būklę. Žinojimas sumažina neužtikrintumą, nerimą dėl nežinomos ateities. Tėvams teigiamas poveikis ryškiausias tada, kai pateisinami jų susikurti lūkesčiai. Tokiu atveju tėvai toliau tęsia mintyse susikurtą ateities šeimos istoriją, su entuziazmu ruošiasi vaiko gimimui. Tačiau yra ir antra medalio pusė. Kai turime galimybę iš anksto patikrinti būsimo vaiko sveikatą, šis žinojimas gali privesti mus prie sunkių sprendimų. Norint sugrąžinti ramybę, svarbu vadovautis mums priimtinomis vertybėmis. Pasidavę išorės spaudimui gimdyti, galime palūžti susidūrę su vėliau iškilusiais sunkumais auginant tokį vaiką ir graužtis dėl savo paaukoto gyvenimo. Paklusę pragmatiniam patarimui negimdyti, galime vėliau graužtis dėl gyvybės, kuriai nesuteikėme galimybės pažinti pasaulį ir savo savanaudiškumo.
Asmeninė dilema: gimdyti ar ne
Agnė ir Mindaugas šią vasarą laukia džiugios šventės - šeimos pagausėjimo. Todėl būsimųjų tėvelių namai prisipildo naujais lūkesčiais, svajonėmis, planais. Tačiau netrūksta nerimo dėl artėjančių šeimos pokyčių. Norėdami kuo daugiau sužinoti apie laukiamą vaikelį, Agnė ir Mindaugas nusprendė atlikti tyrimą, kuris įvertins laukiamo vaiko sveikatą. Deja, tyrimas nustatė aukštą riziką, kad vaikas gims su Dauno sindromu. Žinia pritrenkė, atrodo, kad žemė pradėjo slystiiš po kojų. Mintyse sukasi dar daugiau baimių ir laimę užgožiančių neatsakytų klausimų. O labiausiai kankina mintys apie laukiamo vaiko ateitį.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Visuomenės požiūris ir palaikymas
1 vakarą pora kalbasi apie visuomenės požiūrį į „baltas varnas“. „Mindaugai, šiandien mintyse, kaip kino filmą, peržiūrėjau savo vaikystės prisiminimus. Liūdniausia prisiminti, kai žaidimų aikštelėje nerasdavau draugų, su kuriais galėčiau kartu žaisti savo mėgstamus žaidimus: futbolą, krepšinį. Mergaitės tradiciškai labiau rinkdavosi ramesnius užsiėmimus - siuvimą, piešimą, žaidimus su lėlėmis, o berniukai nenoriai mane priimdavo į savo sportinių žaidimų ratą. Mindaugas apkabino Agnę. „Visi mes, tėvai, norime apsaugoti ir globoti savo vaikus. Tačiau ne visada įmanoma būti šalia vaikų ir juos išgelbėti nuo skaudžių patirčių ir išgyvenimų. Kartais atrodo, kad patys tėvai su malonumu eitų į mokyklą, kad tik jų vaikams nereikėtų patirti streso, baimės, skaudžių įsivaizduojamų ir tikrų visuomenės pašaipų. Sutinku, kad visuomenės poveikis turi reikšmingą įtaką šeimos laimei. Tačiau, kad būtų laimingi vaikai, labai svarbus artimųjų ir šeimos palaikymas. Agnė susimąstė. „Tikriausiai tu teisus. Visuomenės požiūrio nepakeisime. Tačiau kaip ir visi dideli pokyčiai, taip ir visuomenės požiūrio pasikeitimas, prasideda nuo pirmo mažo žingsnio. Pavyzdžiui, pirmas žingsnis galėtų būti, nuoširdus, atviras pokalbis su artimaisiais apie naują, kitokį, lėčiau besivystantį šeimos narį. Artimieji ne visada gali suprasti, kodėl mes renkamės sunkesnį kelią, kokio elgesio mes iš jų tikimės atsiradus vaikui su specialiais poreikiais.
