Šiame straipsnyje apžvelgiama Alfonso Butės biografija ir jo indėlis į Lietuvos istoriją, ypač jo veikla Aukščiausioje Taryboje.
Kelias į Tėvynę
Kelias į tėvynę turbūt prasideda nuo tėvo pasakojimų apie Tėvynę, apie labai labai gražią Lietuvą, kur labai skanūs obuoliai ir bulvės, kur "Nemunas galingas". Nors ten, Jakutijos Užpoliarėje ar Jakutijos taigoje mažam vaikui sunku net įsivaizduoti, kas gi iš tikrųjų yra ta Lietuva.
Sugrįžęs į tėvynę supratau - tėvas teisus: Lietuvoje auga galingi ąžuolai - Kauno ąžuolyne, bet Nemunas - ką jau ten jį lyginti su Lena… Ir ilgai nesupratau, kur ta Nemuno galybė slypi. Ji - mūsų lietuvybėje. Gal todėl jau nuo mažų dienų buvo lengvai suvokta - lietuvybė reikalinga milžiniškų pastangų, dvasios nerimo, ieškojimų, žinių, mokslo. Gal todėl visa tai galima pavadinti likimo varikliu. Ir galiu būti tikrai likimui dėkingas.
Istorijos Pamokos
Nuo pat atvykimo į Lietuvą mane lydi mūsų istorijos pamokos. Likimas leido pamatyti R.Kalantos įvykius ir juose dalyvauti. Mano tėvas, Alfonsas Andriukaitis, bendravo su Liudu Dambrausku ypač artimai. Ir abu rašė knygas. Tėvui nusišypsojo laimė, jis 1976 m. nelegaliai išleido savo knygą "Bausmė be nusikaltimo".
1970-1972 m. sutiktas antifašistas, humanistas, demokratinio socializmo ieškotojas Viktoras Kutorga. Ir tuomet jis paskatino studijuoti istoriją, pažinti giliau procesus. Tose trumpose eilutėse nesurašysi to kelio į Kovo 11-ąją, savo pažiūras į socialdemokratiją ir pasaulio įvykių supratimą. Ir į Lietuvos istorijos gražius ir negražius puslapius. Gerai, kad istorija yra gyvenimo mokytoja, o ne atvirkščiai.
Taip pat skaitykite: Kazimieras Steponas Šaulys
Atrodo, jog Lietuvoje tokia patirtis dabar vėl kažkiek atsiranda. Gal tai ir padėjo geriau suprasti dabarties įvykius, leido dalyvauti Sąjūdžio programos kūrime, Lietuvos Laisvės lygos įstatų redagavime, Lietuvos socialdemokratų partijos legalizavime, Kovo 11-osios dokumentų ruošimo darbo grupės veikloje. Malonu, kad socialdemokratai ženkliai prisidėjo tiek prie Vasario 16-osios, tiek ir prie Kovo 11-osios dokumentų paruošimo.
Aukščiausioji Taryba
Tad Kovo 11-oji liks kaip nemažo nueito kelio apibendrinimas, bendras visos atgimusios Lietuvos sugrįžimas savo istorijon. Aukščiausioji Taryba man niekad nebus Atkuriamuoju Seimu. Atgaline data keisti pavadinimus ne pats geriausias atradimas.
Aukščiausioji Taryba atskleidė ir mūsų pasiekimus, ir milžiniškus trūkumus, valdžios godumą, veidmainystes, supriešinimą, "raganų medžiokles". Ir demokratija bei atvirumas nugalėjo.
Aukščiausioji Taryba baigė savo darbą Konstitucijos paruošimu ir "parlamentinės rezistencijos", to kvailo šių dviejų nesuderinamų žodžių mišinio, "likvidavimu". O po to - du seimai, kuriuose teko aktyviai dalyvauti ginant socialdemokratų pozicijas, siūlant geresnius kelius mūsų nūdienos bėdoms spręsti.
