Albertas Navickas - jaunas, bet jau pripažintas lietuvių kompozitorius ir biochemikas, derinantis mokslinę veiklą su kūrybiniais projektais. Šiame straipsnyje panagrinėsime šios unikalios asmenybės gyvenimo ir kūrybos kelią, jo požiūrį į mokslą ir meną, bei įkvėpimo šaltinius.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Albertas Navickas - gana jaunas, bet labai ambicingas biochemikas ir kompozitorius. Lietuvis vienu metu baigė biochemijos bei kompozicijos bakalauro studijas, vėliau gavo magistro diplomus. A. Navickas studijavo kompoziciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. Osvaldo Balakausko klasėje, kurią baigė 2009 m. Tais pačiais metais baigė biochemijos studijas Vilniaus universitete. 2007-2008 m. taip pat studijavo kompoziciją Conservatoire National Supérieur de Musique et de Danse Paryžiuje, prof. Stefano Gervasoni klasėje.
Karjera
Šiuo metu A. Navickas dirba Paryžiaus laboratorijoje ir kuria muziką Lietuvoje pristatomoms operoms, jaunas vyras ragauja doktoranto duoną ir tikisi prisidėti prie atradimų genetikos srityje. Jis yra ne tik Paryžiuje gyvenantis ir dirbantis, bet ir „Auksiniu scenos kryžiumi“ įvertintas kompozitorius bei mokslininkas biochemikas. Po kompozicijos ir biochemijos studijų Lietuvoje jis išvyko mokytis į Paryžių, kur tęsė stiliaus ir skambesio ieškojimus. Šiuo metu jis dirba genetikos arba molekulinės biologijos laboratorijoje.
Darbas laboratorijoje
Lietuvoje mokiausi biochemiją, o Prancūzijoje - genetiką. Šiuo metu dirbu genetikos arba molekulinės biologijos laboratorijoje. Biochemiko darbas susideda iš dviejų dalių. Viena - kasdienis darbas, kuris yra gana paprastas. Šiuo metu mano modelinis organizmas yra mielės. Teko dirbti ir su bakterijomis bei žuvimis. Genetikai mielės - labai svarbus organizmas. Tad auginu mieles, gryninu iš jų DNR, RNR, baltymus ir tikrinu, kaip jų kiekis kinta priklausomai nuo sudarytų sąlygų. Turbūt mano kasdienis darbas skamba banaliai, tačiau iš tų elementarių eksperimentų stengiamės suvokti fundamentalius dalykus. Stengiamės išsiaiškinti, kaip veikia tokio paprasto organizmo, kaip mielė, kurio „veikimo mechanizmas“ nėra stipriai nutolęs nuo žmogaus, genetika. Eksperimentuodamas kasdien stengiuosi prisidėti prie gilesnio gamtos mokslų pažinimo. Prieš dvejus metus jis gavo genetikos magistro laipsnį, o šiuo metu mokosi genetikos doktoranto laipsniui. Su laboratorija šiuo metu ruošia mokslinį straipsnį, kuriame ketina pristatyti tai, ką išsiaiškinome.
Muzikinė veikla
Lietuvos muzikos klausytojai puikiai žino Alberto Navicko operą „Alfa“, kurios kūrinių klausosi festivalių „Operomanija“, „Gaida“ gerbėjai.
Taip pat skaitykite: Alberto Einšteino biografija
Požiūris į mokslą ir meną
Paklaustas, kuri veikla jam teikia daugiau pasitenkinimo, A. Navickas atsako, kad iki šiol užsiima abiem veiklomis, nes nei viena sritis jam nėra svarbesnė. Tikrai mėgstu abu savo darbus, jie man teikia skirtingo, bet labai malonaus pasitenkinimo. Esate muziką kuriantis biochemikas, kuri veikla jums teikia daugiau pasitenkinimo? - Šį klausimą išgirstu bene kiekvieną kartą papasakojęs, kad gyvenime darau ir vieną, ir kitą. Pats faktas, kad iki šiol užsiimu abiem veiklomis, leidžia suprasti, kad nei viena sritis man nėra svarbesnė. Tai nereiškia, kad muziką kuriu dėl vienų priežasčių, o laboratorijoje dirbu dėl kitų, o tų priežasčių nesuderinamumas lemia, kad renkuosi abi sritis.
