Atrodytų, apie ką svajoja maži vaikai, yra paprastas klausimas, tačiau atsakymas slypi giliau nei tikėjomės. Šiame straipsnyje panagrinėsime, apie ką svajoja maži vaikai, remiantis psichologine perspektyva, atsižvelgiant į jų fantazijas, emocijas ir pasaulio suvokimą.
Šeimos Dydis ir Vieninturčiai Vaikai
Šeimos dydis yra individualus kiekvienos šeimos pasirinkimas, tačiau kartais jaučiamas aplinkinių spaudimas auginti bent du vaikus. Dvejones dėl vaikų skaičiaus šeimoje sustiprina visuomenėje paplitę mitai apie vienturčius vaikus. Ar vieno vaiko padėtis šeimoje iš tiesų yra tokia nepalanki? Apžvelgsime socialinės psichologijos mokslų daktarės, dėstytojos, šeimų ekspertės ir daugelio knygų autorės Susan Newman pastebėjimus, sukauptus per daugelį metų ir išdėstytus knygoje „Vienturtis: vaiko auginimo džiaugsmai ir sunkumai“.
Anksčiau ir Dabar
Dar prieš kelis dešimtmečius turėti vieną vaiką šeimoje buvo neįprasta. Daugiavaikės šeimos buvo savotiškas standartas dėl aukšto kūdikių mirtingumo, epideminių ligų ir fizinės darbo jėgos poreikio ūkyje. Tačiau medicinos pasiekimai ir gyvenimo būdo pasikeitimai lėmė tai, kad daugiau nei vieno vaiko išlaikymas tapo ekonomiškai nenaudingas. Moterų įsiliejimas į darbo rinką taip pat turėjo didelę įtaką šeimos struktūros kitimui. Šiandien moterys linkusios įgyti aukštąjį išsilavinimą ir dirbti įvairiose srityse. Be to, moterys gimdo ar įsivaikina vaikus sulaukusios vyresnio amžiaus, o santuokų „amžius“ vėlyvėja, vis daugiau vaikų auginama partnerystėje. Šie socialiniai pokyčiai pakoregavo šeimos dydį ir sudėtį.
Mitai ir Stereotipai apie Vienturčius Vaikus
Ištisus dešimtmečius vienintelio vaiko etiketė buvo stigma tiek vaikui, tiek tėvams. Manyta, kad vienturčiai užauga išpuikusiais egoistais, nemokančiais dalytis ir bendrauti. Tačiau tyrimai paneigia šiuos stereotipus. Susan Newman, apžvelgdama tyrimus, griauna pasenusius vienturčio vaiko sampratos stereotipus ir paneigia mitus:
- Vienturčiai vaikai drovūs, agresyvūs ir mėgsta įsakinėti - MITAS.
- Vienturčiai mieliau renkasi individualią veiklą ir vengia varžytis - MITAS.
- Vienturčiai - socialinių įgūdžių stokojantys vienišiai - MITAS.
- Vienturčiai yra ekscentriški vunderkindai, intelektualai - MITAS.
- Vienturčiai vaikai jaučiasi vieniši, susikuria įsivaizduojamų draugų - MITAS.
- Vienturčiai yra išlepinti - MITAS.
- Vienturčiai - savanaudžiai - MITAS.
- Vienturčiai įpratę, kad visada būtų jų viršus - MITAS.
- Vienturčiai nesavarankiški - MITAS.
- Vienturčiai turi daugiau emocinių problemų - MITAS.
Į Vienturčius - Iš Arčiau
Tyrimai rodo, kad vienturčių, kaip ir vyriausiųjų vaikų, yra neproporcingai daug tarp garbės stipendijas gavusių koledžų studentų, įvairių sričių profesionalų. Vienturčiai neretai surenka aukštesnius testų balus, mokosi geresniais pažymiais, yra ambicingi, labiau linkę siekti karjeros aukštumų, neretai apdovanoti vadovo talentu. Vertindami patys save, vienturčiai vaikai patvirtina esantys arba tokie patys laimingi ir patenkinti, arba laimingesni ir patenkinti savo gyvenimu negu vaikai iš daugiavaikių šeimų.