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas Seime
Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus vedėja Angonita Rupšytė kalbėjo: „Šiandien ypatinga diena, kad mes minime Aukščiausiosios Tarybos deputato mons. A. Svarinsko šimtmečiui skirtus renginius. Kaip mons. A. Svarinskas 2001 metais sakė: „Lietuvai reikia daug idealistų, kurie Tėvynę mylėtų, labiau negu save patį. Kova nebaigta. Mes dar neiškovojome pilnos laisvės ir nepriklausomybės. Kovokime ir melskime Dievą visokeriopos palaimos. Ši paroda skirta pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyviui, tikinčiųjų piliečių teisių gynėjui, politiniam kaliniui, iškalėjusiam net 22 metus sovietų lageriuose ir kalėjimuose, Aukščiausiosios Tarybos deputatui, pirmajam nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vyriausiajam kapelionui mons. Alfonsui Svarinskui.“
Taip pat skaitykite: Apie Alfonsą Peniką
Atvykęs pasveikinti konferencijos Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas Juozas Olekas kalbėjo: „Šiandien didi diena Lietuvos Respublikos Seime. Pažymime Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamo Seimo nario mons. A. Svarinsko šimtąsias gimimo metines. Tai įkvepiantis, įpareigojantis ir vilties suteikiantis mūsų įsipareigojimas ir darbas.“
Konferencijos vedėja B. Valionytė pakvietė pasiklausyti mons. A. Svarinsko gyvo žodžio, įrašyto 2007 metais ir palikto LR Seimo archyve. Normalus žmogus turi laikytis dviejų dalykų: „Mylėti savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir mylėti savo artimą, kaip save patį. Ir pabrėžė, kad artimas - tai Tėvynė. Kas yra abejingas Dievui ir artimui, tas nėra pilnavertis žmogus.“
Arkivyskupas Gintaras Grušas pasidžiaugė šia surengta mons. A. Svarinsko šimtmečiui skirta konferencija. Pažymėjo monsinjorą buvus kovotoju, visų pirma dvasios kovotoju, nes jis siekė įtvirtinti, apginti moralę žmonių tarpe ir tą bedarant kovojo už tautos laisvę tiek okupuotos, tiek nepriklausomos Lietuvos laiku.
Vyskupas pasidžiaugė, kad be daugelio paminėjimų, mons. A. Svarinskas pagerbiamas ir Seime, nes jis to nusipelnė. Mat būdamas Seime rūpinosi visa Lietuva, sugebėjo visus sutaikinti, paraginti kovoti už teisingumą, už tikrą kiekvieno žmogaus supratimą.
1991 metais A. Svarinskas, mirus Aukščiausiosios Tarybos deputatui Valerijonui Šadreikai, buvo išrinktas LR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Aukščiausioje Taryboje monsinjoras susitiko su dviem savo tardytojais - Egidijumi Bičkausku ir Kazimieru Motieka. „Reikia suprasti monsinjoro savijautą, kai patriotas, nuteistas 26 metams, susitinka su ypatingų bylų tardytojais ir kolegomis, su kuriais kartu kuria Nepriklausomą Lietuvą,“ - teigė pranešėja ir dar pridūrė, kad monsinjoras aštriai kritikavo komunistus, bet tuo pačiu ir juos gerbė.
Taip pat skaitykite: Deklaravimas Lietuvoje: vaiko gidas
1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuva buvo priimta į Jungtines Tautas, tad buvo sugrąžinta į pasaulio žemėlapį. Monsinjoro kalbos LR Seime visada buvo konkrečios, labai jautrios, kartais sukeldavo audringas emocijas, bet jos buvo teisingos.
Monsinjorui rūpėjo, kad istorija būtų užfiksuota ir perduota ateinančioms kartoms, perduota per knygas, paminklus, gyvus susitikimus. Vargu ar Lietuvoje yra miestelis, kur jis nebūtų buvęs kokiame nors partizanų ar tremtinių pagerbime, atlaiduose ar paminklo šventinime.