A. Navickas mano, kad mokslas ir menas - ne tik suderinami, bet ir vienas kitą papildantys dalykai. Sakoma, kad mokslininkai - nemeniški, tačiau jūs šį mitą paneigiate. O gal muzikos kompozicija - labiau mokslas nei menas? - Kiek man teko susidurti su biologais bei chemikais, daugelis iš jų ne tik yra meniški, bet ir tiesiogiai su menu susiję žmonės. Jie domisi, aktyviai gyvena meninį ir kultūrinį gyvenimą. Kiti ir patys kuria - groja įvairiose grupėse, rašo tekstus, užsiima vizualiaisiais menais, tad nesutinku su teiginiu, kad mokslininkai nėra meniški. Muzikos mokslininkai nori nenori turi polinkį į meną. Iš kitos pusės, muzikos kūryba turi neišvengiamą intuityvų komponentą, bet joje didelę dalį užima ir loginių konstrukcijų kūrimas.
Muzikinės kūrybos pasirinkimas
Sunku atsakyti vienareikšmiškai. Pirmiausia, pradėjau mokytis muzikos gana vėlai ir iš pradžių, žinoma, svajojau būti atlikėju. Manau, daugeliui vaikų buvimas scenoje, kūrinių atlikimas, matant daugybei žiūrovų, yra arčiau širdies nei būti tuo, kuris nuolat pasislėpęs už partitūros, atsiskleidžia tik natomis, o jo niekas nemato. Pradėjau mokytis groti fortepijonu ir svajojau juo groti scenose, tačiau supratau, kad improvizuoti ir atskleisti save kartu su muzika, kurią privalai išmokti, yra sudėtinga. Mano mama ir šeimos nariai, kurie taip pat yra muzikantai, paskatino užrašinėti savo improvizacijas. Supratau, kad tai labai smagu. Iki šiol kartais groju kitų kompozitorių kūrinius. Mano, kaip atlikėjo, karjeroje pritrūko pastangų „eiti iki galo“, besąlygiško atsidavimo. Tai - tarsi mažytė mano silpnybė. Tikiuosi, kad tai, ko nepavyko išpildyti kaip atlikėjui, aš išpildysiu, kaip kompozitorius.
Muzikos antropologijos studijos
Būtent dėl to ir atvykau į Paryžių. Pradėjau mokytis doktorantūroje, nes Lietuvoje, rengdamas magistro mokslo darbą supratau, kad pradėjau tyrimus, kuriuos galėčiau užbaigti doktorantūros studijų metu. Tačiau situacija susiklostė taip, kad mano mokslai dabar atidėti ir laukia geresnių laikų. Dabar kur kas daugiau laiko praleidžiu laboratorijoje.
Kūrybos bruožai ir įkvėpimo šaltiniai
A. Navicko muzikos kalba, skambėjimas ir estetika primena prancūziškos kultūros formas, pradedant impresionizmu ir baigiant prancūzų muzikos paveiktais autoriais, tokiais kaip Kaija Saariaho. Pasak kompozitoriaus, subtili idėjinė struktūra lemia jo muzikos kūrybinį pagrindą. Niuansuota, melancholijos persmelkta kūryba pasižymi perregimomis struktūromis ir subtiliais dinaminiais niuansais. Dažniausiai idėjos muzikai gimsta vizualiojo meno parodose. Kartais tai būna trimačio meno kompozicijos, turinčios aiškiai išreikštą struktūrinį elementą, kuris gali būti paslankiai transformuojamas į muzikinę struktūrą. A. Navickas stengiasi jas užfiksuoti, kad ateityje, gavęs kūrinio užsakymą, galėtų panaudoti.
Taip pat skaitykite: Alberto Einšteino asmeninis gyvenimas ir šeima
Įkvėpimas atkeliauja iš kasdienybės: iš žmonių veidų, perskaitytų knygų, matytų filmų, išgirstos muzikos. Stebėjimas ir svarbos įžvelgimas gyvenimiškuose įvykiuose jam yra įdomiausia kūrybos proceso dalis.