Taip pat skaitykite: Auklių įvertinimas
Auklėjimo Spąstai
Vaiko elgesį ir jo pasekmes vėlesniame gyvenime kur kas labiau lemia tėvų požiūris į vaiko auginimą nei vaikų skaičius šeimoje. Susan Newman pataria:
- Pasiskirstykite pareigas. Nedarykite už vaiką to, ką jis pajėgus pats dėl savęs padaryti.
- Venkite perdėtos globos. Leiskite vaikui pačiam išsiaiškinti. Kurkite tokį tėviško elgesio modelį, kuri skatintų nepriklausomybę ir savarankiškumą.
- Nepabrėžkite, kad jis vienturtis. Vaiko suvokimą, kad jis vienturtis sukuria tėvai.
- Gavimą derinkite su davimu. Mokykite dalytis ir gerbti kitus.
- Nubrėžkite ribas, aiškiai įvardykite, kokio elgesio tikitės.
- Venkite supervaiko sindromo. Lavinkime vaiką nepamiršdami proto ribų.
Vaikų Emocinis Intelektas
Emocinio intelekto ugdymas prasideda nuo gebėjimo atpažinti emocijų išraiškas, po to mokomasi susieti emociją su veiksmu ir tik tada ją suvaldyti - priimti ir išgyventi neužgniaužiant, neišsigąstant jos. Tėvai turėtų papasakoti vaikui, kad žmonės jaučia emocijas. Svarbu suprasti, kad emocija ir jausmas - nėra tapatūs dalykai. Emocija - tai trumpalaikė, greitai, nesąmoningai, automatiškai kylanti būsena, kuri lemia fiziologines žmogaus reakcijas. Jausmas - ilgalaikis, pastovesnis nei emocija išgyvenimas. Taigi, žmonės jaučia emocijas ir emocijoms patinka būti išjaustoms, joms patinka, kai apie jas kalbama su kitais.
Akivaizdžiausiai galime stebėti emocijas kitų žmonių veido išraiškose. Vaikų emocijų atpažinimo ugdymui labai gerai pasitarnauja įvairūs veidukų atvaizdai, kuriuos galite paprasčiausiai nusipiešti. Parodykite savo ir paveikslėlyje esantį besišypsantį veiduką ir pasakykite vaikui, kad kai žmonės būna laimingi, jie paprastai šypsosi, tada paprašykite, kad vaikas taip pat pabandytų parodyti (pademonstruoti) „laimingą“ išraišką.
Emocijos išgyvenimas - tai emocijos priėmimas, išbuvimas su ja, leidimas jai vykti nežalojant savęs ir kitų. Svarbu atrasti nemalonių emocijų priežastis tam, kad kitą kartą būtų galima tų veiksnių išvengti arba tinkamai jiems pasiruošti. Išvengti veiksnių, kurie sukelia nemalonius išgyvenimus, bet nevengti pačių emocijų! Kai vaikas jau geba pažinti savo emocijas, jis atsimena, kaip jį veikia viena ar kita emocija, kas su juo tuo metu vyksta, tuomet ir kito žmogaus emocijos jam tampa artimos, suprantamos, jis gali empatiškai jas priimti. Mokytis atpažinti kitų žmonių emocijas puikiai padeda pasakų ar filmukų personažai, kuriuos jūsų vaikas pažįsta.
Svajonės Kaip Pažangos Variklis
Ne tik artėjant gimtadieniams ir Kalėdoms, bet kone kasdien tenka stebėtis vaikų fantazijomis, svajonėmis, pasaulio suvokimu. Daug kas jiems atrodo visai kitaip nei mums, jų tėvams. Jiems nėra savaime suprantamų dalykų arba jie kažkodėl sukrenta kitokiais dėsniais - neapsiriboja fizika, tėvų pajamomis, kilometrais, socialiniais komentarais, savo galimybių suvokimu ir racionalumu. Ne vieni tėvai turbūt bent kartkartėmis susimąsto, ar svajoti kartu su vaiku, ar nerealiais atvejais „nutupdyti ant žemės“, kiek leisti vaikui svajoti, kada tai tėra tik tuščios iliuzijos ir skraidymas padebesiais, kaip mokyti vaiką siekti tikros svajonės, o ne vien laukti, tikintis, kad kažkada tai įvyks?
