Vaikystė - tai metas, kuris kiekvienam žmogui palieka neišdildomą įspūdį. Tai laikas, kai formuojasi mūsų asmenybė, vertybės ir požiūris į pasaulį. Nors vaikystės prisiminimai dažnai apgaubti nostalgijos ir šilumos, svarbu pažvelgti į juos kritiškai ir išsiaiškinti, kiek jie yra tikslūs, kaip jie gali būti iškraipomi ir kokią įtaką jie daro mūsų tolesniam gyvenimui. Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairius vaikystės prisiminimų aspektus, remdamiesi moksliniais tyrimais ir asmeninėmis patirtimis.
Prisiminimų tikslumas ir iškraipymai
Ar mūsų vaikystės prisiminimai yra tikslūs? Pasirodo, dažniausiai jie būna gana tikslūs - ypač jei įvykiai, kuriuos prisimename, yra baisūs ar skausmingi. Tačiau kartais mūsų atmintyje įstringa ir išgalvoti įvykiai.
Vaikų psichologė Carole Peterson, kuri specializuojasi ankstyvosios vaikystės atminties srityje, sako, kad mūsų prisiminimai nėra nepriekaištingi, ir tiek vaikai, tiek suaugusieji gali prisiminti įvykius ne visai tiksliai. „Bet kokio amžiaus žmonių prisiminimai gali būti iškreipti“, - teigia C. Peterson. „Tai būdinga ne tik ankstyviesiems prisiminimams. Visais amžiaus tarpsniais esame jautrūs įtaigai, nors tiesa, kad jaunesni vaikai yra jautresni nei vyresni vaikai ar suaugusieji“.
Tyrimais nustatyta, kad žmonės dažnai pamiršta įvykius gana greitai po to, kai jie nutiko, ypač jei tie įvykiai buvo įprasti. Žurnale „Psychological Science“ paskelbtame 2020 m. tyrime mokslininkai nustatė, kad žmonės realaus pasaulio įvykius prisimena rečiau, kai nuo jų praeina daugiau laiko. Praėjus daugiau laiko prisiminimai taip pat tampa mažiau detaliais. Tačiau komanda taip pat pastebėjo, kad kai dalyviams pavykdavo sėkmingai prisiminti įvykį, jie 93-95 proc. atvejų buvo tikslūs, nesvarbu, kiek laiko buvo praėję.
2011 m. žurnale „Child Development“ paskelbtame tyrime C.Peterson su kolegomis apklausė 4-13 metų amžiaus vaikus apie jų pirmuosius prisiminimus - ir po dvejų metų juos apklausė dar kartą. Tyrėjai nustatė, kad „labiau tikėtina, jog išliks emocijų kupini įvykiai“. Be to, jei vaiko prisiminimai buvo aiškūs - pavyzdžiui, susisteminti ir chronologiškai išdėstyti - buvo didesnė tikimybė, kad jie bus įstrigę atmintyje.
Taip pat skaitykite: Auklių įvertinimas
C. Peterson tyrimų metu taip pat nustatytas stiprus ryšys tarp emocijų ir tikslaus įvykių prisiminimo. Pavyzdžiui, jei įvykis yra ypač sukrečiantis ar skausmingas, prisiminimas dažnai būna kokybiškesnis. Tai patvirtina 2015 m. atliktas tyrimas, kuriame tyrėjai apklausė ikimokyklinio amžiaus vaikus apie susižalojimą, dėl kurio jiems prireikė gydymo ligoninėje. Vėliau, praėjus dešimtmečiui, jie tyrė, ką paaugliai prisiminė apie vaikystėje patirtą traumą. Tyrėjai taip pat apklausė suaugusiuosius, kurie buvo traumų liudininkai. „Paaugliai nepaprastai tiksliai prisiminė šių labai ankstyvų emocingų ir svarbių įvykių detales, - nurodo C.Peterson. - Tai mus nustebino“.
