Švenčiausiosios Trejybės doktrina yra viena pagrindinių ir svarbiausių krikščioniškosios teologijos koncepcijų, teigianti, kad vienas Dievas egzistuoja trijuose asmenyse: Tėvas, Sūnus (Jėzus Kristus) ir Šventoji Dvasia. Ši doktrina yra kertinis krikščioniškosios teologijos akmuo, kuris moko, kad vienas Dievas egzistuoja trijuose asmenyse - Tėve, Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje. Nors šie trys asmenys yra atskiri asmenys, jie nėra trys dievai, bet yra vienos dieviškosios esmės arba prigimties. Tai reiškia, kad kiekvienas iš Trejybės asmenų yra pilnai Dievas, tačiau nėra trys atskiri dievai, bet vienas Dievas.
Trejybės samprata
Sąvokos „Trejybė“ tiesiogiai Biblijoje nerandame, bet ji puikiai apibūdina mūsų Dievą. Šventajame Rašte Dievas pristatomas kaip Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia ir kartu visuomet pabrėžiama, kad egzistuoja tik vienas ir vienintelis Dievas. Sūnus (Jėzus) yra Dievas. Tėvas yra Dievas. Šventoji Dvasia yra Dievas. Tai jokiu būdu nereiškia, kad egzistuoja trys Dievai. Trejybė - tai vienas Dievas trijuose asmenyse. Dėl mūsų netobulumo ir ribotumo kartais pasidaro sunku tai suvokti. Pati Trejybės esmė neprieinama žmogiškam supratimui, o tuo labiau paaiškinimui. Dievas yra žymiai didesnis nei mes, neaprėpiamas, todėl mes negalime tikėtis, kad galėsim iki galo Jį suprasti.
Galime pabandyti netradiciškai paaiškinti Trejybę. Kaip pavyzdį pasitelkime vandenį (H2O). Juk egzistuoja kelios vandens būsenos: vanduo, ledas ir garai. Išorinės jo formos labai skiriasi, bet esmė ir formulė ta pati - H2O. Trejybės asmenys neužsisklendę savyje; kiekvienas jų visiškai atsigręžęs į kitus du. Gailestingumo ir begalinės meilės Tėvas yra nelygstamai pirminė versmė, iš kurios trykšta visa dievystė. Sūnus yra atvaizdas arba Žodis, atspindintis ir tobulai išreiškiantis Tėvą. Šventoji Dvasia yra ryšys, jungiantis Tėvą ir Sūnų. Asmuo, išreiškiantis abipusę jų meilę.
Pagrindiniai Trejybės doktrinos principai
Dievas yra vienas: Krikščionybė išpažįsta, kad yra tik vienas Dievas, kuris yra amžinas, visagalis, visur esantis ir tobulas. Tai yra monoteistinė religija, pagrįsta žydų tradicija, kuri teigia: „Klausyk, Izraeli, Viešpats, mūsų Dievas, yra vienas Dievas“ (Įst 6, 4).
Dievas egzistuoja trijuose asmenyse: Nors Dievas yra vienas, krikščioniškasis tikėjimas skelbia, kad Dievas egzistuoja kaip trys skirtingi asmenys - Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Kiekvienas iš šių asmenų yra pilnai Dievas ir dalyvauja dieviškame darbe. Tačiau jie nėra trys atskiri dievai (politeizmas), o vienas Dievas, turintis tris asmenis.
Taip pat skaitykite: Auklių įvertinimas
Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra lygūs ir amžini: Trejybės asmenys yra lygūs savo dieviškumu ir amžini, tai reiškia, kad nė vienas iš jų nėra sukurtas, jie egzistuoja nuo amžinybės. Tėvas nėra vyresnis už Sūnų ar Šventąją Dvasią. Visos trys asmenybės yra vienos dieviškosios esmės dalis.
Kiekvienas asmuo atlieka skirtingas funkcijas: Nors visi trys asmenys yra vienas Dievas, kiekvienas iš jų atlieka tam tikras skirtingas funkcijas arba vaidmenis dieviškame plane:
- Tėvas yra laikomas kūrėju, kuris sukūrė pasaulį ir visatą.
- Sūnus (Jėzus Kristus) įsikūnijo, kad atpirktų žmoniją nuo nuodėmių ir suteiktų išganymą per savo mirtį ir prisikėlimą.
- Šventoji Dvasia atlieka šventinimo ir dieviškos buvimo funkciją tikinčiųjų gyvenime, suteikdama dvasines dovanas, padėdama suprasti Dievo valią ir vadovaujant Bažnyčiai.
