Visuomenėje gajūs mitai apie globą ir globojamus vaikus dažnai trukdo kurti darnius ir sėkmingus santykius. Tokie mitai, kaip „visi globojami vaikai turi sunkių sutrikimų“, „globojamas vaikas atneša pinigų globėjams“ ar „ar įmanoma mylėti ne savo biologinį vaiką?“, palaiko vaikų skirstymą į „globojamus“ ir „visus kitus“, o tai tik gilina stereotipus ir trukdo integruotis. Šiame straipsnyje siekiama išsklaidyti šiuos mitus, atskleisti globos proceso ypatumus ir pateikti įžvalgų, kaip įveikti iškylančius sunkumus.
Globos sunkumų priežastys: meilės trūkumas ir nepasitikėjimas
Norint suprasti globėjų ir globojamų vaikų santykių sunkumus, būtina atsižvelgti į vaikų patirtį prieš patekdami į globą. Dažnai šie vaikai yra patyrę nepakankamai tėvų rūpesčio, meilės ir globos, todėl jie nepasitiki suaugusiaisiais, įskaitant ir globėjus. Iš meilės trūkumo vaikai gali pradėti „tikrinti“ globėjus, darydami nusižengimus, nepaklusdami ar provokuodami.
Šių vaikų nepasitikėjimo suaugusiaisiais ištakos slypi giliai praeityje - ankstesniame gyvenime nebuvo pastovaus ir nuspėjamo mylinčio ir besirūpinančio asmens. Šios praeities aplinkybės tampa vaiko vidiniu įsitikinimu, kad jis iš prigimties yra nenusipelnęs meilės. Šis įsitikinimas atsispindi vaiko kasdieniame elgesyje: jis prieštarauja globėjams, netausoja daiktų, meluoja, mažai kalba su globėjais ir pan., tarsi klausdamas: „ar tu mane mylėsi visokį?“.
Užburtas ratas: nesusikalbėjimas ir beviltiškumas
Vaiko elgesys kelia nerimą globėjams, kurie pradeda svarstyti, ar vaikas iš viso gali prisirišti, ar jie kaip globėjai yra geri ir kokios yra vaiko elgesio pokyčio perspektyvos. Taip atsiranda „užburtas ratas“: globėjai sunkiai randa tinkamus būdus, kaip reaguoti į vaiko elgesį, todėl vaiko elgesys tampa dar sudėtingesnis. Globėjų ir vaiko santykiuose ima trūkti susikalbėjimo, o tai kelia beviltiškumo jausmą globėjams. Jie gali manyti, kad nesusitvarko su globa ir yra nepajėgūs globoti, arba tiki, kad vaikas turi esminių ir sunkiai išsprendžiamų sutrikimų, trukdančių gyventi jų šeimoje.
Tokioje situacijoje gana dažnas globėjų sprendimas - nutraukti globą. Tačiau nutrūkusi globa tik patvirtina vaiko nepasitikėjimą, kad jo gyvenime gali atsirasti mylinti šeima, kuri būtų pastovi bei rūpestinga. Todėl svarbu suprasti, kad globa ar įvaikinimas pats savaime nėra „laiminga pabaiga“ biologinių tėvų globos netekusiems vaikams.
Taip pat skaitykite: Auklių įvertinimas
Pasirengimas globai: lūkesčiai, viltys ir baimės
Prieš pradėdami globos procesą, būsimi globėjai mokosi globėjų ir įtėvių rengimo kursuose. Ten jie sužino, kad globa ar įvaikinimas yra procesas, kuriam reikia pasiruošti, kad vaikas atsineša į santykius lūkesčius, viltis, baimes ir elgesio modelius, susiformavusius su buvusiais rūpintojais. Globėjų-vaikų santykiai formuojasi pagal tai, ar vaikas tinka ar netinka globėjų išankstiniam nusistatymui ir pagal globėjų gebėjimą keisti tą nusistatymą atliepiant konkrečiam vaikui, jo poreikiams.
Pradėjus globoti vaiką ir atsiradus pirmiesiems sunkumams, globėjams kyla daug ir įvairių jausmų: kaltė dėl suvokiamos nesėkmingos tėvystės ("jei aš būčiau geresnė globėja, tos problemos nesitęstų"), pyktis vaikui, kad šis neatsako į globėjų/įtėvių meilę ("jis yra nejautrus", "jam nerūpi, kiek mes dėl jo stengiamės"), nerimas dėl vaiko įgimtų savybių ("gal jis paveldėjo savo tėvų psichinius sutrikimus?"), prieštaringi jausmai vaikui ("kartais aš labai myliu jį, o kartais noriu grąžinti atgal"), apgailestavimas dėl globos ("gal padariau klaidą nelaukdamas mažesnio vaiko arba kitos lyties").
