Šiame straipsnyje apžvelgiamos arklių dieglių, skrandžio opų ir kraujo parazitų sukeliamos ligos, atsižvelgiant į jų priežastis, simptomus, diagnostiką, gydymą ir profilaktiką. Straipsnyje remiamasi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikoje atlikto tyrimo duomenimis, taip pat pateikiama aktuali informacija apie šių ligų paplitimą ir gydymo metodus.
Arklių diegliai
Diegliai - tai bendras terminas, apibūdinantis pilvo skausmą arkliams. Skausmas gali būti susijęs su įvairiomis priežastimis, įskaitant skrandžio ar žarnyno uždegimą, ūmų skrandžio išsiplėtimą, katarinius žarnų spazmus (traukulius) ir žarnų turinio nepraeinamumą. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikoje atliktas tyrimas parodė, kad iš visų diegliavusių arklių tikrieji diegliai nustatyti 88 proc., o netikrieji - 12 proc. pacientų. Dažniausia nustatyta tikrųjų dieglių klinikinė diagnozė - gaubtinės žarnos dislokacija/užsisukimas (28,8 proc.) ir gaubtinės žarnos obstipacija (18,7 proc.).
Priežastys
Dieglių priežastys gali būti įvairios, įskaitant:
- Netinkama mityba: dideliu kiekiu šeriami sunkiai virškinami, greitai brinkstantys, rūgstantys (jaunas vikių ir avižų mišinys, jauna vešli žolė, rugių želmenys, jaunų dobilų žolė, runkeliai, daržovių lapai), apgedę, supeliję, apšalę ar net sušalę pašarai.
- Staigus darbo krūvis po šėrimo: diegliai gali atsirasti, kai, gausiai pašėrus arklį, pradedama su juo sunkiai dirbti.
- Šaltas vanduo po sunkaus darbo: tuojau pat po sunkaus darbo arklį pagirdžius labai šaltu vandeniu, gali pasireikšti diegliai.
Tyrimas parodė, kad lytis, amžius, sezoniškumas ir mėnulio fazės turėjo statistiškai reikšmingos įtakos dieglių pasireiškimui (p < 0,05). Visų mėnulio fazių metų dažniausia dieglių lokalizacija buvo storasis žarnynas, tačiau pilnaties metu rastas statistiškai reikšmingas skirtumas (p < 0,05).
Simptomai
Dieglių požymiai gali būti įvairūs, priklausomai nuo priežasties ir sunkumo. Dažniausi simptomai:
Taip pat skaitykite: Arklio tepalo nauda nėštumo metu
- Apetito stoka
- Neramumas
- Kasa priekinėmis kojomis žemę
- Perlenkęs kaklą pasuka galvą į pilvo pusę
- Dažnai judina uodegą
- Atsisėda kaip šuo
- Kartais krenta ant žemės, vartosi, daužosi
- Dažnas kvėpavimas
- Padidėja pilvo apimtis
- Sustiprėja žarnų judesiai
- Sunkiais atvejais arkliai netenka jėgų, akių obuoliai įkrenta, žvilgsnis apatiškas, akys apsiblaususios
- Esant diegliams dėl skrandžio persipildymo, arkliai gali vemti pro nosį, būna išsigandę, neramūs, dreba, svyruoja.
Diagnostika
Dieglių diagnozė nustatoma remiantis klinikiniais požymiais ir veterinarinio patikrinimo rezultatais. Gydytojas gali atlikti rektalinį tyrimą, siekiant įvertinti žarnyno būklę, taip pat gali prireikti atlikti kraujo tyrimus ir pilvo ertmės skysčio analizę.
Gydymas
Dieglių gydymas priklauso nuo priežasties ir sunkumo. Lengvais atvejais gali pakakti konservatyvaus gydymo, tokio kaip skausmą malšinantys vaistai, skysčių terapija ir lengva mankšta. Sunkiais atvejais gali prireikti chirurginės intervencijos. Tyrimas parodė, kad bendras gydytų 32 diegliavusių arklių išgyvenamumas siekė 59,38 proc. 21 diegliuojančiam arkliui taikant tik konservatyvųjį gydymą išgyvenamumas siekė 80,95 proc., o operuotų 11 arklių išgyvenamumas siekė 18,18 proc.
Profilaktika
Siekiant išvengti dieglių, svarbu užtikrinti tinkamą arklio mitybą, reguliarų fizinį krūvį ir vengti streso. Taip pat svarbu reguliariai dehelmintizuoti arklius, siekiant išvengti parazitų sukeltų dieglių.
