Antanas Juknevičius - žinomas lietuvių automobilių lenktynininkas, labiausiai patyręs Dakaro ralio dalyvis Lietuvoje. Jo kelias į autosporto viršūnes buvo vingiuotas, tačiau atkaklumas ir aistra automobiliams padėjo jam tapti Dakaro legenda.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Šeima
Antanas Juknevičius gimė 1974 m. birželio 13 d. Vilniuje. Jo tėvas, Antanas Juknevičius, yra fizikas ir matematikas, o mama, Gražina Elena Juknevičienė, - viena žinomiausių Lietuvos architekčių ir restauratorių. Ji baigė architektūrą Vilniaus dailės akademijoje. Šiuos mokslus baigė ir Antano vyresnė sesuo Aurelija.
Mažasis Matas nuo mažų dienų mėgaujasi Kuršių marių ošimu, grynu Nidos oru ir linksmybėmis gamtoje. Į šeimos sodybą pajūryje sostinės centre gyvenantys Antanas su Martina stengiasi pasprukti vos tik radę laisvą dieną. Dabar čia bėga jų karantinas. Didžiuliame ant laužo kaitinamame puode lenktynininkas ruošia firminį plovą, o tuo metu jo mylimoji dengia stalą lauke. Po to šeima sės ant dviračių ir leisis pušynų takais. Vakare visi drauge skaitys pasakas ir ilgai, niekur neskubėdami stebės besileidžiančią saulę.
Dar būdamas vaikas, Antanas mėgo leisti laiką tėvo garaže. "Galima sakyti, kad aš užaugau tėvo garaže. Tėtis mėgo krapštytis su automobiliais, pas jį nuolat rinkdavosi kaimynai. Tais laikais nebuvo įprasta taisyti mašinų autoservisuose, viską vyrai darė patys. Lįsdavau į duobę ir aš, žiūrėdavau, kaip viskas veikia. Paskui ėmiau savarankiškai remontuoti dviračius. Netoliese buvo metalo supirktuvė, tai iš ten prisitempdavau visokių dalių."
Prisimenu, išsivyniodavau mamos brėžiniams skirtą į ritinį suvyniotą popierių ir be galo smulkiai, detaliai pripiešdavau jį kovų scenų. Išrikiuodavau jame ištisas armijas su pilimis, kardais ir kitomis detalėmis. Galima sakyti, kad šiuolaikinius kompiuterinius žaidimus aš žaidžiau ant popieriaus.
Taip pat skaitykite: Antano Makštučio darbai
Mokslai ir Meninė Karjera
Nors Antanas užaugo apsuptas automobilių, jo ankstyvasis išsilavinimas buvo susijęs su menais. "Jūsų biografija atrodo gana solidžiai - studijos M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, Vilniaus dailės akademijoje, Londone įgytas kraštovaizdžio planuotojo magistro diplomas."
Čiurlionio menų gimnazijoje mokiausi grafikos. Man ten patiko - puiki atmosfera, charizmatiški dėstytojai. Dailės akademijoje studijavau taikomąją grafiką, o į Londoną išvykau labiau dėl galimybės pamatyti pasaulio. Jau mokydamasis akademijoje supratau, kad menininkas nebūsiu, bet tėvai pasiūlė pirma įgyti diplomą, o tada jau rinktis kelią. Kadangi nejutau didelės kančios mokytis, mokslus baigiau.
O pagal specialybę teko padirbėti? Teko trumpai. Žurnalui „Tavo vaikas“ piešdavau iliustracijas. Paskui su draugu įkūrėme leidybos agentūrą, kurdavom plakatus, brošiūras. Dirbau dailininku Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnyboje. Mes su kolegomis kūrėm pasų, pinigų, banderolių dizainą. Visi tie iš siūlelių padaryti piešinukai lietuviškuose pasuose - mūsų darbas.
