Daugelis tėvų įsivaizduoja, kad vaikų paauglystė yra sudėtingas, neišvengiamų konfliktų su vaikais metas. Tačiau savo santykius su paaugusiais vaikais mes pradedame formuoti nuo pat vaiko gimimo. Tėvų požiūris į kūdikį, elgesys, bendravimas su juo nulemia, su kokiu požiūriu į pasaulį, save bei aplinkinius užaugs žmogus. Šiame straipsnyje aptarsime prieraišumo teoriją, jos svarbą vaiko raidai, skirtingus prieraišumo tipus ir būdus, kaip stiprinti saugų prieraišumą.
Prieraišumo teorijos pagrindai
Saugus prieraišumas susiformuoja per pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus. Taip teigia prieraišumo teorija, kuria augindamas vaikus vadovaujuosi ir pats. Šios teorijos esmė - gilus emocinis ryšys tarp vaiko ir artimiausio globėjo, suteikiantis saugumo jausmą ir tampantis atramos baze tyrinėjant pasaulį. Saugiai prie tėvų prisirišę vaikai auga pažindami savo vidinį pasaulį, emocijas, jie dalijasi su tėvais savo išgyvenimais, potyriais. Saugus prieraišumas leidžia vaikui pasitikėti ne tik suaugusiuoju, bet ir pačiu savimi - jis žino, kad gali išeiti, tyrinėti, suklysti, o kilus iššūkiams, pranokstantiems jo galimybes, visuomet turės kur grįžti.
Prieraišumo formavimasis
Prieraišumas vystosi palaipsniui - nuo pat gimimo, per kasdienes vaiko ir tėvų sąveikas: maitinimą, rengimą, prausimą, bendravimą. Maždaug 18-24 mėnesių amžiaus vaikas jau geba atpažinti tam tikrus suaugusiojo elgesio modelius ir, juos suprasdamas, palaikyti abipusį ryšį.
Pavyzdžiui, kūdikis pravirksta. Tėvai jį priglaudžia, ima raminti. Taigi, atspindi emociją - pasako, parodo - tu nuliūdai, o balso intonacija, veido mimika, veiksmais suteikia emocijos atspindžiui prasminį krūvį užjausdami, suprasdami, parodydami, kad ta emocija jiems rūpi. Taip atspindėdami vidinį, subjektyvų vaiko pasaulį jie padeda formuotis jo „aš“. Ilgainiui vaikas pats ima pažinti savo vidinį pasaulį, emocijas, jas skirti. Kartu formuojasi saugus ryšys su tėvais.
Kuriant saugų ryšį, maždaug iki 2-3 metų tėvų pareiga yra atspėti visus vaiko poreikius ir juos patenkinti. Jis dar negali pasakyti, kas jam yra, todėl tėvai turi jautriai reaguoti, mėginti atspėti poreikį ir jį patenkinti, dažnai tai būna klaidų ir bandymų metodas. Kūdikis pirmiausia suvokia, kad jo poreikiai yra, po to - kad jie yra atliepiami. Kai vaikas paauga, ima suprasti kalbą, tada jau galima pradėti tartis. Tačiau dabar laikas mokytis tolerancijos, kantrybės.
Taip pat skaitykite: Ar silikoniniai kramtukai saugūs?
Auklėjant vaikus labai svarbūs du dėmenys - jautrumas ir reiklumas. Jei jautrumo pritrūksta, o dominuoja reiklumas, tada nuvertinamas vidinis vaiko pasaulis, jausmai, jis ima jaustis nevykėliu. Jei stinga reiklumo - vaikui nenustatomos ribos, jis jaučiasi nesaugiai, jam neaišku, koks elgesys tinkamas, o koks ne, sunku atidėti poreikius, mokytis įgyti gebėjimą nuosekliomis pastangomis pasiekti rezultato.
