Įvadas
Mokslo ir technikos revoliucija bei socialinė pažanga reikšmingai pakeitė žmogaus aplinką ir gyvenimo būdą, paveikdamos gyvybines organizmo funkcijas. Nors žmogaus adaptacinės galimybės yra didelės, išsekus organizmo resursams kovojant su išorine aplinka, išsivysto vadinamosios civilizacijos ligos. Todėl sveikatos ugdymas nuo mažens yra itin svarbus. Straipsnyje nagrinėjamas E. Adaškevičienės indėlis į vaikų sveikatos ugdymą, remiantis jos moksliniais darbais ir įžvalgomis.
Sveikatos ugdymo svarba
Išugdyti sveiką, stiprų, gerai fiziškai ir psichiškai išsivysčiusį žmogų yra didelis menas ir mokslas. Vaikų sveikata priklauso nuo daugelio veiksnių: mitybos, materialinių gyvenimo sąlygų, darbo ir poilsio režimo, ekologijos, tėvų ir pačių vaikų požiūrio į savo sveikatą (E. Adaškevičienė, 1999, p.25). Žmogus, kaip asmenybė, formuojasi visą gyvenimą, todėl itin svarbu nuo mažų dienų mokyti vaiką gyventi sveikai, nes daugelio ligų ištakos slypi vaikystėje. Vaikų ligos dažnai yra tėvų klaidos. Jauni žmonės turi suvokti, kad sveikata - tai ne tik negalios nebuvimas, bet ir psichinės, fizinės bei socialinės gerovės vienovė.
Įgūdžiai ir įpročiai susiformuoja vaikystėje. Vaikas gyvenimo sampratą, požiūrį į sveikatą, sveiką mitybą, judėjimo būtinumą ir higienos įpročius perima šeimoje, sekdamas tėvų ir pedagogų pavyzdžiu (E. Adaškevičienė, 2004, p.6). Todėl būtina, kad tėvai ir pedagogai patys būtų sveiko gyvenimo būdo propaguotojai.
Sveikos gyvensenos pagrindai
Geriausia, kai poreikis rūpintis savo sveikata atsiranda nuo pat pirmųjų žmogaus gyvenimo dienų. Vaikas, matydamas tėvų sveiką gyvenimo būdą, jį perims. Judėjimas, sveika mityba ir sveiko gyvenimo būdo samprata taps įpročiu, ir suaugusiam vaikui nereikės specialių pastangų ar žinių, kaip gyventi, kad ilgiau galėtų džiaugtis gera sveikata. Tačiau šiandien gyvenimo tempai tokie, kad daug kam pritrūksta laiko. Dėmesį į savo sveikatą atkreipiame tik tada, kai jau susergame.
Nacionalinės mokslų akademijos medicinos institutas (1982) ištyrė, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose daugiausia mirštama dėl 10 priežasčių, ir pusė jų yra susijusios su žmogaus elgesiu: rūkymu, piktnaudžiavimu alkoholiu, netinkamomis reakcijomis į stresą, gydytojo nurodymų nepaisymu, mažu fiziniu aktyvumu, narkotikų vartojimu ir menkaverte mityba (D.G. Myers, 2000, p.587). Jeigu žmonės suprastų, kad jų elgesys yra ligų šaltinis, ir pradėtų kitaip elgtis, sumažėtų kančių, pailgėtų gyvenimo trukmė ir pagerėtų jo kokybė.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Asmeninė sveikata priklauso nuo asmens sugebėjimo įsilieti į socialinę bei gamtinę aplinką ir prisitaikyti prie pokyčių. Ji išryškina asmenines charakteristikas, pavyzdžiui, gerą imuninį atsparumą, emocinį stabilumą, požiūrį į sveikatos vertybę. Asmeninė sveikata priklauso ir nuo savivokos, t.y. kaip mes suprantame asmeninę sveikatą, laimę, sėkmę (A.Petrauskienė ir kt., 2000, p.12 ). Šių dienų žmogui vertėtų paisyti Vydūno priminimo: kuo daugiau laiko žmogus skiria savo sąmonės ir dvasios galių ugdymui, tuo labiau jis geba pajusti gyvenimo turtingumą ir įvairovę, tuo labiau gali atskleisti savo asmenines galias ir pajusti gyvenimo pilnatvę (E. Adaškevičienė, 2004, p. 31).