Taip pat skaitykite: Gimdymas Santaros klinikose: pasiruošimas
Jei žvelgtume apskritai, tai svajonė gali būti suprantama ir kaip pažangos variklis. Jei visi būtų patikėję, kad skraidyti - nerealu, šiandien kažin ar turėtume lėktuvus… Svajonės išsipildo ne todėl, kad kažkas apie tai svajojo, bet kad kažas dar ir darė. Pasak psichologų, svarbiausias dalykas, kuris skiria svajonę nuo tuščios iliuzijos, yra tai, kad svajonė turėtų transorfmuotis į veiksmų planą. Be konkrečių kasdienių žingsnių svajonės link - tai tik paprastas skraidymas padebesiais. Privalai prisiimti atsakomybę už svajonę, o ne laukti, kol susiklostys tinkamos aplinkybės.
Kur Svajonių Ribos?
Mūsų galimybėse ir ištekliuose. Tiesą sakant, niekas negali iš anksto numatyti, kuo vaikas taps užaugęs, ir nuspręsti už jį - „šitai tu galėsi, o šitai - ne“. Gal geriau tiesiog pasvarstyti, kad dabar kol kas taip nėra, bet ateityje nežinia, kas laukia? Gal geriau paskatinti vaiką įsivaizduoti, o kas pasikeistų (pasaulyje ar jo gyvenime), jei viena ar kita svajonė išsipildytų?
Nes svajonės pildosi, ir tada vaikų akutės blizga iš laimės, o širdelės prisipildo meilės, šilumos, pasitikėjimo… Kartais vaikai svajonę nori nupiešti. Galima net surengti svajonių parodą. Ne tik vaikų, bet ir tėvų svajonių. Iš to, kaip vaikai svajoja, apie ką, galima daug ką sužinoti, tarkim, apie tai, kiek stiprus ir savarankiškas jis yra, kokie jo esami ar užslėpti gabumai. Vaikui svajojimas kaip pasaulio ir jo galimybių tyrinėjimas, įkvepiantis užsiėmimas, teikiantis džiaugsmą. Mes, suaugusieji, dažnai užveriam fantazijos duris, manydami, kad fantazija tik vaikystės ar, geriausiu atveju, menininkų (blogiausiu - nesubrendėlių) reikalas.
Kaip Viskas Vyksta?
Pamažu, su kiekvienais gyvenimo metais vaikus pradedame auklėti ir mokyti įvairiausių taisyklių, priimtų šioje vietoje (visuomenėje) ir galiojančių šiuo (gyvenamuoju) laiku. Ir kuo daugiau taisyklių sukuriame, tuo stipriau eižėja beribė fantazija. Tiesą sakant, fantazijos radimasis - ne nuo mūsų priklausantis procesas. Tai kūrybinio, spontaniško mąstymo aktas. Kartą perskaičiau fantazijos apibūdinimą, kuris įstrigo visam: fantazija - tai lietaus lašas, krentantis į spindinčią vandens plynę, o svajonė - tai bangos, atsirandančios nuo šio kritimo. Bangas mes galime stebėti, o štai pasakyti, iš kur nukrito konkretus lietaus lašas - ne.
Mūsų fantaziją lavina išgirstos (o vėliau - pačių perskaitytos) pasakos, matyti filmukai ir filmai, bendravimas, aplinka, tai, ką matom savo pačių šeimose ir jų kontekstuose. Man atrodo, kad bene kasdien galime rinktis - ar apkarpyti vaiko svajonių sparnus, ar kartu su jais pasvajoti, pasvaičioti, paskraidyti padebesiais. Na ir kas, kad tai, rodos, neturi jokio praktinio pagrindo. Užtat grindžia laiptus į pasitikėjimą, gabumų ugdymą, buvimo džiaugsmą. O neretai ir, patikėkite, išsipildymą. Juk vaikų svajonės dažnai susijusios su tuo, kad jiems svarbu atrasti savo kelią, juo eiti.