Aistra Automobiliams ir Lenktynėms
Nors Antanas įgijo meninį išsilavinimą, jo tikroji aistra visada buvo automobiliai ir lenktynės. Vairuotojo pažymėjimą gavau būdamas 16-os. Pirmasis mano automobilis buvo tėvo dovanoti supuvę, vos porą metų už mane jaunesni pirmojo modelio žiguliai su grotomis ant stogo. Pirmasis savarankiškai nusipirktas automobilis buvo „Ford Fiesta“. Pirkau nedidelę ir taupią. Gyvenime neturėjau ekonomiškesnės mašinos - pripylęs kuro baką, nuvažiuodavau į Palangą, atgal ir dar savaitę važinėdavau, šimtui kilometrų mašina surydavo kokius 3,5 litro.
Pirmasis mano verslas irgi buvo susijęs su mašinomis. Pirkdavau Olandijoje naudotus automobilius, pats juo parvarydavau ir parduodavau. Sekėsi neblogai, jau nuo antro kurso iš tėvų neėmiau pinigų pragyventi. Tuo metu tai buvo rizikingas verslas. Lenkijoje siautėjo ginkluotos gaujos, naktimis užpuldavo automobilių prekeivius, apiplėšdavo, ne vienas grįždavo kulkomis suvarpytu kėbulu. Vijosi ir mane, bet pavyko pasprukti.
Taip pat skaitykite: Lietuvos bendruomenės ir A. Eicas
1999 m. Antanas debiutavo visureigių varžybose, būdamas Aurelijaus Petraičio šturmanas. Jis yra daugkartinis Lietuvos visureigių sporto čempionas.
Kelias į Dakaro Ralį
Antanas Juknevičius yra labiausiai patyręs Dakaro ralio lenktynininkas Lietuvoje. Iki išvažiuodamas į Dakarą 2003 m. jau buvau du kartus tapęs absoliučiu Lietuvos čempionu. Pirmosiose varžybose Kačerginėje dalyvavau 1999 m., kitais metais švęsiu savo lenktynių karjeros 20-metį. Pirmąsyk didelių tikslų nesiekiau, svarbiausia buvo finišuoti. Supratau, kad visai ne taip ruošiau mašiną, kad viską, ką sukišau į jos vidų, reikia išpjauti ir išmesti.
Jei pats nevirinu ir varžtų nesuku, turiu matyti, kaip tai daroma. Atvažiuodavau per dieną į autoservisą 5 kartus. Dabar tai darau rečiau, bet vis tiek padedu mechanikams surinkti informaciją. Žinau kelis verslo klasės lenktynininkus, kurie tiesiog sėda ir važiuoja. Man taip netinka, aš turiu žinoti, kaip kas veikia.
Šneku daug, greitai, pasakau kokią nesąmonę, bet pripažįstu visas savo klaidas - tiek gyvenime, tiek sporte. Kai važiuodamas išgirstu įtartiną garsą, suprantu, kokio lygio yra rizika, kaip ir kiek dar galiu važiuoti esant tai problemai. Negalėčiau sėdėti už vairo kaip kokia blondinė ir tik lavinti savo įgūdžius. Galėčiau nubraižyti visos mašinos schemą - nuo vidaus degimo variklio iki kiekvieno krumpliaračio.
Pirmasis Dakaro Ralis
Pirmąsyk į Dakarą išvykote 2003 metais. Kokie įspūdžiai iš pirmųjų tokio lygio lenktynių? Nepamirštami. Tuo metu dar nebuvo jokio interneto, apie Dakarą nežinojau beveik nieko, tik tai, kad tai yra didžiausios, sunkiausios ir ilgiausios pasaulyje ralio varžybos. Labai norėjau jose dalyvauti. Su kolega Aurelijumi Petraičiu už 5 tūkstančius dolerių nusipirkom 1987 m. „Toyota Land Cruiser BJ71“ ir ją paruošėm, kaip mokėjom. Žinojom, kad šiais modeliais lenktynininkai yra važiavę Dakare, taigi turėtų atlaikyti. Susikrovėm į bagažinę atsarginių dalių, asmeninius daiktus, palapinę, miegmaišius, skilandžių, degtinės ir tuo pačiu automobiliu, kuriuo ketinome lenktyniauti, išvažiavom į Marselį, tais metais startas buvo iš ten. Tada neturėjom nė vieno padedančio mechaniko, nei visureigio, nei sunkvežimio. Visi žiūrėjo į mus kaip į bepročius.