Prieraišumo tipai: kai ryšys ne visada saugus
Nors saugus prieraišumas laikomas sveikos vaiko raidos pagrindu, realybėje ryšys tarp vaiko ir globėjo gali formuotis įvairiai. Tėvų emocinis prieinamumas, jų reakcijos į vaiko poreikius, patirtos traumos ar stresas šeimoje lemia, kad prieraišumas ne visuomet įgyja tik saugią formą. Kartais jis tampa kupinas nerimo, atsargumo ar net sumišimo. Psichologai J.Bowlby, M.Ainsworth, M.Main stebėdami vaikų reakcijas nepažįstamoje aplinkoje, kai tėvai trumpam atsitraukia, išskyrė 4 prieraišumo tipus. Pagal prieraišumo stabilumą išskiriamos 4 grupės:
Saugus prieraišumas
Saugiai prisirišę vaikai jaučiasi saugiai ir ramiai šalia esant tėvams, tačiau tampa nerimastingi jiems pasišalinus, linksta vengti bendrauti su svetimu asmeniu. Vaikai skuba užmegzti ryšį su vėl sugrįžusiais tėvais, tai juos lengvai nuramina. Galite prisiminti situacijas, kai paliekate vaiką darželyje ir po kurio laiko pasiimate. Vaikai dažnai liūdi išsiskirdami su tėvais, tačiau greitai nurimsta jiems išėjus. Tėvams sugrįžus vaikai noriai dalijasi įspūdžiais. Galima manyti, kad tokių vaikų tėvai yra pakankamai stabilūs ir saugūs, padedantys vaikams kurti tinkamus bendravimo modelius.
Pavyzdys: Penkerių metų Ema būdama kieme kartu su mama mokosi važiuoti paspirtuku. Pradžioje jai sekasi sunkiai - kelis kartus pargriūna, nusibrozdina kelį ir apsipila ašaromis. Mama, stovinti netoliese, prieina, apkabina ir nuramina: - Žinau, kad skauda… Bet pažiūrėk, tu jau beveik moki! Kai norėsi, galėsi pabandyti dar kartą, o aš stovėsiu šalia, gerai? Ema, po mamos žodžių nusiramina ir vėl lipa ant paspirtuko. Šįkart ji jaučiasi drąsiau, nes žino - jei nepavyks, mama bus šalia.
Tokiose situacijose vaikas patiria, kad tėvai yra patikima atrama: jie ne tik paguodžia, bet ir padrąsina bandyti iš naujo. Tai ir yra saugaus prieraišumo esmė - vaikas jaučia, jog gali tyrinėti pasaulį, nes visada turės kur grįžti.
Taip pat skaitykite: Inhaliatoriaus naudojimas vaikams nuo slogos
Nesaugus vengiantis prieraišumas
Neramiai arba vengiančiai prisirišę vaikai išoriškai nėra tokie jautrūs išsiskyrimui su tėvais, tačiau nėra linkę ir lengvai atkurti ryšį jiems sugrįžus. Tokie vaikai neteikia pirmenybės bendrauti su tėvais esant svetimam žmogui. Šių vaikų tėvai nėra pakankamai stabilūs suformuoti tinkamo prieraišumo, dažnai ignoruoja vaikų nerimą ir nepadeda jiems sukurti tinkamų bendravimo pavyzdžių. Galite atkreipti dėmesį, jeigu vaikas pabuvęs kitoje aplinkoje nenoriai bendrauja su artimaisiais. Pavyzdžiui, pabuvęs darželyje, jis nenoriai bendrauja su artimaisiais, nejaučia noro dalintis dienos įspūdžiais, dažniau atsitraukia ir būna atskirai.
Tai virvė, kuri yra paleidžiama svarbaus suaugusiojo, nes jis dažnai labiau orientuotas į save arba vengiantis išreikšti savo jausmus. Šiuo atveju vaikas patiria, kad į jo poreikius dažnai neatsižvelgiama arba emocijos sutinkamos abejingumu. Todėl jis išmoksta „susitvarkyti pats“, slopina savo jausmus ir vengia kreiptis pagalbos. Iš išorės toks vaikas gali atrodyti savarankiškas, tačiau viduje jis patiria daug nerimo ir nesaugumo. „Virvė“ tarsi paleista per greitai - vaikas paliekamas vienas, dar nesijaučiantis tam pasiruošęs.
Pavyzdys: Septynmetis Matas iš pirmo žvilgsnio atrodo labai savarankiškas: jis pats pasidaro pusryčius, neprašo pagalbos ruošdamasis į mokyklą. Jis taip pat retai verkia, o mokytoja jį apibūdina kaip „ramų ir be problemų“ mokinį. Tačiau pažvelgus atidžiau paaiškėja, kad Matas vengia rodyti savo emocijas. Kai patiria nusivylimą ar baimę, jis tyliai pasitraukia ir atsiriboja, užuot kreipęsis pagalbos. Namuose jis jau yra išmokęs, kad pasiguodus mama dažnai pasako: „Neverkšlenk, pats susitvarkysi“. Tėtis irgi dažniausiai reaguoja patarimu: „Vyrai neverkia.“
Kai kuriems tėvams tai gali atrodyti kaip brandi savarankiškumo pamoka, bet viduje berniukas jaučiasi vienišas ir bijo, jog jei parodys emocijas, bus atstumtas. Jo „nematoma virvė“ buvo paleista per anksti - dar tada, kai jis nebuvo pasiruošęs vien tik savo jėgomis tyrinėti pasaulį.
