Vaiko saugumas ir gerovė yra prioritetas, nepriklausomai nuo to, ar jis auga biologinėje šeimoje, ar globos namuose. Šiame straipsnyje nagrinėjami saugaus vaiko namų kūrimo aspektai, apimantys tiek fizinę aplinką, tiek emocinį ryšį, tiek teisinius ir socialinius kontekstus.
Prieraišumo teorijos svarba
Dar 1969 m. Johnas Bowlby pradėjo tyrinėti vaiko ir suaugusiojo santykį, o vėliau Mary Ainsworth (1985) šią temą išplėtojo. Remiantis Bowlby prieraišumo teorija, saugus ryšys su suaugusiuoju tiesiogiai veikia vaiko pasitikėjimą savimi, pasauliu ir kitais žmonėmis. Dėmesys santykiui ir ryšiui tarp vaiko ir suaugusiojo tik didėja, tai matoma įvairiuose mokymuose, skirtuose pozityvios tėvystės kursuose, GIMK (Globėjų, Įtėvių Mokymų Kursas). Netgi pedagogikoje, kai darželinukai, priešmokyklinukai ar pradinukai gauna užduotis atlikti namuose su tėvais, bandoma jungti vaiką ir už jį atsakingą suaugusįjį. Dažniausiai tai tėvai, įtėviai ar globėjai. Tam užduodamos įvairios namų užduotys atlikti su tėvais ne todėl, kad klasėje nespėjama to atlikti, o tam, kad būtų sukurtas veikla grįstas kontaktas, kuris skatintų ryšio mezgimą tarp vaikų ir tėvų.
Saugus prieraišumas yra pagrindinis veiksnys auginant vaiką, nesvarbu, ar jis auga savo biologinėje šeimoje, ar yra globojamas. Saugus ryšys su suaugusiuoju užtikrina vaiko saugumo jausmą, savivertės augimą, emocinį gijimą, sklandesnes savo asmenybės ir identiteto paieškas, socialinių įgūdžių formavimąsi, sėkmę kuriant socialinius santykius ateityje ir kitus teigiamus aspektus.
Šeimai artimos aplinkos kūrimas globos namuose
Šeimai artima aplinka - tai visuma, kurioje vaikas gali jaustis kaip šeimoje, nors tai nėra jo biologinė šeima. Stengiamasi sukurti tokį efektą, poveikį, tarsi vaikas jaustųsi šeimoje. Tokia aplinka turi teigti saugumo, psichologinio komforto jausmą, be to, būti buitiškai tvarkinga, švari bei atitikti minimalius buitinius poreikius ir fiziologinį komfortą (tinkama temperatūra, šiltas vanduo, galimybė pasigaminti ir valgyti šiltą maistą, išsiskalbti rūbus ir pan.). Šeimai artima aplinka yra ta, kurioje kiekvienas šeimos narys jaučiasi gerai ir yra saugus.
Šeimos artimoje aplinkoje laisvesnis bendravimas, nerūpestingumas. Tikroje šeimoje yra mama ir/ar tėtis ar artimas giminaitis, kuris vaikui yra svarbus, vaikas turi asmenį ar asmenis, kuriais gali pasitikėti. Esminiai skirtumai santykiuose tarp vaikų-tėvų ir tarp vaikų paimtų iš šeimos bei šeimynos auklėtojos. Vis dėlto šeimose tie santykiai kuriami nuo vaiko gimimo, aplinka irgi dažnai taikosi pagal vaiko poreikius jam augant, tuo tarpu vaikui atsidūrus globos namuose reikia laiko adaptacijai, vaiko pažinimui bei aplinkos prisitaikymui, santykių užmezgimui bei augimui. Be to, vaiko prisitaikymas prie kitų, jau esamų vaikų, irgi labai svarbus aplinkos kūrimui.
Taip pat skaitykite: Mažųjų gerovė darželyje
Skiriasi dėmesingumu vaikui. Šeimoje vaikas daugiau gauna dėmesio, rūpesčio, visada tėvai tik gimus vaikui taikosi prie jo poreikių, kad tik vaikas jaustųsi saugus ir mylimas, apgaubtas rūpesčiu, visada visas dėmesys skiriamas vaikui šeimoje ir jis galbūt daugiau lepinamas.