Emociniai iššūkiai ir susidorojimas
2 vakarą kalbasi apie emocinius pokyčius. Agnė nedrąsiai prasitarė, kad nepalanki vaiko diagnozė atrodė akimirksniu sudaužė jos svajones, kurias buvo susikūrusi apie vaiko ateitį. Mindaugas manė, kad turi elgtis „vyriškai“ ir išlaikyti geležinę stiprybę, nepalūžti. Širdgėla ir praradimas dažnai išgyvenami, bet apie šiuos jausmus kalbama retai. Bijoma, kad aplinkiniai nepriims ar net netoleruos pykčio, prislėgtos nuotaikos, nuogąstavimų. Nors ir skaudu sužinoti nepalankią diagnozę, patiriami išgyvenimai yra natūralus. . Jausmai gali būti panašūs į potyrius, kai netikėtai susiduriame su reikšminga netektimi, artimojo mirtimi ar skyrybomis. Anot Kristin Reinsberg, dažnai tokiais atvejais stresas susimaišo su giliu sielvartu.
Dėmesys sau ir vaikui
3 vakarą kalbasi apie dėmesio poreikį sau ir vaikui. „Šiandien sutikau kaimynę Ugnę. Vos atpažinau. Atrodo atiduotų paskutinius savo energijos syvus, kad tik matytų besišypsančius, krykštaujančius, sveikai augančius vaikus. Augina du vaikus: Ramunę ir Luką. Ramunė, kaip pati mama sako: „Tokia rami, kad kur paliksi, ten ir rasi“. O Lukas - tikras nenuorama, gydytojai sako - hiperaktyvus, tik nusisuksi sekundei ir nepastebėsi, kaip nukris nuo kėdės ir reikės kviesti greitąją pagalbą. Ugnė tikisi, kad paauglystėje Luko nebereikės taip akylai stebėti, o sulaukus pilnametystės galės pradėti kurti savarankišką gyvenimą. Stebiuosi, kaip ji visur spėja. „Neretai tėvai rūpindamiesi vaikais, užmiršta, kad reikia pasirūpinti savimi. Net aršiausi kovotojai skiria laiko poilsiui, kad atgautų prarastas jėgas ir toliau galėtų su dar didesne energija tęsti nelaimėtus mūšius. Todėl manau, sunkiu periodu, verta prisiminti save: stabtelti ir skirti dėmesio sau.
Santuokos išsaugojimas
4 vakarą kalbasi apie baimę prarasti sutuoktinį/ę. Agnė sako:„Mindaugai, vaiko, turinčio specialių poreikių, gimimas - sunkus iššūkis. Jis gali pakeisti mūsų įprastą, ramų šeimos gyvenimo ritmą į visiškai neprognozuojamą, pilną įtampos. Suprantu, kad pats įvykis nėra santuokos baigties pranašas. Mindaugas ramesnis: „Manau, kad mūsų santuoka gali tapti dar vieningesne. Psichologė Dr. Marie Hartwell-Walker patvirtina Mindaugo žodžius. Jos teigimu, skyrybos šeimose, kuriose auga vaikas turintis negalią, nėra dažnesnės nei įprastai. Remiantis šeimos, kaip vieningos sistemos teorija, kiekvienas sutuoktinis reaguoja ne tik į įvykį ir ką šis įvykis jam asmeniškai reiškia, bet reaguoja ir į kito asmens reakciją. Šeimos sistemos funkcionavimą palaiko jos sudedamųjų dalių sąveika. Nuo 20 iki 50 proc. porų, susidūrusių su mažojo šeimos nario, turinčio specialių poreikių, iššūkiais, dalinosi teigiamais išgyvenimais. Šių porų istorijas vienija tai, kad šeimos nariai kartu stengėsi dėl bendro, vienijančio tikslo - vaiko gerovės.
