Įvadas
Smurtas artimoje aplinkoje yra opi problema, paliečianti pažeidžiamiausius visuomenės narius - moteris ir vaikus. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, siekiama užtikrinti veiksmingą vaiko apsaugą nuo smurto, tačiau praktinis teisės aktų įgyvendinimas susiduria su įvairiais iššūkiais. Šiame straipsnyje aptariami pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys vaiko apsaugą nuo smurto artimoje aplinkoje, analizuojami jų privalumai ir trūkumai, taip pat pateikiamos rekomendacijos, kaip pagerinti esamą situaciją.
Teisinis Reglamentavimas
Lietuvoje vaiko apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje yra reglamentuojama įvairiais teisės aktais, tarp kurių svarbiausi yra:
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (VTAPĮ). Šis įstatymas nustato pagrindinius vaiko teisių apsaugos principus ir mechanizmus.
Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Šis įstatymas apibrėžia smurto artimoje aplinkoje sąvoką, nustato apsaugos priemones smurtą patyrusiems asmenims ir įpareigoja valstybės institucijas imtis veiksmų smurto prevencijai ir kontrolei. LR apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas įsigaliojo 2011 metų gruodį. Reikšmingiausias pokytis buvo tas, kad smurtas artimoje aplinkoje nebepriskiriamas privataus kaltinimo bylų kategorijai, todėl dėl tokių atvejų ikiteisminis tyrimas pradedamas privalomai.
Baudžiamasis kodeksas. Baudžiamasis kodeksas numato baudžiamąją atsakomybę už įvairias smurto formas, įskaitant smurtą prieš vaikus.
Taip pat skaitykite: Anykščių VTAS
Civilinis kodeksas. Civilinis kodeksas reglamentuoja tėvų valdžios įgyvendinimą ir numato galimybę apriboti ar atimti tėvų valdžią, jei tėvai netinkamai naudojasi savo teisėmis arba nepildo pareigų vaikų atžvilgiu.
Socialinių paslaugų įstatymas.
Vaiko Teisių Apsaugos Reformos Įtaka
2020 metų liepos 1 d. sukako dveji metai nuo vaiko teisių apsaugos reformos pradžios. Po 2 m. jau galima sakyti, kad abejonės dėl šios reformos buvo pagrįstos.
Smurto Artimoje Aplinkoje Problema Lietuvoje
Smurtas šeimoje (ar artimoje aplinkoje, kaip parašyta mūsų įstatymuose) - tai vyrų smurtas prieš moteris ir vaikus, vykstantis už uždarų durų, namų erdvėje, tai yra ten, kur visi turėtų jaustis saugūs. Tačiau, kaip rodo kreipimųsi į policiją dėl smurto šeimoje statistika, anaiptol taip nėra - 2019 m. policija gavo 53 075 prašymus apsaugoti moteris ir vaikus nuo sutuoktinio ar partnerio smurto. Būdinga, kad 2011 m. priėmus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, kreipimųsi į policiją kasmet didėjo dešimtimis tūkstančių, kol galų gale nusistovėjo apie 50 000. Akivaizdu, jog šio įstatymo priėmimas, jo veikimas atliepė labai konkretų ir aštrų visuomenės poreikį šalinti šią kraštutinę moterų diskriminacijos formą ir tapo svarbia lyčių demokratijos įtvirtinimo gaire.
Kaip matyti iš Prokuratūros 2012 metų veiklos ataskaitos, 2012 m. registruota 2 969 nusikalstamomis veikomis (3,7 proc.) daugiau nei 2011 m. Šį augimą daugiausia lėmė 2011 m. gruodžio 15 d. įsigaliojęs LR apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. 2012 m. Lietuvoje užregistruotos 82 492 nusikalstamos veikos, iš jų smurto artimoje aplinkoje nusikalstamos veikos sudarė apie 7 proc. visų registruojamų nusikalstamų veikų. Tačiau smurto atvejų - kur kas daugiau, nei pradėtų baudžiamųjų bylų (ikiteisminių tyrimų). Remiantis Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2013 metais gauta 21 615, 2014 m. - 29 339, o 2015 - daugiau nei 38 tūkst. iškvietimų dėl smurto artimoje aplinkoje, tačiau šie rodikliai tik auga: 2016 m. bendrasis pagalbos centras gavo 66433 pranešimus, iš kurių į 38177 atvejus buvo kviečiami policijos ekipažai.
Taip pat skaitykite: Kontroversijos dėl Vaiko teisių apsaugos įstatymo
VTAPĮ Kritika Ir Problemos
O štai tik priėmus VTAPĮ kilo didžiulė visuomenės pasipiktinimo banga, kurios nepavyktų paaiškinti „žemais minios instinktais“, kaip tai buvo bandoma daryti. Ir iš tiesų - socialiniuose tinkluose kilo tikra audra, prieita net prie raginimų susidoroti su Įstatymo autoriais. Tačiau visuomenės negalima laikyti „minia“, net jei protesto formos mums neatrodo priimtinos. Pastebėsime, jog nė vienas gilus visuomenės atodūsis, išreiškiantis teisėtą pasipiktinimą jos pažangą stabdančia tvarka, neapsiėjo be radikalų, savo veiksmais ir elgesiu diskredituojančių pačią protesto idėją ir to naujausias pavyzdys - pastarųjų savaičių įvykiai, prasidėję JAV. Tuo metu žmogaus teisių organizacijos suvienijo jėgas ir aktyviai pasipriešino puolimui - rengė protesto pareiškimus, kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą, reiškė paramą atskiriems parlamentarams ir pan. Protestų banga ilgainiui nuslūgo ir asmenis pavyko apginti, tačiau … problema išliko.