Alfonsas Svarinskas: Gyvenimo kelias
Savo gimimo įvykio neatsimenu, bet man sakė, kad gimiau 1925 metų sausio 21 dieną Ukmergės apskrity, Vidiškių parapijoje. Pirmiausia gyvenau Pamernackų kaime. Kadrėnai - mano Tėtės tėviškė - priklausė Vidiškių parapijai, Deltuvos valsčiui. Ta parapija buvo nedidelis bažnytkaimis prie Kauno-Utenos kelio, aštuoni kilometrai nuo Ukmergės Utenos link. Miestelis buvo labai mažas, ir nieko ypatingo ten nebuvo. Anksčiau bažnyčia buvo medinė, net grindų nebuvo. Sako, vyskupas Valančius atvykęs net pastabą davė, kad Dievą laiko taip netinkamai. Tada Šventupio ir Vidiškių savininkas, Ukmergės apskrities maršalka Anupras Koska, pasitaręs su žmona, nutarė pastatyti naują bažnyčią. 1844 metais pradėjo, ir 1856 metais Vidiškiuose prie Ukmergės-Anykščių kelio buvo pastatyta mūrinė neoklasicistinio stiliaus Švč. Trejybės bažnyčia. Joje buvau pakrikštytas.
Mano tėvai buvo religingi, geri žmonės, daug ir sunkiai dirbo. Religingi buvo ir mano seneliai. Senelis Pranas Svarinskas (Tėtės tėvas) buvo maršalka. Bažnyčioje buvo stalelis, ant jo pastatytas kryžius. Kiekvieną pirmąjį mėnesio sekmadienį prie šio stalelio per Sumą susėsdavo maršalkos ir čia melsdavosi. Parapija turėjo keletą maršalkų. Kadrėnų kaime senelis buvo vienintelis maršalka. Vaikams gimus tėveliai visą savo gyvenimą nugyveno Kadrėnų kaime, gražioje vietoje prie Mūšios upės. Jame buvo apie 28 šeimos. Kiekviena turėdavo iki kelių hektarų žemės. Laikui bėgant vaikai kurdavo savo šeimas, jos smulkindavo ūkius, likdavo po pusę ar trečdalį valako šeimai. Bažnytkaimyje, atrodo, buvo likęs tik vienas valakininkas. Bet kaimas augo.
Mano Tėvų namai Kadrėnuose buvo įprasti ūkininko namai. Namas buvo padalintas į dvi dalis - gryčią ir stanciją. Namo gale, vadinamojoje stancijoje, buvo medinės grindys, ir ši patalpa buvo skirta tik svečiams. Čia buvo stalas, kur jie valgydavo. Kiekvienas namo galas turėjo po du kambarius. Buvo du kambariai, kuriuose miegodavom. Kambariuose asla buvo plūkta, ne medinės grindys. Juose buvo pečiai kūrenti malkomis. Iki Kalėdų stancijos nekūrendavo. Kadrėnuose mūsų namuose dar senelis Pranas gyveno. Su visais - šeši žmonės. Prisimenu senelį Praną (jis mirė 1944 metais, sulaukęs per 80 metų). Jis turėjo atskirą kambarį ir jame - vieną knygoms skirtą spintą. Turėjo savo biblioteką. Knygų čia buvo nemažai. Daugiausia - lenkų pasaulietinė, istorinė literatura. Turėjo ir religinių knygų. Senelis bendravo su dvarininkais, tai iš jų ir gaudavo knygų. Paaugęs ir aš skaičiau tos bibliotekos knygas. Bet lenkiškai skaityti nemėgau. Nors buvau pramokęs lenkų kalbos, bet jos neišmokau. Kai pradėjau lankyti mokyklą, lenkų kalbą užmiršau. Senelis Pranas mokėjo tris kalbas - lietuvių, lenkų ir rusų. Jas išmoko namuose, bendraudamas su kitais. Tris kalbas mokėjo ir mano Tėtė. Senelis buvo kaimo šviesuolis. Buvo pagrindinis žmogus rengiant kaimo subuvimus - skuodus. Jį labai gerbė. Turėjo gražų balsą, dvaruose per šermenis giedodavo. Jei kas pas lenkų dvarininkus mirdavo, kviesdavo jį į dvarą giedoti. Jie su grupe giesmininkų giedodavo ir lenkiškai. Senelis buvo religingas ir linkęs į dvasinius dalykus. Per visą savo gyvenimą išlaikė kaimo šviesuolio stilių. Buvo aukštas, nesulinkęs. Plaukai kirpti ežiuku - pagal ponų pavyzdį. Jis pėsčiomis nueidavo pas dukterį Stefaniją Petronienę pagyventi - 9-10 kilometrų nuo namų. Pabūdavo ir vėl grįždavo pas mus.