Kaip kiekvienoje šeimoje, taip ir šeimoje ir šeimynoje auklėjimas skiriasi. Šeimoje vaikas auklėjimas nuo mažumės, tiek matant pavyzdį iš tėvų, artimų šeimai žmonių, vyresnių brolių ir seserų, o globos namuose atsidūrę vaikai dažnai būna iš labai skirtingų šeimų, skirtingų pavyzdžių matę ir skirtingo auklėjimo.
Svarbu įgauti vaiko pasitikėjimą, kad jis galėtų į darbuotoją remtis sunkiomis akimirkomis. Daug kas priklauso ir nuo asmeninio darbuotojo požiūrio, empatijos ir t.t. Koks žmogus esi, tai ir galėsi suteikti dažnai paklydusiam vaikui. Kokioje šeimoje pats augai, tai galėsi perduoti ir kitam. Pirmiausia vaiko pasitikėjimo gavimas, vaiko pažinimas ir jo poreikių patenkinimas, kad aplinka jam būtų saugi, jauki ir nekelianti neigiamų emocijų.
Globos namuose vaikai turi būti savarankiškesni, būti atsakingi už save, niekas tokios pagalbos nesuteiks, neapšokinės kaip šeimoje. Darbuotojai stengiasi, kad vaikai atliktų kuo daugiau darbų savarankiškai, pradedant nuo maisto gaminimo iki namų ruošos. Savarankiškumas labai geras dalykas vaiko augime, jie neužauga nieko nemokantys.
Svarbu parodyti vaikui, kad realiai rūpi jo saugumas, kad atsižvelgiama į vaiko poreikius, to meto vaiko nuotaiką, supratingumas. Svarbiausia yra bendravimas, vaikams yra įskiepyta, kad darbuotojui galima pasakoti viską ir nebijoti, kad jei kas blogai pasisekė bus baudžiami. Bendraujant, įtraukiant į šeimynos gyvenimą. Kiek artimus emocinius ryšius pavyksta sukurti, priklauso nuo vaiko patirties iki tol, pasitikėjimo suaugusiais, vaiko amžiaus ir pan. Dažniausiai globos įstaigoje ekonominė ir ūkinė padėtis stipriai geresnė nei buvo jų namuose. Visi namų ruošos darbai. Mokėti atlikti kasdieninius buitinius darbus, mokėti apsipirkti, gaminti maistą, turėti namų ekonomikos žinias, žinoti, kur kreiptis vienu ar kitu gyvenimišku klausimu, kas gali padėti spręsti tam tikras problemas.
Taip pat skaitykite: Nėštumas ir akių sveikata
Darbuotojo vaidmuo ir elgsena
Tyrimo rezultatai atskleidė, jog darbuotojų kompetencija, profesionalumas, kantrybė ir socialinio santykio kūrimo įgūdžiai teigiamai veikia saugaus prieraišumo vystymąsi. Šeiminiuose globos namuose, kur globos modelis yra orientuotas į komandinį darbą, ypatingai svarbu yra komandos narių tarpusavio supratimas, palaikymas, bendradarbiavimas, laikymasis vienodo ugdymo modelio, normų ir vertybių. Komandos stiprybė įtakoja vaiko sėkmę ateities socialiniame gyvenime.
Vykdant tyrimą, taip pat atsiskleidė neigiami aspektai, kurie griauna ar užkerta kelią saugaus santykio tarp darbuotojo ir vaiko kūrimuisi. Kadangi žmogus yra sociali būtybė, jis negali išvengti santykio. Žmogus kurs jį neišvengiamai, tačiau koks išsivystys žmogaus prieraišumas užaugus, yra svarbu, kokį santykį ir kaip jis kurs nuo ankstyvos kūdikystės. Būtina paminėti, kad vaikai, kuriems tenka augti nesaugiomis sąlygomis, jie ima kurti emocinį ryšį su objektu, tai gali būti žaislas, drabužis, patalo dalis ir t.t. Toks daiktas padeda vaikui jaustis saugia, padeda nurimti vidiniam nerimui.
Fizinės aplinkos saugumas ir jaukumas
Vaiko saugumas namuose yra vienas svarbiausių tėvų rūpesčių. Nuo pat gimimo vaikai pradeda tyrinėti aplinką, o tėvai turi užtikrinti, kad jų namų erdvė būtų saugi ir pritaikyta mažiesiems. Svarbu atkreipti dėmesį į įvairius veiksnius, nuo baldų išdėstymo iki grindų pasirinkimo, kad namų aplinka taptų saugi ir patogi vaikams.