Globėjai gana dažnai arba dramatizuoja situaciją, arba per mažai skiria dėmesio vaiko nerimo išraiškai, jo nuraminimui. Būna, kad jie nepastebi ženklų, kuriuos išskirtinai jiems siunčia vaikas. Pavyzdžiui, 15 mėnesių mergaitė trumpam sunerimsta, kai globėja palieka kambarį ir nežymiai nusišypso, kai grįžta. Globėjos replika: ”ji net nepastebėjo, kad aš išėjau, ar ne?”.
Mokymasis ir bendradarbiavimas: raktas į sėkmingą globą
Mokymasis ir bendradarbiavimas su socialiniu darbuotoju, kuris prižiūri globos procesą, yra kaip kertinis akmuo globos procese. Tai padeda globėjams tapti imlesniais vaiko pastangoms įgyti patikinimą, kad jis priimtas, suteikti vaikui nuraminimą.
Natuko istorija: žvilgsnis iš vaiko perspektyvos
Norint geriau suprasti globojamų vaikų patirtis, verta pažvelgti į jas iš vaiko perspektyvos. Natuko istorija - tai išgalvotas pasakojimas, paremtas tikrais gyvenimo įvykiais, kuris atskleidžia globojamų vaikų jausmus, lūkesčius ir baimes.
Taip pat skaitykite: Gimdymas Santaros klinikose: pasiruošimas
Natas, kurį tėvai vadina Natuku, globėjai Nateliu, o draugai Nati, kartais bando suprasti, kodėl tėvai parinko jam tokį vardą. Jis norėtų, kad jo gyvenimas būtų kaip muzika, kurią jis mėgsta klausytis, tačiau nenori kopijuoti gyvenimo muzikos, kurią šiuo metu groja jo tėvai.
Vasaros dieną, kai Natas žaidžia kieme su draugais, jo auklytė Marta gauna skambutį, kad atvežė 2 brolius, kuriuos reikės apgyvendinti budinčios globotojos šeimoje. Martai sunku suprasti, ką reiškia „aprengti“ atvykusį vaiką. Ji prisimena gražias porcelianines vazas, kurios kažkada stovėjo jos tėvų namuose, ir jai norisi prisiliesti prie šių dviejų gležnų berniukų, bet baugu, kad prisilietus prie jų, jie gali sudūžti į smulkiausias daleles.
Vienas berniukas stovi vilkėdamas vien apatinėmis kelnaitėmis ir mažais, murzinais, mėlynais kroksais, o didelės ašaros rieda jo murzianais sulysusiais skruostais. Vyresnysis brolis mūvi šortus, kurie buvo perdaryti nukirpus senas kelnes, ir marškinėlius, kuriuose kažkada buvo galima įžvelgti jo mėgstamą animacinį personažą. Marta supranta, kad viskas, ko šiems vaikams šiuo metu reikia, tai žmogaus šalia, kuriuo jie galėtų tikėti.
Marta nuveda vaikus į šeimyną ir ruošiasi juos išmaudyti. Vyresnis berniukas pats dušu naudotis nemoka, todėl paprašo jos pagalbos. Mažąjį berniuką maudo kita teta, kuri ant vaiko kūno pastebi ropinėjantį vabalą. Berniukas tyliai sušnabžda, kad jo namuose jų liko daugiau.
Marta supranta, ką reiškė skambučio gale pasakyti žodžiai „reikės vaikus aprengti“. Iki to laiko jai buvo sunku suprasti, kad vaikai į globos centrą gali atvykti neaprengti. Iki atvažiuojant budinčiai globotojai, Marta broliukus vaišina meduoliais, mandarinais, saldainiais. Mažasis broliukas vis dar verkia, tačiau be garso. Marta labai švelniai uždeda savo ranką ant berniuko peties ir pradeda tyliai niūniuoti.
Taip pat skaitykite: Humoras apie darželį
Atvažiavus budinčiai globotojai, abu berniukai vėl verkia balsu, kuris skrodžia orą, o jame pakimba prašymas važiuoti namo, klausimai, kur jų mama ir kodėl čia stovi ne mama, o kažkokia moteris, kurios jie nėra matę savo gyvenime ir net nenori jos matyti.
Budinčios globotojos namuose vaikams, laikinai netekusiems tėvų globos, sudarytos puikios gyvenimo sąlygos. Tačiau po pirmosios nakties praleistos naujuose namuose, abu broliukai prisišlapina į lovą. Mažasis nuo pat atvykimo į globėjos namus neprataria nei vieno žodžio. Vyresnysis nenustoja klausinėjęs „kur jų mama?“. Suaugusiems sunku pasakyti vaikui tiesą apie jo tėvus. Vaikai keletą dienų beveik nieko nevalgo, nekalba, laukia jos, mamos.