Kūrybinis procesas
Dažniausiai prisirenku idėjų vizualiojo meno parodose. Kartais tai būna trimačio meno kompozicijos, turinčios aiškiai išreikštą struktūrinį elementą, kuris gali būti paslankiai transformuojamas į muzikinę struktūrą. Stengiuosi jas užfiksuoti. Kai ateina kūrinio užsakymas, tokių idėjų jau būnu prikaupęs. Pirmiausiai tos idėjos būna labai abstrakčios, sunkiai nusakomos. Pavyzdžiui, kartą mane įkvėpė žvakės liepsna, deganti erdvėje be gravitacijos - čia ji yra visiškai kitokios spalvos ir formos. Dažnai užsakant muziką būna nurodoma instrumentų sudėtis, o tai daug ką lemia kalbant apie naują kompoziciją. Vienas pastarųjų darbų buvo kūrinys pučiamųjų oktetui, pagal Igorio Stravinskio kompoziciją tokiai pat instrumentų sudėčiai. Procesas buvo labai sudėtingas, pasiūlyti instrumentai, mano nuomone, nesiderino tembriškai. Mėginau daug idėjų, tačiau visos jos nepasiteisino. Po to prisiminiau perskaitytą knygą, pagal kurią jau seniai norėjau kurti muziką. Viskas surezonavo ir galiausiai atradau kūrinio raktą. Tuomet muzika išsivyniojo greitai ir sklandžiai, it koks pergamento ritinėlis.
Turiu savo nusistovėjusį dažnai naudojamą muzikinės kalbos arsenalą. Kartais noriu nuo jo atsitraukti ir ieškoti naujų išraiškos priemonių, kartais man šis arsenalas tinka ir aš jį toliau naudoju. Dažniausiai pradedu nuo formos, ieškau, kaip būtų galima idėją išdėstyti laike, jog kūrinio klausymosi procesas būtų efektyvus, įtaigus. Manau, jog tam didžiausią įtaką darė mano profesorius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Osvaldas Balakauskas, kuris nuolat akcentavo kūrinio dramaturgiją. Deja, kaip tik studijų metais mane domino statiškos būsenos kompozicijos. Dabar, kuo toliau tuo labiau, galvoju apie tai, kokia turėtų būti draminė kūrinio eiga, trajektorija, kaip turėtų būti dėliojama dinamika ir faktūra laiko atžvilgiu. Tuomet apsvarstau, kokios bus naudojamo garsyno ribos: kokie garsai, kiek jų, kokio tirštumo skambesys. Dažnai būna, jog pasidainuoju visą kūrinio struktūrą, siekdamas geriau pajausti dramaturgiją - ar šis momentas yra per ilgas, ar per greitai yra judama prie kulminacijos, galbūt pokytis turėtų būti truputėlį laipsniškesnis. Kiek įtampos atžvilgiu aukštas ar žemas taškas turi tęstis šiame muzikos kūrinyje? Aš anksčiau mėgau rašyti tylią muziką, kuri vos girdisi, tačiau sukomponuoti tokio pobūdžio kompoziciją buvo didelis iššūkis, kadangi atlikimo metu aplinkos garsai išblaško skambesį. Jei atrodo, jog idėjas pamiršiu, tai pirmiausia užsirašau jas, tarsi kokį rašinėlį. Vėliau perskaitau ir dažnai suprantu, jog tie žodžiai visiškai nebeatspindi to, kaip norėjau idėją perteikti muzikoje. Tada braižau schemas, paprastai dvimates, kuriose viena ašis nurodo laiką, o kita faktūrą, garso intensyvumą. Kartais pasibraižau, kaip skirtingi garsiniai sluoksniai išsidėlioja partitūroje.