Tėtė Vaclovas Svarinskas gimė 1893 metais. Mama Apolonija PetronytėSvarinskienė - 1900, jaunesnė. Mama kilusi iš Pamernackų kaimo, iš didelės šeimos (mūsų giminaitis yra Vilniuje besidarbuojantis kun. 1956 m. Mamos tėvai buvo baudžiauninkai. Senelio vardas buvo Kazimieras (Petronis), jo neatsimenu, o močiutės vardas Elžbieta (Petronienė) - ją prisimenu. Seneliai mus labai mylėjo. Kaime liko Mamos brolis Ignas Petronis, seserys Veronika Petronytė-Morkūnienė ir Liucija Petronytė-Morkūnienė. Liucija turėjo sūnų, kuris buvo Lietuvos kariuomenės karininkas - majoras Ignas Morkūnas. Jis buvo enkavedistų nuteistas septyneriems metams ir įkalintas Norilsko lageryje. Gyvas likęs karininkas, kalėjęs kartu su Morkūnu, pasakojo, kaip kartą lageryje radijo taškas smarkiai šaukė. - Uždarykite tą gavarilką! - Ir už tai buvo nuteistas dar dešimčiai metų.
Mano Mama niekur nedirbo, niekur netarnavo, mokėjo tik lietuviškai. Ji namuose dirbo visus ūkio darbus. Mama buvo nemokyta. Mokėjo skaityti iš savo motinos visą gyvenimą išsaugotos maldaknygės „Dievo malonių šaltinis“. Tai buvo didelė senovinė maldaknygė. Lietuviška, parašyta senovine kalba. Mama ir mano senelė mokėjo skaityti tik iš tos maldaknygės, daugiau nemokėjo. Ir aš iš tos maldaknygės pradėjau skaityti. Mane senelė mokė. Labai jau saugojo ją. Tik su šiaudeliu galima būdavo parodyti tekste, neleisdavo nieko parodyti prikištu pirštu. Sekmadieniais visi eidavome į bažnyčią. Mama prieš ištekėdama dalyvaudavo bažnyčios procesijose. Sakydavusi, kad maža būdama Ukmergės parapijoje procesijose nešdavo kaspinus prie vėliavos, o paaugusi - ir vėliavas. Prisimenu, kad Mama anksti ryte atsikeldavo ir pradėdavo darbus. O Tėtė atsikėlęs atsiklaupęs sukalbėdavo poterius ir tik po to dirbdavo. Mama kartais pasižodžiuodavo - juk darbai yra, o dar meldiesi. Tėtė visada taip - jam charakteringa buvo.
Šeima dirbo ūkinį darbą. Tėtė buvo geras ūkininkas. Nusipirko arkliais sukamą kūlimo mašiną. Eidavo su ja dirbti į kitų ūkius. Už dienos darbą gaudavo aštuonis litus. Vasaros metu tėvai dirbdavo visą dieną. Švintant keldavosi darbams. Apie 12-13 valandą sugrįždavo pogulio. Po to vėl dirbdavo iki tamsos. Pavyzdžiui, Tėtei reikėdavo dalgiu nukirsti pusantro hektaro rugių, o Mamai (kartais ji gaudavo pasamdyti pagalbai moterį) - juos surinkti, surišti, pėdas statyti, o paskui vakare sustatydavo gubas. Gubas padarydavo iš dešimties pėdų - devynias surištas suremdavo, dešimtą lauždavo perpus ir uždengdavo gubą apsaugai nuo lietaus. Tėtė buvo labai nagingas. Labai gerai išpustydavo dalgį. Tai jo specialybė buvo. Geras buvo pjovėjas. Nebuvo turtingas, bet buvo darbštus.