Po kelių dienų atvyksta tėvai. Vaikai gražiais, pilnais emocijų pripildytais sakiniais bendrauja su savo tėvais.
Natuko apmąstymai: prarasti pažadai ir viltys
Natas sėdi obelyje ir jaučia, kaip jo žvilgsnis sustingsta kelio gale, kuriame turi pasirodyti ji, mama. Stebi ją artėjančią, bet supranta, kad tai ne ji. Šiandien, kaip ir vakar, ir užvakar, ji savo pažado - aplankyti jo - neištesėjo. Natas jaučiasi tuščias ir nereikalingas.
Jis prisimena tekstą, kurį neseniai perskaitė internete: „Gyveno keturi žmonės, kurių vardai buvo - KIEKVIENAS, KAŽKAS, BETKAS ir NIEKAS. Reikėjo atlikti svarbų darbą, ir KIEKVIENAS buvo įsitikinęs, kad KAŽKAS jį padarys. BETKAS galėjo jį padaryti, bet NIEKAS neatliko. Galu gale KIEKVIENAS kaltino KAŽKĄ, kai NIEKAS nedarė to, ką BETKAS galėjo padaryti…“. Natas svarsto, ar šie vardai yra jo mamos vardai.
Ta moteris kelio gale buvo ji, mama, bet ne jo, o tų dviejų broliukų, kurie buvo atvežti prieš keletą dienų.
Po pirmojo pasimatymo jie jos laukė. Budinčios globotojos namuose ant smėlio jie užrašė „NORIM NAMO, NAMO, NAMO!“ ir šalia jo nupiešė mamą, kuri savo rankose laikė gyvų lauko gėlių puokštę.
Globos centre įvyksta keletas susitikimų su tėvais, kuriuos stebi nepažįstami žmonės. Kiekvieną susitikimą lydi daug emocijų ir ašarų. Mama verkia, kad negali pasiimti savo vaikų, vaikai verkia, kad negali grįžti į savo namus ir gyventi su savo mama.
Galiausiai atėjo momentas, kai ištartas žodis „namai“ tapo realybe. Trumpam sustojo pasaulis. Viskas pamiršta. Išmokti žodžiai „ačiū“, „prašom“ nebegalioja. Budinčią globotoją suglumina jaunesniojo broliuko klausimas: „kur mano kroksai?“. Taip, tie patys, išaugti, purvini ir nebeturintys spalvos, tie patys su kuriais berniukas atvyko. Vyresnysis brolis ieško savo marškinėlių. Taip, tų pačių marškinėlių, ant kurių matėsi tik purvo dėmės ir skylės, kurios trimitavo apie jo suskilusį gyvenimą. Broliams tai labai brangūs daiktai, nes jie iš ten, jų namų ir pirkti jos, mamos.
Po kelių dienų nutarta aplankyti vaikus ir nuvežti likusius daiktus, kuriuos nupirko globėjai, kuriuos per skubėjimą jie paliko, kurie jiems nepasirodė labai brangūs, nes čia pat už globėjų namų kampo laukė savų namų kampas. Atvykus į brolių namus, svečius pasitiko didelis ir platus kiemas, kurio erdvėje svečių akys ieškojo vaikams pastatytų sūpynių, smėlio dėžės, tačiau jos užkliuvo už daug šiukšlių ir senų, surūdijusių, neaiškios paskirties daiktų. Pilkoje kiemo spalvoje suspindėjo dviejų mažų žmogeliukų akys. Taip, tai tie patys broliukai su labai didelėmis širdimis, tais pačiais suplyšusiais marškinėliais, vietoj šortų nukirptomis kelnėmis, basomis purvinomis kojomis, o jų didelėse ir laimingose akyse - jų namai. Globėjai pajuto, kad jie, kurie jais tikėjo, su jais gyveno, suteikė jiems laimę, dalijosi savo meile, dabar stovi jų kieme lyg priešas jų teritorijoje, kurioje vienintelis savisaugos uostas - mama.
Ievos istorija: vienatvė ir baimė
Vakare Natas sėdi su drauge Ieva ant palangės ir žiūri į obelį. Ieva pasakoja, kad vieną vakarą, kai ruošėsi miegui, jos mobiliajame telefone nušvito ekranas su žodžiu „MAMYTĖ“. Ji pasisveikina su ja, o kitame telefono gale girdi, kaip nuo alkoholio girtu balsu ji išlemena „Aš nusižudysiu“. Ieva puola panikuoti, prašo jos, kad to nedarytų, kad paaiškintų, kas darosi, tačiau ji ir toliau apkvaitusi nuo alkoholio tvirtina savo ir jos nesiklauso. Ievai nepavyksta nusiraminti. Naktinėlė pasiūlo karštos arbatos. Po kurio laiko jai pavyksta ją nuraminti, bet širdyje taip neramu.
tags: #apie #globojamus #vaikus