Būti sveikam - natūralus žmogaus troškimas. Sveikata - tai ne tik tai, kad žmogus neserga jokia liga, bet ir jo fizinė, psichinė ir socialinė palaima (K. Dineika, 1984, p.5 ). Sveikas ir tvirtos dvasios žmogus yra laimingas, nes jis gerai jaučiasi, sugeba rasti pasitenkinimą dirbdamas, turi galimybių tobulėti, išlaikydamas nevystančią jaunystę ir grožį. Įvairiais laikotarpiais žmoniją vargino skirtingos ligos, patirta vis kitokių su sveikata susijusių problemų (R. Kalėdienė ir kt., 1999, p.14).
Apžvelgus įvairių autorių nuomones apie sveiką gyvenimo būdą, sveikatos išsaugojimą, galima daryti išvadą, kad vieningos nuomonės nėra, nes kiekvienas autorius savaip bando rasti atsakymą į šį klausimą. Kiekvienas žmogus yra individualus, ir tik atsižvelgdamas į savo savijautą gali surasti tik jam priimtinus sveikatos išsaugojimo būdus ir priemones. Tačiau galima teigti, kad sveikos gyvensenos pagrindus sudaro sveika mityba, pakankamas judėjimas, taisyklingas kvėpavimas, dvasinė ir emocinė pusiausvyra.
Vaiko sveikatos ugdymo ypatumai
Jaunesniojo amžiaus vaikai sveikatą ir ligą suvokia gana paprastai. Jų nuomone, sveikata yra „kai neskauda, galiu bėgioti, žaisti, nereikia gerti vaistų”. Šiuo metu svarbi problema, kaip užauginti sveiką vaiką, kuris būtų žvalus, darbingas, galėtų gražiai ir ilgai gyventi. Vaiko sveikata lyg trykštantis kalnų šaltinėlis, kuris pamažėle darosi srautingas ir gyvastingas pakeliui įsiliejant gėlo vandens upeliukams, prisotintiems stiprybės ir dvasingumo (E. Adaškevičienė, 1999, p.5).
Sveikos gyvensenos pagrindus vaikai gauna šeimoje. Jeigu tėvai sportuoja, atkreipia dėmesį į sveikos mitybos reikalavimus, juos taiko, vaikui tokia gyvensena tampa įpročiu. Ypač svarbu, kad tėvai apie tai dar ir pasikalbėtų su vaikais, paaiškintų, kodėl būtina sportuoti, kodėl reikia valgyti vienus ar kitus produktus ir pan. Vaikui gyvybiškai reikalingas sąlytis su gamta, jos gydomasis ir sveikatinamasis poveikis, teikiantis kūnui ir protui poilsį, atsipalaidavimą, fizinės ir dvasinės stiprybės (E. Adaškevičienė, 1999, p.153).
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Žinant, kad sveikatai didžiausią įtaką (apie 50 %) daro pats žmogus, jo gyvenimo būdas, sveikatos ugdymas nuo vaikystės yra labai svarbi ne tik medicininė, bet ir pedagoginė problema. Šeimoje, vėliau mokykloje, vaikų pasaulėžiūros formavimuisi didžiulę reikšmę turi tėvų bei pedagogų požiūris į sveikos gyvensenos principus (E. Adaškevičienė, 1999, p.24).
Šeima yra ta artimiausia aplinka, kurioje prasideda vaiko gyvybė, kurioje jis gimsta ir užauga. Ji tarsi “skydas” apsaugo vaiką nuo žalingo aplinkos poveikio. Vaikystėje sveikata labiausiai priklauso nuo šeimos funkcionavimo, kuris susijęs su jos narių charakteristikomis: gabumais, kasdienine veikla, įsitikinimais, vertybėmis, patirtimi (R. Kalėdienė ir kt.,1999, p.46). Tėvai tiesiogiai modeliuoja ir sveikatą veikiantį vaikų elgesį. Sąmoningai ir nesąmoningai (savo pavyzdžiu) šeima moko vaikus, kaip reaguoti į stresą, nesėkmes, formuoja požiūrį į sveikatai kenksmingus veiksnius, tokius kaip rūkymas, alkoholio vartojimas, neracionali mityba.