Savo kūrybinį procesą dalinu į dvi dalis. Skundžiuosi, jog pirma būna malonus trumpas procesas, o po to seka ilgas ir nemalonus. Pirmą procesą sudaro pačių idėjų formavimas, kuomet gali visas gyvenimiškas patirtis - matytus paveikslus, skaitytas knygas, susapnuotą sapną, sutiktus žmones - sumaišyti ir apjungti muzikoje taip, kad pats jaustum prasmę. Niekam neturi dėl to teisintis, niekam nieko nereikia pasakoti. Dažnai pirminės idėjos kūrinio skambesyje net neišryškėja. Tačiau, vėlgi, tai yra kosminis mano gyvenimo patirčių chaosas, kurį aš tvarkau remdamasis kūryba, muzikinėmis struktūromis. Man tai yra pati patraukliausia kūrybinio proceso dalis. Toks jau tas mano charakteris - padaryti tvarką man yra didžiausias malonumas. Antroji kūrybinio proceso dalis prasideda tuomet, kai idėja būna jau suformuota ir reikia ją techniškai įgyvendinti. Techninis natų užrašymo procesas yra kruopštus, imlus laikui. Vyksta darbas prie kompiuterio, su natų užrašymo programa, kuomet turi sėdėti ir užrašinėti, išpildyti visas muzikines idėjas partitūroje. Dažniausiai dirbu tokiu linijiniu būdu - užsirašau viską pagal planą nuo pirmo takto iki paskutinio. Šis procesas dažnai ilgai užtrunka, ypač kai yra tekstas arba didelė instrumentų sudėtis.
Pats darbo proceso struktūravimas man taip pat yra nepaprastai svarbus aspektas. Stengiuosi viskam suteikti struktūrą, iš anksto kuo kruopščiausiai viską susiplanuoti. Žinau, jog be plano nepadaryčiau nieko. Anksčiau būdavo, jog trukdavo laiko kūriniams pabaigti, kas man keldavo stresą ir kainuodavo sveikatą. Dabar, kad taip nebūtų, išsidalinu komponavimui skirtą laiką, susidarau lentelę ir žinau, kiek esu padaręs ir kiek dar liko. Būtent natų užrašinėjimo fazėje notacijos programos pagalba nuolat, kas kelis taktus, klausau koks apytikriai gaunasi skambesys. Paklausius vertinu, ar judu tinkama kryptimi, ar ne. Tai yra pažeidžiamas momentas, kurio metu nesijaučiu patogiai. Koreguodamas nesu tikras, ar tai, ką darau, yra gerai. Dažnai būnu labai prastos nuomonės apie tai, ką man pavyksta sukurti. Formuojant idėjas man nuolat kyla entuziazmas ir kūrybinis polėkis, o pradėjus viską užrašinėti natomis seka savikritiškumas, griūna iliuzijos ir atrodo, jog idėja yra pernelyg techniškai sudėtinga, kad būtų įgyvendinta. Rodos, neturiu tam pakankamų įgūdžių ar galimybių. Dėl to turiu keisti ir derinti pirminę viziją. Pabaiga ateina labai aiškiai, kuomet išpildau visą nustatytą kūrinio struktūrą ir išrašau visus niuansus. Jausmas būna nelyg išganymo - nepaprastai džiaugiuosi, jog visa tai baigėsi. Pasibaigus natų išrašymo procesui mano požiūris vėl keičiasi, dvejonės baigiasi ir aš nusprendžiu, jog padariau tai, ką tuo metu galėjau geriausiai. Dažniausiai nebegrįžtu prie senų kūrinių jų taisyti, nors, be abejo, taisyti reikėtų juos visus. Tačiau labai nemėgstu grįžti prie to, kas jau yra užbaigta - atrodo, išimsi vieną gabaliuką iš struktūros ir sugrius viskas, ties kuo taip ilgai dirbai. Tada nusprendžiu, jog viską apgalvojau, kiek tik buvo įmanoma, gerai. Kai rašai, turi galios pojūtį, jog dar gali keisti ir daryti įtaką šiam kūriniui. Pasibaigus procesui, apninka jausmas, jog nebetenki tų galių.