Taip pat skaitykite: Humoras apie darželį
„Pasaulis pats savaime yra gražus ir nuostabus. Mums nereikia keliauti į rojų, užtektų tiesiog nustoti kurti pragarą, ir tada rojus rastųsi pats. Gal ne visame pasaulyje, bet jūsų gyvenime tikrai.“ Taigi, leiskime sau pasvajoti, o aptikę tikrąją, veikti ir siekti skatinančios svajonės, padėkime savo vaikams žengti jos link, o ne tik laukti tuščio stebuklo.
Mokymasis Iš Vaikų
Įprasta, kad tėvai yra savo vaikučių mokytojai, tačiau viskas gali būti atvirkščiai! Mūsų mažieji dar kitaip žvelgia į pasaulį ir žmones, kitaip myli ir pyksta, kitaip džiaugiasi ir verkia. Sakoma, jei nors kiek pasimokytume iš savo vaikų, gyvenimas nebūtų toks sudėtingas. Visų pirma, pasižiūrėję į vaikus pamatysime, kad jie yra nuoširdesni nei daugelis suaugusiųjų. Jie dar nėra apriboti įvairiausių socialinių normų, prisiimtų vaidmenų ar nešiojamų kaukių. Jie elgiasi taip, kokie iš tikrųjų yra.
Kita savybė, kuri mane labai žavi, kai stebiu vaikus, yra jų gebėjimas labai atkakliai siekti savo tikslų. Nesvarbu, ar tai trokštamas saldainis, daiktas, ar artimųjų meilė, jie dažniausiai randa būdų pasiekti savo tikslus! Ir labai nuoširdžiai tuo džiaugiasi. Kol yra maži, vaikai greitai pamiršta nuoskaudas. Vaikai moka džiaugtis smulkmenomis. Padaryti laimingą jį gali visiškas niekutis, suaugusiųjų akimis, visiškai nereikšmingas įvykis. Maži vaikai yra labai pasitikintys ir patenkinti savimi. Vaikai labai kūrybiški. Sugeba susikurti žaislų iš neįtikėtinų dalykų, kylančius sunkumus spręsti, išradingai pasitelkdami savo dar nedideles žinias.
Nuolatinė skuba, nesibaigiantys darbai ir laiko stoka dažnai neleidžia džiaugtis gyvenimu. Mūsų vaikai moka džiaugtis net paprastais dalykais! Svarbiausia priežastis, kodėl vaikai moka džiaugtis net mažais dalykais, jie dar neturi lūkesčių savo gyvenimui, gyvena čia ir dabar. Dažnai suaugusieji gyvena prisimindami praeities nuoskaudas ar stengdamiesi susikurti ką nors ateičiai.
Koją kiša ir dideli lūkesčiai. Dažnai svajonėse susikuriamas idealaus, tobulo gyvenimo vaizdas, tad siekdamas šių tikslų žmogus nebeteikia reikšmės mažesniems dalykams. O veltui… Mėgstu žmonių paklausti - kaip elgtumėtės, jei sužinotumėte, kad jums liko gyventi metai? Manau, vertėtų stabtelėti ir kartais savęs to paklausti. Įsiklausyti į save, nekurti lūkesčių, leisti sau gyventi čia ir dabar. Iš pradžių gali būti sunku. Kaip ir visiems pokyčiams, reikia laiko. Pajutę, kad pernelyg bėgate darbų rate, sąmoningai sau priminkite, kad reikia sustoti.