Su visa derama pagarba Įstatymo rengėjams - po dvejų Įstatymo gyvavimo metų kaip organizacija, teikianti pagalbą smurtą ir prievartą šeimoje patiriančioms moterims, turime konstatuoti, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas pragaru pavertė daugybės Lietuvos moterų gyvenimus ir buitį. Pabrėžiame - būtent tų moterų, kurios turi visus reikiamus įgūdžius ir kompetencijas pasirūpinti savo vaikais, kaip ir savarankiškas pajamas, tinkamą būstą ir sėkmingas profesines karjeras. Tačiau būtent taip bandoma spręsti vaikų gynimo nuo smurto šeimoje problemą - ne pašalinant ir drausminant smurtautoją, kaip to reikalauja tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai, o padarant jų motinas socialinių paslaugų įstatymo subjektais, t.y. Asociacija Vilniaus Moterų namai vėl ir vėl gauna pagalbos prašymus moterų, kurios kreipėsi dėl smurto artimoje aplinkoje, tačiau vietoje įstatymų garantuojamos apsaugos ir pagalbos susiduria su institucijų grasinimais atimti iš jų vaikus.
Vienu mums žinomu atveju atvejo vadybininkė informavo moterį trumpai drūtai „kol neišmoksi gražiai bendrauti su savo vyru, aš tave skųsiu vaikų teisėms“. Ir tai atvejis, kuomet ilgus metus buvo sistemiškai smurtaujama ne tik prieš moterį, bet ir prieš vaikus, o šiuo metu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl tėvo smurto prieš mažametį. Deja, atvejo vadybininkė turi visišką laisvę taip elgtis - VTAPĮ nenumato specialisto atsakomybės už nekompetentingą, perteklinį ir žalingą tiek moteriai, tiek vaikui elgesį. Dar vienai Vilniaus miesto SKPC klientei vaikų teisių tarnybos buvo iškeltas reikalavimas su 5 vaikais išsikelti iš 3 aukštų namo į 2 kambarių nuomojamą butą (?!), nes pasilikti namuose su smurtautoju „vaikučiams esą nesaugu“. Šiuo atveju taip pat buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl minimo piliečio smurto prieš mažametį, tačiau kreiptis į policiją ginant mažamečio interesus, prašyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl netinkamo tėvo valdžios daugkartinio naudojimo, suteikti paramą puikią karjerą turinčiai ir atsakingai 5 vaikus auginančiai moteriai, vaikų teisių tarnybai kažkodėl neatėjo į galvą.
Į mūsų išsakomą kritiką Įstatymo normoms, visų pirma, atvejo vadybos institutui, įprastai atsakoma minint „žmogiškąjį faktorių“, „psichologų stygių“ ir nepakankamą milijonų kiekį, metamą šiai, nuo pat pradžių šlubuojančiai ir žmogaus teises pažeidžiančiai reformai. Atsakingai pareiškiame - ydingas yra pats Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, nenumatantis institucijų darbo monitoringo mechanizmo ir neapibrėžiantis specialistų atsakomybės už perteklinį ir/ar neadekvatų poveikio priemonių taikymą, t. y. institucinis smurtas užkoduotas pačiame Įstatyme. Tiek Valstybinei vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, tiek socialinėms tarnyboms, vykdančioms atvejo vadybą, yra suteikti nepagrįstai platūs įgaliojimai kištis į asmeninį moterų gyvenimą, taip tarnyboms tampant įrankiu smurtautojui toliau kontroliuoti savo aukas, moteris ir vaikus. Kaip anksčiau cituotais atvejais, moterys priverstos gintis ne tik nuo smurtautojų, bet ir nuo grubaus valstybės įstaigų kišimosi į jų gyvenimą. Simptomiška, kad būtent smurtautojai lengvai atpažįsta sistemos ydingumą ir taip pat lengvai išmoksta ja pasinaudoti savo nedoriems tikslams pasiekti.
Ir kokia gi disocijuota visuomenė esame - būdami ES, ET ir JTO nariais ir įvairių konvencijų bei direktyvų subjektais, reguliariai atsiskaitydami tarptautinei bendruomenei už pasiektą moterų pažangą, nacionaliniais teisės aktais grubiai pažeidžiame tiek tarptautinius susitarimus, tiek savo pačių Konstituciją. Dar daugiau, VTAPĮ programuojamas asmens duomenų rinkimas ir išviešinimas prieš asmens (ir vėl moters!?) valią yra traktuotinas kaip Bendrojo duomenų apsaugos reglamento pažeidimas ir kiekvienu tokiu atveju byla prieš Lietuvą gali atsidurti Europos žmogaus teisių teisme.