Arklių skrandžio opos (EGU)
Arklių skrandžio opos (Equine Gastric Ulcers - EGU) yra viena dažniausių virškinimo sistemos problemų, su kuria susiduria tiek sportiniai, tiek rekreaciniai arkliai. Tyrimai rodo, kad daugiau nei 60 % sportinių arklių ir apie 30 % rekreacinių arklių gali kentėti nuo skrandžio opų. Skaičiuojama, kad pasaulyje yra apie 60 milijonų arklių, iš kurių net 50-90 % lenktyninių ir sportinių arklių bei 30-60 % rekreacinių arklių tam tikru gyvenimo etapu susiduria su skrandžio opomis.
Priežastys
Skrandžio opų priežastys gali būti įvairios, įskaitant:
Taip pat skaitykite: Pilvo dieglių gydymas
- Netinkama mityba: ilgos pertraukos tarp šėrimų, stambiųjų pašarų (šieno) trūkumas ir per didelis koncentruotų pašarų kiekis skatina rūgščių gamybą skrandyje. Žirgų skrandyje, kitaip nei kitų gyvūnų, skrandžio sultys yra išskiriamos kas dvi valandas. O laisvėje šie gyvūnai yra pripratę maitintis nuo 16 iki 18 valandų per parą.
- Dažnos kelionės ir varžybos: transportavimas, nauja aplinka, varžybinis stresas gali padidinti opų riziką.
- Socialiniai faktoriai: izoliacija nuo kitų arklių, dominavimo problemos bandoje. Žirgai, ypač itin jauni žirgai, gali labai stresuoti dėl to, kad jų kiti žirgai nepriima į bandą.
- Intensyvus darbas: per didelis fizinis krūvis gali sukelti padidėjusį skrandžio rūgštingumą. Didžiausias veiksnys - padidėjęs pilvo spaudimas fizinio krūvio metu, kuris suspaudžia skrandį ir stumia rūgštų turinį į jautrias skrandžio vietas, linkusias į opų susidarymą. Todėl prieš einant treniruoti žirgą reiktų įsitikinti, kad jo skrandis nėra tuščias. Tam geriausiai tinka nedidelis kiekis džiovintos kapotos liucernos (Alfa-alfa chaff) ar nedidelis kiekis (0.5kg) įprasto žirgui pašaro.
- Neteisingas ar pavėluotas dantų tvarkymas: žirgai, patiriantys diskomfortą burnoje, negali pagaminti reikiamo kiekio seilių skrandžio rūgščiai neutralizuoti. Reguliariai tvarkomi dantys yra itin svarbus elementas žirgų auginime.
- Parazitai: Gasterophilus spp. (skrandinės musės lervos/botflies) - dažniausi arklių skrandžio parazitai. Šios lervos gali prilipti prie skrandžio gleivinės ir sukelti opų formavimąsi. Strongylus vulgaris - labiausiai patogeniškas nematodinis parazitas, kuris gali pažeisti kraujagysles, apriboti kraujo tiekimą į skrandį ir sukelti gleivinės pažeidimus. Habronema spp. - šie parazitai gali sukelti gastritą ir erozijas skrandžio gleivinėje.
- Mažesnis vandens suvartojimas.
Simptomai
Skrandžio opų simptomai gali būti įvairūs, įskaitant:
- Apetito stoka
- Svorio kritimas
- Apatija
- Kolikos
- Bruksizmas (dantų griežimas)
- Padidėjęs seilėtekis
- Blogas kailis
- Nenoras dirbti
- Jautrumas prisilietimui pilvo srityje
Diagnostika
Skrandžio opos diagnozuojamos atliekant gastroskopiją - endoskopinį tyrimą, kurio metu į skrandį įvedama kamera, leidžianti apžiūrėti skrandžio gleivinę. Išmatų mėginiai gali būti naudingi siekiant nustatyti parazitų infekcijas, kurios gali skatinti opų formavimąsi, tačiau tai nėra itin patikimas būdas parazitų kontrolei nustatyti.
Gydymas
Skrandžio opų gydymas apima:
- Omeprazolas: standartinis gydymo metodas. Omeprazolas yra protonų siurblio inhibitorius, kuris sumažina skrandžio rūgšties gamybą, leisdamas gleivinei atsinaujinti. Gydymas gali trukti 4-8 savaites, priklausomai nuo opų sunkumo.