Taip pat skaitykite: Alberto Ulio – Gyvenimo Aprašymas
Manau, jog jis tampa struktūruotesnis ir jog aš labiau valdau skiriamą laiką ir patį procesą. Anksčiau dažnai užstrigdavau, nebūdavau pabaigęs kompozicijos net atėjus deadline‘ui, o tai man keldavo didelį stresą. Daugiau atsitikdavo panašių laiko planavimo ir proceso struktūravimo katastrofų. Tai man kainuodavo daug jėgų. Dabar iš anksto kuriu struktūrą, geriau ruošiuosi, o ir procesas vyksta ramiau, sklandžiau, aš dirbu nuosekliau. Ateityje norėčiau gebėti labiau mėgautis ypač natų užrašymo procesu, kad tai nebūtų vien tik techninis darbas. Viliuosi, jog su patirtimi gerės ir mano muzikos komponavimo įgūdžiai. Manau, jog gyvenimiškas patyrimas yra muzikos kūrinio tiek įkvėpimo šaltinis ir išeities taškas. Patirtį pavertus į muziką, ši tampa antriniu patirties objektu. Manau, jog klausant muzikos galima išgyventi antrinę patirtį, justi jos nuorodas į pirminę patirtį. Pavyzdys galėtų būti socialinės problemos ir jų perkėlimas į meno kūrinį. Manau, panaši yra ir mano kūrybos kultūrinė idėja. Kuo ilgiau užsiiminėju kūrybine veikla, tuo dažniau keliu sau klausimus apie tai, kokia yra mano veiklos prasmė, tikslas, kokią vertę ji turi kitų žmonių gyvenimams. Anksčiau mane traukė estetiniai meno potyriai ir jų poveikis, tačiau dabar daug labiau domina socialinį aspektą turintys kūriniai, kurie meninio patyrimo metu verčia užduoti klausimus apie tai, apie ką paprastai nesinori kalbėti. Siekiu rasti kitokį kampą, kuriuo būtų galima pažvelgti į sudėtingas socialines problemas. Klausytojas ateina užsiimti menine patirtimi, o išeina su pilna galva minčių, neatsakytų klausimų.
Ryšys su moksline veikla
Kaip biochemikas vystote mokslininko karjerą. Iki šiol šių dviejų takų neapjungiau, man tai neatrodė įdomu. Greičiausiai taip nutinka dėl to, jog sritis, kurioje dirbu, man neturi jokių egzotikos elementų, o procesai, kurie galėtų kelti įkvėpimą, yra nepaprastai abstraktūs. Kartais būna sunku rasti ryšį tarp mokslo ir meno. Dažnai skaitau teorijas, kaip žmonės naudojasi gyvybės mokslų koncepcijomis savo kūryboje ir labai visu tuo džiaugiuosi.
Svarbiausi kūriniai
Opera "Alfa"
Lietuvos muzikos klausytojai puikiai žino Alberto Navicko operą „Alfa“, kurios kūrinių klausosi festivalių „Operomanija“, „Gaida“ gerbėjai.„Alfa“ - tai opera, kurioje drąsiai keliami svarbūs šių dienų socialiniai ir kultūriniai klausimai. Joje atsigręžiama į tokias temas kaip lyčių lygybė, mažumos ir didelių istorijų krizė. Operoje pasakojama istorija yra variacija vieno ryškiausių XX amžiaus ispanų poeto ir dramaturgo Federico García Lorcos tragiško likimo tema. Ši opera jam yra tarsi puslapių rinkinys - komiksų knyga. Opera „Alfa“ yra MEGA moteriška. Šis kūrinys sulaukė puikių atgarsių ir solidžių apdovanojimų.
Kompozitorius teigia, jog jam patinka rašyti vokalinę muziką, dirbti su tekstu. Jis priduria, kad apie patį operos terminą galima ilgai diskutuoti - jį turbūt reikėtų dėti į kabutes. Jeigu nebūtų buvę "Operomanijos" iniciatyvos, gal būtų kitaip, bet taip atsitiko, kad šiame kontekste galėjau įgyvendinti kai kurias savo idėjas.
