Šis straipsnis - tai kelionė per prisiminimus, žodžių reikšmes ir gyvenimo pamokas. Tai pasakojimas apie augimą, meilę, išdavystę ir Tėvynės meilę.
Ligos metas ir permainos
Po tam tikrų įvykių pasakotojas susirgo ir praleido lovoje daugiau nei du mėnesius. Šis laikotarpis tapo savotišku lūžio tašku. Liga privertė susimąstyti, apribojo nekantrumą ir pažemino tuštybę. Grįžęs į sveikatą, jis jau jautėsi nebe vaikas, o vyras. Motina taip pat pastebėjo šį pokytį ir pradėjo su juo kalbėtis kaip su suaugusiuoju, teirautis jo nuomonės.
Netikėtas svečias ir šeimos paslaptys
Vieną dieną motina pranešė apie netikėtą svečią - Klemaną Žaloną, kuris tvirtino esąs Paskalių iš Nanto pusbrolis. Paskaliai buvo giminės su pasakotojo tėvo šeima, tačiau motina jau dvejus metus negavo iš jų jokio atsakymo į laiškus. Žalono atsiradimas sukėlė įtarimų, tačiau motina negalėjo jo atstumti, nes jis tvirtino esąs tėvo jaunystės laikų draugas. Be to, Žalonas kaskart, kai gaudavo pastabą, prabildavo apie tėvą, priversdamas motiną apsiverkti.
Galiausiai motina nusprendė atskleisti pasakotojui ilgai saugotą paslaptį. Pasirodo, vienam iš pasakotojo dėdžių reikėjo didelės sumos pinigų verslui pradėti. Tėvas atsisakė paskolinti, nes sužinojo, kad verslas tėra pretekstas pasisavinti pinigus. Netrukus po to dėdė dingo, o tėvas gavo laišką iš pono Paskalio iš Nanto, kuris teigė perdavęs dėdei sutartą sumą ir norėtų atgauti pinigus. Tėvas parašė Paskaliui, prašydamas paaiškinimo, tačiau Paskalis atsakė, kad jo rankose yra laiškas, kuriame tėvas prašo išduoti dėdei pinigus.
Tėvas nuvyko į Nantą ir susitiko su Paskaliu. Paskalis parodė jam tariamą laišką, kuris buvo puikiai suklastotas. Tėvas sumokėjo Paskaliui didelę sumą pinigų, kad atgautų laišką, tačiau Paskalis atsisakė atiduoti kitus laiškus, kuriuos dėdė jam buvo parašęs. Ši istorija apnuodijo tėvo gyvenimą iki pat mirties.
Taip pat skaitykite: Du vaikai: auginimo ypatumai
Motina baiminosi, kad Žalonas žino šią istoriją ir gali pasinaudoti dėdės laiškais, kad atimtų iš jų turtą. Ji netgi buvo įsilaužusi į Žalono kambarį ir ieškojusi laiškų, tačiau nieko nerado.
Patriotizmas ir ąžuoliukai
Pasakojimas nukrypsta į prisiminimus apie Tėvynės meilę. Autorius pasakoja apie tai, kaip su tėvais gelbėjo ąžuoliukus nuo stirnų ir krūmų. Vieną Vasario 16-ąją jie nusprendė dirbti sodyboje, gelbėti ąžuolą nuo didelės ievos. Tėvas abejojo, ar nebus nepatogu dirbti per šventes, tačiau galiausiai jie nusprendė užsidaryti daržinėje ir skaldyti ievas.
Pakeliui į sodybą autorius pamatė pagyvenusių žmonių grupelę su plakatais ir vėliavomis, einančią į skverelį Vasario 16-ąją paminėti. Jis susimąstė, kas labiau myli Lietuvą - tie, kurie dalyvauja mitinguose, ar tie, kurie gelbėja ąžuolus. Vakare, nuvežęs tėvus namo, autorius paklausė dukters, kuri iš jų teisingiau myli Lietuvą. Dukra atsakė, kad Lietuvai reikia ir to, ir to - ir mitingų, ir ąžuolų.
Žodžių reikšmės ir kalbos pasaulis
Pasakojimas vėl nukrypsta, šįkart į žodžių reikšmes ir kalbos pasaulį. Autorius pastebi, kad kiekvienas žodis yra raktas į slaptą, kitiems neprieinamą pasaulį. Skirtingos kalbos mato pasaulį skirtingai, savotiškai, savaip.
Jis prisimena, kaip vaikystėje jį sudomino žodis "vaikūdys", kuriuo jis pavadino ant sienos kabantį laikrodį su obuoliais. Taip pat jis pasakoja apie baimę, kurią jam sukėlė žodžiai "gyvatvorė" ir "šonkauliai".
Taip pat skaitykite: Ką žinoti po Cezario operacijos
Autorius pastebi, kad su nauju žodžiu galvoje jis bėgiojo po kiemą, žaidė, kartojo jį, kol išgirsdavo kitą. Už kiekvieno žodžio slėpėsi arba daiktas, arba vaizdas. O ir jie patys, garsiai tariami, jam skambėdavo tai liūdnai, tai linksmai, tai labai juokingai.
Pasitraukimas ir prisiminimai
Baigdamas savo pasakojimą, autorius teigia nejaučiantis nei didelio liūdesio, nei aitraus kartėlio. Jis turi daugybę mažų darbų, kuriems anksčiau neturėjo laiko. Svarbiausia - tai jo nebaigtos galvoti mintys. Jis mano, kad nebaigta mintis - kaip nulaužtas medelis.
Autorius teigia, kad jam skamba visai ne makabriškai: "Palaidojo žmogų su visais jo jausmais…". O kaip su prisiminimais? Ar tai nėra svarbiausia, ką mes turim? Kuo skiriamės vienas nuo kito, kas yra tartum pati mūsų esmė. Niekas negali prisiminti tavo gyvenimo, tiktai tu. Kiti žino tavo biografijos faktus, tačiau biografija nėra gyvenimas. Ir niekada nebuvo. Gyvenimas yra tai, ko negalì užrašyti, ką galì tiktai gyventi.
Autorius supranta, kad valia gyventi yra kažkas šventa, kažkieno mums duota, ne mūsų pačių iš kažkur pasiimta. Laikui bėgant ji negęsta, jos nemažėja, ji kaip pati gyvybė, kuri viename tavyje laikina, o visur aplinkui - amžina.
Taip pat skaitykite: Pavardės keitimo klausimai