Istorinė Trejybės doktrinos raida
Naujojo Testamento šaknys
Trejybės doktrina nėra tiesiogiai išreikšta Biblijoje kaip žodis „Trejybė“, tačiau Šventajame Rašte yra daug nuorodų į Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios veikimą kartu. Pavyzdžiui, Jėzaus krikštas aprašo, kaip Tėvas kalba iš dangaus, Sūnus yra krikštijamas, ir Šventoji Dvasia nusileidžia kaip balandis (Mato 3, 16-17). Taip pat Jėzus liepė savo mokiniams krikštyti „Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu“ (Mato 28, 19).
Teologiniai ginčai ir susirinkimai
Ankstyvoji Bažnyčia susidūrė su daugybe iššūkių dėl teisingo Trejybės supratimo. Viena iš pagrindinių erezijų buvo arijonizmas, kuris teigė, kad Kristus buvo sukurtas Dievo tvarinys ir todėl nebuvo lygus Dievui Tėvui. Reaguodama į šiuos ginčus, Bažnyčia surengė kelis ekumeninius susirinkimus.
- Nikėjos susirinkimas (325 m.) pasmerkė arijonizmą ir paskelbė, kad Kristus yra „vienos substancijos“ (homoousios) su Tėvu, t. y., lygus ir amžinas Dievas.
- Konstantinopolio susirinkimas (381 m.) dar labiau išplėtojo Trejybės doktriną, įtraukdami Šventosios Dvasios dieviškumą.
Bažnyčios Tėvų įtaka
Bažnyčios Tėvai, tokie kaip Šv. Atanazas, Šv. Bazilijus Didysis, Šv. Grigalius Nazianzietis ir Šv. Augustinas, atliko svarbų vaidmenį formuojant ir gilinant Trejybės supratimą. Jie aiškino, kad nors Trejybės asmenys yra atskiri pagal savo asmenybes (hipostazes), jie yra vienos esmės ir vienodai dalyvauja dieviškame darbe.
Taip pat skaitykite: Gimdymas Santaros klinikose: pasiruošimas
Pagrindiniai Trejybės doktrinos tekstai
- Mato evangelija 28, 19: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones: krikštykite juos Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu.“
- Jono evangelija 1, 1-2: „Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą.“ Ši ištrauka aiškiai nurodo Kristaus, kaip Dievo Žodžio (Logos), dieviškumą ir jo vienybę su Tėvu.
- 2 Korintiečiams 13, 13: „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendravimas tebūna su jumis visais.“ Čia apaštalas Paulius nurodo visus tris Trejybės asmenis, pabrėždamas jų svarbą tikinčiųjų gyvenime.
- Jono evangelija 14, 16-17:„Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kad jis liktų su jumis per amžius - Tiesos Dvasią, kurios pasaulis negali priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse.“
Trejybės doktrinos reikšmė
Teologinė svarba
Trejybės doktrina yra esminė krikščioniškajai teologijai, nes ji apibrėžia Dievo prigimtį ir santykius tarp Dievo ir žmonijos. Krikščionybė išsiskiria iš kitų monoteistinių religijų (pvz., judaizmo ir islamo) tuo, kad išpažįsta vieną Dievą trijuose asmenyse.
Išganymo supratimas
Trejybės doktrina taip pat padeda suprasti išganymo planą: Tėvas siuntė Sūnų išgelbėti žmoniją, o Šventoji Dvasia veikia žmonių širdyse, kad jie galėtų priimti išganymą ir gyventi šventą gyvenimą.
Bažnyčios liturgija
Trejybės doktrina yra glaudžiai susijusi su krikščioniškosios Bažnyčios liturgija ir sakramentais. Krikštas ir palaiminimai atliekami „Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu“, o kiekvienoje mišiose Trejybė pagerbiama maldose ir giesmėse.
Trejybės paslapties gilinimas
Tiesa, kad Dievas yra vienas trijuose asmenyse, sudaro giliausią mūsų tikėjimo paslaptį. Savo protu mes pažįstame Dievą ne betarpiškai, bet tik per kūrinius. O kūriniuose Dievas reiškiasi savo prigimtimi, kuri tėra viena, ir savybėmis, kurios bendros visiem trim Dievo asmenims. Todėl visiškai neįmanoma vien tik protu suprasti, kad Dieve yra trys asmenys. Juo labiau, kad ir mūsų Dievo pažinimas yra gana netobulas.