Skirkite laiko savo mėgstamai veiklai, pabūkite su artimaisiais. Negalvokite apie jokias svajones, tikslus ar siekius. Pasistenkite į pasaulį pažiūrėti mažo vaiko, koks kažkada buvote, akimis. Pasidžiaukite smagiomis smulkmenomis. Sakoma, kad maži vaikai nemoka meluoti. Suaugęs žmogus galėtų jaustis energingesnis, laimingesnis, labiau pasitikėti savimi. Suaugusieji dažniausiai koncentruojasi į svarbiausius dalykus, o smulkmenų net nepastebi. Džiaugdamiesi smulkmenomis, mes galime nuolat būti laimingi. Juk daug mažų gerų dalykų nutinka kiekvieną dieną.
Vaikai greitai pamiršta tarpusavio ginčus, skaudantį keliuką ir toliau krykštaudami žaidžia. Manau, ši pamoka būtų labai naudinga mums, suaugusiesiems. Iš tiesų mums prireikia daug daugiau laiko nuoskaudoms pamiršti. Besąlygiška meilė - tai, kuo vaikai džiugina savo tėvus. Iš tiesų tarp vaikų ir tėvų dažniausiai būna abipusė besąlygiška meilė. Jei suaugusieji sugebėtų taip vienas kitą mylėti, visų pirma jaustumėmės saugesni.
Vaikai svajoja net apie pačius nerealiausius dalykus, o suaugusieji į svajones dažnai numoja ranka manydami, kad joms nelemta išsipildyti. Nemanyčiau, kad kurie nors klysta, tai natūralūs procesai. Mažo vaiko vaizduotė yra labai laki, augant ir bręstant paprastai ji silpnėja. Svajonės - vaizduotės forma. Tad ganėtinai natūralu, kad augdami svajojame rečiau. Be to, kuo didesnis vaikas, tuo daugiau atsiranda darbų, kuriuos reikia padaryti, tad galva būna užimta atliekamomis užduotimis. Žinoma, mes nustojame svajoti ir dėl neigiamos patirties. Nors svajonių mažėjimas yra natūralus procesas, mums vertėtų prisiminti šiuos nuostabius potyrius. Svajonės praturtina gyvenimą. Svajodami galime išgyventi jausmus, kurių mums trūksta gyvenime, gyvenimas tampa spalvingesnis, galime trumpam pabėgti nuo buities, net įgyvendinti slaptus norus, lengviau įveikti sunkią situaciją.
Kalėdinės Dovanos: Materialumas vs. Emocijos
Kokia dovana - apčiuopiamas daiktas, o gal emocija, kurią patiria, pavyzdžiui, kepdamas kalėdinius meduolius kartu su nykštukais, - iš Kalėdų Senelio vaikui būtų geriausia? Psichologė Lina Gudaitė-Berckaitienė teigia, kad bet kokio amžiaus vaikams, beje, ir suaugusiesiems, dovanos yra labai svarbios. Mažieji anksti ruošiasi Kalėdų šventei, rašo Kalėdų Seneliui laišką, kuriame įvardija, ką būtent svajotų rasti po eglute. Dovana - tai regimas, dažnai materialus, apčiuopiamas dalykas, kuris vaikui suteikia džiaugsmo ir papildomai patvirtina, koks jis mylimas ir reikšmingas, kad yra vertas dovanos. Geriausia dovana ikimokyklinukui iš Kalėdų Senelio yra ta, kurios jis norėjo ir prašė. Tuomet Kalėdų stebuklas vaikui tampa dar ypatingesnis ir džiugesnis.
Tačiau vaikų norai ir lūkesčiai gali būti labai dideli ir sunkiai, o kartais gal ir visai neįgyvendinami. Negavus norimos dovanos, neišvengiamas vaikų nusivylimas, liūdesys, ašaros, o gal ir pyktis bei kiti neigiami išgyvenimai. Tad labai svarbu dar prieš šventes, prieš rašant laišką Kalėdų Seneliui, kartu su vaiku pasikalbėti apie tikrovę atitinkančias dovanas. Ir apskritai apie šventes, dovanas, jų prasmę su vaikais vertėtų pradėti kalbėtis nuo mažų dienų. O daugelį vertybių, nuostatų apie dovanas, šventes geriausiai galime perteikti savo nuosekliu elgesiu, savo pavyzdžiu. Parodyti, kaip svarbu galvoti apie kitus, mokytis dovanoti, ne tik gauti dovanų. Kad dovanos būna ne tik apčiuopiamos, bet ir „nematomos“, ne daiktinės. Kad galima dovanoti savo laiką, meilę, dėmesį, nuoširdumą, patyrimą, emocijas, rūpestį, kažkokią konkrečią pagalbą.
