Agnė Jagelavičiūtė - ryški asmenybė Lietuvos pramogų pasaulyje, stilistė, nuomonės formuotoja, knygų autorė, palikusi gilų pėdsaką daugelio žmonių širdyse. Jos netikėtas išėjimas sukrėtė visuomenę, tačiau paliko neišdildomą atminimą. Šiame straipsnyje prisiminsime Agnės gyvenimo kelią, kūrybą ir tai, kaip jos artimieji bei gerbėjai saugo jos atminimą.
Atsisveikinimas su Agne
Atsisveikinimas su A. Jagelavičiūte buvo kupinas liūdesio ir pagarbos. Sausio 3 dieną Vilniuje, artimieji, draugai ir gerbėjai susirinko palydėti Agnės į paskutinę kelionę. Nuo 11 val. prasidėjo urnos išnešimas, o susirinkusieji sustojo atiduoti pagarbą. Kryželį ir velionės nuotrauką patikėta nešti A. Jagelavičiūtės bičiuliams. Urną savo rankose glaudė artimas draugas, bendražygis Saugirdas Vaitulionis. Išlydėjimo akimirką visi laikėsi rimties, stojo tyla. Ne vienas sukalbėjo maldą, graudinosi, braukė ašaras.
Prasidėjus laidotuvėms, daugybė susirinkusių žmonių sukalbėjo maldą ir paskutinį kartą atsisveikino su Agne Jagelavičiūte. Šalia urnos pritūpusią dukros netekusią mamą Nijolę guodė artimas bičiulis S. Vaitulionis. Prasmingą žodį jautrią minutę tarė ir draugė J. Netrukus atėjo minutė bene jautriausiai laidotuvių akimirkai - urnos nuleidimui. Su Agne atsisveikinti atvyko Justinas Jankevičius su mylimąja Greta, Orijus Gasanovas, Monika Linkytė, Robertas Kalinkinas su žmona, buvęs A. Po šios ceremonijos prasidėjo paskutinė A. Jagelavičiūtės kelionė į Karmėlavos kapines. Susirinkusieji buvo kviečiami savo automobiliais stoti į bendrą koloną. Atsisveikinimas su Agne vyko ir sausio 2-ąją, pirmadienį.
S. Vaitulionis, vienas artimiausių Agnės draugų, teigė: „Manau, visi, kurie pažinojo tikrą Agnę, ją prisimins kaip beprotiškai gerą žmogų, kuris niekada neatsisakydavo padėti, kuris yra padėjęs beprotiškai daug žmonių. Ji buvo labai šilta, labai tikra, nuoširdi. Iš tikrųjų tai yra epochos pabaiga.“
Agnės bičiulis S. Vaitulionis rašė: „Prašau gerbti Agnės šeimos privatumą, turėti kruopelytę žmogiškumo ir nustoti spekuliuoti kliedesiais. Agnė mirė nuo plaučių uždegimo komplikacijų.“
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie A. Kuzmickaitės drabužius
Agnės gyvenimo kelias
Agnė Jagelavičiūtė gimė Kaune, mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje, Vilniuje baigė Vilniaus dizaino kolegiją, drabužių dizaino studijas, o Vilniaus dailės akademijoje įgijo tapybos bakalauro diplomą.
A. Jagelavičiūtės kelias į populiarumą prasidėjo nuo 2002 metais dalyvavimo pirmajame Lietuvoje realybės šou „Akvariumas“. Būdama dar antro kurso studentė, moteris apsigyveno stikliniame name prie prekybos ir pramogų centro „Akropolis“, Vilniuje, kur kartu su kitais dalyviais buvo stebima 24 valandas per parą. Nors realybės šou Agnei Jagelavičiūtei laimėti ir nepavyko (liko antra), tačiau ji vienintelė iš šio šou mėgavosi neblėstančiu visuomenės dėmesiu iki šių dienų. Tvirtą charakterį „Akvariume“ pademonstravusi moteris po realybės šou neliko nepastebėta - sulaukė pasiūlymo prisijungti prie „TV pagalbos“ komandos.
Karjera
Agnė Jagelavičiūtė aktyviai dalyvavo įvairiose veiklose ir projektuose:
- 2014 m. Agnė Jagelavičiūtė pristatė Lietuvoje ir visame pasaulyje dar negirdėtą verslą - stiliaus konsultacijų portalą internetu www.StiliuSOS.lt.