Nesaugus dvilypis (nerimastingas/priešiškas) prieraišumas
Neramūs ir priešiškai prisirišę vaikai išgyvendami išsiskyrimą su tėvais negali nurimti. Tėvams sugrįžus aktyviai priešinasi bendravimui. Tokius vaikus tėvai sunkiai gali nuraminti. Akivaizdu, kad vaikas negali atkurti raminančių patirties prisiminimų. Dažniausiai tėvai į vaikų nerimą ir stresines situacijas patys reaguoja pernelyg nerimastingai. Tėvus dažniausiai išgąsdina vaikų jausmai, o vaikui pajutus stipresnes emocijas jas perima. Pavyzdžiui, vaikui nepavyko nupiešti tinkamai piešinio ir jis nuliūdo. Neramaus ir priešiško prieraišumo vaiko tėvai, greičiausiai, tokioje situacijoje pasijustų irgi liūdni ir nesugebėtų vaiko padrąsinti bandyti dar kartą. Vietoj to tėvai galėtų pasidžiaugti vaiko piešimo pastangomis, procesu, tuo, ką jam pavyko padaryti, ir padrąsinti jį pataisyti tai, kas jam nepatinka, ar bandyti nupiešti dar kartą.
Taip pat skaitykite: Bananai 1 metų vaikui
Šiuo atveju svarbaus vaikui suaugusiojo reakcijos yra nepastovios: kartais jis jautriai reaguoja, o kartais - atstumia ar ignoruoja. Dažniausiai mama, tėtis ar globėja (-as) - nerimastingas, ne visuomet atsiliepiantis į vaiko signalus. Tokiu atveju vaikas tampa labai priklausomas, nes niekada nėra tikras, ar sulauks paramos. Jis gali bijoti atsiskirti, sunkiai paleidžia tėvus, o kartu jaučia pyktį, kad jo poreikiai nėra tinkamai patenkinami. „Virvė“ čia pernelyg įtempta - vaikas jaučia saugumą tik stipriai prisirišęs, todėl bijo bet kokio atstumo. Tačiau kartais net tas stiprus prisirišimas nesuteikia komforto.
Pavyzdys: Ketverių metų Luka darželyje dažnai verkia, kai tėtis ją palieka. Kartais tėtis pasilieka ilgiau, nuramina, pasako, kad vakare būtinai grįš, ir apkabina. Kitą kartą, skubėdamas į darbą, jis susierzinęs pasako: „Neverk, viskas gerai“, įstumia dukrą pro grupės duris mokytojoms ir greitai išeina. Dėl šių skirtingų reakcijų Luka yra pasimetusi. Ji įsikimba į tėtį dar stipriau, bijo paleisti, nes mano, kad tik taip gali užsitikrinti jo dėmesį. O jei tėtis neatliepia jos jausmų - Luką užplūsta pyktis: mergaitė gali spardytis ar rėkti, tarsi tuo norėtų parodyti, kad jaučiasi nesaugi ir nusivylusi. Todėl mergaitė kartais ne tik verkia, bet ir nenori tėčio paleisti. Ji trokšta artumo, bet kartu išgyvena stiprų nerimą, kad to artumo gali netekti.
Šiuo atveju „neregima virvė“ yra labai įtempta - vaikas ją nuolat tikrina, nes nėra tikras, ar ji iš tiesų laikys.
Dezorganizuotas prieraišumas
Dezorganizuotas prieraišumas pasireiškia tada, kai vaikas stengiasi išvengti kontakto su aplinka net ir tada, kai yra tėvai. Tokie vaikai išsiskiria aktyviais judesiais, net agresija, o kartais ir priešinga reakcija - sustingimu. Šių vaikų tėvai dažnai būna prieštaringai besielgiantys. Bando nuraminti vaiką, tačiau tuo pačiu metu gali tapti nekantrūs, patys kurstyti vaiko nerimą ir baimę, todėl vaikui dažnai kyla konfliktiški jausmai. Galima manyti, kad tėvai neretai kalba apie visišką savo atsidavimą ir meilę, tačiau iš tikrųjų nėra linkę to parodyti, greičiau baudžia nei ramina. Pavyzdžiui, vaikui nepavyksta tinkamai apsiauti bato ir jis pradeda pykdamas verkti. Tėvai nori nuraminti, tačiau negali atlaikyti stiprios vaiko emocijos. Norėdami nuraminti pasako, kad viskas gerai. Tačiau pradeda skubinti su replikomis (pvz.: „kiek dar čia laiko rengsiesi?“).
