Įvadas
Daugelis tėvų pastebi, kad jų vaiko pėdos atrodo didesnės nei turėtų būti. Tokiu atveju kyla klausimas, ar tai normalu, ar reikėtų sunerimti. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindines didelės vaiko pėdos priežastis, gydymo būdus ir prevencijos priemones.
Plokščiapėdystė: kas tai ir kodėl ji atsiranda?
Plokščiapėdystė (pilnapadystė) - tai pėdos deformacija, pasireiškianti pėdos skliautų suplokštėjimu. Normali pėda turi dvi skliautą sudarančias atramas - kulną ir dalį prie kojų pirštų. Pėdos skliautas atlieka amortizuojančią funkciją, leidžiančią išlaikyti pusiausvyrą vaikštant. Raumenims ir raiščiams silpstant, pėda deformuojasi, padas tampa visiškai lygus ir ši funkcija netenkama.
Plokščiapėdystė gali būti:
- Įgimta: retais atvejais (iki 10%) plokščiapėdystė būna įgimta.
- Įgyta: dažniausiai plokščiapėdystė įgyjama dar vaikystėje.
Įgytos plokščiapėdystės priežastys:
Taip pat skaitykite: Priežastys ir sprendimai: Padidėjusi šlapimo pūslė
- Ankstyvas vaiko statymas ir "mokymas" vaikščioti: Besiformuojantiems vaiko kaulams, raumenims ir raiščiams ankstyvas "mokymas" vaikščioti gali būti per didelis krūvis.
- Vaikštynės ir šokliukai: Šie daiktai "išbalansuoja" normaliai kūdikio raidai būtinas apkrovas.
- Nejudrumas: Mažas fizinis aktyvumas silpnina pėdos ir blauzdos raumenis.
- Anksti aunama ar netinkama avalynė: Besiformuojančiai pėdai tiesioginis kontaktas su vaikščiojimo paviršiais yra naudingiausias, todėl nevaikštantiems ar dar tik stotis bandantiems kūdikiams batukų geriau visai neauti.
- Traumos ir ligos: Pėdos traumos ar ligos gali prisidėti prie plokščiapėdystės atsiradimo.
- Neforsuokite kūdikio raidos: Visų vaikų fiziniai gebėjimai vystosi skirtingais tempais, todėl nesistenkite "išmokyti" vaiko vaikščioti anksčiau laiko, kol jo kojyčių ir pėdučių raumenys nėra tam pasirengę.
- Genetiniai veiksniai: Plokščiapėdystės atsiradimui įtakos turi daug aplinkos bei genetinių veiksnių. Įgimtą plokščiapėdystę ir šleivapėdystę gali lemti teršalai ore, nitratai, prisotintas hormonų maistas, nėštumo metu vartotas alkoholis, rūkymas, migdomieji ar raminamieji vaistai.
Kaip atpažinti plokščiapėdystę?
Jeigu kyla abejonių, paprašykite vaiko šlapiomis kojomis atsistoti ant, pavyzdžiui, grindinio plytelės ar popieriaus lapo ir įvertinkite pėdos antspaudą. Turėkite omenyje, kad mažas vaikas ne visada geba tiksliai vertinti savo pojūčius ir juos įvardinti, todėl jei pastebite vaiko plokščiapėdystės simptomus, pasikonsultuokite su specialistais, net ir tuo atveju, jei vaikas skausmais nesiskundžia.
Pagrindiniai plokščiapėdystės simptomai:
- Nusileidęs vidinis pėdos skliautas.
- Pėdos pasisukimas į išorę.
- Greitas pėdų nuovargis.
- Pėdų skausmas.
- Blauzdų, šlaunų, nugaros skausmas.
- Mėšlungis.
- Pakitusi eisena (pvz., einant plačiai mojuojama rankomis).
- Dažnai pinasi kojos, vaikas vaikšto "meškos eisena".
Plokščiapėdystės gydymas
Plokščiapėdystės gydymas taikomas tik tuomet, jei pacientas išreiškia skundus, susijusius su šia pėdos deformacija. Pasirinktas plokščiapėdystės gydymo būdas priklauso nuo paciento pėdos būklės.
Konservatyvus gydymas:
- Kineziterapija: Masažas, specialūs gydomieji pratimai, mankštos ir vandens procedūros, kuriais stiprinami pėdos raumenys ir raiščiai.
- Ortopedinė avalynė arba įdėklai: Individualiai pritaikoma ortopedinė avalynė arba pėdos skliautą pakeliantys ir minkštųjų audinių spaudimą sumažinantys specialūs į batus dedami ortopediniai įdėklai - supinatoriai.
- Medikamentai: Prireikus, skausmo malšinimui skiriami medikamentai.
Chirurginis gydymas:
Taip pat skaitykite: Vaikiškų Metalinių Mašinų Pramogos
- Pastaruoju metu pasaulyje tampa vis populiaresnės mažai invazyvios pėdos sąnarius stabilizuojančios operacijos. Tam prireikia į natūralų tarpą tarp šokikaulio ir kulnakaulio įvesti specialų stentą, kuris užtikrina pėdos stabilumą ir judrumą kartu.