- 2016 m. 2015 m. gegužės mėnesį pristatytas pirmasis „Virtuvės mitų griovėjų“ (VMG) mados žurnalo „VMG Ikona“ numeris, kurio vyriausiąja redaktore tapo Agnė Jagelavičiūtė. Pirmojo leidinio tiražas - 20 000, dėl didelės paklausos po kelių savaičių išleista dar 10 000 žurnalo kopijų. Vėliau žurnalas pervadintas į „Aš ikona“, leidžiamas kas ketvirtį. Kartu su žurnalu pristatytos ir darbo knygos „Aš ikona“.
- 2017 m. pavasarį Agnė Jagelavičiūtė pristatė pirmąją savo suknelių kolekciją pavadinimu VIENA - tai 46 vieno modelio suknelės, kurių kiekviena - iš skirtingo audinio, tad visos - vienetinės.
- 2018 m. 2017-2018 m. 2018 m. rudenį išleista jos pirmoji knyga moterims apie stilių „Tu turi ką apsirengti“.
- 2013 metais per vykusį BTV paramos koncertą, skirtą Raudonos nosies dienai paminėti (BTV Raudonos nosies diena skirta padėti skurdžiai gyvenančioms šeimoms), prisižadėjo, kad jeigu bus surinkta didelė pinigų suma, ji nusiskus plaukus. Choreografo Jurijaus Smorigino ir Agnės nutarimu, jiedu patvirtino, kad jei suma pasieks 230 tūkst. litų, A. Jagelavičiūtė tikrai nusirėš plaukus dėl geranoriškų tikslų. Tikslas buvo pasiektas, ir ji nusiskuto plaukus tiesioginio eterio metu.
- 2011 metais Mariaus Ivaškevičiaus pjesei „Išvarymas“ Agnė Jagelavičiūtė sukūrė drabužius, 2012 m. ji prisidėjo prie spektaklio „Saulės smūgis“ aktorių įvaizdžio kūrimo. Vėliau moteris debiutavo ir kine - jai buvo patikėta kurti režisieriaus Romo Zabarausko filmo „We Will Riot“ („Streikas“) herojų įvaizdį.
Asmeninis gyvenimas
Agnė buvo ištekėjusi dukart: pirmas vyras - Vytautas Martinaitis, antras - Mantas Volkus. Su pastaruoju susilaukė sūnaus Leono. Kiek vėliau Agnės ir Manto keliai išsiskyrė.
Viename iš paskutinių savo interviu, kurį šių metų pabaigoje davė Editai Mildažytei, Agnė pasakojo apie išgyvenamą nelengvą laikotarpį.
Taip pat skaitykite: Brolių Grimų kūryba
Agnė Jagelavičiūtė ir jos vyras Mantas Volkus susipažino prieš kiek daugiau nei trejus metus Nidoje. Tąkart pamatę vienas kitą, jie tikina pajutę meilę iš pirmo žvilgsnio. Pora susituokė vos po trijų mėnesių draugystės. „Mes - suaugę žmonės, mums nereikėjo pasitikrini, ar neišsiskirsime. Galiu pasakyti, kad jeigu neturėtumėm vaiko, mes jau seniai būtumėm išsiskyrę, todėl, kad abu esame sunkaus charakterio, aš seniai būčiau trenkusi durimis, o gal ne aš, tikriausiai Mantas būtų trenkęs durimis pirmas. Vaikas mus labiausiai laiko kartu, todėl mes stengiamės nerodyti savo ambicijų, nes ambicijos griauna šeimą”, - sako Agnė. “Visi galvoja, kad tai aš šeimoje esu arši, bjauri, užsispyrusi ir nesukalbama. Be iš tikrųjų yra kitaip. Tai Mantas mane apgavo. Iki vestuvių jis buvo labai ramus, iki šiol toks yra prie draugų, visi galvoja koks jis gerietis, lėtas, sukalbamas. Bet pamatytumėt kaip mes riejamės likę dviese. Abu esame be proto ambicingi”, - tikina stilistė.
Nijolės Jagelavičienės prisiminimai ir darbai tęsiant Agnės atminimą
Nijolė Jagelavičienė, Agnės mama, atvirai dalijasi savo išgyvenimais po dukters netekties. Ji prisimena svarbius Agnės žodžius, pasidalijo prisiminimais, papasakojo, kaip tęsia jos darbus bei skyrė jautrius žodžius visoms mamoms, išgyvenančioms panašų skausmą.