Taip pat skaitykite: Kaip pasirinkti lovos apsaugą?
Siūlomi Sprendimo Būdai
Pirmas žingsnis, ekspertine nuomone, turėtų būti atvejo vadybos instituto pašalinimas iš Įstatymo teksto. Antra, turi būti sukurtas specialus reagavimo mechanizmas tuo atveju, kai nustatomas smurto prieš moterį šeimoje faktas. Šiuo atveju valstybės institucijų intervencija turi būti reglamentuojama išimtinai Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo, įtvirtinančio, jog smurtas šeimoje - nusikaltimas ir žmogaus teisių pažeidimas. Trečia, atsisakyti Socialinių paslaugų įstatymo nuostatų taikymo atskirčiai ar rizikos grupėms nepriklausantiems asmenims! Valstybės veiksmų logika turėtų įtvirtinti siekį sumažinti asmenų, priklausančių rizikai ir atskirčiai skaičių, sukuriant mechanizmą, kaip asmuo galėtų kilti visuomenės laiptais aukštyn ir įsitvirtinti šviesiojoje gyvenimo pusėje kaip veiksnus, atsakingas asmuo, galintis skirti visas jėgas ir asmenybės resursus bendro gėrio kūrimui. Šiuo metu yra gi būtent atvirkščiai - į socialinės atskirties ir rizikos Prokrusto lovą guldomi būtent veiksnūs, sąmoningi ir atsakingi piliečiai, kuriuos nederamai stigmatizuojant pažeidžiamos jų žmogaus teisės, Konstitucijos garantuojama teisė nepatirti nepagrįsto valstybės kišimosi į jų asmeninį gyvenimą ir tuo būdu užkertamas kelias adekvatiems abipusiu pasitikėjimu grįstiems mainams tarp valstybės ir piliečio.
Ketvirta, vaiko teisių apsaugos specialistai, socialiniai darbuotojai, o ypač atvejo vadybininkai ir mediatoriai, kol bus revizuoti jiems suteikti nepagrįstai platūs įgaliojimai, turi būti privalomai mokomi valstybės politikos pagrindų ir gauti būtinų žinių iš lyčių lygybės, moterų žmogaus teisių apsaugos ir įtvirtinimo (moterų pažangos skatinimo), smurto prieš moteris visuomenėje ir šeimoje priežasčių, dinamikos ir pasekmių sričių. Taigi, atvejo vadybos institutas turi būti taikomas išimtinai asmenims, priklausantiems atskirties ir rizikos grupėms, kurių atžvilgiu valstybė turi pozityvią pareigą prisiimti dalinę globą.
Teigiamos Įstatymo Pusės
Ginantis nuo pagrįstos kritikos Įstatymo autoriai nuolat pabrėžia, jog jo veikimo laike sumažėjo vaikų nužudymų. Būtent tai ir rodo, kad tam tikrai visuomenės grupei atvejo vadybos instituto taikymas yra pagrįstas ir turi pozityvios reikšmės. Tačiau dar kartą atkreipiame dėmesį į tai, kad negalima keletui procentų gyventojų tinkamų priemonių ekstrapoliuoti visai visuomenei.
Ir visgi nepaisant pirminių sunkumų, įstatymas veikia bei suteikia teisinę apsaugą nuo smurto. Įstatymas numato, kad artima aplinka yra tokia, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį. Būtina įsidėmėti, kad smurtas - tai ne vien fizinis asmens mušimas ir žalojimas. Įstatymas taip pat numato, kad policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą arba patys būdami to įvykio liudininkai, užfiksuoja duomenis apie smurto artimoje aplinkoje įvykį ir, nustatę nusikalstamos veikos požymius, pradeda ikiteisminį tyrimą, ir imasi priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas ikiteisminis tyrimas ir užtikrinta smurtą patyrusio asmens apsauga. Smurtą patyręs asmuo skundo neteikia. Numatytos ir apsaugos priemonės smurtą patyrusiam asmeniui: Kai taikomas įpareigojimas smurtautojui laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, jeigu jis gyvena kartu su smurtą patyrusiu asmeniu, policijos pareigūnai nedelsdami užtikrina smurtautojo išsikėlimą. Tais atvejais, kai, taikant įpareigojimą smurtautojui išsikelti, be priežiūros lieka vaikas, policijos pareigūnai apie tai praneša savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyriui.
Visuomenės Sąmoningumas Ir Atsakomybė
Ne tik pats nukentėjęs asmuo turėtų rasti jėgų nesitaikstyti su smurtu, apsaugoti save ir artimuosius, tačiau ir visuomenė turi būti akyla ir sąmoninga, neleisti klestėti paslėptam, nematomam smurtui ir pranešti apie nederamo elgesio atvejus teisėsaugai, kad būtų laiku užkirstas kelias skaudžioms nelaimėms.