Vaikų pasaulis kupinas fantazijų, o viena iš jų apraiškų - įsivaizduojami draugai. Šis reiškinys, nors kartais keliantis nerimą tėvams, dažniausiai yra normalus vaikystės etapas, atspindintis vaiko kūrybiškumą, emocinę raidą ir gebėjimą susidoroti su iššūkiais.
Kas yra įsivaizduojamas draugas?
Įsivaizduojamas draugas - tai vaiko fantazijos vaisius, galintis įgauti žmogaus, gyvūno ar net išgalvotos būtybės pavidalą. Remiantis literatūra, apie 37 procentai septynerių metų amžiaus vaikų turi įsivaizduojamus draugus. Ir nebūtinai šie „dingsta“ tuomet, kai baigiasi vaikystė. Pastebėta, kad įsivaizduojamų draugų turi ir paaugliai, ir tai labiau būdinga kūrybingiems bei socialiai aktyviems jaunuoliams. Net ir suaugusieji gali turėti įsivaizduojamų draugų. Ir nereikėtų galvoti, kad tai - haliucinacijos ar kliedesiai.
Kodėl vaikai susikuria įsivaizduojamus draugus?
Įsivaizduojamo draugo atsiradimas - tai lyg žaidimų, kuriuose aktyviai dalyvauja lėlės ar kitokie žaislai, tęsinys. Kaip žaidžiant su „realiais“ žaislais (ar piešiant, lipdant) vaikai „išžaidžia“ sunkumus, išgyvena susikaupusius jausmus ir bando rasti sprendimų, taip ir įsivaizduojami draugai gali padėti vaikui pasakyti, garsiai įvardinti tai, ko jis pats nedrįsta.
Pažintinės raidos tyrinėtojas, psichologas Jean Piaget atskleidė, kad įsivaizduojami vaikų draugai daugeliu atveju atspindi normalią ikimokyklinukų mąstymo ypatybę, simbolinio žaidimo formą.
Įsivaizduojami draugai vaiko gyvenime dažniausiai atsiranda dėl to, jog vaikas susiduria su įvairiais iššūkiais:
Taip pat skaitykite: Svorio lentelės kūdikiams
- Naujo vaiko gimimas šeimoje
- Artimųjų mirtis
- Bendraamžių atstūmimas ar patyčios
- Įvairios traumos
- Jausmas, kad vaikas jaučiasi nesaugus, vienišas, nemylimas
- Išgyvena netektį, išsiskyrimą
Būtent nematomas draugas padeda vaikui išsakyti jausmus, kuriuos pačiam sunku priimti arba sunku pasidalinti su suaugusiais. Be to, vaikai, kurie turi įsivaizduojamų draugų pasižymi platesniu žodynu, yra mažiau drovūs ir geriau supranta kitų jausmus, išgyvenimus. Taip pat jie yra kūrybiškesni ir labiau pasitikintys savimi nei bendraamžiai, mažiau žiūri televizorių, mėgsta skaityti ir klausytis istorijų, rečiau nuobodžiauja.
Kaip reaguoti į vaiko įsivaizduojamą draugą?
Kai vaikas papasakoja apie savo įsivaizduojamą draugą, pirmiausiai reikia stengtis nesijuokti, neišsigąsti ir neužduoti per daug klausimų. Nereikia galvoti, kad tai yra haliucinacijos ar kliedesiai. Jei vaikas turi įsivaizduojamą draugą, svarbu suprasti, kad jis turi lakią vaizduotę ir būtent pasitelkęs ją stengiasi atrasti būdų, kaip išspręsti jam kilusius sunkumus. Nes būtent kūrybiškumas yra vienas svarbiausių bruožų mokantis priimti sprendimus, sprendžiant problemas ir skatinant vaiko savivertės formavimąsi.
Atidžiai klausydamiesi, ką vaikas pasakoja apie išgalvotą draugą, išgirsite apie jo slapčiausius jausmus, sužinosite apie jo baimes.
Svarbu:
- Nereikia ignoruoti, bijoti ar vengti įsivaizduojamo draugo.