Skausmas ir susitaikymas
Nuo Agnės mirties praėjo lygiai treji metai. Nepaisant to, Nijolė sako atvirai - laikas šių žaizdų negydo. „Labai dažnai žmonės manęs klausia: „Ar su tuo apsipratai, ar laikas gydo? “ Ir aš noriu pasakyti labai atvirai - tikrai ne. Tai netiesa. Laikas negydo. Prisiminimai liko tokie pat švieži, tarsi viskas būtų įvykę vakar. Tačiau noriu pridurti, kad turbūt laikas - nori tu to ar nenori - priverčia susigyventi su ta netektimi. Susigyventi su tuo, kad žodis „niekada“ tampa labai baisia, nuoga realybe“, - sakė ji.
Pasak anapilin išėjusios garsios moters mamos, jos metinių diena šiais metais kelia itin daug baimės. „Kaip bebūtų keista, šiemet, pirmą kartą artėjant šiai datai, aš jaučiu didžiulę baimę. Galbūt todėl, kad iki šiol niekaip negaliu su tuo susitaikyti. Aš net neturiu jokio varianto, kaip tą dieną paminėsiu. Aš jos tiesiog bijau“, - pripažino moteris.
Nepaisant to, ji teigė norinti šią dieną paminėti taip, kaip to norėtų Agnė - be ašarų. „Labai norėčiau tai padaryti taip, kaip patiktų Agnei. Ir aš tikrai žinau, kad ji nenorėtų, jog aš verkčiau. Nenorėtų, kad jos artimi draugai liūdėtų, nes ji gyvenime buvo visai ne tokia. Aš net dabar girdžiu jos balsą: „Mama, tik nepradėk.“ Todėl dedu labai daug pastangų, kad būtent tą dieną neverkčiau. Bandau būti stipri - pagal jos paliepimą. Ir tikrai stengsiuosi neverkti“, - kalbėjo N. Jagelavičienė.
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams: 2 metų vaikas rėkia
Anot Nijolės, tradicinis Agnės atminimo pagerbimas bažnyčioje - nėra būtinas, nes su Dievu galima bendrauti bet kur ir bet kada, tačiau dėl to nuspręs kartu su Agnės draugais, su kuriais iki šiol palaiko šiltus ryšius. „Galvoju pasitarti su jos artima aplinka. Kaip mes tai padarysime? Ar užpirkti mišias? Net nežinau, ar pati to norėčiau. Iš tikrųjų man atrodo, kad Visagalis - nesvarbu, ar vadintume jį Dievu, ar visuotine šviesa - yra pasiekiamas nebūtinai tik bažnyčioje. Aš tikiu, kad su juo galima bendrauti bet kada, bet kur ir bet kaip. Todėl net nesu tikra, ar žvakutę būtina uždegti būtent bažnyčioje. Bet jeigu, sakykime, mes su visa jos artima aplinka nuspręsime, kad taip reikėtų padaryti, galbūt taip ir padarysime. Nors iš esmės aš galvoju, kad ji turbūt norėtų, jog tą dieną mes ją paminėtume prisimindami gražias vietas ir gražius įvykius - kur, su kuo ir kada ji buvo“, - teigė pašnekovė.
Agnės buvimas šalia
Nijolė besigraudindama sakė, kad Agnės buvimą šalia jaučia iki šiol. Tai pajutusi prisimena itin atmintyje įsirėžusius dukters žodžius. „Gal kam nors tai pasirodys neįprasta, bet iki šios dienos aš jaučiu, kad ji niekur neišskrido. Man atrodo, kad ji gyvena šalia manęs, gyvena su manimi - ji tiesiog pakeitė savo būvį. Fiziškai jos nebėra, bet man atrodo, kad ji išėjo į kažkokią kitą dimensiją. Aš jaučiu, jos kelionė žemėje dar nebuvo iki galo baigta. Ji kažkada buvo pasakiusi sakinį, kuris man iki šiol skamba galvoje - kad žemė nėra jos planeta. Ir iš tikrųjų, kaip galėjo būti jos planeta, jeigu jos buvimas čia baigėsi sulaukus vos 42 metų - labai jaunos, labai nelaiku. Šią minutę aš galvoju, kad ji dar iki galo žemės nepaliko. Nors iš principo galbūt reikėtų, kad ji rastų ramybę aukštybėse, ten, kur yra šviesu ir ramu“, - sakė ji.