Nors po Apreiškimo žinome, kad Dieve yra trys asmenys, tačiau šios tiesos mūsų protas niekuomet neįstengs suprasti iki galo. Bet tuo nėra ko stebėtis. Juk tas, kurio esybė yra ribota, negali apimti To, kurio esybė neturi jokių ribų. Tiek daug paslapčių randame aplink mus esančiuose ir menkesniuose už mus kūriniuose, tai ką jau besakyti apie patį Kūrėją?
Taip pat skaitykite: Humoras apie darželį
Savaime aišku, jog prieštaraujame tiesai tvirtindami, kad tas pats dalykas yra vienas ir drauge trys. Juk kas vienas, tai ne trys, o kas trys, tai ne vienas. Bet kai sakome, jog Dievas yra vienas, o dieviškieji asmenys trys, tai mes anaiptol netvirtiname, kad Dievas yra vienas ir drauge trys Dievai; arba kad yra trys dieviškieji asmenys ir drauge vienas asmuo. Viena Dieve yra prigimtis, o trys - asmenys. Prigimtis ir asmuo visai ne tas pats dalykas.
Kad tai geriau suprastume, prisiminkime, kad yra būtybių, kurios turi prigimtį, bet neturi asmens. Tai neprotingos ir drauge netobuliausios būtybės, Pavyzdžiui, akmenys, augalai, gyvuliai. Yra būtybių, kurios turi vieną prigimtį ir vieną asmenį. Tai protingos ir daug tobulesnės būtybės - žmonės ir angelai. Tobuliausioje Būtybėje - Dieve yra viena prigimtis, bet asmuo ne vienas, o trys.
Šv. Augustino įžvalgos
Remdamiesi Apreiškimu, Bažnyčios Tėvai ir daktarai stengėsi atidžiai įsigilinti į Švč. Trejybės paslaptį. Ypač giliai ją įžvelgė šv. Augustinas. Kadangi žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (žinoma, ne savo kūnu, bet siela), jis, pasiremdamas žmogaus sielos galiomis, protu ir valia, stengėsi bent priartėti prie Švč. Trejybės paslapties. Daug jam čia padėjo tai, kad antrasis Švč. Trejybės asmuo, Dievas Sūnus, Šventajame Rašte vadinamas taip pat ir Žodžiu (suprantama, ne garsiniu, bet dvasiniu Žodžiu). Taigi šv. Augustinas galvojo teisingai: prieš žodžiui išeinant iš mūsų burnos, mūsų prote turi pirmiausia gimti tą žodį išreiškianti sąvoka. Kol tokios sąvokos neturime, negalime kalbėti. Kad ištartume žodį „žmogus“, turime pirma protu suprasti, kas yra žmogus, kitaip sakant, turime pirma sukurti savo prote žmogaus sąvoką, kurią galime vadinti dvasiniu žodžiu. Jis yra pirmesnis už tą, kurį ištariame lūpomis. Mūsų sąvokos arba dvasiniai žodžiai yra netobuli, skurdūs, negyvybingi. Ne taip yra su Dievu. Jo Žodis yra Jo tobuliausios būtybės turinys, pats Dievas, tikrasis gyvojo Dievo gyvasis Sūnus. Todėl Šventajame Rašte sakoma: „Pradžioje buvo Žodis.
Stengdamasis bent kiek paaiškinti trečiojo Švč. Trejybės asmens, Šventosios Dvasios, kilmę, šv. Augustinas pažvelgė į kitą mūsų sielos galią - valią arba meilę. Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus myli vienas kitą. Ši meilė yra tokia tobula, jog ji pasireiškia kaip trečiasis Švč. Trejybės asmuo, Šventoji Dvasia. Ji kyla drauge iš Tėvo ir Sūnaus, kaip kad Tėvas ir Sūnus kartu myli vienas kitą. Ji yra Tėvo ir Sūnaus, kaip atskirų asmenų, dieviškos meilės ryšys ir vienybė.