Pradedant nuo to, kad vaiko saugumas priklauso nuo kiekvieno kambario ir visų elementų, esančių namuose. Pirmiausia turėtume pasirūpinti, kad visi baldai ir buities prietaisai būtų stabilūs ir nekeliančių pavojų. Tai apima baldų kampų apsaugas, stalų ir spintų stabilizavimą, taip pat užtikrinimą, kad elektros lizdai būtų uždaryti specialiais dangteliais.
Kitas svarbus aspektas yra grindų pasirinkimas. Laminatas yra patikimas ir saugus pasirinkimas namų aplinkai, kurioje gyvena vaikai. Laminatas yra labai atsparus ir ilgalaikis, todėl jis gerai atlaiko kasdienius vaikų žaidimus ir veiklas. Be to, laminatas turi neslidžią paviršiaus tekstūrą, todėl sumažina nelaimingų atsitikimų tikimybę, kai vaikai bėgioja ar žaidžia.
Taip pat skaitykite: Turkija su vaikais: patarimai ir rekomendacijos
Vaiko kambarys yra vieta, kur vaikai praleidžia daug laiko, žaidžia, mokosi ir ilsisi. Svarbu, kad šioje erdvėje būtų ne tik estetiškai patrauklu, bet ir saugu. Laminato privalumai, tokie kaip atsparumas įbrėžimams ir lengvas valymas, padeda užtikrinti, kad grindys atlaikytų net ir aktyviausius vaikus. Be to, laminatas išsiskiria puikiu garso izoliacijos gebėjimu. Vaikai dažnai bėga ir žaidžia, o tylūs žingsniai gali užtikrinti, kad šeimos nariai nesijaudins dėl triukšmo. Laminatas taip pat gali padėti išvengti neslystančių grindų, todėl mažyliai, žaisdami ir bėgdami, nebus linkę susižeisti.
Be grindų pasirinkimo, labai svarbu pasirūpinti ir kitais namų elementais. Tai apima langų apsaugas, kad vaikai negalėtų atidaryti langų ir nukristi, taip pat tvirtinimą prie sienos baldų, kurie gali būti pavojingi, jei jie nukris. Stalai, kėdės ir kiti baldai turi būti tvirti, kad jie nesugriūtų, kai vaikas bandys ant jų užlipti. Elektros laidai turi būti paslėpti arba apsaugoti, kad mažyliai jų nepasiektų.
Grindų pasirinkimas yra svarbus ne tik vaikų kambariams, bet ir kitoms namų erdvėms. Laminatas gali būti naudojamas tiek svetainėse, tiek virtuvėse, tiek koridoriuose, kur vaikai taip pat praleidžia laiką. Saugios, neslidžios grindys užtikrina, kad vaikai nesusižeistų bėgdami ar žaisdami. Be to, laminatas yra puikus pasirinkimas dėl savo ilgaamžiškumo. Vaikai kartais sukelia papildomą nusidėvėjimą grindims, tačiau laminatas išlaiko savo kokybę ir nepraranda spalvos net po daugelio metų naudojimo.
Pasirinkdami laminatą vaikų kambariui, turite atkreipti dėmesį į kelis svarbius aspektus. Pirmiausia, rinkitės laminatą su neslidžiu paviršiumi, kad užtikrintumėte, jog grindys bus saugios. Taip pat patikrinkite, ar laminatas yra atsparus drėgmei, kad būtų lengviau prižiūrėti grindis ir išvengti pelėsio ar kitų problemų.
Fenšui principai kuriant jaukią aplinką
Kuriant jaukią ir harmoningą aplinką, galima pasitelkti fenšui principus. Fenšui - tai praktika, kuri kviečia keisti ir gyvenimo būdą, kad mus suptų absoliuti vidinė pusiausvyra ir ramybė. Kuriant namus pagal fenšui principus ypač svarbu nepamiršti ir eksterjero - aplinkos, kuri mus supa už mūsų namų sienų. Labai svarbi žaluma, tad rekomenduojama rinktis namus, kurių langai žiūri į gamtą. Energiškai itin negatyviai veikia už namų sienų vykstančios statybos ar remonto darbai, nereikalingas judėjimas. Kodėl reikia gamtos ir augmenijos? Nes visa tai neutralizuoja ir sugeria aplink mus esantį negatyvą. Ypač negatyviai energijai slopinti palankios pelargonijos ar kaktusai, kurie puikiausiai gali nugulti ant mūsų palangių. Ant langų galite pakabinti taisyklingos aštuonkampio formos veidrodėlių „Ba Gua“: jie atspindės neigiamus energijos srautus.