Pasak N. Jagelavičienės, dukters jutimas šalia yra vienas iš dalykų, palengvinančių skaudžią realybės naštą. „Kiekvieną dieną, kai man sunku, aš ją prisimenu. Kartais net lyg pasitariu su ja - jaučiu jos pritarimą ar nepritarimą. Jei atvirai, mintis, kad ji šalia, padeda man tą skausmą išgyventi“, - atviravo moteris.
Veiklos ir Agnės darbų tęsimas
Nors tokios netekties žaizdų tikriausiai niekas iki galo ir neužgydys, Nijolė papasakojo bent dalelę ramybės radusi kasdienėse veiklose. Pašnekovės gyvenimas - pilnas veiklų, o tai padeda atitraukti mintis. „Aš asmeniškai turiu labai daug veiklų. Esu Vilniaus miesto tarybos narė - jau trečią kadenciją. Darbas užima labai daug laiko, todėl laisvo laiko, kada galėčiau liūdėti ar nieko neveikti, turiu labai mažai. Antras dalykas - turiu savo tiesioginį darbą. Esu bibliotekininkė ir dirbu vienoje iš mokyklų bibliotekų“, - kalbėjo ji.
Tarp savo įtempto gyvenimo ritmo ji nepamiršta pratęsti ir Agnės pradėtų darbų. Vienas jų - asmeninės planuotės. Motyvaciją tęsti šį jos projektą suteikia ir žmonės, kuriems ji reikalinga. „Įkūriau įmonę, kuri bando pratęsti Agnės nebaigtus darbus. Labai džiaugiuosi, kad tos knygutės, kurias leidžiu jau kelinti metai, yra reikalingos. Tai ne tik darbo kalendoriai - jie su mintimi, su prasmingais palinkėjimais tiems, kurie juos naudoja. Kas man malonu - vasaros viduryje jau gaunu žinučių ir paklausimų, ar bus naujas kalendorius. Juk jis prasideda ne sausį, o rugsėjo 1-ąją - pagal Agnę. Jos metai prasidėdavo ne nuo naujų metų, o nuo rugsėjo, kai visi, grįžę po atostogų, nusiteikę šturmuoti aukštumas ir pradėti naujus darbus. Todėl aš tiesiog negaliu sustoti - žmonės konkrečiai klausia: „Ar bus nauja darbo knygutė?“. Ir aš tikrai žinau, kad ta knygutė Agnei buvo labai svarbi. Ji su malonumu ją kūrė ir darė. Aš taip pat stengiuosi tęsti jos svajonę ir darbus - kad tai, kas turėjo prasmę, gyventų ir toliau“, - sakė Nijolė.
Nors dabar N. Jagelavičienė bent šiek susigyveno su netektimi, ji neslėpė, kad pirmieji metai buvo kupini didelės savigraužos, savęs kaltinimo. „Pirmus metus aš labai kaltinau save: galvojau, ko nepadariau, kodėl kažko nepadariau. Aš žinau, kad Agnei tai tikrai nepatiktų. Todėl dabar stengiuosi surasti drąsos susitaikyti su netektimi. Aišku, laikas negydo, bet jis priverčia susitaikyti ir gyventi šiandien“, - pasakojo moteris.
Prisiminimai apie Agnę
Nors dukra šį pasaulį paliko taip netikėtai ir anksti, mamos teigimu, prisiminimai ją lydi iki šiol. Agnę ji atsimena kaip ypač veiklų žmogų. Rodos, jai nebuvo nieko neįmanomo. „Prisiminimų yra labai daug ir labai gražių. Iš laikų, kai ji buvo maža, kai lankė vidurinę, kai jau gyveno Vilniuje ir studijavo drabužių dizainą kolegijoje, vėliau - tapybą Dailės akademijoje. Kai dirbo „TV pagalbos“ gelbėtoja, lakstė raudonu kombinezonu. Kai buvo žurnalo vyriausioji redaktorė - ji turėjo tiek daug veiklų, buvo išradinga, nepakartojama, tiesiog nesustabdomai aktyvi. Ji buvo įdomi, dvasinga“, - pasakojo ji.