Atėję į ikimokyklinio ugdymo įstaigą ar mokyklą vaikai jau atsineša žinias apie sveiką gyvenseną. Nuo pedagogų požiūrio bei keliamų reikalavimų, nuo sudarytų ugdymosi, mitybos sąlygų įstaigoje priklausys, ar tas požiūris į sveiką gyvenimo būdą bus sėkmingai formuojamas toliau ir taps įpročiu.
A.Petrauskienė ir kt., (2000, p.13) mano, kad žmogaus sveikatą lemia:
- Paveldėjimas (10-15%);
- Sveikatos apsauga (8-10%);
- Aplinka (30-40%);
- Gyvensena (40-60%).
Taigi, pagrindinį vaidmenį visuomenės sveikatos stiprinimo procese vaidina sveikatą palaikanti aplinka ir sveika gyvensena. “Tėvai ir pedagogai negali tiesiogiai užprogramuoti sveiko vaiko, jo augimo. Bet jų galios yra labai didelės. Savo veiksmais, žodžiais, elgsena, gyvenimo būdu gali sudaryti palankią psichologinę, socialinę terpę, tinkamas materialines sąlygas vaikų fizinei ir psichinei raidai, saugoti ir globoti vaiką nuo nepalankių aplinkos veiksnių įtakos, įvairiais būdais stiprinti jo sveikatą, paskatinti vaiko augimą ir brendimą, asmenybės sklaidą ir tobulėjimą (E.Adaškevičienė, 2004, p.28).
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"
Vaikų ir moksleivių sveikata turi tendencijų blogėti. Profilaktinių patikrinimų metu nustatoma, kad sergančių vaikų skaičius didėja: pagausėjo nervų sistemos, kvėpavimo, virškinimo organų ligomis sergančių vaikų. Jau ikimokyklinėse įstaigose ir pradinėse mokyklose vis daugiau vaikų turi skoliozę, plokščiapėdystę, regos sutrikimų (E. Adaškevičienė, 2004, p.9-10). Remiantis tyrimais, išsivysčiusiose šalyse dauguma sveikatos problemų susijusios su vyraujančiu gyvenimo būdu ir aplinkos veiksniais. Žmogaus gyvensenos pagrindai susiformuoja vaikystėje, ir vėliau reikia pakankamai didelių pastangų jiems pakeisti.
Mitybos įtaka sveikatai
Vartojamo maisto kokybė ir kiekybė yra svarbūs sveikatai veiksniai. Šiuolaikinio žmogaus maistas dažniausiai neatitinka biologinių jo organizmo poreikių. Esminis šiuolaikinės mitybos trūkumas - per daug vartojama mėsos, riebalų, cukraus, druskos, dirginančių prieskonių. Neprideda sveikatos ir daugelyje produktų esantys konservantai, saldikliai, dažai, gyvulių ir paukščių mėsoje - augimo stimuliatoriai bei antibiotikai, vaisiuose ir daržovėse esantys nitratai ar kitos cheminės medžiagos, panaudotos juos auginant ar sandėliuojant. Dažniausiai nekreipiamas dėmesys į medikų siūlymus maistą valgyti šviežią, tik pagamintą. Susimąstome tik tada, kai pradeda kamuoti ligos, įvairios alergijos, nusilpęs imunitetas.
Pasak B.Janušauskienės ir L.Lukoševičiaus, trečdalis nutukusių žmonių buvo nutukę vaikystėje (1999, p.5). Nutukimas susijęs su padidėjusiu arterinio kraujo spaudimu, širdies ir kraujagyslių ligomis, cukralige, vėžiu ir kitomis ligomis. Pastaruoju metu pasaulyje vis daugiau kalbama apie vaikų nutukimą, jis net vadinamas epidemija. „Jau dabar kas 4 - 5 vaikas turi antsvorį ar yra nutukęs. Psichoemocinis diskomfortas dar labiau skatina norą valgyti, nes ieškoma nusiraminimo. Nutukimas ne tik yra daugelio kitų ligų rizikos veiksnys, bet kartu deformuoja ir vaiko išvaizdą, o tai sukelia ir tam tikras socialines problemas (B. Janušauskienė ir kt., 1999, p.5).