Vaiko ateitis ir savarankiškumas
5 vakarą kalbasi apie vaiko ateitį - savarankišką gyvenimą. Agnė: „Sako, kad vaikai, turinys specialių poreikių, kaip subtilūs briliantai: tik patyrusi juvelyro akis, gali įžvelgti skirtingus atspalvius, kurie atspindi deimanto retumą ir vertę. Mindaugas ieško paramos skaitydamas įvairius straipsnius. Žurnalo „The Economist“ balandžio mėnesio viršelio centre dominavo tema apie autizmą, nuostabius, bet neįvertintus protus. Filadelfijos A.J. Drexel autizmo instituto atliktuose tyrimuose pastebėta, kad Amerikoje tik 19 proc. dvidešimtmečių jaunuolių, turinčių autizmo sindromą, gyvena savarankiškai. Nors iš pirmo žvilgsnio situacija atrodo bloga, tačiau viltis užsidega, kai atsiranda pagalbininkai. Net 87 proc. jaunuolių, turinčių autizmo požymių, rado darbą, kai jiems buvo padedama įsilieti į darbo rinką, pavyzdžiui, darbo mokymai, gyvenimo įgūdžių ugdymas, psichoterapija. Tik 6 proc. sėkmingai įsidarbino neturėdami šio palaikymo ir paramos. Autizmo eksperto Simon Baron-Cohen manymu, visuomenėje yra tam tikros nišos, kuriose vertinami ne socialiniai įgūdžiai, o kitos stiprybės. Panašu, kad vis daugiau įmonių įžvelgia jaunuolių, turinčius specialių poreikių, turimus pranašumus ir mielai priima į kolektyvą, džiaugiasi jų lojalumu ir šypsenomis. Neretai šiose įmonėse kartu atsiranda ir pokyčiai, kurie anksčiau buvo atidėliojami, kaip nesvarbūs. Mindaugas:„Agne, manau, kad galėsime padėti vaikui atrasti ir puoselėti jo turimus talentus ir stiprybes. Kaip žinoma, deimantui susiformuoti reikalingos specifinės sąlygos. Vaikų spindesys taip pat gali atsiskleisti nebūtinai įprastose srityse - mokykloje, darbe, o, kaip deimantui - tik jam geriausiai tinkamoje srityje ir aplinkoje. Pamenu Irvin D. Yalom knygoje „Meilės budelis“ atkreipė dėmesį, kad norint pažinti asmenį, reikia atsiriboti nuo bandymo asmenybę priskirti bet kokiai kategorijai: sveikuoliai, turintys / neturintys specialių poreikių ar pan. Kiekvienas žmogus savyje turi neatrastus lobynus, kuriuos galima atrasti tik nuosekliai tyrinėjant.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Apklausos rezultatai apie sprendimus dėl vaikų su specialiais poreikiais
Mindaugas ir Agnė tęsia savo pokalbius norėdami priimti sąmoningą, bet sunkų sprendimą: „gimdyti ar ne vaiką su aukšta apsigimimo rizika. Viskas apie autizmą“ narių užpildyti trumpą anketą apie sprendimus, susijusius su vaikais, turinčiais specialių ugdymosi poreikių. Iš viso apklausoje dalyvavo 122 moterys ir 47 vyrai. 49 proc. apklaustųjų turintys vaikų, iš kurių 28 tėvai, turintys vaikų su specialiais ugdymo poreikiais. Tėvų amžiaus vidurkis apie 30 metų. 80 proc. Apie sprendimą - už ar prieš abortą? Apie pusė apklaustųjų pažymėjo, kad laukiantis Dauno sindromu sergančio vaiko, labiau linktų darytis / siūlytų žmonai darytis abortą. Sprendimui, susijusiam su neštumo nutraukimu, reikšmingos įtakos neturėjo nei lytis, nei turimų vaikų auginimas. Tačiau baimės akys didesnės tų apklaustųjų, kurie neaugina vaikų, turinčių specialių poreikių (į klausimą labiau teigiamai atsakė - 53 proc.). Vyrų ir moterų prioritetai: karjera ar vaikas. Pastebėtas reikšmingas skirtumas tarp vyrų ir moterų atsakymų, susijusių su sprendimais dėl karjeros. 