Kai kuriais atvejais žmonėms - ypač vaikams - gali susiformuoti klaidingi prisiminimai arba ryškūs prisiminimai apie įvykius, kurių niekada nebuvo. Vokiečių psichiatro Michaelio Lindeno 2013 m. išleistoje knygoje „Hurting Memories and Beneficial Forgetting“ teigiama, kad dideli socialiniai lūkesčiai gali lemti klaidingų prisiminimų atsiradimą vaikams, kurie išmoksta reaguoti taip, kaip iš jų tikimasi. Šie klaidingi prisiminimai gali būti nepaprastai tikroviški ir detalūs, todėl juos sunku atskirti nuo tikrų prisiminimų.
2011 m. žurnale „Medical Hypotheses“ paskelbtame tyrime bandyta nustatyti, kodėl atsiranda klaidingi prisiminimai. Tyrėjai teigė, kad „klaidinguose prisiminimuose ryškus emocinis skatinimas“, ir pridūrė, kad „emocijos gali užgožti arba išstumti abejonę dėl klaidingo prisiminimo“. Tyrimo autoriai taip pat pažymėjo, kad „įtaigumas“ (angl. „suggestibility“), atrodo, yra pagrindinis klaidingus prisiminimus nulemiantis veiksnys.
Daugelio žmonių ankstyvieji prisiminimai yra banalūs, paviršutiniški arba abstraktūs. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad esame linkę aiškiau prisiminti emocinius įvykius, kiek tikėtina, kad šie paprastesni prisiminimai bus tikslūs?
2017 m. C.Peterson paskelbė tyrimą, kuriame 4-9 metų amžiaus vaikai iš pradžių prisiminė savo pačius ankstyviausius prisiminimus, o po aštuonerių metų jų vėl buvo klausiama apie juos. „Turėdami keletą labai bendrų užuominų, jie prisiminė daugumą - bet ne visus - įvykius, tačiau konkretus paminėtas turinys dažnai skyrėsi“, - sakė C. Peterson. Vaikai, kurie pirmos apklausos metu buvo 6 metų ir vyresni, antrosios apklausos metu pasakojo apie įvykius per daug neprieštaraudami jaunesnėms savo versijoms, tačiau skyrėsi tai, apie ką jie pasirinko kalbėti, pastebėjo C. Peterson. „Pavyzdžiui, pasakodami apie konkrečią išvyką su stovyklavimu, jie dažnai apibūdindavo skirtingus komponentus. Tačiau vaikai, kuriems pirminio interviu metu buvo 4 ar 5 metai, daug dažniau prieštaravo tam, ką pasakojo anksčiau“.
Taip pat skaitykite: Gimdymas Santaros klinikose: pasiruošimas
Vaikystės amnezija
Ar kada bandėte atsiminti savo ankstyvąją patirtį, kai jums buvo vos metai ar dveji? Mokslininkai atliko išsamų tyrimą su žmonėmis, kurie teigė atsimenantys save dar su vystyklais ar gulinčius kūdikių vežimėlyje. Jie turėjo detaliai papasakoti savo patirtį, o ši buvo ištirta, pasitelkus lingvistinę informaciją analizuojančią programinę įrangą. Atlikus išsamią analizę, visi dalyvių pasakojimai buvo sugrupuoti į fiktyvius ir galimus atsiminimus iš ankstyvos bei vėlesnės vaikystės. Prie fiktyvių buvo priskirti pasakojimai iš ankstyvos vaikystės: kaip tėvai dalyvius vežiojo vežimėlyje, sodino į kūdikiams skirtą kėdutę, keitė sauskelnes, taip pat kaip jie pradėjo žengti pirmuosius žingsnius ar tarti pirmuosius žodžius.
Šis žmogaus nesugebėjimo prisiminti savo ankstyvos vaikystės fenomenas netgi turi specialų pavadinimą: vaikystės amnezija. Vidutiniškai ji nutinka, sulaukus 3,5-6 metų - apie viską, kas nutiko anksčiau, galime sužinoti tik iš kitų. Tai nereiškia, kad vaikai nemoka atsiminti, - atsiminimus jie gali išlaikyti daug mėnesių ir tik vėliau, suaugdami, juos praranda.
Pastaraisiais metais mokslininkai pradėjo suprasti, kas vyksta žmogaus smegenyse vaikystės amnezijos metu. Panašu, kad suaugtų, smegenims tenka vaikystės priminimus ištrinti.