Taip pat skaitykite: Škėmos kūrybos analizė
Pirmiausia reikėjo atlikti techninę apžiūrą, ar mašina atitinka Dakaro raliui keliamus reikalavimus. Prisimenu - atvarau mašiną, duodu teisėjui techninį pasą, o jis kad pradės juoktis!.. Kviečia savo kolegas, kažką prancūziškai jiems mala ir visi žvengia. Paklausiau, kas yra. Jie sako: „Pirmą kartą matom šio modelio 1994 m. metų „Toyotą“. Jas gi 1987 m. nustojo gaminti…“ Vienas priėjęs pridūrė: „Su tokiom mašinom prieš 20-30 metų Dakare žmonės važiavo, mano tėvas buvo vienas jų.“
Bet vis dėlto į lenktynes patekote? Prieš išvažiuojant vienas bičiulis patarė pasiimti daug lietuviškų trauktinių ir dalyti visiems kaip suvenyrus, esą tai padės užmegzti ryšius. Aš taip ir dariau. Dalijau tuos buteliukus ir ant kelių atsiklaupęs maldavau, kad teisėjai nežudytų mano didžiausios svajonės. Galop vienas neiškentė - liepė tyliai ateiti kitą rytą likus pusvalandžiui iki starto. Taip ir padariau. Jis greitai sudėjo visus reikiamus antspaudus ir liepė dingti iš akių.
Finišą pasiekėm būdami komos būsenos. Kasdien grįždavom 4-6 valandą ryto, o septintą - jau startas. Svarbiausia buvo grįžti iki starto, nes jei pavėluoji bent kelias minutes, esi diskvalifikuojamas. Naktį šturmavome vieną kopą. Visi sakė, kad tamsoje jos įveikti neįmanoma, bet mes neturėjom kitos išeities.
Šiemet, be automobilio kainos, Dakarui išleidom 280 tūkstančių eurų. Nors Martinos dėka jau turime gerų partnerių, „ant nulio“ išeiti dar nepavyko. Turiu keletą sėkmingai veikiančių verslų, iš jų ir padengiu trūkumą.
Pasiekimai Dakaro Ralyje
Antanas Juknevičius dalyvavo 12 kartų Dakaro ralyje (2003-2022 m.), iš jų 2003-2004 ir 2009 metais buvo šturmanas. Jis 3 kartus pasiekė tuo metu geriausią Baltijos šalių lenktynininkų rezultatą Dakare:
- 2009 m. (A. Petraičio šturmanas, 25 vieta)
- 2017 m. (šturmanas Darius Vaičiulis, 21 vieta)
- 2018 m. (šturmanas D. Vaičiulis, 12 vieta)
2019 m. Antanas buvo įtrauktas į elitinių varžybų dalyvių sąrašą ir jam oficialiai suteiktas Dakaro legendos statusas.
Asmeninis Gyvenimas
Susituokiau gana jaunas, būdamas 22-ejų metų. Šeimai, ko gero, dar nebuvau subrendęs. Aišku, kai kuriems ta branda neateina niekada. Audra tekėjo už dailininko, o ne už lenktynininko. Jai atrodė, kad skiriu visą savo laiką beprasmei veiklai, ralis jai buvo neįdomus, ji - visai kitoks žmogus. Su Audra pragyvenom kartu 15 metų. Turim du sūnus - Joną ir Roką.