Tokį prieraišumą suformuoja nenuoseklus, skirtingas svarbaus suaugusiojo elgesys. Tokį prieraišumą lydi baimė. Kai vaikas patiria prieštaringus signalus iš globėjo - jis vienu metu tampa tiek saugumo šaltiniu, tiek baimės priežastimi. Šiuo atveju vaikai dažnai elgiasi prieštaringai: jie gali artintis prie tėvų, nes nori jų artumo ir meilės, bet kartu vengti, sustingti ar rodyti nerimą, nes bijo jų reakcijos. Dezorganizuotas prieraišumas siejamas su patirtais trauminiais išgyvenimais, nenuosekliu auklėjimu, kartais - smurtu ar emociniu neprieinamumu. Ilgainiui šis modelis gali paveikti vaiko gebėjimą kurti stabilius santykius ir reguliuoti emocijas.
Pavyzdys: Ketverių metų Rokas išsigandęs stipraus griaustinio bėga pas tėtį. Jis ištiesia rankas, norėdamas prisiglausti. Tačiau tėtis, pats suirzęs ir neramus, sugriebia jį už peties ir piktai sušunka: - Ko tu čia drebi? Užsičiaupk, nėra čia ko bijoti!
Matas sustoja. Jo akys pilnos ašarų, kūnas virpa. Jis nori prisiglausti, bet tuo pačiu nori pasislėpti, nes šalia tėčio jaučiasi dar labiau išgąsdintas. Berniukas išplečia rankas, bet tuoj pat jas nuleidžia, ima linguoti pirmyn atgal, nežinodamas, ką daryti.
Čia atsiskleidžia dezorganizacija: vaikas neturi aiškaus veikimo modelio, nes saugumo šaltinis (tėtis) kartu yra ir grėsmės šaltinis.
Kiti veiksniai, lemiantys prieraišumo tipą
Nors tėvų ar globėjų elgesys yra vienas pagrindinių veiksnių formuojant prieraišumą, tyrimai rodo, kad reikšmės turi ir paties vaiko temperamentas - jo emocinis jautrumas, polinkis stipriai reaguoti ar sunkiau prisitaikyti prie naujų situacijų. Prieraišumo tipą taip pat lemia:
- Temperamentas. Vaikai skiriasi nuo pat gimimo - vieni yra ramesni ir lengviau prisitaiko, kiti jautresni, greičiau išsigąsta ar supyksta. Tokie bruožai daro įtaką tam, kaip jie reaguoja į tėvų globą ir kokį prieraišumo stilių formuoja.
- Didesnis emocinis reaktyvumas. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie anksti pasižymi didesniu pykčio ar nerimo intensyvumu, labiau priklauso nuo tėvų prieraišumo saugumo. Jei saugumo jausmas silpnas, jų emocijų reguliacija tampa dar sudėtingesnė.
- Vaiko savybės, kurios veikia kaip tarpininkas. Kai kurios vaikų elgesio savybės (pvz., jautrumas, aktyvumas, verksmingumas) veikia kaip tarpininkai tarp tėvų elgesio ir galutinio prieraišumo stiliaus. Kitaip tariant, net ir rūpestingų tėvų vaikui gali susiformuoti nesaugus prieraišumas, jei jo temperamentas labai sudėtingas.
Kaip stiprinti saugų prieraišumą?
- Atsiliepkite į vaiko signalus. Kai vaikas verkia, rodo nerimą ar džiaugsmą, svarbu į jį reaguoti. Pastovus ir jautrus reagavimas padeda vaikui suprasti, jog jis yra saugus ir svarbus.
- Kurti rutinas. Pastovus dienos ritmas (valgymo, miego, ėjimo į darželį ar mokyklą) suteikia vaikui užtikrintumo ir saugumo jausmą.
- Fizinė šiluma. Apkabinimai, paglostymai, akių kontaktas - paprasti, bet labai veiksmingi būdai stiprinti emocinį ryšį.