Baletas „Orfėjas, Euridikė“
Muziką baletui A. Navickas kūrė drauge su kompozitore, atlikėja, improvizuotoja J. E. Šedyte. Pirmą kartą muziką kūriau ne vienas, buvo neramu, ar suprasime vienas kitą ir kaip mums pavyks organizuoti procesą, - prisipažįsta kompozitorius. Bendras darbas tapo nepaprastai įdomia, daug išmokiusia patirtimi. Jam buvo nauja apie muziką kalbėti žodžiais - būtent nuo jų kūrėjai pradėjo savo projektą. Apie praturtinusią patirtį kalba ir J. E. Šedytė.
Pasak A. Navicko, personažų pasirinkimus lėmė pirminis kūrybinės grupės sumanymas, kad Orfėjas atspindi žemišką pasaulį, materialųjį, dabarties laiką. Įgarsinti Euridikės anapusinį, belaikį pasaulį kūrėjai patikėjo elektroninei muzikai, kurią per premjerą atliks pati kompozitorė J. E. Šedytė. Pasak kūrėjų, svarbi žinia, kurią kūrėjai siunčia baleto „Orfėjas, Euridikė“ žiūrovams, yra apie meną laike. Tarpdisciplininis šiuolaikinio baleto spektaklis pagal antikinės Graikijos Orfėjo ir Euridikės mitą, remiantis naujausiomis fizikos idėjomis apie laiką.
Kamerinė opera „truetruestory"
Kamerinė opera „truetruestory" atsirado kartu dirbant trims menininkams: kompozitoriui Albertui Navickui, režisierei Loretai Vaskovai ir scenografei Simonai Biekšaitei. Operos „truetruestory" fabulą išprovokavo Jorge Luiso Borgeso frazė, kad „sugalvota moralė yra beprasmiškas dalykas", o atspirtimi kūriniui tapo rašytojo novelė „Emma Zunz" bei Valerie Solanas asmenybė, kuri 1968 m. Kūrinyje kyla klausimas - kas yra tikrovė, o kas - tiesa. Idėja buvo apie gyvenimo kryžkeles, kuriose tenka pasirinkti vieną tiesą, apie tai jis parašė libretą, kurį aptarus su režisiere Loreta Baskova, patvirtino ir sukūrė muziką. Mūsų sukurtos operos pavadinimas tikina, kad pasakojama istorija yra tikrai tikrai pati tikriausia. Tuo pačiu metu stiprus tvirtinimas kelia klausimą, ar tai nėra apgaulė, ironija ir ar ta tiesa yra tikra.
Dalyvavimas projektuose ir apdovanojimai
2008 m. kompozitorius kartu su kolegomis iš Naujosios operos akcijos kūrybinės grupės buvo apdovanotas už geriausią sceninį kūrinį Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamuose Metų kūrinių rinkimuose; 2009 m. jis laimėjo pirmąjį prizą jaunųjų kompozitorių chorinės muzikos konkurse „Vox Juventutis“. 2010 m. Albertas Navickas įvairiuose muzikos kompozicijos ir atlikimo meistriškumo kursuose, jo kūriniai atlikti daugelyje šiuolaikinės muzikos festivalių Lietuvoje ir užsienyje.
Gyvenimas San Fransiske
Už Atlanto išvykęs tęsti karjeros molekulinės biologijos srityje - A.Navicko biografijoje - biochemijos studijos Vilniaus universitete ir muzikos kompozicijos mokslai Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje (LMTA) bei doktorantūros studijos Prancūzijoje - jis tyrinėja ir vietinę, San Francisko, naujosios muzikos sceną, generuoja naujų projektų idėjas ir su Lietuvos šiuolaikinės muzikos scena išlaiko itin glaudų ryšį. - Ilgą laiką žinojome, kad kompozitorius A.Navickas gyvena Prancūzijoje, tačiau prieš kurį laiką išgirdome, kad jis jau - už Atlanto. - Dirbu Kalifornijos universitete, San Fransiske, laboratorijoje, kuri tiria vėžio plitimo molekulinius mechanizmus. Mūsų laboratorija koncentruojasi į krūties vėžio metastazių molekulinius procesus, bet dirba ir su kitomis vėžio rūšimis.
Dabar toks etapas, kai daugiau galvoju apie įvairiausius projektus, bet konkrečiai nieko nerašau. Šiuo laisvesniu laikotarpiu galiu mąstyti, kuriuo projektu labiausiai norėčiau užsiimti ir kam galėčiau jį pasiūlyti.