- Alternatyvus gydymas veterinariniais homeopatiniais vaistais: Mucosa compositum ad us. vet. - tai Heel Vet gamybos veterinarinis homeopatinis preparatas, skirtas palaikyti ir regeneruoti virškinimo trakto gleivinę. Jis sudarytas iš kelių augalinės ir mineralinės kilmės ingredientų, kurie gali padėti palengvinti simptomus, susijusius su uždegimais ir gleivinės problemomis.
Profilaktika
Norint sumažinti skrandžio opų atsiradimo riziką, būtina:
- Subalansuota mityba: užtikrinti nuolatinį priėjimą prie stambiųjų pašarų (šieno), vengti ilgų pertraukų tarp šėrimų ir riboti koncentruotų pašarų kiekį.
- Minimalus stresas: vengti dažnų kelionių, varžybų ir socialinės izoliacijos.
- Tinkami papildai: svilarožių šaknų milteliai (Althaea officinalis root) padeda apsaugoti skrandžio gleivinę nuo rūgšties, mažina uždegimą ir ramina, todėl yra naudingi gydant skrandžio opas.
Kraujo parazitų sukeliamos ligos
Mokslininkai prognozuoja, jog kraujo parazitų, kuriuos platina vektoriai (pernešėjai), dėl pasaulinio atšilimo vis dažniau galime sutikti ir mūsų klimato zonoje. Europoje trys iksodinių erkių rūšys yra pripažintos vektoriais: Ixodes ricinus - miškinė / šuninė erkė, Ixodes hexagonus - ežių erkė ir Ixodes uriae - paukščių erkė. Dažniausiai klinikinėje praktikoje pasitaikančios kraujo parazitų ligos ir jų sukėlėjai yra bakterijos (Anaplasma spp., Borellia spp.) ir piroplazmos (Babesia spp., Theileria spp.). Šių ligų atvejų per pastaruosius 8 metus užfiksuota ir Lietuvoje.
Taip pat skaitykite: Pilvo dieglių priežastys
Anaplazmozė
Anaplazmozę sukelia Anaplasma spp. genties bakterijos. Dažniausiai nustatoma arkliams pasireiškianti Anaplasma phagocytophilum bakterijos sukeliama ligos forma, dar vadinama granuliocitine anaplazmoze. Europoje arklių granuliocitinės anaplazmozės sukėlėjus perneša Ixodes ricinus erkės.
Simptomai
Inkubacinis laikotarpis paprastai trunka trumpiau nei 14 dienų. Anaplasma spp. bakterijos, užkrėtusios atrajotojų raudonuosius kraujo kūnelius, sukelia karščiavimą ir anemiją. Ligai būdinga progresuojanti mažakraujystė, atsirandanti dėl ekstravaskulinės infekuotų ir neinfekuotų eritrocitų lizės. Simptomai gali būti lengvi. Jaunesni nei 1 metų arkliai gali tik karščiuoti; nuo 1 iki 3 metų amžiaus - karščiuoja, matyti depresijos požymių, nestipriai pabrinksta galūnės ir sutrinka koordinacija. Suaugusiesiems būdingi karščiavimo, prasto apetito, depresijos, nenoro judėti, galūnių patinimo ir geltos, diegliavimo požymiai, petechijos.
Diagnostika
Galvijų anaplazmozė gali būti diagnozuojama aptikus 0,3-0,4 mcm skersmens inkliuzinius kūnelius eritrocituose. Arklių anaplazmozės atveju kraujo tepinėlyje, baltuosiuose kraujo kūneliuose matyti morulės. Serologiniai titrai taip pat gali būti atliekami siekiant įvertinti imuninį atsaką ir patvirtinti diagnozę. Ligos eigai sekti taip pat svarbus bendras kraujo tyrimas. Sergant anaplazmoze morfologinis kraujo tyrimas rodo sumažėjusį raudonųjų ir baltųjų kraujo kūnelių, trombocitų skaičių (pancitopeniją).
Gydymas
Greitai paskyrus tetraciklino preparatų (tetraciklino, chlortetraciklino, oksitetraciklino, rolitetraciklino, doksiciklino, minociklino) ankstyvose ūminės ligos stadijose jie dažniausiai duoda efektą ir gyvūnai pasveiksta. Arklių granuliocitinei anaplazmozei gydyti skiriamas oksitetraciklinas: 7 mg/kg 1 kartą per dieną, 5-7 dienas.
Laimo liga (Boreliozė)
Laimo liga būdinga atrajotojams, arkliams ir alpakoms. Ligą sukelia spirochetinės bakterijos Borrelia burgdorferi, o perneša iksodinės erkės.