Dar arkliais veždavo prekes iš Ukmergės į Panevėžį, Rokiškį, Biržus ir kitur. Paprastai veždavo iki tonos prekių arkliais vežimu, žiemą - rogėmis. Arklys žingsniu eidavo, ir man reikdavo šalia eiti. Atsisėsti į vežimą leisdavo tik tada, kai važiuodavo pakalnėn. Lygiame kely ar arkliui į kalną vežimą traukiant neleisdavo į vežimą sėsti, kad arkliui būtų lengviau. Atsimenu, kai 1939 metais, gal kovo mėnesį, vežėme prekes, akys labai sušalo, blakstienos apšerkšnijo. Pasirodo, 40 laipsnių šalčio tada buvo: tą žiemą šalčiai buvo rekordiniai… Kai veždavome prekes, koklius ar vykdavome į malūną, pakeliui būdavo pastotė - vieši namai, kur galima buvo sustoti, pastatyti arklį, vežimą. Ta pastotė buvo pusė gyvenamojo namo, o kita pusė - tvartas. Tėtė su Mama važiuoja arkliu. kai buvo žydai. Ten mane pamigdydavo - gaudavau lovą, o Tėvukas budėdavo, kad nepavogtų prekių, kurios kainuodavo net iki dešimties tūkstančių litų. Tada nebuvo vagių, bet vis tiek Tėvukas nemiegodavo, prekes saugodavo. Nei ginklo, nieko neturėjo apsaugai, tik botagą. Taip ir keliaudavome. Žydai, žinodami, kad Tėtė religingas, prašydavo tik laiško, kuriame būtų nurodyta, kam veža. Jokio užstato neprašydavo, buvo pasitikėjimas. Mane rytą pakeldavo ir vėl toliau važiuodavome. Paprastai važiuodavome dvi tris paras.
Tėtė buvo žvejys mėgėjas. Turėjo valtį, tinklus ir eidavo kokį 20 kilometrų žuvauti. Vieną kartą pagavo net 16 kilogramų lydį, kurį ant pečių užsidėjo ir šis siekė žemę. Išeidavo žvejoti labai anksti. O po pietų pagautą žuvį veždavo dažniausiai žydams, ir jie labai gerai mokėjo, tarp kitko daugiau nei už lašinius (gal 2 litus už kilogramą). Norėdavo mane imti kartu, bet aš žuvauti nemėgau, sakydavau, kad man to nereikia.
Šeimoje augome trys vaikai: aš buvau vyriausias, brolis Vytautas, gimęs 1927 metais, ir sesuo Janina, jauniausia, gimusi 1934 metais. Dievas padarė kažkokią klaidą - brolis ir sesuo abu jau seniai mirę, o aš, seniausias, likau gyvas. Su broliu ir seserimi nesipykdavome, muštynių nebuvo. Brolis Vytautas į mokslus nesigriebė. Mokėsi toje pat mokykloje; visi galvojo, kad bus ūkininkas. Kai atėjo bolševikai, gimę 1927 metais kliūva: blogai - gali paimti į kariuomenę. Lietuviai neturėjo jokių dokumentų. Aš Lietuvos laikais paso neturėjau. Broliui gelbėti reikėjo metrikų. Juos išrašydavo Bažnyčia, ir bolševikai Lietuvoje tokius metrikus pripažino. Vidiškiuose buvo ką tik miręs klebonas Antanas Ivaška (gimęs 1883 metais; įšventintas į kunigus 1907 metais; Vidiškiuose kunigavo 1925-1941). Aš gerai išmokau parašyti jo parašą. Antspaudai buvo, blankų kiek nori. Metrikus štai taip „darydavo“: juos parašius, blanką ant grindų ištrindavo, kad jis atrodytų susitepęs - senas, po to sulankstytą laikydavo kišenėje, kad būtų apsidėvėjęs, apdilusiais kraštais. Padariau metrikus ir kitiems. sesuo Janina ir brolis Vytautas.