Dėkingumas ir garbinimas
„Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“, - sako šv. Paulius (Ef 2, 19). Apaštalas šv. Jonas pareiškia: „Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Juk iš tikro, jeigu nežinotume, kad Dieve yra daugiau negu vienas asmuo, manytume, kad mus atpirko ir pašventė ne pats Dievas, bet koks nors Jo atsiųstas angelas. O tai būtų netiesa. Kita vertus, mums nebūtų taip aišku, koks neapsakomai šventas ir teisingas yra Dievas, ir kaip Jis be galo mus vertina ir myli. „Dievas taip pamilo pasaulį, - sako Viešpats Jėzus, - jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ (Jn 3, 16) Bažnyčia savo maldose kalba: „O neapsakoma meilės didybe! Vos tik gimstame, tuojau esame pakrikštijami vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Nuodėmių atleidimą bei visokius palaiminimus gauname irgi Švč. Trejybės vardu. Savo maldas siunčiame Dievui Tėvui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris su Dievu Tėvu ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius.
Iš vieno Dievo Švč. Trejybėje juk kyla viskas, ką turime ar galime turėti, ir kas esame. Tad savaime aiški didžiausio dėkingumo pareiga. Ne veltui šv. Paulius dažnai ragina krikščionis: „Būkite dėkingi.“ (Kol 3, 15) „Dėkokite visuomet ir už visa.“ (Ef 5, 20) Niekas nėra ir negali būti toks tobulas, kaip vienas Dievas Švč. Trejybėje. Todėl pati dalykų esmė reikalauja, kad mes Jį labiausiai gerbtume ir garbintume. Kad galėtume lengviau atlikti šią pareigą, Bažnyčia yra sudariusi trumputę, bet labai gražią maldelę: „Garbė Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai.“ Be abejo, visi ją mokame atmintinai. Tik turime neužmiršti dažniau ją kalbėti ne vien tik lūpomis, bet ir visa širdimi. Švč. Trejybei garbinti labai tinka taip pat tie žodžiai, kuriuos tariame žegnodamiesi.
Labai derėtų, kad tą dieną švęstume su apvalytomis nuo nuodėmių širdimis ir pasikviestume į jas Viešpatį Jėzų šv. Komunijoje! „Būkite šventi, … nes aš esu šventas!“ - sako mums pats Dievas, vienas Švč. Trejybėje (Kun 11, 44-45). „Amžių Karaliui, nemirtingajam, neregimajam, vieninteliam Dievui tebūna garbė ir šlovė per amžių amžius! Amen.“ (1 Tim 1, 17)
Švč. Trejybės vaizdavimas ikonografijoje
Ikonografijoje pirmaisiais krikščionybės amžiais Švenčiausioji Trejybė buvo vaizduojama kaip trikampis arba kaip trys sujungti apskritimai, Bizantijos Tradicijoje - kaip iš debesų išnirusi ranka (Dievas Tėvas), kryžius (Dievas Sūnus) ir balandis (Dievas Šventoji Dvasia). Nuo 12 a. Švenčiausiosios Trejybės asmenys vaizduojami kaip žmonės ar angelai. Antropomorfinis vaizdavimas grindžiamas Biblija: Dievas Sūnus - nukryžiuotas arba kryžių laikantis Kristus - paveikslo kairėje, sėdintis Dievo Tėvo - seno ilgabarzdžio Tėvo - dešinėje, virš jų paveikslo centre balandis - Šventoji Dvasia. Rusų ikonografijoje Švenčiausiosios Trejybės vaizdavimas perimtas iš Bizantijos Tradicijos: Švenčiausioji Trejybė išreiškiama trijų angelų grupe.
A. Rubliovo ŠVČ. švč. Trejybės ikona pripažinta kanonu švč. būdus. Medžiagą surinko ir dėstė br. Iš italų kalbos vertė br.
Rubliovo ikona
Rubliovo ikona yra visų ikonų ikona. paslaptis. Vienas pasakojimas byloja, kaip Šv. ir troško ją suvokti. ant pajūrio smėlio. duobelę, išraustą pakrantėje. duobelę. Šv. Tai pasakęs, berniukas pranyko, o Šv.
A.Rubliovui buvo pavesta nutapyti centrinę ikoną. dabar yra muziejuje, taigi, ji išimta iš savo konteksto. savo vietą Bažnyčioje ir liturgijoje. ikona. - Sekmines dažniausiai simbolizuoja švč.Trejybė. šventė įvesta XIV a., o Rytų Bažnyčioje tokios šventės nėra. tampriai susietos.
- 2. 3. būtų viena). asmeninis garbinimas. Šie dalykai nulemia bažnyčios architektūrinį dekoravimą. panašu. Joje nėra to, kuris žiūri, pati ikona žiūri į tave. buvo gerai žinomas, bet dar nebuvo kanoniškai apibudintas. angelais, bet konkrečios, kanoninės, nebuvo. modeliai, panašūs siužetai. būdingus elementus.