Garsusis 1991 metų tyrimas pademonstravo, kad puspenktų metų amžiaus vaikai neblogai atsiminė apsilankymą Disney World ir po pusmečio, ir po pusantrų metų. Paaiškėjo, kad netgi šešių mėnesių kūdikiai, praėjus dviem trims savaitėms po paskutinio kontakto, atsimena, kaip elgtis su žaisliuku. Vėliau nustatyta, kad sulaukę maždaug šešių metų, vaikai pamažu pradeda pamiršti, kas su jais nutiko anksčiau. Psichologės Dana Van Abbema ir Patricia Bauer parodė, kad jeigu 5,5 metų vaikai atsimena daugiau nei 80% įvykių nutikusių, kai jiems buvo trys metai, tai 7,5 metų amžiaus vaikai prisimena jau mažiau nei 40%.
Šis darbas parodė, kad anksčiau vaikystės amnezija buvo aiškinama neteisingai: pirmaisiais gyvenimo metais vaikai gali formuoti prisiminimus ir jais naudotis. Tačiau paskui tuos įvykius pamiršta ir, panašu, tai įvyksta visai ne taip, kaip suaugusiems, kai šie nebepamena senų įvykių. Tada iškelta prielaida, kad ilgalaikių atsiminimų formavimuisi reikia kalbos ir savojo „aš“ suvokimo - tai yra, to, ko mažiems vaikams trūksta. Kaip aiškina psichologas Stevenas Reznickas, norint atsiminti, tarkime, jaunesniojo brolio ar sesers gimimą, vaikas jau turi suvokti „brolio/sesers“, „ligoninės“, „vaikiškos lovelės“ ir panašias sąvokas - tai yra, operuoti daugmaž tokiomis pat kategorijomis, kokiomis operuos ir po daugelio metų, prisimindamas šį įvykį. Tokių sąvokų žodynas susikaupia ne per pirmuosius penkis gyvenimo metus.
Taip pat skaitykite: Humoras apie darželį
Per pirmuosius du gyvenimo dešimtmečius žmogaus smegenys kinta labai aktyviai. Iki pat paauglystės pradžios smegenyse vyksta nuolatinis elektrinių smegenų signalų kelių vystymasis, - grubiai tariant, jos tampa vis pralaidesnės. Šiuo metu tarp neuronų taip pat randasi daugybė naujų jungčių - vaikai jų turi daugiau, nei senukai, todėl vaikystėje taip greitai ir tiek daug išmokstame.
Kaip sako Bauer, žymi atminties vystymosi ekspertė, už šį gebėjimą mokytis tenka sumokėti. Kadangi pirmaisiais gyvenimo metais atsiminimus kuriančios ir saugančios smegenų sritys tebesivysto, jos negali atsiminimų formuoti taip pat, kaip tai atlieka suaugusiųjų smegenys. Taigi, nors pirmųjų trijų - pusketvirtų gyvenimo metų įvykiai atmintyje ir išlieka, jų „įrašai“ mažiausiai stabilūs ir augant lengviausiai pamirštami.
Tyrimai rodo, kad žmonės iš ankstyvos vaikystės gali atsiminti ką nors, pateikus užuominą - tam tikru laiku išvilioti prisiminimą, susijusį su kokiu nors žodžiu, objektu (pavyzdžiui, namais) ar vieta. Tačiau vargu ar galima tikėtis, kad šie epizodai liks neiškraipyti - negana to, iš dalies juos, tikėtina, sugalvojame patys.
Mokslas iki šiol vaikystės amnezijos fenomeno galutinai paaiškinti negali, o ir daugelis psichologų tvirtina, kad pats terminas pasenęs. Geriausi dabartiniai aiškinimai vis viena yra veikiau hipotezės, nei patvirtinti faktai. Mokslininkai šia sritimi domisi vis labiau ir gali būti, artimiausioje ateityje rasis naujų paaiškinimų, kodėl taip blogai pamename vaikystę (o gal ir būdų šiuos paslėptus prisiminimus „iškrapštyti“ iš smegenų).