Brolis Vytautas su savo šeima gyveno tėviškėje, gretimoje sodyboje, atskirai. Svarinskų giminė buvo suskilusi į keturias šeimas. Šalia mūsų sodybos dar buvo dėdės Jono Svarinsko sodyba. Dar gyva yra jo duktė Irena Svarinskaitė - mano pusseserė.
Sesuo Janina buvo jauniausia. Mokėsi gerai, buvo gera mergaitė. Vieną pavasarį įkrito į kūdrą: įlūžo ledas, ir ji atsidūrė vandeny. Tada aš įšokau, pribridau ir ją ištraukiau. Padariau jai gerą darbą. O paskui ji man darė gerus darbus: siuntė, kiek galėjo, man siuntinius į kalėjimą. Ją mažiau pažinojau. Mane anksti suėmė, lageryje išbuvau 10 metų, grįžau ir vėl suėmė, - mažai teko bendrauti. Kai buvau kalėjime, ji mane rėmė, rašė laiškus. Laiškų daug negavau. Atsimenu, prieš pirmąjį areštą kažkas namiškiams pranešė, kad mane negyvą atvežė ir numetė turgaus aikštėje prie bažnyčios. Sesuo buvo drąsi. Išgirdusi nuėjo į turgų, prie nužudytų partizanų lavonų. Veidai sudraskyti, atpažinti negalima. Tada atsegė milinę ir žiūri, kad marškiniai ne tie, kitokie - ne mano. Grįžusi pasakė, kad ne, ten ne aš. Visi kaime žinojo, kad buvau išėjęs į mišką pas partizanus. Ir niekas nepasakė. Kiek ieškojo, kiek klausinėjo, niekas, nors visi kaime žinojo. Buvo net vienas, vėliau tapęs rajkomo sekretorium Ukmergėje - Vilius Bieris. Jį mokiau Pirmajai Komunijai. Ir tas žinojo, bet nepasakė. Kai grįžau iš lagerio, sesuo gyveno kaime, dirbo laiškininke.
Tėtė mums vaikams buvo griežtas, gaudavome ir diržo. Bet jis buvo protingai griežtas. Norėjo, kad vaikai būtų geri, jie tokie ir išėjo. Tėvą vadindavau Tėte. Tarp kitko, Tėtė labai gerai šokdavo. Per šventes, kai visi suvažiuodavo. Ir senelis šokdavo, nors jam aštuoniasdešimt metų buvo. Kartu šokdavo ir maži vaikai. Senelis sakydavo, kad mano brolio duktė Marytė Svarinskaitė labai gerai šoka (dabar ji gydytoja, gyvena Rokiškyje).
Sekmadieniais kaime po savaitės darbų žmonės, grįžę iš bažnyčios, pirmiausia apžiūrėdavo gyvulius, o po to rinkdavosi kur į vieną vietą. Aš turėjau du pusbrolius - Vladą ir Alfonsą: buvo dvi Svarinskų šeimos (abi po pusę valako turėjo). Pusbroliai buvo geri muzikantai. Vladas gerai grojo armonika, Alfonsas - klarnetu. Mano pusbrolis Alfonsas Svarinskas neseniai mirė per šimtą metų turėdamas. Jis paskutinis to laikotarpio giminės atstovas. Man tie du pusbroliai imponavo - norėjau būti į juos panašus, bet niekuo nemokėjau groti. Sekmadieniais jie sueidavo ir grodavo. Susirinkdavo žmonės iš viso kaimo - kas šoka, kas dainuoja, kas lazda pasiramsčiuodamas ateina pasėdėti, pasiklausyti. Visi pasišnekėdavo, pasidalindavo rūpesčiais, pabūdavo kartu. Nenuobodžiaudavo. Niekas ten apie pinigus negalvojo, tik kad kaime būtų linksmiau. Kaimas kažkokia prasme kultūrėjo. Girtuoklysčių nebuvo, keiksmų taip pat.