Simptomai
„Didžiąja pamėgdžiotoja“ (angl. great imitator) vadinama Laimo liga gali pasireikšti įvairiais simptomais, kurie būdingi ir kitoms ligoms. Alpakoms Laimo liga nustatoma Amerikos regionuose, o aprašomi simptomai, kaip ir visų gyvūnų rūšių, yra gana nespecifiniai. Galvijai, sergantys ūmia Laimo liga, dažnai karščiuoja, sustingsta, sutinsta sąnariai, sumažėja pieno gamyba, taip pat galimas svorio netekimas, laminitas ir abortas. Arklių specifinių klinikinių požymių, susijusių su Laimo liga, sąrašas nėra konkretus. Geriausiai dokumentuoti sindromai - neuroboreliozė, uveitas ir odos pseudolimfoma.
Diagnostika
Laimo liga diagnozuojama remiantis anamnezės duomenimis, klinikiniais požymiais, laboratoriniais duomenimis, atsaku į gydymą ir kitų ligų atmetimu. Laimo imunofluorescencinių antikūnų (IFA) tyrimas aptinka IgA, IgG ir IgM antikūnus nuo B. burgdorferi, tačiau serokonversija paprastai įvyksta tik praėjus 2-3 savaitėms po užsikrėtimo ir gali išlikti didesnė ilgesnį laiką, todėl reikia atlikti tyrimą praėjus kelioms savaitėms nuo ligos pradžios.
Gydymas ir profilaktika
Arkliams daugelis tetraciklino (vartojamų per burną ir parenteraliai) ir betalaktaminių (vartojamų parenteraliai) antibiotikų yra efektyvūs gydyti boreliozę. Gydant arklius nuo boreliozės buvo efektyvūs keturių savaičių doksiciklino (10 mg/kg, oraliai, 2k./d.) arba minociklino (4 mg/kg, per burną, 2 k./d.) kursai. Vis dėlto svarbiausia - apsaugoti arklius nuo erkių, kurios perneša Borrelia burgdorferi bakterijas. Svarbu šienauti ganyklas ir pašalinti vietas, kuriose veisiasi graužikai. Išorinių repelentų naudojimas ir kasdienis šukavimas padeda lengviau aptikti erkes ant gyvūno kūno ir jas pašalinti, o greitas erkių ištraukimas gali sumažinti bakterijų perdavimo tikimybę, nes spirochetoms perduoti iš erkės šeimininkui reikia mažiausiai 24 valandų.
Piroplazmozė
Piroplazmomis vadinami kelių rūšių intraląsteliniai parazitai, pirmuonys. Dvi už arklių piroplazmozę atsakingos parazitų rūšys yra Babesia caballi ir Theileria equi.
Simptomai
Klinikiniai arklių piroplazmozės požymiai yra įvairūs ir nespecifiniai. T. equi infekcija sukelia sunkesnę klinikinę ligą nei B. caballi. Ūminės infekcijos požymiai gali būti įvairūs - nuo karščiavimo, anoreksijos ir kvėpavimo iki anemijos, trombocitopenijos, geltos ir petechijų junginėje. Asilai paprastai išlieka besimptomiai nešiotojai, o T. equi parazitemija yra mažesnė, palyginti su šio parazito sukelta sunkia klinikine arklių liga. Simptomai prasideda karščiavimu iki 40 °C, po kurio gyvulys alpsta, atsiranda vangumas, stiprus troškulys, apetito praradimas, ašarojimas ir vokų patinimas. Užkietėja sergančių asilų viduriai, išmatų kamuoliukai būna kieti, su geltonomis gleivėmis. Kartais asilams būna dieglių simptomai. Labai dažnai sergantiems gyvūnams būdinga splenomegalija.
Diagnostika
Šviesos mikroskopija gali būti naudojama organizmams identifikuoti eritrocituose. Dažyto kraujo tepinėlio analizė yra tinkamas būdas aptikti mikroorganizmus ūminėje infekcijos stadijoje. Serologiniai tyrimai turėtų būti atliekami du kartus - pirmas mėginys, kai atsiranda klinikinių požymių, o antras turi būti imamas po 14-21 dienos, naudojant CFT arba IFAT.
Gydymas ir profilaktika
Veiksmingiausias vaistas piroplazmozei gydyti yra imidokarbo dipropionatas, leidžiamas į raumenis, kartu taikoma skysčių terapija. Dėl įvežtinių ligos atvejų tikimybės, atsižvelgiant į konkrečias šalis, kuriose liga nėra endeminė, arkliai turi turėti neigiamą T. equi ir B. caballi serologinį tyrimą, kurį nurodė importo šalis.