Vaikystės prisiminimų įtaka asmenybei
Ir visgi svarbu suprasti, kad nors vaikas pirmuosius savo metus kažin ar atsimins, jie paveiks jo asmenybės ir elgesio formavimąsi - paradoksalu, bet tai, ką pamirštame apie praeitį, veikia mūsų ateitį. Vaikystė yra vertybė ir ją reikia saugoti. Ji mums primena nerūpestingas, linksmas dienas, padeda pažvelgti į savo suaugusio žmogaus gyvenimą kitokiomis akimis.
Aleksandros Fledžinskaitės-Kašubienės-Kasubos autobiografinėje knygoje „Tiksintis vaikas“ atskleidžiamas daugialypis vaiko pasaulis, Aleksandros, būsimos menininkės, gyvenimo dienos nuo ankstyvosios vaikystės iki devynerių metų. Į pasaulį žiūrima vaiko akimis, tiksliau, jau suaugusiojo, buvusio vaiku, akimis. Esminė vaikystės spalva - meilė, kurios apgaubta augo mažoji Aleksandra: „Meilė, dėmesys ir supratimas, kurių sulaukdavau, švelnino šiurkščius gyvenimo smūgius, ir negaliu savęs įsivaizduoti augančios palankesnėje aplinkoje nei ta, kurioje gimiau“. Visa knyga yra tos meilės aplinkos paliudijimas. Apskritai knygą galima perskaityti ir kaip puikų pavyzdį, kone vadovėlį, kaip auginti vaikus, jų per daug nespaudžiant, bet ir gebant kūrybiškai nustatyti ribas, sudrausminti. Tėvai, o ir parinktos išsilavinusios auklės mokėjo būti griežti ir kartu laisvi, žaismingi.
Laisvė veikti, daryti ką nori, suaugusiųjų pasitikėjimas (tėvų, senelės, auklių ir kitų) atsiminimuose fiksuojamas ne kartą. „Smiltynėje atsivėrė suvokimo durys“, - taip iš laiko perspektyvos įvertinamos dienos, praleistos senelės vasarvietėje netoli Akmenės. Smalsiomis akimis žvelgdama į pasaulį mergaitė pastebi mažiausias jo detales - ir jos vaikui pasako svarbių dalykų: arklys rupšnoja žolę, „o gilus prislopintas prunkštimas liudija jo pasitenkinimą“; išvyka į Akmenės turgų „atvėrė pasaulio, esančio už mūsų namų anklavo ribų, neaprėpiamybę“.
Tačiau pats netikėčiausias prieš skaitytojo akis atsiveriantis vaikystės pajautų aspektas - kūniškumas, intymumas, apie kurį nesibijoma kalbėti atvirai ir paprastai. Ir todėl - įtikinamai. Tai pati intymiausia autobiografinė vaikystės istorija lietuvių literatūroje. Gal tai lemia pati autorė, ypatinga menininkė - jos asmuo, gyvenimo kontekstai, pagaliau, juk tekstas rašytas Niujorke - atvirame visiems pasaulio vėjams mieste. O gal galėjimas kalbėti savaip, drąsiai jau atsineštas iš laisvos Ginkūnų vaikystės?
Juslės, pojūčiai labai svarbi žmogaus savirefleksijos dalis. Štai audra, lietus „įjungia“, sužadina nerimą ir kūniškumo registrą. Aleksandra prisimena, kaip audros metu išsigandę vaikai su senele sėdėjo „žalio aksomo sofos viduryje“ ir „jausdamiesi saugūs, kol vienas kūnas liečia kitą, jaukiai kaip gyvūnėliai laukdavome, kol audra užklups namą“.
Aleksandros patirtys labai intensyvios, ypatingos, svaiginančios. Kad ir ši, patirta naktigonės sargo būdelėje: „Čia medinės sienos buvo taip arti odos, kaip kriauklė prie sraigės, šieno kvapas jaukiai maišėsi su manuoju, vėjas žaidė tarp kojų pirštų, iš sargo būdelės visas saulės spinduliuose skendintis pasaulis atrodė apglėbiamas“.
Asmeninės patirtys ir prisiminimai
Prisiminimai apie vaikystę - tai tarsi langas į praeitį, leidžiantis mums vėl išgyventi tuos nerūpestingus ir džiaugsmingus momentus. Tai laikas, kai pasaulis atrodė didelis ir pilnas nuotykių, o kiekviena diena - naujas atradimas.