Svarbu pradėti korekcinį gydymą kuo anksčiau - iki susiformuojant kauliniam skliautui. Visas korekcijos procesas gali užtrukti metus ar net dvejus.
Plokščiapėdystės prevencija
Plokščiapėdystės profilaktika būtina rūpintis nuo pat vaikystės.
Pagrindinės prevencijos priemonės:
- Fizinis aktyvumas: Labai svarbu, kad vaikas būtų pakankamai fiziškai aktyvus - bėgiotų, važinėtų dviračiu, riedučiais, plaukiotų ir užsiimtų kita aktyvia veikla.
- Vaikščiojimas basomis: Taisyklingam pėdos formavimuisi naudingas ir vaikščiojimas basomis nelygiu paviršiumi (žole, smėliu ir pan.).
- Tinkama avalynė:
- Perkant vaikui batukus reikia rinktis su aukštesniu vidiniu šoneliu, padukas turi būti kietas, bet lankstus, pakulnio aukštis 0,5-1 centimetro storio, pakeltas vidinis vidpadžio kraštas.
- Mergaitės nuo 7-10 metų gali avėti batelius su 3-4 cm aukščio pakulniu (proginiai bateliai).
- Vaiko kojoms kenkia ir per dideli batai. Per maži batukai deformuoja pirštukus ir spaudžia, gali atsirasti nuospaudos.
- Batai turi būti patogūs iš karto.
- Venkite avalynės siauru priekiu, per ankštų ar per plačių batų.
- Guminiai botai, guminės šlepetės, lakiniai batai nėra geriausi pėdučių draugai, nes skatina kojas prakaituoti, todėl juos avėti reikėtų kuo trumpiau.
- Batuko vidus turėtų būti maždaug 1-1,5 cm ilgesnis už pėdutę, o noselė kiek aukštesnė ir platesnė, kad nespaustų pirštukų ir nevaržytų judesių.
- Batukai taip pat turėtų būti tvirtai prigludę ties keltimi ir laisvi priekyje, kulnas gerai fiksuotas, o priekinė bato dalis platesnė ir nevaržanti pirštukų judesių.
- Svarbu, kad avalynė patikimai užsifiksuotų, nesmukčiotų ir pėda joje neslidinėtų.
- Profilaktinės avalynės užkulnis turi būti tvirtas, kad stabilizuotų čiurnos sąnarį. Jei viduje yra supinatorius (atrama išilginiam skliautui), tai jis turi būti minštas ir nedidelis. Vidurinė pado dalis turi būti pakankamai lanksti, kad neapsunkintų vaikučio žingsnio ir galėtų kokybiškai atsispirti priekine pėdos dalimi žingsnio fazėje.
Šleivapėdystė: kas tai ir kaip ją gydyti?
Šleivapėdystė - kompleksas įgimtų kaulų ir raumenų sistemos deformacijų, paliečiančių pėdą ir blauzdą. Tai viena iš dažniausių ir sunkiausių įgimtų pėdų deformacijų, reikalaujanti ankstyvo ir intensyvaus gydymo. Negydyta šleivapėdystė yra sunki fizinė, psichologinė ir socialinė negalia, labai apribojanti žmogaus judėjimą.
Šleivapėdystės etiologija yra daugialypė, ir nėra vieno veiksnio, nulemiančio šią patologiją. Manoma, kad didelę įtaką ligai vystytis daro paveldimumas.
Taip pat skaitykite: Didelės anginos simptomai
Gydymas:
Pažangiausiu ir veiksmingiausiu šleivapėdystės gydymu laikoma Ponseti metodika. Metodo esmė - specifinės manipuliacijos, apimančios gipsavimą, achilotomiją (Achilo sausgyslės nupjovimą) ir specialių įtvarų-batukų avėjimą. Vaiko kojytės be pertraukų pergipsuojamos kas savaitę, po truputį vis taisant pėdučių padėtį. Dažniausiai prireikia 5-7 gipsavimų. Po gipsavimo 80 proc. atvejų reikalinga achilotomija - nesudėtinga procedūra, dažniausiai atliekama taikant vietinę nejautrą. Šių manipuliacijų dėka ištiesinus pėdutes, pritaikomi specialūs įtvarai-batukai, kurie avimi naktį, iki kol vaikas sulauks 3-4 metų amžiaus.
Kada reikėtų kreiptis į specialistą?
Kreipkitės į specialistą, jei pastebėjote šiuos požymius:
- Šešiamečio vaiko vidinis pėdos skliautas yra nusileidęs ir liečia žemę.
- Vaikutis skundžiasi pėdų skausmu.
- Vaikutis skundžiasi greitu pėdų nuovargiu.
- Esant bent menkiausiam įtarimui, kad su pėdomis kažkas ne taip.
Tėvų klaidos gydant šleivapėdystę
- Gydymo nutraukimas: Tėvai ignoruoja įtvarus, t.y. nededa jų savo vaikams nakčiai.
- Netinkamas gydymas: Masažai tikros šleivapėdystės neišgydo.