Anot Nijolės, toks veiklus jos būdas pasireiškė dar ankstyvoje vaikystėje. Tada ji įsimylėjo skaitymą. „Nuo vaikystės ji buvo labai veikli. Ji turėjo daug talentų ir gebėjimų, ir iš tiesų galėjai stebėtis, kiek daug ji sugebėjo nuveikti. Ji labai daug skaitė. Būdama vos penkerių ar šešerių metų, įsivaizduokite, ji skaitė didžiules, sunkias knygas, kurių tada turbūt net nesuprato, bet vis tiek jas skaitė - T. Dreizerio „Finansininkas“, „Stoikas“… Vėliau, užaugusi, jas perskaitė iki galo. Bibliotekininkės juokaudavo: „Agnė vėl atėjo, viską jau perskaičiusi, ką gi jai dabar duoti?“, - dalijosi prisiminimais pašnekovė.
„Tokia buvo mano dukra“ Agnė savo gyvenime nevengė ir ekstremalių potyrių - jos mama dėl to neatsistebi iki šiol. „Vėliau ji domėjosi įvairiomis veiklomis, net tomis, kurių nemokėjo, ir stengėsi jas perprasti. Ji buvo labai drąsi - tikra ekstremalė. Ji šoko iš parašiuto, nardė po ledu su specialia įranga - įsivaizduokite, 53 kilogramų žmogus įkištas į povandeninį kostiumą po ledu. Ji važinėjo vandens motociklais ir net dalyvavo varžybose, užėmė prizines vietas. Dirbdama televizijoje ji net šoko nuo Palangos tilto į jūrą dėl reklamos, kai nė vienas vyras to nepadarė“, - prisiminė ji.
Nijolė negali pamiršti vieno mylimos atžalos skambučio - jį prisimena su šypsena, bet ir didžiuliu ilgesiu. „Aš niekada nepamiršiu, kai ji pirmą kartą šoko iš parašiuto - paskambino man ir su džiaugsmu sakė: „Mama, tu neįsivaizduoji, koks tai kaifas! Tu turi tai padaryti, tu turi tai padaryti!“ Jos pasitenkinimas buvo nepaprastas. Tai buvo jos veikla, jos gyvenimas - tokia buvo mano dukra“, - kalbėjo moteris.
Pagalba kitiems
Dar vienas itin svarbus A. Jagelavičiūtės gyvenimo aspektas, anot Nijolės, buvo pagalba kitiems. „Ji ne tik sugebėjo uždirbti sau, bet ir dalintis - padėti tiems, kuriems reikėjo paramos, palaikyti silpnesnius, tiek finansiškai, tiek morališkai. Ji padėjo pažeidžiamoms moterims atrasti savyje drąsą, nutraukti toksiškus santykius, pradėti gyventi ir suprasti savo savivertę“, - sakė pašnekovė.
Moteris prisiminė ir vieną ryškiausių įvykių televizijoje, kai Agnė nusiskuto plaukus, kad aukos sergantiems vaikams pakiltų žaibiškai. „Ji taip pat labai padėjo žmonėms, kurie sunkiai serga - rinko pinigus, drąsiai įgyvendindavo iniciatyvas. Atsimenu, kai televizijoje pirmą kartą nusiskuto plaukus vien tam, kad paramos suma vaikams augtų minutėmis. Tie pinigai buvo skirti sergantiems vaikams“, - kalbėjo N. Jagelavičienė.
Išgyventi padeda ne tik prisiminimai apie dukros indėlį į kitus žmones, bet ir tie, kurie iki šiol prisimena A. Jagelavičiūtę, išreiškia padėką Nijolei. Dėl tokių aplinkinių gestų ji jaučia didžiulį džiaugsmą, tai suteikia stiprybės. „Gaunu daug palaikymo, gaunu padėkų. Visai neseniai buvau Kaune, mugėje, ir man buvo labai malonu, nes ten daug žmonių priėjo prie manęs. Jie turėjo savo prekes, su kuriomis kažkada Agnė dirbo. Ji prisidėjo prie jų verslo sėkmės. Žmonės dėkojo man, nes Agnė tikrai padėjo - ir šiandien jie gali gyventi, jų produktai naudojami ir perkami. Aš jiems labai esu dėkinga, kad Agnė juose gyvena, kad ją prisimena. Man tai taip pat suteikia stiprybės ir jėgų šitą nesuvokiamą skausmą pernešti“, - tvirtino ji.
