Kazimieras Steponas Šaulys (1872-1964) - žymus Lietuvos visuomenės ir politinis veikėjas, kunigas, profesorius, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Jo gyvenimas ir veikla glaudžiai susiję su Lietuvos valstybės atkūrimu ir stiprinimu, taip pat su krikščioniškosios demokratijos idėjų plėtra.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Kazimieras Steponas Šaulys gimė 1872 m. sausio 28 d. Stemplių kaime (Šilutės rajonas), valstiečių Karolina (Balčinaitė, 1832-1913) ir Petro Šaulių (1828-1888) šeimoje. Jis buvo jauniausias vaikas šeimoje, turėjęs vyresnį brolį Juozapą (1857-1928) ir seseris Barborą (Budvytienę, 1859-1941), Oną (1863-1943) ir Marijoną (Alminauskienę, 1865-1932).
Tėvų išmokytas skaityti, Kazimieras anksti susidomėjo Žemaičių vyskupo, rašytojo Motiejaus Valančiaus knygomis. 1884-1887 m. lankė Švėkšnos pradinę mokyklą, o ją baigęs įstojo į Palangos progimnaziją. Nuo 1891 m. mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, kurią baigęs 1895 m. išvyko tęsti mokslų į Peterburgo dvasinę akademiją. 1897 m. Kazimierui Steponui Šauliui buvo suteiktas teologijos kandidato, o 1899 m. - magistro laipsnis.
Kunigystės ir pedagoginė veikla
Po kunigo šventimų Kazimieras Steponas Šaulys buvo paskirtas vikaru į Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. 1901 m. jis tapo Panevėžio realinės gimnazijos, o 1903 m. - mergaičių progimnazijos kapelionu.
1906 m. viduryje jis grįžo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, kur iki 1922 m. skaitė bažnytinės kanonų teisės, moralinės teologijos, visuomenės mokslo ir sociologijos kursus. 1922-1940 ir 1941-1944 m. dėstė Lietuvos (nuo 1930 m. - Vytauto Didžiojo) universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, skaitė bažnytinės kanonų teisės kursą, profesorius.
Taip pat skaitykite: Lietuvos istorija ir Alfonsas Butė
Kazimieras Steponas Šaulys parengė ir išleido nemažai knygų, tarp kurių: „Krikščioniškoji demokratija“ (1906), „Socialistai ir mūsų socialieji reikalai“ (1907), „Demokratija ir krikščionys demokratai enciklikų prasme“ (1907), „Sociologija“ (1920), „Vedusiųjų dingimas ir naujos jungtuvės“ (1922), „Kanoniškojo proceso teisė“ (1927).
Dalyvavimas politinėje veikloje
Kazimieras Steponas Šaulys aktyviai dalyvavo politinėje veikloje. Jis dalyvavo 1905 m. gruodžio 4-5 d. vykusiame Didžiajame Vilniaus Seime ir po jo, steigiant Lietuvių krikščionių demokratų partiją.
1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje Kazimieras Steponas Šaulys buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. - Lietuvos Valstybės Taryba). 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą, žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu.
Dirbo Lietuvos Tarybos Skundų, Konstitucijos, Bažnyčios reikalų, įstatymų redakcinėje komisijose. 1919 m. spalio viduryje tapo krikščionių demokratų frakcijos nariu. Ypač daug prisidėjo formuluojant visų 1918-1928 m. veikusių konstitucijų straipsnius, susijusius su tikėjimo išpažinimu. Iki 1922 m. liepos 25 d. buvo Steigiamojo Seimo narys.
Bažnytinė veikla
1906 m. lapkritį-1919 m. kovą Kazimieras Steponas Šaulys ėjo bažnytinio santuokos ryšio gynėjo pareigas, nuo 1912 m. pradžios iki 1920 m. buvo Žemaičių vyskupų Gasparo Cirtauto, vėliau Pranciškaus Karevičiaus sekretoriumi.
Taip pat skaitykite: Apie Alfonsą Peniką
Pirmojo pasaulinio karo metais Kazimieras Steponas Šaulys lydėjo vyskupą Pranciškų Karevičių, kai jam iš pradžių nurodyta įsikurti Panevėžyje, o 1915 m. balandį ‒ trauktis į Rusijos gilumą. Rugsėjo mėn. Kazimieras Steponas Šaulys išvyko į Smolenską, iš kurio kartu su vyskupu į Kauną grįžo tik 1916 m. rugpjūtį. 1916 m. Kazimieras Steponas Šaulys tapo Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku.
1920 m. Kazimieras Steponas Šaulys buvo paskirtas Žemaičių vyskupijos kancleriu. 1926 m. popiežiui įsteigus atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, tapo Kauno arkivyskupijos generaliniu vikaru, šias pareigas ėjo iki pat 1944 m. Buvo Kauno arkivyskupo patarėju bažnytinio administravimo klausimais. 1927 m. dvasininkas tapo popiežiaus rūmų, 1932 m. - Kauno arkivyskupijos kapitulos prelatu.
Visuomeninė veikla
Kazimieras Steponas Šaulys buvo vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų ir veiklus narys, 1922-1934 m. priklausė jos Centro komitetui. Neatitolo nuo visuomeninės veiklos. Priklausė Raudonojo Kryžiaus draugijos vyriausiajai valdybai, dirbo Valstybinėje archeologinėje komisijoje. Panevėžyje jis buvo vienas iš Labdarių draugijos steigėjų, jo ir bendraminčių rūpesčiu pradėjo veikti prieglauda gyvenamosios vietos ir socialinės globos stokojusiems vietos žmonėms.
Dvasininkas buvo katalikiškų socialinės rūpybos, švietimo draugijų „Saulė“, „Motinėlė“ vienas iš steigėjų ir narys. Bendradarbiavo lietuvių ir lenkų spaudoje: laikraščiuose ir žurnaluose „Viltis“, „Apžvalga Žemaičių ir Lietuvos“, „Draugija“, „Dziennik Wileński“, „Przegląd katolicki“, „Tiesos kelias“.
Emigracija ir gyvenimas Šveicarijoje
1944 m. liepą, vykstant Antrajam pasauliniam karui, Kazimieras Steponas Šaulys emigravo iš Lietuvos. Trumpai pagyvenęs Austrijoje, Vokietijoje, 1945 m. atvyko į Šveicariją, Luganą. Globojamas ne giminaičio, tačiau ilgamečio bičiulio Lietuvos Valstybės Tarybos kolegos Jurgio Šaulio, gruodį įsikūrė šio miesto Šv. Brigitos seserų vienuolyno svečių namuose „Casa Santa Birgitta“. Ten gyvendamas, Kazimieras Steponas Šaulys sulaukė 92 metų amžiaus.
Taip pat skaitykite: Mitai apie kūdikius su marškinėliais