Bendros rekomendacijos
Visos šios kraujo parazitų sukeltos ligos itin retai diagnozuojamos Lietuvoje dėl kartais nespecifinių simptomų, brangios ar ilgai trunkančios diagnostikos ar net klaidingai neigiamų tyrimų rezultatų. Jos gali būti sunkiai aptinkamos, nes, atsižvelgiant į ligos stadiją, svarbu tiksliai ir laiku parinkti diagnostikos metodą, o ūmi ligos eiga dažnai skatina specialistus pirmiau imtis gydymo.
Pastaruosius aštuonerius metus vis pasitaiko pavienių erkių ir kraujasiurbių vabzdžių pernešamų ligų atvejų ūkiniams gyvūnams. Dažnu atveju šios ligos lieka nediagnozuotos, todėl realios ilgalaikės statistikos Lietuvoje šiuo metu neturime. Pasireiškus klinikiniams simptomams negydomi gyvūnai gali kristi. Net ir pavykus laiku diagnozuoti ligą ir gyvūną pagydyti gali pasitaikyti liekamųjų reiškinių, o gydymo kaštai gali labai išaugti.
Kad nekiltų jatrogeninės kilmės infekcijų, svarbu laikytis aseptikos ir anstiseptikos reikalavimų, pakartotinai nenaudoti vienkartinių priemonių (adatų, švirkštų). Kraujui perpilti pasirinktus gyvūnus donorus reikia tirti dėl kraujo parazitų. Žinodami, kad kraujo parazitų vektoriai yra erkės, pirmiausia turėtume orientuotis į gyvūnų apsaugą nuo šių ligų pernešėjų, naudoti repelentus. Esant galimybei, geriau rinktis ganyklas atokiau nuo miškingų vietovių arba naudoti akaricidinius preparatus. Neleisti žolei peraugti, nes erkių dažniau randama ant aukštesnės žolės, 20-35 cm aukštyje.
Kitos arklių ligos ir priežiūros aspektai
Be minėtų ligų, arkliams gali pasireikšti ir kitos sveikatos problemos, tokios kaip laminitas, anoplocefalidozės (kaspinuočių sukeltos ligos), dantų problemos ir kt. Svarbu užtikrinti tinkamą arklių priežiūrą, įskaitant reguliarų šėrimą, mankštą, dantų priežiūrą ir dehelmintizaciją.
Arklių šėrimo principai
- Žolė (šienas ar ganyklos) yra mitybos pagrindas. Arkliams, kurie nebeauga ir dirba labai lengvą darbą, lengvai laiko svorį, yra sveiki ir šiaip juos galima būtų pavadinti ganyklų gyventojais, jokių grūdų nereikia.
- Grūdai suteikia koncentruotos energijos. Dalyvaujantys varžybose, lenktyniniai žirgai, kumelingos ir maitinančios kumelės yra tos arklių grupės, kurioms reikalinga papildoma maistinė energija iš grūdų, tam, kad patenkintų padidintą energijos poreikį.
- Baltymai reikalingi audinių atstatymui. Suaugusiems arkliams, nenaudojamiems veisimui, reikia tik 8-11 procentų žalių baltymų visame racione tam, kad, esant reikalui, organizmas turėtų amino rūgščių tam tikrų audinių atstatymui.
- Šerkite pagal svorį, o ne pagal kiekį. Sverkite avižas ir pamatysite, kad skirtingų rūšių grūdai turi skirtingą svorį.
- Venkite kvietinių sėlenų. Jei šeriate sėlenas kasdien, stenkitės neviršyti 10 procentų bendro davinio. Venkite sėlenų jauniems ar augantiems arkliams, nes tai gali sutrikdyti jų augimą ir vystimąsi.
- Šienainį saugiausia šerti maišant su šienu. Taip nepadauginsit nei energijos šaltinių, nei rizikuosite susidurti su diegliais ar laminitu.
Kitos priežiūros rekomendacijos
- Reguliariai tikrinkite dantis ir laiku juos tvarkykite.
- Laikykitės aseptikos ir antiseptikos reikalavimų atliekant medicinines procedūras.
- Naudokite repelentus apsaugai nuo erkių ir kitų kraujasiurbių vabzdžių.
- Šienaukite ganyklas ir pašalinkite vietas, kuriose veisiasi graužikai.
- Pašalinkite nuodingus augalus iš arklidžių ir ganyklų.