Racionali mityba yra tokia, kai organizmas iš maisto gauna tiek energijos, kiek išeikvoja. Energijos poreikiai priklauso nuo vaiko amžiaus, lyties, kūno sudėjimo, metų laiko, klimatinių sąlygų ir ypač nuo vaiko fizinio aktyvumo ir protinės veiklos (E. Adaškevičienė, 2004, p.139).
Fizinis aktyvumas ir jo reikšmė
Fizinis pasiruošimas yra vienas svarbiausių dalykų žmogaus gyvenime, nes nuo to priklauso jo sveikata - fizinė ir psichinė būklė. Svarbu, kad tuo būtų pradėta rūpintis nuo pat žmogaus gyvenimo pradžios, būtų įgyti tam tikri įpročiai lavinant savo kūną. Moksliniai tyrimai rodo, kad tarp centrinės nervų sistemos ir raumenų yra glaudūs grįžtamieji ryšiai. Judėjimas sumažina jaudinimą galvos smegenų žievėje, nes iš judančių raumenų plintanti nervinė impulsacija sukelia apsauginį slopinimą. Labai svarbu, kad pirmieji žmogaus pojūčiai ir emocijos mankštinantis būtų teigiami.
Fiziniai pratimai yra vienas iš būtinų dienos režimo komponentų. Aktyvus poilsis, judri ir įdomi veikla mažina psichinį nuovargį, didina ir palaiko darbingumą, gerina fizinę būklę. Vaikų darželis - pirmoji vaiko kūno kultūros mokykla. Čia mažylis susipažįsta su sporto abėcėle, įpranta sistemingai mankštinti kūną, patiria fizinių pratimų emocinį džiaugsmą. Auklėtojai iškyla svarbus uždavinys - įskiepyti vaikams meilę kūno kultūrai. Pirmasis vaiko susitikimas su kūno kultūra turi tapti švente, kuri tęstųsi visą gyvenimą. To pasiekti gali tik puikus pedagogas, gerai žinantis vaikų ypatumus ir psichologiją.
Kūno kultūra turi stiprinti vaikų organizmą ir sveikatą, skatinti normalų augimą ir vystymąsi. Fiziniai pratimai parenkami pagal vaikų fizinį išsivystymą ir pasirengimą, atsižvelgiant į anatominius-fiziologinius organizmo vystymosi ypatumus. Kiekviena organizmo sistema vystosi ir auga pagal savus dėsnius. Vaikų kaulai, palyginti su suaugusiųjų, yra elastingesni, lankstesni, rečiau lūžta, o lūžę greičiau sugyja. Tačiau, veikiant įvairiems neigiamiems veiksniams, jie greičiau ir iškrypsta. Ypač linkęs iškrypti stuburas, greitai deformuojasi pėdos skliautas.
Vaikų širdies raumenys kur kas jaudresni negu suaugusiųjų, todėl širdis gali pradėti plakti daug dažniau atliekant netgi nesunkų fizinį darbą. Auklėtoja turi labai atsargiai dozuoti fizinį krūvį, visada reikalaujantį intensyvesnės širdies veiklos. Vaikų kvėpavimo organai sandara ir gebėjimu adaptuotis prie fizinio krūvio iš esmės skiriasi nuo suaugusiojo. Krūtinės ląstos ypatybės ir diafragminis kvėpavimo tipas lemia tai, kad vaikai kvėpuoja paviršutiniškai, negiliai. Plaučių gyvybinė talpa nedidelė, didėja jiems augant.
Ikimokyklinio amžiaus vaikų fizinio ugdymo pagrindas yra visapusiškas fizinis parengimas, kompleksinis fizinių ypatybių lavinimas. Žaidžiami įvairūs žaidimai, kuriuose dominuoja visi pagrindiniai judesiai: ėjimas, bėgimas, šuoliai, mėtymai, laipiojimo veiksmai, pusiausvyros pratimai. Taip pat vaikai prieinama jiems forma supažindinami su įvairių sporto pratimų ir žaidimų elementais.