- Skirkite kokybišką dėmesį. Bent kelis kartus per dieną pabūkite tik su vaiku - be telefono, be skubėjimo, bent 30min. Tai rodo, kad jis jums tikrai svarbus.
- Leiskite tyrinėti. Saugus prieraišumas reiškia ne tik apsaugą, bet ir laisvę. Leiskite vaikui bandyti naujus dalykus, net jei kyla rizika suklysti - jis žinos, kad gali grįžti pas jus.
- Atpažinkite ir įvardinkite emocijas. Sakydami „matai, tu liūdnas, nes draugas neatėjo žaisti“ ar „atrodo, kad dabar labai pyksti“, padedate vaikui išmokti pažinti savo jausmus ir su jais tvarkytis.
- Būkite nuoseklūs, bet lankstūs. Ribos vaikui būtinos - jos suteikia saugumo, tačiau svarbu, kad jos būtų taikomos su meile ir paaiškinimu, o ne vien griežtomis taisyklėmis.
Paauglystė: atsiskyrimas ir naujas ryšys
Psichologas G. Neufeldas išplėtojo prieraišumo teoriją. Jis akcentuoja, jog labai svarbu investuoti į tai, kad vaikas neprisirištų prie bendraamžių ir nuo tėvų atsiskirtų tik tada, kai jau susiformuoja jo savastis, „aš“, atsiskleidusi individualybė. Normalu, kad vaikas bendrauja su vienmečiais, tačiau kai turi saugų ryšį su tėvais, kai jie - autoritetas, tada ir nelaiminga meilė, ir draugų išdavystės nėra suvokiamos kaip tragedijos. Todėl svarbu, kad paaugliui hierarchiškai aukščiau būtų tėvai, nes kitu atveju jie vis tiek atsiduria, kur yra hierarchija; ji egzistuoja ir tarp paauglių, ir neretai ten vadovauja ne patys pavyzdingiausi vaikai.
Paauglystė (ji prasideda 9-13 metų) - tai metas, kuomet reikia atsiskyrimą skatinančių auklėjimo metodų. Šiuo metu tėvų tikslas yra puoselėti jauno žmogaus nepriklausomybę ir pasitikėjimą savimi, gebėjimą pasikliauti savo paties jėgomis. Vienas sudėtingiausių dalykų auklėjant paauglį yra nuspręsti, kada jį globoti, o kada leisti būti savarankiškam. Tėvai turėtų leisti jaunuoliui rinktis, būti atsakingam už savo pasirinkimus ir patirti šių pasirinkimų pasekmes. Pastarasis procesas, kuomet jaunas žmogus mokosi iš savo klaidų, gali būti skausmingas ir paaugliui, ir tėvams. Tačiau klysti, pajusti neigiamas pasekmes ir mokytis iš savo klaidų yra gera pamoka. Jums tai žodžiais, požiūriu ir veiksmais pasakys pats vaikas. Pirmiausiai tėvai pastebi, kad sūnui ar dukteriai nebepatinka, kai su juo elgiamasi kaip su vaiku. Kitas pavyzdys - kai įprasti pajuokavimai ir erzinimai, kurie anksčiau patiko, tampa nebepriimtini.
Paauglys pradeda kurti savo paties socialinę šeimą ir trokšta būti socialiai nepriklausomu nuo tėvų. Paauglys trokšta įgauti naują ir unikalią tapatybę. Paauglys nori įgauti daugiau gyvenimiškos patirties ir įgyti didesnį autoritetą šeimoje. Paauglys nori būti savarankiškesnis. Paauglys trokšta laisvai priimti sprendimus ir patirti pasekmes.
Šio atsiskyrimo proceso akivaizdoje tėvai susiduria su iššūkiu leisti vaikui tapti savarankiškesniam. Jie susitaiko su mintimi, kad nuo šiol APIE VAIKĄ ŽINOS MAŽIAU. Tėvai supranta, kad SANTYKIUOSE ATSIRAS NAUJŲ SPALVŲ. Jie susitaiko su mintimi, kad DAŽNIAU BUS VIENI. Tėvai supranta, kad NEBETURĖS GALIMYBĖS KONTROLIUOTI KAIP ANKSČIAU. Tėvai suvokia, kad PADAUGĖS PRIEŠTARAVIMŲ.