Iš namų tradicijų gal labiausiai man įsiminė vaišingumas. Ypač Mamos. Mūsų giminės vaikai, jaunimas ją labai mėgo. Tėvai nebuvo užsidarę. Pavyzdžiui, mūsų giminių buvo keturiose parapijose. Vieni - Vidiškiuose, kiti - trijose kaimyninėse parapijose: Žemaitkiemyje, Kavarsko parapijoj ir Taujėnuose. Per metus mažiausiai tris keturis kartus tėvai susikviesdavo visus gimines. Ir patys važiuodavo į tas parapijas, kuriose giminės gyveno. jus atlaidus. Taigi beveik kas mėnesį būdavo viena diena atlaidų. Per keturias parapijas išeina dvylika atlaidų. Kartais atlaidai būdavo šiokiadieniais, pavyzdžiui, šv. Suvažiuodavome visi. Iš ryto palaistydavome da ržuose pasodintus burokus ir dar suspėdavome Sumai į atlaidus. Po atlaidų važiuodavom į svečius. Visi dainuodavom. Kaimas skambėdavo nuo dainų. Kitą dieną po atlaidų Mišias už ką nors užprašydavo, o grįžę vaikščiodavo po laukus, šnekučiuodavosi. Namo išvažiuodavo kokį pirmadienį apie ketvirtą valandą. Grįžę į namus vėl eidavo dirbti, ir dirbo sunkiai. Taigi mokėjo ir dirbti, ir ilsėtis. Žmonės ir šventes švęsdavo, ir visus darbus padarydavo.
Kai aš dar parvažiuodavau iš seminarijos namo, pirmiausia eidavau pasižiūrėti į svirną ir į tvartą. Tada kaime buvo įprasta, kad pirma žmonės parodo, ką turi, o po to kviečia į gryčią valgyti.
O kai grįžau iš lagerio 1956 metais, pamenu, guliu, jau šviesu, reikia keltis. - Gulėk gi.
Mūsų gryčios gale, kur buvo medinės grindys, daug metų vykdavo gegužinės pamaldos. Paskutinįkart, kiek atsimenu, buvo 1945 metais. Tada buvo labai įdomu. Vakare į pamaldas sueidavo partizanai. Kai kurie apaugę barzdom. Ir visą mėnesį jose dalyvaudavo. Matyt, jautė, kad greitai žus. Visi ir žuvo. Jų būdavo pilna gryčia ir priemenė (prieangis). Kaimo vaikus pasodindavo ant tvoros ir aplinkui prie plento apie tris šimtus metrų atstumu nuo namų, kad sektų, ar kas neatvažiuoja. Jei kas - vaikai perspėdavo, kad rusai atvažiuoja. Kartą jie šaukdami atbėgo, kad „padvadas“ (arklių traukiami vežimai su kareiviais) atvažiuoja. Tada partizanai tyliai ramiai paliko namus, o mes ramiai tęsėme. Bet tada niekas neužėjo, kažin kur į šalį pasuko. Aš stebėdavausi, kad kiekvieną vakarą, gal dešimtą valandą jie, jauni ir seni, susirenka gegužinėms pamaldoms. Giedodavo, skaitydavo. Tada klierikas buvau, ir aš skaitinius skaitydavau. Po to jie dar valandą kitą kieme dainuodavo. Apie pirmą nakties išsiskirstydavo. O trečią ketvirtą ryto tėvai, kaip ir visi kaimo žmonės, jau keldavosi darbams. Tada buvo mažai žodžių, bet daugiausia buvo maldos.
Namuose pas mus ant sienos kabėjo Vytis. - Kodėl čia kabo tas arklys? - Argi tau kliudo?..
Abu mano tėveliai jau pas Viešpatį, palaidoti Vidiškiuose. Tėtė gyvenimą baigė liūdnai. 1956 metais, skundėsi, kad labai skauda padai. Tada medicina dar negalėjo padėti. Pasirodo, jo arterijos sulipo ir nemaitino kojų. Tada jam nupjovė vieną koją. Buvo labai liūdna. Grįžęs iš ligoninės jis namuose darydavo grėbliams dantis. Jam reikėdavo atnešti medžiagos, ir jis darydavo tuos dantis visam kaimui dovanai. Jis važinėdavo namie padarytuose rateliuose. Vieną kartą iš jų išvirto ir vos neprigėrė. kažkas jį ištraukė. Vėliau jam nupjovė ir antrą koją…