Žodžiai mamoms, netekusioms savo vaikų
Pašnekovė sutiko pasidalinti svarbiomis mintimis su žmonėmis, kurie taip pat išgyvena skaudžias netektis savo šeimose, o ypač - mamoms, palaidojusioms savo vaikus. „Netekti vaiko turbūt yra vienas baisiausių dalykų gyvenime. Bet svarbiausia - mes neturime teisės palūžti, nes tuos, kurie išėjo, mes labai nuviltume. Jie tikrai nori, kad būtume stiprios, kad gyventume vardan jų. Manau, kad jie nori, jog mes tęstume tai, ko jie nespėjo. Aš visada sakau, kad pakylėtas, ramybės ieškantis gedėjimas - tai ne kapinėse buvimas. Tai ne rauda ir ne ašaros. Jie nenorėtų to. Jie norėtų, kad mes susikauptume, surastume stiprybės ir prisimintume, ko jie nespėjo padaryti. Todėl veikla vardan jų labai tiktų išėjusiesiems ir palengvintų netekties naštą. Bet kokia prasminga veikla, bet koks veiksmas, kurį galime atlikti, kad atitiktų jų svajones ar norus - tai padeda. Man asmeniškai tai amortizuoja netektį, sumažina skausmą ir suteikia jėgų gyventi toliau. Prisiminimai ir veikla tiesiog padeda išgyventi. Nes vien tik liūdesys ar savęs graužimas - manau, tam, kuris išėjo, tikrai netiktų. Jis nenori matyti verkiančios ar nusiminusios mamos, sesers ar brolio. Jam būtų ramu ir šviesu, jeigu mes čia, žemėje, kažką nuveiktume jo ar jos vardu. Tikrai veikla - dar kartą kartoju - ir dar kartą veikla, skirta tam žmogui, suteikia jam šviesą ir ramybę ten, kur jis dabar yra. Ne liūdesys ir ne savigrauža - reikia savyje rasti jėgų ir drąsos“, - pasidalijo mintimis Nijolė.
Kova dėl autorinių teisių
Po Agnės Jagelavičiūtės mirties kilo teisinių ginčų dėl jos autorinių teisių. N. Jagelavičienė nusprendė tęsti darbo knygų-kalendorių prekybą ir įkūrė mažąją bendriją „Tikėk ir veik“. Tačiau A. Jagelavičiūtės buvęs sutuoktinis Mantas Volkus, atstovaudamas sūnui Leonui, padavė į teismą įkurtą bendriją. Anot vyro, močiutė be anūko žinios ir sutikimo viešai platino ir pardavinėjo dukros darbo knygas. Kadangi vaikas dar yra nepilnametis, bet kokie su A. Jagelavičiūtės kūryba susiję veiksmai gali būti atliekami tik su sūnaus atstovo, M. Volkaus, pritarimu.
Teismas L. Volkų pripažino kaip tinkamą asmenį apginti mamos autorines teises. Be to, „Tikėk ir veik“ liepta atlyginti A. Jagelavičiūtės sūnui padarytą žalą.
Konfliktas su aukle
Agnė Jagelavičiūtė buvo įsivėlusi į konfliktą su savo vaiko aukle Šarūne Jovaišaite. Konfliktas kilo po to, kai auklė ėmė dalintis asmeninio A. Jagelavičiūtės gyvenimo detalėmis prieš žinomos moters valią. Be to, Š. Jovaišaitė sudalyvavo televizijos laidoje, į kurią garsi mama patarė neiti.
A. Jagelavičiūtės advokatas teigė, kad į teismo pasiūlytą taikos sutartį abi šalys reagavo teigiamai. „Kol kas galiu pasakyti tiek, kad pasitarėme ir paprašėme, jog teismo posėdis būtų nukeltas į gruodžio 18 dieną - tuo atveju, jei nesudarytume taikos sutarties“, - sakė A. Damulis. Advokatas tikino, kad atsiprašymas juos tenkintų - Š. „Mus tenkintų viešas Šarūnės atsiprašymas socialiniuose tinkluose. Pabrėžiu, kad į teismą Agnė ėjo tikrai ne dėl pinigų, ne iš to mes pinigus uždirbinėjame, - teigia A. Damulis. - Esmė buvo garbės ir orumo įžeidimas. Tačiau esame geranoriški ir suprantame, kad Š. Jovaišaitė galėtų galbūt iš to pasimokyti, mes nenorime užpulti jauno žmogaus su finansiniais reikalavimais.“
Agnės mintys apie gyvenimą
Agnė Jagelavičiūtė dažnai dalijosi savo mintimis apie gyvenimą, karjerą ir asmeninę laimę. Ji buvo atvira ir tiesmuka, nebijojo kalbėti apie sudėtingus dalykus.