Didėjant socialiniam ir emociniam atstumui, tėvai ir paaugliai gali patirti skirtingas psichologines atsiskyrimo pasekmes. Pavyzdžiui, tėvai gali labiau nerimauti (dėl rizikos, atsiradusios kartu su didesne nepriklausomybe), o paaugliai - dažniau nuobodžiauti (nes turi per daug ar per mažai laisvės). Tėvai gali būti linkę greičiau susierzinti (kilus ginčui), o paaugliai - susigėsti (socialinėse situacijose). Tėvai nebegali apsaugoti paauglio nuo daugelio dalykų, kaip vaikystėje.
Paauglystė yra rizikingas metas, todėl tėvai bando apriboti laisvės augimą, pristabdyti jauną žmogų, kad jis išmoktų atsakingai pasvarstyti ir nesielgtų impulsyviai. Kartais paaugliai mano, kad tėvai yra per daug atsargūs, o šie - kad paaugliai pernelyg pasitiki savimi. Daugeliu atvejų abi pusės yra teisios. Paauglystė ir tėvams, ir paaugliams atneša naujų iššūkių, nežinomybės ir baimių.
Ryšio kūrimas visada įmanomas
Neturinčių ryšio su vaiku tėvų galimybės labai ribotos daryti paaugliui įtaką. Deja, dažnai tėvai, net ir susidūrę su paauglių problemomis, vis tiek nesuvokia tėvų ir vaikų ryšio svarbos, nes patys nėra patyrę saugaus ryšio. Neretai į konsultacijas vaikus atvedusiems tėvams tenka pasakyti, kad ne pažymiai dabar svarbiausia, bet susigrąžinti savo vaiką. Ir tik tada, kai užmegsite su juo ryšį, galėsite spręsti kitus klausimus - kaip pabaigti mokyklą ir t. t. Tai antraeiliai klausimai, nors neretai tėvai būtent juos iškelia į pirmą vietą. Jei tėvai nėra orientuoti į saugų prieraišų santykį, jie tradiciškai tikisi paklusnumo. Kai vaikai neklauso, jaučiasi bejėgiai. Nereikia nusivilti, kad vaikas vyresnis, o ryšys nėra toks, kokio norėtųsi, o psichologai gąsdina įvairiomis teorijomis. Ryšį su vaiku galima kurti visada - bendrauti, kartu leisti laiką, sušildyti santykį. Susigrąžinti vaiką tikrai galima.
Žmonės, patyrę saugų prieraišumą, perduoda savo vaikams tą santykio tradiciją, nežinodami jokių teorijų. Saugioje, sveikoje aplinkoje užaugę žmonės yra pasitikintys savimi. Jiems nereikia psichologų, jie eina drąsiai į pasaulį. Natūralu, kad gyvenime vieniems dalykams reiktų teikti didesnį prioritetą nei kitiems. Kaip sukursi saugų ryšį su vaiku nebūdamas su juo?
Saugus prieraišumas ir skaitmeninė era
Saugaus prieraišumo teorija yra labai nepatogi tėvams. Patogiau duoti planšetę, telefoną. Vaikas bent porą valandų išbūna ramus. Tačiau tada jis prisiriša net ne prie žmogaus, o prie surogato - skaitmeninės, virtualios erdvės. O kokia nauda iš to?
Geras mokytojas yra dar vienas suaugęs žmogus vaiko gyvenime, prie kurio jis gali prisirišti. Yra net pedagogikos krypčių, kurios irgi akcentuoja mokytojo ir moksleivio ryšį. Dabar mūsų mokyklose nesudaromos galimybės rastis tokiam ryšiui: vaikai „mėtomi“. Būna, kad auklėtojos keičiasi kasmet jau darželyje, tada pradinė mokykla, progimnazija, gimnazija, vaikai grupuojami pagal įvairius kriterijus, ir juos moko vis kiti žmonės. Tačiau auklėtojas, turėdamas ryšį su moksleiviais, gali daryti įtaką. Kartais užtenka paprasto mylimo mokytojo klausimo, kaip tau sekasi, kodėl suprastėjo pažymiai, ir vaikas atsiveria, išsikalba, vėl ima geriau mokytis, drausmingiau elgtis. Dabar sistemoje tokiam santykiui vietos nepaliekama. Būna, kad nuo 12 metų vaikams mokyklose niekas neįdomu, o tėvai ir mokytojai verčia mokytis. Tai koks tada žmogus užauga, jei ryšio su tėvais ir mokytojais nejaučia ir metų metus jaučiasi kaip kalėjime?