Šiuolaikiniai vaikai dažnai gyvena pertekliuje, žaislų įvairovė nelabai jau teikia džiaugsmo, tad Kalėdų šventė būtų puikus metas dovanoti emocijas, patyrimą, laiką kartu. Tokios dovanos ne tik suteiks daug įspūdžių, pažinimo džiaugsmo, bet ir išliks atmintyje žymiai ilgiau.
Klausimas - kaip tokia dovana bus pristatoma, kaip paaiškinama, kokia prasmė jai bus suteikiama? Vaiko suvokimo lygmuo priklausys nuo jo brandumo ir labiausiai nuo to, kiek tėvai, auklėtojos kalbėjosi, ugdė vaikus apie dovanas, jų prasmę, reikšmę ir pan. Be abejo, apie tai su mažaisiais reikėtų kalbėtis iš anksto, dar prieš šventes. Tai geriausia daryti paprasta, vaikams suprantama kalba, žaidimo forma: per pasakas, vaidmeninius žaidimus, kuriant kartu istorijas apie Kalėdų šventę, dovanas ir pan. O patys mažiausieji (iki 3 metų), manau, turėtų gauti ir tradicinių, apčiuopiamų Kalėdų Senelio dovanų. Jiems itin svarbu paliesti, pačiupinėti.
Svarbiausia siekti, kad dovana vaiką pradžiugintų, jam patiktų, domintų, skatintų pažinimą, lavintų kūrybiškumą, socialinius įgūdžius. Tėveliai geriausiai pažįsta savo vaiką, tad jie gali siūlyti, kas tiktų, patiktų jų vaikui. Nieko bloga, jei visi trimečiai gaus vienodas dovanas arba tiesiog iš tos pačios serijos, tik skirtingus variantus (pavyzdžiui, visi dėliones, bet skirtingas), o šešiamečiai gaus individualias, skirtingas dovanas.
Vaikams patinka dovanos, jos reikalingos ir svarbios, tačiau labiausiai vaikams reikia tikro ryšio su tėvais, kuris kuriamas kartu, prasmingai leidžiant laiką, žaidžiant bendrus žaidimus, apkabinant, suteikiant saugumo, padrąsinant, guodžiant ir suprantant, dažnai sakant „myliu tave“. Liūdniausia, kai tėvai savo dėmesį ir meilę pakeičia dovanomis. Tuomet vaiko gali nedžiuginti ir pati nuostabiausia, net labai norėta dovana, nes vaikas gyvena su jausmu, jog nerūpi tėvams ir yra nemylimas.
Keitimasis dovanomis darželyje, manau, nuostabi idėja, būdas vaikams ugdyti daugelį vertybių, dovanojimo kitiems prasmę, džiaugsmą, draugiškumą, bendruomeniškumą. Tai ypač reikalinga vyresniems vaikams. Tereikia noro ir pastangų, o auklėtojų ir tėvelių kūrybiškumui čia ribų nėra. Pavyzdžiui, visa vaikučių grupė kartu su auklėtojomis ir (ar) tėveliais gali sukurti savo darbelį - dovaną - ir įteikti kitos grupės ar net kito darželio vaikams. Taip bus išgyvenama unikali patirtis, stiprinanti artimus tarpusavio ryšius, bendrystę, ugdanti daugybę vertybių ir kurios vaikas niekada nepamirš.
Jei šeimoje, ugdymo įstaigoje nuo mažens vyraus požiūris, kad svarbiausia yra pasiruošimas šventei, jos laukimas, darant gerus darbus, staigmenas kitiems, ir vaikai bus įtraukiami į šį procesą, tai dovanos jiems bus viena iš maloniųjų šventės dalių, o ne pagrindinis, užgožiantis pačią šventę dalykas.