Sveikatos ugdymas mokykloje
Lietuvos švietimo ir sveikatos valdymo institucijų oficialioji sveikatos politika šiuo metu remia mokyklos bendrosios ugdymo programos integravimo kryptį: siekiama, kad sveikatos ugdymas būtų vykdomas nedidinant pamokų skaičiaus, o integruojant į kitų dalykų mokymą. Fizinio aktyvumo problema aktuali visais amžiais, tačiau susirūpinimą kelia pastaruoju metu visame pasaulyje mažėjantis vaikų fizinis aktyvumas ir su šiuo procesu susiję vaikų motorikos vystymosi bei sveikatos būklės pokyčiai. Tai yra komfortinio gyvenimo būdo, per trumpų pasivaikščiojimų lauke, priverstinio sėdėjimo ugdomosios veiklos metu išdava. Nejudri gyvensena nesukelia tiesioginių problemų, tačiau padidina jų tikimybę ateityje.
Netaisyklinga kūno laikysena atsiranda dėl mažo fizinio aktyvumo. Labai svarbu atskleisti vaiko, pradedančio lankyti mokyklą, judėjimą, aktyvumo struktūrą, atkreipti pedagogų dėmesį į netaisyklingos laikysenos problemą, akcentuoti būtinybę ieškoti įvairių judėjimo aktyvumo formų. Sveika mityba ypač svarbi augančio vaiko organizmui. Nepakankama mityba lėtina fizinį ir psichinį vystymąsi, mažina atsparumą ligoms, darbingumą. Dėl per gausios ar nesubalansuotos mitybos gali sutrikti medžiagų apytaka, išsivystyti įvairios ligos.
Vienas ne mažiau svarbių vaiko sveikos gyvensenos pagrindų - higiena ir kūno priežiūra. E. Adaškevičienė ir V. Adaškevičius straipsnyje ,,Vaikų sveikatos ugdymas” rašo, kad vaikas žingsnis po žingsnio turi įgyti kaskart vis daugiau žinių apie asmens higieną. Taip pat svarbi racionali veiklos ir poilsio kaita.
J. Pilkauskienė ir A. Goštautas mokslo darbų straipsnyje ,,Rūkymo profilaktika PSO / Euro ,,Sveikos mokyklos “ projekte supažindina su programa ,,sveikos gyvensenos įtvirtinimas ugdymo institucijose”. Šioje programoje akcentuojamas moksleivių mokymas, padedantis susidaryti asmeninį neigiamą požiūrį į rūkymą, kaip vieną iš svarbiausių motyvų nepradėti rūkyti.
Studentų sveikatos ugdymas
Šiandien studentų kūno kultūra ir sportas patiria krizę. Mokymo programose gerokai sumažinus privalomų kūno kultūros pratybų, daugumoje aukštųjų mokyklų sumažėjo studentų fizinis aktyvumas. Jau pirmaisiais studijų metais studentai praranda galimybę išsiugdyti reguliarių fizinių pratimų poreikį. Antra vertus, studentai, reguliariai sportavę vidurinėse mokyklose, aukštosiose mokyklose gana dažnai neturi galimybių, o kartais ir noro realizuoti asmeninių fizinės saviugdos programų.
Daugelis mokslininkų mano, kad didelė dalis jaunimo suvokia būtinumą patiems rūpintis savo sveikata, kad viena iš paprasčiausių ir efektyviausių žmogaus organizmo stiprinimo priemonių yra kūno kultūra. Tačiau jaunuoliai mažai, o dažniausiai nieko konkretaus nedaro. Apie nepakankamą jaunimo fizinį aktyvumą ir mažą fizinių krūvių efektyvumą sveikatai stiprinti byloja ir Kauno mokslininkų (i.Misevičienės, R. Varatinskienės ir kt.) duomenys.
Lietuvos aukštosiose mokyklose, pradėjus taikyti užsienio universitetų specialistų rengimo modelį, labai sumažėjo visiems studentams privalomų mokymo užsiėmimų. Kūno kultūra, kaip privaloma disciplina, liko tik žemesniųjų kursų studentų mokymo planuose. Todėl aukštosiose mokyklose be privalomų kūno kultūros pratybų studentų fiziniam aktyvumui, darbingumui ir fiziniam pajėgumui didinti, sveikatai stiprinti bei judamiesiems įgūdžiams tobulinti reikalingos savarankiškos pratybos. Tikslinės, individualios, dėstytojo ir studento drauge parengtos savarankiškų kūno kultūros pratybų programos - tai vienas iš perspektyviausių studentų fizinio aktyvumo didinimo būdų.
tags: #adaskeviciene #e #vaiku #sveikatos #ugdymas