2015 m. susilaukėt dukros su tuomete drauge, o 2016 m. - sūnaus Mato su dabartine mylimąja Martina Žimkute. Martina yra mūsų rinkodaros ir viešųjų ryšių vadovė. Pirmąsyk į Dakarą kartu važiavome užpernai, pernai buvo ką tik gimęs Matukas, o šiemet vėl dalyvavom kartu. Dabar esu tikras, kad tai - mano žmogus. Mums gera kartu, ji domisi tais pačiais dalykais kaip aš. Neatmetu galimybės, kad kada nors susituoksime.
Vyresniajam Jonui - jau 19 metų. Vilniaus universitete studijuoja informacines geografijos sistemas. Antrasis sūnus Rokas - dar mokinys. Į ralį jie kol kas nelinksta, bet aš dėl to nesikremtu. Juk aš irgi ne Brundzos šeimoje gimiau. Tėvų užduotis pamatyti, į ką vaikas linksta, ir padėti jam to siekti.
Tokių akimirkų Dakaro džentelmenu tituluojamo lenktynininko gyvenime iki šiol labai trūko, todėl daugelį išgąsdinusi pandemija jam su šeima suteikė galimybę ne tik gerokai sulėtinti tempą, bet ir šiek tiek lengviau atsikvėpti. „Didelio streso neišgyvename, - prisipažįsta A.Juknevičius. - Šiuo laikotarpiu daug kas gyvenime pasikeitė visiems - kitiems gal labiau, mums mažiau. Nors mano veikla sustojo, net randu savotiško gėrio. Beprotiškas tempas staiga nutrūko. Tada pastebi, kad saulė ryškiau šviečia ir paukščiai gražiau čiulba. Tiek nepaprastai paprastų dalykų aplink imi vėl matyti.“
Ilgus metus jis mėgo greitį tiek trasoje, tiek ir gyvenime, gal todėl neįprasta pastarųjų mėnesių ramybė Antanui atrodo savotiška pasekmė nesibaigiančio maratono, kuriame buvome priversti sustoti. „Bėgimas - visų stresų priežastis, o šis priverstinis sustojimas leido perkrauti savo gyvenimą, neperdegti. Manau, kad po karantino gyvenimą matysime ryškesnėmis spalvomis, nepaisant visų blogumų. Išgyvensime ir juos, juk prie visko įprantama, o iššūkius pavertę pamokomis tampame tik stipresni“, - įsitikinęs nuolatinio pozityvumo ir geros nuotaikos nestokojantis lenktynininkas.
Gyvenime jis toks pat paprastas kaip ir ekrane. Kalbėtis su juo būtų galima ilgas valandas ir, ko gero, net to nepakaktų išklausyti visų jo istorijų, pagardintų skaniu humoru. Šiandien jis nebijo kalbėti apie gyvenimą: meilę, tėvystę, patirtis ir klaidas, pergales ir pralaimėjimus - tiek profesinius, tiek asmeninius.
Pomėgis Buriuoti
Pasirodo, A.Juknevičius dykumų laivą iškeitė į jachtą. Su profesionalaus instruktoriaus priežiūra garsus lenktynininkas Lietuvoje sparčiai populiarėjantį buriavimą Viduržemio jūroje išbandė pirmą kartą. Dabar, kai vėl kartu išplauksime į Kuršių mares, jau būsiu ne tik stebėtojas, bet ir pilnavertis įgulos narys, kuris ir stakselį patemps, ir halsuoti galės“, - šypsodamasis savo buriavimo patirtį komentuoja A. Juknevičius.
Paklaustas apie tai, kokie automobilių sporte įgauti įgūdžiai jam padėjo buriavime, A. Juknevičius nedvejodamas atsako, kad tai - disciplina. Valdant jachtą labai priklausai nuo aplinkos - vėjo stiprumo, bangų aukščio.
tags: #antanas #juknevicius #gimimo #diena