Kuriant namų harmoniją pagal fenšui reikėtų atsisakyti aštrių daiktų, aštrių kampų, apskritai - „aštrių“ stiliaus detalių. Tokie - aštrūs - daiktai ardo harmoniją namuose, itin išbalansuoja energiją. Reikėtų rinktis daiktus ir detales, kurių kampai - suapvalinti, aptakūs. Tokie turėtų būti ir baldai. Įrankius, įvairius buities reikmenis reikėtų laikyti uždarose vietose, stalčiuose, ir vengti „aštrios“ atributikos, pavyzdžiui, kardų, peilių ar durklų, ant sienų. Tai paprasčiausias fengšui „reikalavimas“.
Namuose turėtų būti švaru, tvarkinga, jokių nešvarumų ar dulkių. Nešvara, dulkės ir kitas higieninis disbalansas pritraukia energinę nešvarą, prarandama gyvybinė energija. Ypač svarbu dažnai šluoti namus. Tai lyg fengšui ritualas, turintis tam tikrą tvarką. Gėlės, ypač plačialapės, žydinčios ir - būtinai - augančios vazonuose - skleidžia ramybę, taiką, telkia vidinę harmoniją. Reikėtų vengti skintų gėlių, kurios, anot fengšui teorijos, simbolizuoja mirtį, jose sukaupta negatyvi energija ilgainiui „nuodija“ namus.
Stiprus „ne“ daiktų pertekliui namuose. Namų erdvės turėtų būti atviros, harmonizuoti su vidinėmis emocijomis. Tik laisvuose namuose gali laisvai cirkuliuoti energija, o daiktų perteklius ją slopina.
Baldų pasirinkimas ir išdėstymas
Baldai - vaikų kambario ašis, aplink kurią sukasi mažylių savarankiškumo ugdymas, atsiskleidžia jų kūrybiškumas, lavinama vaizduotė. Kambario planavimas turėtų būti pradėtas nuo poilsio zonos. Lovos-nameliai skatina savarankiškumą pačiam be pagalbos įsiropšti į lovytę, užsikloti kaldryte, nesunkiai išlipti norint atsigerti ar nutrepsėti į tualetą. Transporto priemonių pypsėjimas gali būti perkeltas ant tam specialiai sukurto staliuko, kur kasdien statomas vis kitas traukinukų ir automobiliukų miestas. Talpi spinta po laiptais - didžiausias baldas vaikų erdvėje, kurioje sutalpintas ne tik visas broliukų garderobas, tačiau ir balansinis dviratukas, du paspirtukai, surūšiuoti dėžutėse žaislai. Svarbu, kad mažutės rankutės lengviau įveiktų durų atidarymą ir svarbiausia - tylų uždarymą. Reikėtų sukurti baldą, kuris turėtų ne vieną, o kelias funkcijas, būtų žaismingas ir tvirtas. Vaikiškas staliukas, prie kurio smagu susėdus broliukams piešti, klijuoti lipdukus, žaisti su tėveliais vakarais stalo žaidimus, su draugais gerti kakavą, kramsnoti skanėstus. Augant mažyliams, auga ir staliukas.
Teisiniai ir socialiniai aspektai
Lietuvos Respublikos Seimo nariai Dovilė Šakalienė ir Mykolas Majauskas, remiami neformalios nevyriausybinės organizacijų koalicijos „Už vaiko teises“, 2016 m. pabaigoje pasiūlė Seimui uždrausti fizinį, emocinį ir seksualinį smurtą prieš vaikus. Vadovaujantis teikiamu įstatymo projektu, smurto terminas būtų taikomas ir vaikų nepriežiūrai - nuolatiniam nepakankamam pagrindinių vaiko fizinių, emocinių, socialinių poreikių tenkinimui, keliančiam grėsmę vaiko sveikatai, raidai ar orumui. LR Seimo nariai raginami įgyvendinti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatas ir neatidėliojant priimti šiuos įstatymų pakeitimus: Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-2931 ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 2, 6, 10 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr. XIIIP-113(2).