45 proc. vyrų ir 63 proc. moterų atsakė, kad atsisakytų galimų perspektyvų darbe, turėdami nuolatinės priežiūros reikalaujantį vaiką. Noras auginti sveiką vaiką. Visose grupėse (vyrų, moterų, tėvų, auginančių ir neauginančių specialių poreikių turinčius vaikus) virš 70 proc. apklaustųjų sutinka su teiginiu, kad įsivaikinant ieškotų visais požiūriais sveiko vaiko. Tačiau perėjus prie klausimo: „Ar įsivaikintumėte vaiką, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra?“, atsakymams labai reikšmingą įtaką turėjo patirtis. Tėvai, auginantys vaikus, turinčius specialių poreikių, teigiamai atsakė - 36 proc., o kitose apklaustųjų grupėse (vyrų, moterų, tėvų, neturinčių panašios patirties) teigiamai atsakė tik 10 proc. Jei galėtume pasirinkti, visi norėtume sveiko vaiko. Vaiko priėmimas darželyje ir mokykloje. Daugumą apklaustųjų (net 80 proc.) sutiktų, kad vaikai, turintys specialių poreikių, lankytų bendro lavinimo darželį kartu su jų vaikais. Šiek tiek mažiau apklaustųjų sutiktų, kad kartu su visais lankytų mokyklą - 76 proc. Apklaustieji atkreipia dėmesį, kad mokykloje yra daugiau grėsmių ir nesaugumo vaikui, turinčiam specialių poreikių. Vaikai greitai pastebi skirtumus, kuo bendraamžiai vienas nuo kito skiriasi.
Tėvų atsakomybė ir vaikų savarankiškumas
Nerašome, kaip Mindaugas ir Agnė išsprendė savo sudėtingą dilemą. Iš patirties spėju, kad daugiau nei pusė šeimų, auginančių 5-11 metų (o kartais ir vyresnius) vaikus, rytais susiduria su daugmaž panašiu scenarijumi. Kažkuris iš tėvų žadina vaiką. Vaikas nenoriai pakyla iš lovos po keleto pakartotinių žadinimų.Tuomet prasideda ilgas rytinio susiruošimo etapas: lovos klojimas, prausimasis, apsirengimas, pusryčiai - ir ties kiekvienu žingsniu vaikui bent po kelis kartus reikia priminti, kad paskubėtų.Jis vis užsiima pašaliniais dalykais, „tempia gumą“. Iš namų greičiausiai visi išvažiuoja, jei ne susipykę, tai bent jau susinervinę ir įsitempę. Kūnas į tai reaguoja kaip į stresą.Girdėta? Patirta? Norisi rytą pradėti ramiau?Prieš pereidama prie rekomendacijų, noriu pakviesti jus paanalizuoti ir geriau įsisąmoninti, kas iš tiesų vyksta. Įvardyti, kur yra pagrindinė tėvų daroma klaida, kuri visą rytinį scenarijų pasuka ne ta linkme. Užvesiu jus ant kelio.Kieno atsakomybė?Svarbiausias klausimas, kurį noriu užduoti, yra toks: kam šiame scenarijuje priklauso atsakomybė nepavėluoti į mokyklą ar darželį - jums ar vaikui? Kieno tai problema?Jei jūs kiekviename žingsnyje raginate savo atžalą paskubėti, primenate, ką po ko jam reikia padaryti, panašu, kad vaiko nepavėlavimas į ugdymo įstaigą yra jūsų atsakomybė. Vaikui telieka atsipalaiduoti ir, geriausiu atveju, paklusniai vykdyti jūsų nurodymus. O kadangi paklusnūs vaikai egzistuoja tik mūsų fantazijose, realybėje turime mažą žmogų, kuriam labai smagu tikrinti mūsų ribas ir jaustis galingu bent tuo, kad gali „pažaisti mūsų nervais“. Be to, vaikas šventai tiki ir pasitiki jumis - kad jūs, būdami suaugę, užtikrinsite, jog visur spėsite laiku.Taigi, jei sąžiningai sau pasakote, kad pasiėmėte vaiko problemą, kitas klausimas turėtų būti: „Kaip padaryti, kad tai taptų vaiko problema?