- Gerbkite vaiko fantaziją. Nematomas draugas - vaiko fantazijos kūrinys. Iš ten jis ir atsiranda. vaikas pradeda eksperimentuoti savo fantazija ir kurti. savo gebėjimais įsivaizduoti tikrovę tokią, kokią ją nori matyti. tai, kad abeji eksperimentai vaikui puikiai pavyksta.
- Leiskite vaikui kontroliuoti situaciją. Tai vaiko pasaulis, kuriame jis gali būti kuo tik nori.
- Nekurkite absurdo spektaklių. Nesistenkite įrodyti, kad tai padarė ne draugas, o jis pats.
- Nustatykite elgesio taisykles. Paaiškinkite vaikui, kad net ir įsivaizduojamas draugas turi laikytis taisyklių.
Pavyzdžiui, jei tualete randate pilną klozetą tualetinio popieriaus, ir vaikas tvirtina, kad tai padarė jo „draugas“, paaiškinkite „draugui“, kad kitą kartą jis vėl neiškrėstų tokių išdaigų.
Taip pat skaitykite: Apie draudimus vaikų auklėjime
Kada reikėtų susirūpinti?
Tėvams reiktų sunerimti, kad vaikas turi nematomą draugą tuomet, kai tas draugas yra piktas, agresyvus, vaikas jo bijo, skundžiasi, kad įsivaizduojamas draugas nori jam padaryti ką nors bloga, taip pat jeigu vaikas yra tiek įsitraukęs į bendravimą su įsivaizduojamu draugu, kad ilgam persikelia iš realaus pasaulio į įsivaizduojamąjį, ima vengti ryšių ir bendravimo su tikrais žmonėmis.
Bet, net jei nematomas draugas turi neigiamą įtaka vaikui, suaugusieji neturėtų bandyti vaikui įrodinėti, kad įsivaizduojamas draugas trukdo, nereikėtų jo turėti ir su juo bendrauti, nes tai gali sukelti priešingą poveikį: vaikas gali pasijusti kaltas, kad turi tokį draugą.
Geriau kviesti vaiką į bendras veiklas, skirti jam daugiau dėmesio, įsivaizduojamam draugui atskirai dėmesio neskiriant, bet ir neignoruojant jo ar juo labiau nebarant vaiko, jeigu įsivaizduojamas draugas „prisijungs“ prie jūsų veiklos. Ir visada prisiminkite, kad net ir tais atvejais, kai vaikas labai brangina savo įsivaizduojamą draugą ir daug apie šią būtybę pasakoja, iš tiesų jis dažniausiai nelaiko savo įsivaizduojamo draugo tikrai gyvu.
Įsivaizduojamas draugas ir drovumas
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad vaiko drovumas neretai laikomas yda, ypač visuomenėse, kuriose iškeliama komunikabilumo ir ekstravertiškumo svarba. Tačiau taip manantieji nesuprantama, kad drovumas kyla iš gyvybiškai svarbaus prieraišumo instinkto, saugančio vaiką nuo grėsmės būti išvestam iš jam artimos, saugios bendruomenės. Pirmąsias drovumo apraiškas paprastai galima pastebėti, kai apytikriai 6-7 mėnesių kūdikis staiga ima bijoti svetimo žmogaus. Užuot ramiai keliavęs per rankas, kūdikis pradeda rodyti aiškius prielankumo ženklus savo artimiausiems žmonėms bei stipriau reikšti nusivylimą, kai tenka nuo jų atsiskirti. Prieraišumo atžvilgiu vaiko pasaulis tarsi pasidalija į dvi dalis: tuos, kurių artumo vaikas siekia, ir tuos, kurių vaikas šalinasi, drovisi.
Įsivaizduojamas draugas gali būti priemonė vaikui, kuris jaučiasi drovus ar vienišas, kompensuoti socialinį trūkumą ir praktikuoti socialinius įgūdžius saugioje aplinkoje.
Taip pat skaitykite: Kiek svorio priaugti nėštumo metu?