Įtaka kūrybai
Nėra vieno atsakymo. Tik galiu pasakyti, kad įvairių laikotarpių prancūzų muzika man yra artima - mėgstu jos klausytis, joje ieškoti įkvėpimo. Tokių embleminių prancūzų kompozitorių kaip Debussy ir Ravelis nuo senų laikų daug klausau. O prancūzų kompozicinė mokykla šiuolaikinėje muzikoje gana populiari, pradedant spektralizmu, baigiant įvairiausiais elektroninės muzikos eksperimentais, kuriems gana didelis dėmesys skiriamas iki šiol, ypač IRCAM’o (Akustikos ir muzikos tyrimo ir koordinavimo instituto) aplinkoje. Atsimenu, kai dar mokiausi Prancūzijoje, paskui, jau grįžęs į Lietuvą, daug klausiau Kaijos Saariaho muzikos. Ji suomė, bet dažniausiai priskiriama prancūziškajai mokyklai - Saariaho rašo muziką prancūziškais pavadinimais ir prancūziškais tekstais. Jei ne įtakos, tai įkvėpimo iš jos tikrai esu pasisėmęs. Kiek tai susiję su tuo, kad gyvenau Prancūzijoje - nežinau.
Labai vertingi buvo metai, kuriuos praleidau pas prof. O.Balakauską. Atsimenu, jis yra minėjęs, kad, kai pats mokėsi pas Liatošinskį, laisvė ir savo balso, savo braižo ieškojimas buvo tai, kas jam labiausiai įstrigo iš studijų Ukrainoje. Sunku įsivaizduoti žmogų, kuris galėtų palikti daugiau laisvės nei O.Balakauskas. Aš pats gal net būčiau norėjęs, kad jis ir aiškiau pasakytų, ką kurioje vietoje daryti. Į Akademiją atvažiavau mokytis labai sužavėtas O.Balakausko kūrybos ir, man atrodo, bent pirmuosiuose bandymuose jo harmonijos būta daug. Tačiau jo sistema tokia savita ir atpažįstama, kad nemanau, jog kas nors galėtų meistriškiau ja naudotis. Taigi didžiausią įspūdį ir įtaką man padarė tai, kad Balakauskas leido pačiam ieškoti atsakymų į klausimus.
Neturiu vieno atsakymo. Man atrodo, kad kūrybinės idėjos, kurių turėjau pradėdamas kurti muziką, palyginti su dabartimi, tebeatrodo priimtinos ir įdomios. Kas, tikiuosi, pasikeitė ir, viliuosi, toliau smarkiai keisis - tai techniniai gebėjimai idėjas įgyvendinti. Matau, kaip kai kurias idėjas būtų buvę galima įgyvendinti geriau, efektyviau.
Muzika kaip mokslas
Baigdamas studijas LMTA, rašiau mokslo darbą apie minimalistinės muzikos analizę ir socialinio perskaitymo būdus, kurie gali būti jai taikomi. Vienas būdų, kurį radau minimą literatūroje, buvo toks, kad minimalistinę muziką galime perskaityti kaip rekombinantinę ar genetiškai modifikuotą. Man tai pasirodė priimtina, tapo kabliuku, už kurio norėjau kabintis ir pasidalyti savo biologijos žiniomis. Tai buvo mano ekskursija į muzikologiją, savotišką muzikos antropologiją, sociologiją, istorinį jos perskaitymą. Tai pasirodė neįtikėtinai įdomi sritis. Muzikos kūryba, jos vartojimas, terpės, kur muzika reiškiasi - čia tiek daug neatrastų dalykų. Garsinė aplinka ir muzika kaip jos dalis yra mažai tyrinėtas dalykas, todėl muzika kaip mokslas, mano nuomone, turi didžiulę ateitį. Yra žmonių, kuriems sunku įsivaizduoti, kur muzikoje gali būti mokslas, tačiau turbūt tiems žmonėms viskas, kas nėra branduolinė fizika, sunkiai suvokiama kaip mokslas.