Sausio 12 d. Seimo Žmogaus teisių komitetas (ŽTK) kreipėsi į Seimo seniūnų sueigą, prašydamas į sausio 12 d. darbotvarkę įtraukti projektą, kuriuo uždraudžiamos visos keturios smurto formos prieš vaikus.
Vaikystėje patirtas fizinis, emocinis, seksualinis smurtas gimdo dar didesnį smurtą savo vaikų atžvilgiu. „Vaikui brėžiama riba neturi būti paremta skausmu, jis nėra kokia nors dresuojama žiurkė. Jis turi būti labai anksti mokomas, kas yra saugu ir kas nesaugu. Ir nesaugumas turi kilti ne iš tėčio ar mamos. Vaiko elgesį reguliuoja sąmoningas supratimas, koks ir kodėl elgesys yra netinkamas - nesaugus, nemalonus kitam žmogui, socialiai nepriimtinas”, - teigia Paramos vaikams centro direktorė Aušra Kurienė. Pasak p. A. Kurienės, mušamas vaikas užauga užsisklendusia asmenybe su labai žema saviverte, kurią jis kelia smurtaudamas ir žemindamas kitus. Vaikystėje muštas vaikas vėliau į visas gyvenimo aplinkas - šeimą, darbą, draugystes - perkelia aukos ir smurtautojo santykių modelius. Klausimas tik, kurioje pozicijoje jis atsidurs. Ar įmanoma auklėti vaikus, nenaudojant smurto? Psichologai teigia, kad be kumščių ir diržo auklėjami vaikai auga sveiki ir pasitikintys savimi. Tokie vaikai geriau sutaria su kitais, nesielgia destruktyviai, agresyviai, turi mažiau emocinių problemų. „Vaiko auginimas pagarbiai, aiškiai ir nuosekliai brėžiant saugaus ir tinkamo elgesio ribas, taikant adekvačias jo amžiui ir galioms pasekmes, nėra joks šiltnamis. Tai yra saugūs namai. Juk siekiame, kad vaikai mūsų nebijotų, būtų atviri. Jie yra skirtingi - vieniems gali pakakti žodžio, kitam - kontrolės ir griežtumo. Nėra vieno universalaus metodo, bet mušimas netinka nei vienam“, - sako A. Tačiau fizinės bausmės mūsų visuomenėje vis dar yra suvokiamos kaip „priimtina bausmė“, „tinkama auklėjimo priemonė“, „vienintelė galimybė sudrausminti vaiką“. Akcentuojant fizinių bausmių draudimą visuomenę reikia mokyti suvokti jų sukeliamą žalą vaiko asmenybei. Lietuva turi kurti tokią teisinę sistemą, kuri pripažintų vaiką kaip asmenybę, o ne suaugusiojo valios nuosavybę, ir gerbtų vaiką tiek pat, kiek suaugusį asmenį.
Oficiali statistika nefiksuoja nuolat mušamų vaikų, nedrįstančių niekam pasipasakoti apie patiriamą smurtą. Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas Rimantas Kėvalas, viešai prabilęs apie nuolat į ligoninę patenkančius sumuštus vaikus, teigia, kad dvylika institucijų, kurios vienaip ar kitaip susijusios su vaikais, tarpusavyje visiškai nesusišneka. „Pačios pagrindinės institucijos − mes, medikai, Vaiko teisių apsauga ir policija - turėtume rasti vieną aiškią, suprantamą kalbą. Mes pranešame, kad vaikas yra sumuštas. Tada prasideda raštai: „Ar tikrai? Gal ne? Gal tik jums taip atrodo?“ Mes nesame maži vaikai, mūsų profesionalumas leidžia įtarti… Turime žiauriai sumuštų vaikų. Mėlynės, sunki galvos smegenų trauma, kraujo išsiliejimas į smegenis, akis. „Šiuo metu teisės aktuose nėra smurto prieš vaiką apibrėžimo, nėra identifikuotos jo formos, nėra aiškaus ir vienareikšmio bet kokio smurto prieš vaiką draudimo. Vaikai yra ypatinga visuomenės grupė, jie priklausomi nuo mūsų, suaugusiųjų, todėl jiems reikalinga ypatinga apsauga, būtent todėl beveik 200 valstybių atstovai 1959 metais Jungtinėse Tautose ir parengė bei priėmė