Antanas Šurna - išskirtinis Lietuvos aktorius, palikęs gilų įspūdį šalies teatro ir kino istorijoje. Šiame straipsnyje panagrinėsime jo gyvenimą, karjerą, svarbiausius vaidmenis ir atminimą.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Kūrybos Pradžia
Informacijos apie aktoriaus ankstyvąjį gyvenimą ir kūrybos pradžią pateikta nedaug.
Vaidmenys Teatre
Štai keletas žymiausių Antano Šurnos vaidmenų teatre:
- V. Šekspyras „ROMEO IR DŽULJETA“ (1966)
- Ž. Anujus „ŽANA“ (Vyturys) (1967)
- D. Osborno „ATSIGRĘŽK RŪSTYBĖJE“ (1967)
- J. Švarco „DRAKONAS“ (1968)
- T. Viljamso „STIKLINIS ŽVĖRYNAS“ (1968)
- Ž. B. Moljero „SKLAPENO KLASTOS“ (1969)
- A. Čechovo „TRYS SESRYS“ (1971)
- G. Figeiredo „EZOPAS“ (1971)
- B. Vasiljevo „O AUŠROS ČIA TYKIOS…“ (1974)
Darbas Kine
E. Pleškytės likimas panašiomis dovanomis tikrai nelepino. Todėl šią spragą teko užpildyti preciziškai nušlifuotomis miniatiūromis, kurios kėlė nuostabą ir žiūrovams, ir kolegoms. Operatorius Jonas Tomaševičius liudija: „Nuostabiausios būdavo tos scenos, kai trumpame epizode E. Pleškytė sugebėdavo papasakoti visą savo herojės biografiją. Tokių išgyvenimų patyrė visi, kurie matė E. Pleškytę trumpų novelių filmuose „Surask mane“ ir „Suaugusių žmonių žaidimai“.
Reikšmingiausią ir prieštaringiausią vaidmenį E. Pleškytė sukūrė režisieriaus Marijono Giedrio filme „Herkus Mantas“ (1970 m.).
Taip pat skaitykite: Smetonos gyvenimo kelias
Svarbūs filmai
1961-aisiais E. Pleškytė debiutavo kine filme „Kanonada“.
Bendradarbiavimas su Kitais Aktoriais ir Režisieriais
Po „Sinefilijos“ mes vėl grįžome į tokią draugystę, bendradarbiavimą su Aleksu Kazanavičiumi. O paskui ieškojome aktorių, pasirodžiusių ankstesniuose filmuose. Arba buvo idėja surasti kaip galima daugiau jaunų aktorių ir padovanoti jiems tokį debiutinį vaidmenį. Kadangi vaidmenys buvo gana spalvingi. Tačiau aktoriui likimas nepagailėjo išskirtinės partnerės - teatro ir kino primadonos E.Pleškytės, su kuria kartu sukurta daug įsimintinų vaidmenų. „Genė buvo puiki ir teatre, ir kine. Nors jos „durnas“ žemaitiškas užsispyrimas kartais versdavo iš kojų. Ji man daug kraujo yra sugadinusi. Mes amžinai riedėdavomės, bet vis tiek vienas kitą traukėme“, - yra sakęs A.Šurna. Vienu metu visa Lietuva kalbėjo, esą juodu - vyras ir žmona. „Apie vedybas niekada nebuvome susimąstę, nors iš tikrųjų tarp mūsų buvo tas ypatingas jausmas, kuris lėmė ilgą ir įdomią partnerystę. Ar ji man nebūtų buvusi per stipri žmona, nežinau. Greičiau aš jai būčiau buvęs pernelyg kietas vyras“, - prieš porą metų kalbėjo A.Šurna apie savo amžinąją partnerę.
Asmeninis Gyvenimas
Skyrybas su savo antrąja žmona Irena A.Šurna 2006 metais išgyveno sunkiai. Jį buvo netgi ištikęs širdies smūgis, po kurio, gydydamasis Abromiškių reabilitacijos centre, sutiko savo trečiąją žmoną Birutę. „Visos skaudžios gyvenimo pamokos mums abiem su Antanu - tik į gera, - nenorėdama prisiminti skyrybų ir su jomis susijusių išgyvenimų prisipažino I.Kriauzaitė, šiuo metu taip pat ištekėjusi trečią kartą. - Mano pirmasis vyras netikėtai mirė prieš mėnesį. Taigi aš - jau dviguba našlė.“ Prisimindama bendro gyvenimo metus nuo to laiko, kai po studijų atėjo dirbti į Jaunimo teatrą, o čia susitiko su būsimu vyru, I.Kriauzaitė ištarė: „Jis buvo didis aktorius ir puikus mokytojas. Niekada nedaugžodžiaudavo, nesižarstydavo pagyrimo žodžiais nei kolegoms, nei man kaip žmonai. Jo žodžiai būdavo talpūs. Jei ką nors vertindamas pasakydavo „vartotina“, žinodavau, kad į šį žodį sudėta viskas.“ Kai A.Šurna vedė dvylika metų už save jaunesnę I.Kriauzaitę, ji iš pirmosios santuokos augino septynerių metų dukterį. „Antanui esu dėkinga ir už tai, kad jis buvo puikus tėvas. Mano Juditą augino kaip savo dukrą, ir iki šiol niekas nežinojo, kad ji - ne jo vaikas. Anūkai jį vadino ir tebevadina seneliu. Man jis sakydavo, kad esu ta moteris, kuri jam vėl pagimdys sūnų. Antanas labai norėjo sūnaus, nes sūnus iš jo pirmos santuokos su aktore Idalija Krikščionaityte mirė mažas nuo leukemijos. Ir mums gimė Saulius Paulius. Dabar jis labai išgyvena dėl tėvo netekties. Bet jau auga ir mūsų bendras su Antanu anūkas Matas. Guvus ir įdomus berniukas. Ką gali žinoti, gal bus toks pat neeilinis vyras ir asmenybė kaip senelis. Gyvendama su Antanu patyriau daug įdomių pamokų, baigiau aukščiausią akademiją visomis prasmėmis. Esu jam labai dėkinga už pastarųjų metų pokalbius telefonu, kurie trukdavo valandų valandas. Abu sutarėme, kad nesame priešai, kad pyktis nėra gyvenimo variklis, pyktis - gyvenimo stabdys. Man tų pokalbių su Antanu labai trūks“, - kalbėjo I.Kriauzaitė.
Artimiausi A.Šurnai žmonės žinojo, kad gyvendamas su I.Kriauzaite jis vis labiau gręžėsi į tikėjimą, domėjosi joga, budizmu, netradiciniais gydymo būdais. Aktorius yra atviravęs, kad vaikystėje ir paauglystėje buvo labai pamaldus. Vėliau nuo tikėjimo ir Bažnyčios nutolo, o po sūnaus, kurį visomis išgalėmis bandė išplėšti iš mirties nagų, išėjimo vėl atrado savyje tikėjimą. Tačiau A.Šurną labai sukrėtė aukščiausių Bažnyčios hierarchų sprendimas neįleisti į Vilniaus Arkikatedrą prezidento Algirdo Brazausko palaikų. Aktorių tuomet papiktino, kad mirusiuosius bandoma skirstyti į gerus ar blogus. Pastaraisiais metais aktorius į bažnyčią vaikščiodavo vis rečiau. Sakydavo, kad Dievas - ne tik bažnyčioje, pasimelsti galima ir namie.
Taip pat skaitykite: Prezidentas A. Smetona
Taip pat skaitykite: Antanas Sniečkus: gyvenimo istorija