Ikonos elementai
centre yra Kristus. pavaizduoti simboliai nurodė, kad tai yra Kristus. nei kitų dviejų angelų. Kitos dvi figūros yra tik angelai.
išraiška rodė santykius tarp jų. visais turimais. palikdamas tris vienodo dydžio angelus. mus, bet žvelgia į kairįjį angelą. ikonografijoje vaizduojamo Kristaus rūbus. skirtingus, tik jiems charakteringus rūbus. angeluose pabrėžti jų skirtingumą. formos su langeliu į rytų pusę. Viršuje stovi taurė. šios scenos elementai, dabar jau nevaizduojami. į šv.Rašto įvykius, dabar yra kiek pakeistas, supaprastintas. ikonografijos keliu, tik viską apjungia. kažką naujo ir originalaus. ištikimai saugo palikimą. kalba. tradiciją ir pateikė visiems suprantamojoje formoje. iki jo niekas nepajėgė. tarp trijų asmenų, ir išskirtinius momentus kiekviename asmenyje. tai darė pagal šv.Rašto pasakojimą, kurį paėmė kaip simbolį. tos pačios prigimties. judesiai (poza) ir rūbai. figūra vilki romėniškais rūbais, skiriasi tik jų spalvos. asmenyse.
- pagrindinis angelas yra kairėje žiūrintis į Kristų. viduriniojo ir dešiniojo angelo galvos palenkimas. Tėvas. pradžia - tai angelas esantis kairėje. visus atveda pas Tėvą, kurio niekas nėra matęs. ir rūbais. palinkę link jo. Apie Tėvą byloja ir namai, esantys fone virš jo.
- Sūnus (Jėzus). raudona su auksine juosta, o apsiaustas - tamsiai mėlynas. yra tas, kuris tapo žmogumi. yra jautuko galva. nėra apreikštas. iš jos santykio su Sūnumi ir Tėvu. per veikimą. Dešinysis angelas yra palenkęs galvą link Tėvo. jo. kuriomis jis veikia. mėlynos spalvos, tik Dvasios apsiaustas yra žalias. yra žalios, nes Rusijos liturgijoje žalia yra Sekminių spalva. Rusijoje Sekminėms viskas yra puošiama žaliomis šakelėmis. uola. vandens šaltinis - Šv.Dvasia. simbolizuoja dieviškus piligrimus. pjedestalų (taip kaip šioje ikonoje yra angelai). vadinamas “išpažinties, susitaikymo langeliu”. langelį galima buvo pamatyti. tas relikvijas paliesti. kad presbiterija būtų atsukta į rytus. taip pat rodo į rytus. altorius. kartu simbolizuoja ir taurę, ir pateną. galva. celebruojantis Kristus. perspektyva. Dešine ranka rodo į Šv.Dvasią. Tėvą, ir į Dvasią. Šv.Dvasią ir tarsi jai kažką sako. Šv.Dvasią (ikonos centras yra judantis, nuolat kintantis). stalo esanti taurė su auka.
Šventosios Dvasios vaidmuo
Šį sekmadienį, kai kalbame apie Švenčiausiosios Trejybės paslaptį, niekaip neapsieisime neprisiminę Šventosios Dvasios vaidmens tikinčiojo gyvenime. Lygiai taip pat Šventoji Dvasia mums padeda geriau suvokti tikėjimo paslaptis: tai, ką jau, atrodo, žinome ir, drauge, be ko niekaip negalime gyventi. Šventoji Dvasia veikia, skatindama mus įsigilinti į mūsų būties gelmes, atsisakant paviršutiniškumo ir besąlygiško pritarimo. Šventosios Dvasios mes esame skatinami tapti „mąstančiais“ žmonėmis. Tik apmąstant save, įmanoma pakilti ir į aukštesnių paslapčių suvokimą.
Dvasios buvimas ir jos prasmė. Šventoji Dvasia - tai trečiasis Švenčiausios Trejybės asmuo. teiginys daug ką paaiškina. Jis nėra vienišas Dievas, kuriam rūpi tik jis pats. jungianti savyje ir gimimą, ir pažinimą, ir meilę. Sūnų išreiškia visą save. paklusdamas Jo valiai, nieko sau nepasilikdamas. galo pažinti. patenkiname savo savimeilę. tobulai suvienijanti Tėvą ir Sūnų. kuriuo tėvas atsiveria Sūnui, o Sūnus - Tėvui. per Šventąją Dvasią duota kiekvienam žmogui.