“ arba „Kaip perduoti vaikui atsakomybę už save?“ Juk visi norime užauginti savarankiškus, savo laiką planuoti ir valdyti gebančius žmones, net jei tai bandome daryti per kontrolę.Veiksmų planasStebuklo nepasiūlysiu - tik namų darbus ir veiksmų planą, kaip po truputį perkelti vaikui atsakomybę. O kartu - stiprinti jo savarankiškumą, gerinti saviorganizacijos įgūdžius ir auginti jausmą „aš galiu“, kuris yra svarbi adekvačios savivertės dalis.Sėkmingas rytas prasideda vakare. Siūlau pradžioje susėsti ir pasikalbėti su vaiku. Pasakykite, kad jūs jaudinatės, jog diena prasideda su stresu, kad jums nepatinka iš namų išeiti susipykus ar jaučiant įtampą. Pasidalykite, kad galbūt klaida yra ta, jog vis dar žiūrite į savo vaiką kaip į mažą.Galite pridurti, kad gyvenime dar ne kartą reikės sau priminti, jog vaikas auga, yra jau didelis ir vis daugiau gali pats. Pripažinkite, kad gal todėl rytai ir nepavyksta - nes dar bandote kontroliuoti kiekvieną jo žingsnį. Tačiau matote, koks jis savarankiškas darželyje ar mokykloje, kaip jam pavyksta susitvarkyti. Tad tikite, kad jis jau pasirengęs perimti rytinio pasiruošimo kontrolę į savo rankas. Patikėkite, tokia įžanga pakylės vaiką - jis net pasitemps nuo tokio pripažinimo.Tada aptarkite, iš kokių žingsnių susideda rytinis pasiruošimas. Ką galima pasiruošti iš vakaro? Galbūt, taupydamas laiką, iš vakaro vaikas gali susidėti daiktus į kuprinę, pasiruošti drabužius? Aptarkite, kiek laiko reikia kiekvienam etapui.Jei vaikas dar nepažįsta laikrodžio, jam gali padėti smėlio laikrodis. Susirašykite žingsnius. Jei vaikas dar nerašo ar jam tiesiog labiau patinka piešti - tegu nusipiešia. Būtinai numatykite laiką apdovanojimui (pavyzdžiui, žaidimui) - tai bus papildoma motyvacija stengtis suspėti. Aptarkite, kas bus, jei vaikui iš pirmo karto nepavyks. Juk jei jis vėluoja - vėluojate ir jūs.Galite sutarti kelis dalykus:kad įspėsite vaiką, kai iki išvažiavimo liks 10 min.;kad pirmus du rytus, kol vaikas treniruosis, pasirūpinsite, kad jis turėtų kuo apsirengti bent jau automobilyje. Tačiau po trečio karto atsakomybė visiškai pereina vaikui ir sutartu metu jis sės į automobilį taip, kaip stovi. Dabar - šiltas metas, nieko baisaus neatsitiks, jei išvažiuos su vienais apatiniaisTuomet jums reikės geležinių nervų, sąmoningumo, bent jau „pokerio veido“ - neperimti atsakomybės ir nebandyti jo apsaugoti nuo nesėkmės. Bet koks priminimas ar raginimas - tai atsakomybės perėmimas. O jūs to nenorite.Daugiausia, ką galite - tai ramiai paklausti, kaip sekasi, ar nereikia pagalbos. Idealu, jei nuolat deklaruosite, kad tikite vaiko sėkme, padrąsinsite, pagirsite už sėkmingus žingsnius. Ir - jokios kritikos ryte!O vakare susėskite, aptarkite, kas pavyko, kur pritrūko laiko. Gal kai kuriems etapams reikia jo daugiau, gal reikia keltis anksčiau. Pakoreguokite planą ir bandykite vėl.Jei vaikui 5 metai, gal po savaitės jis pasakys, kad jam dar per sunku būti atsakingam - ir paprašys pagalbos.
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"