„Atrodo, kad visą gyvenimą kažkam ruošiesi, galvoji, kad būsi dar toks ar anoks, kad kažką padarysi, kad uždirbsi, o tada jau būsi savimi, bet gyvenimas ima ir pasibaigia“, - laidoje „Editos šou“ prieš keletą metų svarstė A.
Agnė ne kartą kalbėjusi, jog norint išsilaikyti pramogų pasaulyje, visada reikėjo labai daug dirbti ir būti atsakinga, A. Jagelavičiūtė tikino atsakomybės išmokusi būtent tėvų namuose. „Tėtis buvo nerealus žmogus. Visas jo gyvenimas sukosi apie mane ir apie mamą. Todėl neičiau į kompromisą ir negyvenčiau su vyru, kuris manęs nemylėtų. Aš žinau, kad vyras gali mylėti be proto, gali būti atsakingas, gali daryti viską dėl šeimos, visą laiką gali skirti šeimai. Aš tai mačiau“, - apie savo tėvą yra kalbėjusi A.
Agnė visuomet prisimindavo kaip ganėtinai audringą. „Iš pradžių aš norėjau linksmintis, nes jaunystė tam ir skirta. Visai ne kažkokiems rūpesčiams. Aš galbūt norėjau neatsakingai gyventi. Paskui norėjau daryti karjerą. Gyvenime - viskam savas laikas. Gyvenimas iš vienos pusės labai trumpas, iš kitos - labai ilgas. Kam viską suplakti į vieną krūvą?
„Iš pradžių tikrai neturėjau plano tapti nuomonės formuotoja ar surinkti daugybės sekėjų. Viskas vyko labai natūraliai - įvairūs prekių ženklai atsiųsdavo dovanėlių. Kai už reklamą socialiniame tinkle dar nebuvo mokama, kai kurios kompanijos kaip padėką pradėjo siųsti įvairias dovanas. Tarkime, po mano įrašo apie vienos įmonės produkciją, kompanijos atstovai man atsidėkojo auksiniais auskarais“, - prieš keletą metų LRT.lt yra pasakojusi A.
„Manau, kad aš sėkmę patyriau todėl, kad moku rašyti. Visuomet remdavausi savo asmenine patirtimi ir susiedavau su savo gyvenimo istorija. A. Jagelavičiūtė per 20 karjeros metų buvo dviejų mados žurnalų vyriausioji redaktorė. „Tikiu, kad mano darbe yra daug kūrybos, kaip ir tuštybės. Aš balansuoju - tai mano raktas į tuos didžiulius skaičius. Nenoriu kurti netikro gyvenimo.
„Jei tu užstrigai dėl savo nesėkmės, esi pasmerktas. Beveik nėra žmonių, kurie neklysta. Bet ar gyvenimas vertas užsidaryti į kiautą dėl to, kad tau kartą nepasisekė? Jaučiuosi senstančiu žmogumi, bet ne blogąja prasme - aš tiesiog jaučiuosi žmogumi, kuriam niekam nieko nereikia įrodinėti. Dažniausiai žmonės taip sako, kai jiems yra maždaug 80 metų.
Netikrumo nepakenčianti A. Jagelavičiūtė LRT TELEVIZIJOS laidai „Kultūringai su Nomeda“ pasakojo, kad ir socialiniuose tinkluose rodė tikrąjį savo veidą. Vis tik ji pripažino, kad socialiniuose tinkluose - nemažai ir pagražinto gyvenimo, apie kurio apgaulingumą šiandien kalba ne tik vartotojai, bet ir psichologai. „Netikras gyvenimas - baisiausias dalykas. Ir socialiniuose tinkluose to yra labai daug.
Paskutiniais metais Agnė savo socialiniuose tinkluose bei interviu pradėjo kalbėti apie permainas. „Kai paskutinius kartus mačiausi su ja, Agnė išsakė norą keisti gyvenimą, baigti verslus, tapyti. Svajojo rašyti knygą. Strategavo ateitį, turėjo daug planų“, - LRT.lt sakė režisierius O.
tags: #agnes #jagelaviciutes #vaikas