Vaikystėje dažnai įsivaizduodavau save didžiuoju dailininku. Išpaišydavau viską, kas pakliūdavo po ranka: knygas, sienas, baldus, netgi savo rankas. Mano piešiniai buvo nuostabūs! Kartais būdavau įžymus statybininkas. Labai gaila, kad suaugę, mes prarandame savo vaikiškumą, kuris skatino mus įsivaizduoti ir kurti vaikystėje. Užaugę pasidarome per daug rimti. Per savo rimtumą, suaugusieji neturi laiko atsikvėpti, o kartais net išsimiegoti. Jie pamiršta, kad reikia vertinti kiekvieną savo gyvenimo sekundę ir maksimaliai išnaudoti mums skirtą laiką šioje žemėje.
Vaikystė - tai didelė žemė, iš kurios mes visi kilę. Kiekvienas žmogus atsimena savo pačius geriausius laikus, kai galėjo bėgioti su draugais, žaisti ir džiaugtis gyvenimu. Vaikystė yra didžiulė vertybė, kurią kiekvienas žmogus turi iš visų jėgų saugoti. Kai kurie suaugę žmonės pamiršta, kad kadaise bėgiojo laukais ir rėkdavo iš džiaugsmo ant viso kaimo. Kiekviename suaugusiame žmoguje turi likti nors mažytė dalelė vaiko. Tai reikalinga tam, kad suaugęs galėtų suprasti savo vaiką, ko jis nori, ką jis nori, kodėl jis nori to arba kito dalyko.
Manau, vaiką savyje išsaugoti yra labai svarbu ir tai daryti reikia kaip įmanoma ilgiau. Vaikas mumyse yra ta naivioji, nepažeista mūsų pusė. Vaikas mumyse yra dar nesugadintas ir labai trapus, jis padeda mums džiaugtis tais mažais dalykais, kurie ir suteikia mums laimę. Mes visada suspėsime užaugti, tačiau išlaikyti tą mažą, naivų vaiką savyje yra labai sudėtinga. Užaugus mus užklumpa daug problemų, sunkumų, atsakomybių. Todėl aš manau, kad nereikia skubėti užaugti, reikia džiaugtis vaikyste, svajonėmis, mažais dalykais.
Daug vaikystės prisiminimų išliko iš vasarų pas močiutę kaime. Kokie jie gražūs ir spalvingi! Vasaras praleisdavau kartu su broliu, pusbroliu ir dviem pusseserėm. Ko mes tik nepatyrėm! Eidavom į mišką uogauti saldžių raudonauviečių, ieškodavome didelių mėlynių. Kaip mes svajodavome, kad jos būtų tokios didelės kaip vyšnios ar net obuoliai. O kokios mūsų lūpos, rankos ir dantys būdavo mėlyni, kad vėliau vieni iš kitų juokdavomės. Taip pat traugdavom grybauti. Kaip smagu būdavo atrasti didelį sveiką baravyką ar paberžį, ar raudonvirsį. Paieškojus galima buvo rasti ir lipniųjų kazlėką. O kai pasiklysti, tai pradedi stugauti kaip vilkas, ieškodamas savų. Patirdavome ir nuotykių įvairių. Kartą į mūsų kaimynės žirnių lauką nuraskėm. Virtom sekliais, sekančiais žirnių lukštais, ant kelio nedorėlių numestais. Ir atradom juos. Patirdavome ir kitų nuotykių, bet jie nebuvo tokie ryškūs. Atsimenu, kaip būdavo skanu valgyti ką tik iš avylio parneštą medų. Net per barzdą jis varvėdavo ir širdis apsaldavo. Atsimenu šviežią sūrinę, neseniai suspaustą ir baltą šviežią pieną, kuri gerdavome vakarais. Vis prisimenu senelių išmokintas maldas, kurias kiekvieną vakarą sakydavome visi kartu ir tas dainas , kurias išlikusios širdy. Kaip malonu prisiminti tas dienas. Prisiminimai - gražiausias dalykas pasaulyje. Jei nebūtų jų, nebūtų ir knygų. Jie yra maloniausias dalykas širdyje.