Manau, kad per Kalėdas vaikai greta gerų emocijų turėtų gauti ir materialių dovanų, būtent išsvajotų - tokių, kokių norėjo ir laukė. Nebūtinai brangių ir didelių. Dauguma vaikų rašo laiškus Kalėdų Seneliui, prašydami konkrečios dovanos arba įvardija kelis galimus variantus. Dovanų radimo tradicija po eglute arba gavimo iš Kalėdų Senelio labai giliai įsišaknijusi mūsų šventiniuose papročiuose, gal net suaugusiesiems būtų neįprasta nieko vaikams neieškoti prieššventiniu periodu.
Šalia materialios dovanos vaikai turi gauti ir tą kitą, suvienijančią mus į būrį, į šeimą, į bendruomenę, kitaip tariant, emocinę, dvasiškai praktinę ir pažintinę dovaną, kuriančią laukimo, pasiruošimo stebuklą. Tai galėtų būti atvirukų bei dekoracijų kūrimas, sausainių ir meduolių kepimas, kalėdiniai žygiai į gamtą, eglutės žvėreliams puošimas ir pan. Juk žaislai greitai nustumiami į šalį, jais greitai pasisotinama, o įspūdžių dovana ilgai išlieka prisiminimuose, atminty, nes ji kartu išgyventa, patirta, galbūt net kartu sukurta.
Labai svarbu atminti, kad artėjančios Kalėdos - tas metas, kai reikia, galima ir netgi būtina svajoti. Ypač patiems mažiausiems šeimos nariams. Vaikas nori tokios dovanos, kuri jums atrodo netinkama, keista, nepraktiška. Abejojate, ar su ja žais? Manote, kad tai tik tuščias jo įgeidis? Nemoralizuokite, kad įsigeidė nežinia ko, tačiau būtinai kalbėkitės. Galbūt verta net nuvykti į prekybos centrą ir pačiupinėti, gyvai apžiūrėti mažyliui patikusį žaislą ar žaidimą, kartu pasvarstyti, o ką vaikas su juo veiks. Jei mažylis įsigeidžia kažko itin brangaus, ko šeima negali sau leisti, tokiu atveju galima tiesiog priminti, kad Kalėdų Senelis turi visiems pasaulio vaikams dovanėlių nupirkti, kad jam gali neužtekti pinigėlių tokiai brangiai dovanai.
Vaikų Klausimai Apie Pinigus
Lietuvos bankų asociacijos nariai, minėdami Europos pinigų savaitę, pasiteiravo vaikų, ką jiems smalsu sužinoti apie pinigus. Vaikams svarbu suprasti, kad pinigai reikalingi svajonėms įgyvendinti. Juos mama ir tėtis uždirba, nes eina į darbą, kur savo žiniomis prisideda prie kitų žmonių gerovės. Taip pat svarbu mokyti vaikus taupyti. Norint paskatinti vaikus dalį gaunamų pinigų atsidėti taupymui, galima įsteigti šeimos banką: tėvai susitaria su vaikais, kad taupomus pinigus jie laikys saugioje atskiroje taupyklėje ir jei vaikas pinigų neišleis, tarkim, per mėnesį tėvai prie sumos pridės 50 centų, 1 eurą ar pan.
Svarbu paaiškinti vaikams, kas yra banko kortelė ir elektroninė bankininkystė. Banko kortelėje - negrynieji pinigai, jie nematomi, jų negalima pačiupinėti. Tačiau tai tokie patys pinigai, kaip ir visi kiti! Vienintelis skirtumas, kad vadinamaisiais nematomais pinigais galime atsiskaityti naudodami kortelę ar per elektroninį banką. Elektroninė bankininkystė yra bankas internete - kompiuteryje ar telefone. Naudojantis elektronine bankininkyste nereikia eiti į banką - internetu bankas pas klientą ateina į namus ar net į kišenę, kur yra išmanusis telefonas.