Drovumo įveikimas
Geroji žinia ta, kad drovumui yra natūrali išeitis. Nors kai kurie vaikai genetiškai labiau linkę į drovumą, pagrindinis atsakymas, kaip iš to išaugama - tai sveika raida, atsižvelgiant į vaiko individualumą, socialumą ir adaptyvumą. Visų svarbiausia kurti sąlygas vaikui sveikai vystytis. Tam reikalingas giliai prieraišus santykis su suaugusiaisiais bei laisvė žaisti. Ramybės ir žaidimo derinys pažadins vidinę vaiko jėgą tapti savarankišku asmeniu ir išreikšti save pasauliui.
Kaip padėti droviam vaikui:
- Negėdyti. Kai vaikas jaučia, kad negerai būti mažiau drąsiam ar veikliam, gali atsirasti gėdos jausmas. Laikydamiesi negėdijimo principo, galbūt turėsite susitaikyti su tuo, kad vaikui reikia daugiau laiko apsiprasti su naujomis aplinkybėmis. Turėsite kantriai išlaukti vaiko neskubindami ir palaikydami, kai jis bus pasirengęs žengti žingsnį.
- Leisti žaisti. Kuo brandesnė asmenybė, tuo ji pajėgesnė save išreikšti ir prasiveržti pro drovumo instinktą. Asmenybę brandina žaidžiant praleistos valandos, kai vaikas yra laisvas tyrinėti, atrasti ir išgirsti savo balsą supančiame pasaulyje. Kad galėtų žaisti, vaikui reikalinga erdvė, kurios nevaržo struktūruotos veiklos, pamokos ir nurodymai, linksminančios ar informuojančios priemonės. Tada prasiveržia noras vaidinti ar kurti. Vaikai gali laisvai žaisti, kai jų santykio bei artumo alkis yra patenkintas, kai jie yra tikri, kad už juos atsakingi suaugusieji jais pasirūpins. Taip pat padėtų, jei suaugusieji turėtų kantrybės išlaukti ir įsiklausyti, kaip drovus vaikas mato pasaulį. Pernelyg dažnai kalbesni vaikai, nustelbdami drovesnįjį, pasiglemžia visą suaugusiųjų dėmesį.
- Išplėsti už vaiką atsakingų suaugusiųjų tinklą. Kaip tai padaryti? Tėvai turėtų inicijuoti bendravimą tarp savo vaikų ir senelių, tetų ir dėdžių, mokytojų, dantistų ir kitų suaugusiųjų.
Kada įsivaizduojami draugai dingsta?
Daugumai vaikų įsivaizduojami draugai dingsta iki mokyklos ar pradėjus mokyklą. Tačiau kai kuriems jie gali išlikti ir iki paauglystės. Tai priklauso nuo vaiko individualumo, jo socialinės aplinkos ir gebėjimo susidoroti su emociniais iššūkiais.
Nematomi vaikai
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ne visi vaikai jaučiasi matomi ir girdimi. Kartais suaugusieji linkę nepastebėti vaikų, arba bent jau jiems nerodyti, kad juos pastebi. Tačiau nematomi vaikai nustoja matyti mus.
Ką daryti, kad vaikas jaustųsi matomas:
- Pasisveikinkite su vaiku. Paprastas "Labas" parodo, kad jūs jį matote ir pripažįstate.
- Kreipkitės vardu. Kai ištariamas vaiko vardas su draugiškumu ir pagarba, jis pasijunta reikšmingas.
- Būkite atidūs vaiko jausmams. Matykite tuos, kuriems liūdna ir laiku juos paguodkite.
Išvados
Įsivaizduojamas draugas - tai normalus vaikystės reiškinys, kuris dažniausiai yra naudingas vaiko raidai. Svarbu gerbti vaiko fantaziją, būti atidiems jo jausmams ir prireikus suteikti jam pagalbą. Taip pat svarbu prisiminti, kad kiekvienas vaikas nori jaustis matomas ir vertinamas, todėl paprastas "Labas" gali padaryti didelį skirtumą.
Jei turite abejonių dėl vaiko įsivaizduojamo draugo, visada galite pasikonsultuoti su psichologu ar kitu specialistu.