Vaiko teisių konvenciją, kurios tikslas - užtikrinti saugią sveiką raidą rūpestingoje šeimoje kiekvienam vaikui. Ji kritikuoja tarpusavyje nesusikalbančias institucijas ir politikus, neturinčius valios (gal ir noro?) nacionaliniu lygiu mokyti profesionaliai ir kokybiškai dirbti vaiko teisių specialistus ir socialinius darbuotojus. „Paramos vaikams centras ir kitos vaikus ginančios bei su smurto aukomis dirbančios nevyriausybinės organizacijos jau seniai yra parengusios detalias instrukcijas Lietuvos institucijoms ir visuomenei, kaip atpažinti smurtą prieš vaiką, kokie yra jo požymiai, kas yra smurtas ir kas nėra smurtas, kuo skiriasi vaiko poreikiai nuo vaiko norų, ką gali tėvai ir ką gali vaiko teisių apsaugos darbuotojai. LRS narių siūlomame įstatyme smurtu siūloma laikyti vaiko nepriežiūrą, t.y. nepakankamą pagrindinių vaiko fizinių, socialinių poreikių tenkinimą ar netenkinimą, kuris kelia grėsmę vaiko orumui. Ši nuostata kelia daugiausia klausimų, kadangi toks apibrėžimas grėsmingai skamba daugiau nei pusei visų Lietuvos šeimų, kurios dėl sudėtingos šalies ekonominės situacijos, prastai sprendžiamų socialinių problemų (tokių kaip skurdas, nedarbas, nepakankamai išplėtotos paslaugos ir pagalba šeimoms, kt.) neturi galimybių suteikti vaikams to, kas geriausia. „Nebeaišku, ar įstatyme nėra palikta landa vaiko užgaidų netenkinimą apšaukti nepriežiūra. O žinant statistiką, kad trečdalis Lietuvoje dirbančių asmenų gauna kone minimalų atlyginimą ir retas tėvas iš viso gali užtikrinti visus vaiko norus ir poreikius? O ką jau kalbėti apie tą ketvirtadalį, kuris gyvena žemiau skurdo ribos? Ar tai reiškia, kad tėvai, bandantys iš minimumo sudurti galą su galu, jau bus apšaukti kaip smurtaujantys prieš vaikus ir bus baudžiami civiline, administracine ar net baudžiamąja atsakomybe?“ - klausia Vakarų Lietuvos Tėvų forumo pirmininkė, SADM ministro patarėja Kristina Paulikė. Tad priimant smurto dėl nepriežiūros prieš vaikus teisinį reglamentavimą svarbu pabrėžti tai, kad tokia nuostata neįtvirtina reikalavimo tėvams vaikus ugdyti prabangoje - nuostatos tikslas yra apsaugoti vaikus nuo tyčinio žalingo elgesio, kai vaiko poreikiai nuolat piktybiškai ignoruojami. Visais atvejais, kai šeima negali patenkinti vaiko poreikių dėl sunkių materialinių sąlygų ar panašių, nuo šeimos nepriklausančių aplinkybių, šeima turi gauti visą būtiną pagalbą, paramą ir paslaugas, kad vaiko poreikius galėtų tenkinti tinkamai, neišimant vaiko iš šeimos.
Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija akcentuoja tėvų vaidmenį auginant vaikus ir valstybės atsakomybę suteikti tėvams visą būtiną pagalbą, paramą ir paslaugas, kad tėvai galėtų tinkamai rūpintis vaiku ir užtikrinti jo poreikių tenkinimą. Vaiko atėmimas iš šeimos dėl tokių priežasčių kaip šeimos skurdas, negebėjimas tenkinti vaiko poreikių dėl nuo šeimos nepriklausančių sąlygų ar aplinkybių - yra vaiko teisių pažeidimas.
Pasak K. Paulikės, nepakanka išplėsti smurto sąvokos, būtina imtis realių priemonių, įgyvendinant projektus, skirtus tėvų ir šeimų bendruomenių kūrimui, pagalbos grupėms, pozityvios tėvystės mokymams. Ji kritikuoja savivaldybes, menkai besirūpinančias laikinųjų globėjų, galinčių laikinai priglausti iš šeimos paimtus kūdikius ir mažamečius vaikus, parengimu.