Abortai ir jų draudimas - tai visuomenės skaudulys, kurį palietus, tarsi feniksai iš pelenų iškyla įvairūs mitai, išankstinės nuomonės, nesusikalbėjimai ar kaltinimai. Ši kova už ar prieš visišką abortų uždraudimą yra itin sena. Šiame straipsnyje nagrinėjami abortai dėl negalios Lietuvoje, apžvelgiant etinius, teisinius ir socialinius aspektus. Aptariama prenatalinė diagnostika, visuomenės nuomonė, teisinis reglamentavimas ir paslaugų prieinamumas.
Abortų istorija ir kaita
Abortai žinomi nuo seniausių laikų. Senovės graikai ir romėnai, o dar anksčiau - asirai ir babiloniečiai ne tik žinojo apie abortus, bet ir mėgino juos reglamentuoti. Tiesa, anuomet abortų draudimai arba leidimai daugiausia priklausė nuo to, kokio socialinio sluoksnio, luomo moteris norėjo pasidaryti abortą. Įsigalėjus krikščionybei, abortai imti smerkti, visgi, formalių draudimų nebuvo, bet aukštesniojo sluoksnio moterys buvo stebimos akyliau. Tiesa, anuomet chirurginiai abortai buvo retenybė - daugiausia abortų buvo atliekama sunkiai dirbant, stipriai veržiant pilvą ar geriant įvairius vaistinių ir nuodingų žolių nuovirus.
Kriminalizuoti abortus imta XIX amžiaus pradžioje, manoma, kad tai susiję su sparčia medicinos ir higienos pažanga, o vėliau - puritonišku karalienės Viktorijos laikų etiketu. 1803 metais Didžiojoje Britanijoje išleistas pirmasis įstatymas formaliai draudžiantis abortus, už ypač vėlyvus ar žiaurius atvejus buvo numatyta mirties bausmė. JAV abortai imti kriminalizuoti 1821 metais, bet tai buvo atskirų valstijų teisėkūros atsakomybė. XIX amžiaus viduryje Niujorke abortai buvo daromi nesislapstant, manoma, kad tuomet 1 iš 4 nėštumų baigdavosi abortu. 1910 visoje JAV teritorijoje abortai buvo uždrausti.
Tuo pat metu Prancūzijoje abortai buvo vertinami kitaip - ten buvo manoma, kad abortas - priemonė gimstamumui reguliuoti, todėl tai - priimtina procedūra. XX amžiaus pirmojoje pusėje vis garsiau girdimi moterų balsai, didesnis įsitraukimas į politiką ėmė keisti ir abortų kriminalizavimo situaciją. 1929 metais Didžiojoje Britanijoje abortai imti leisti tuomet, kai moters gyvybei gresia pavojus. Pirmoji valstybė, leidusi abortus atlikti laisvai ir nemokamai buvo Sovietų Rusija. Tiesa, nuo 1936 iki 1955 metų abortai ir čia buvo uždrausti, nes Stalinas norėjo, kad populiacija augtų.
Krizinis nėštumas ir sprendimo priežastys
Abortų draudimas moterims visuomet bruko nesaugų nelegalaus aborto kelią arba „reprodukcinio turizmo“ variantą. Krizinis nėštumas yra neplanuotas arba planuotas nėštumas, kuris tapo rimtas ir sunkus nėščios moters išgyvenimas dėl artimosios aplinkos paramos trūkumo, finansinių rūpesčių, sveikatos problemų, persileidimo ir pan. Sprendimas nutraukti nėštumą gali kilti dėl įvairių priežasčių. Tai gali būti netinkama finansinė padėtis, netinkamas laikas gyvenime, smurtas namuose, ar tiesiog nenoras turėti vaikų. Kai kuriais atvejais gydytojai gali rekomenduoti nėštumo nutraukimą dėl pavojaus mamos sveikatai ar vaisiaus ligų.
Taip pat skaitykite: Neteisėtas abortas: teismų perspektyva
Atrankiniai nėštumo nutraukimai ir visuomenės požiūris
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto darbuotoja Violeta Araminaitė teigia, kad atrankinių nėštumo nutraukimų, kai kūdikis gali gimti su negalia, populiarėjimas kelia vis didesnį nerimą. „Neįgalumo baimė ir visuomenės spaudimas priimti socialiai populiarius sprendimus gali lemti nederamą reprodukcinį pasirinkimą. Paveikti bauginančios diagnozės, tėvai yra daug jautresni aplinkinių įtakai, todėl gali būti paskatinti pasirinkti nėštumo išeitį skubotai, neapsvarsčius pasirinktų alternatyvų bei pasekmių“, - teigia apžvalgos autorė.
Anot V. Araminaitės, jau prieš 4000 metų manyta, kad išvaizdos defektų turinčio kūdikio gimimas turėtų atnešti nelaimę - nuo stichijos sugriautų namų, bado, mirčių iki Dievų nemalonės. Nors kai kuriose visuomenėse asmenys, turintys matomų genetinių nukrypimų, netgi laikyti dieviškomis būtybėmis, antgamtiniais kūriniais, vis dėlto dažniausiai jie būdavo priimami kaip piktų dvasių įsikūnijimas ar nelaimės pranašas.
Pagal šiandieninę teisę prenatalinės diagnostikos pacientu yra laikoma motina, todėl būtent ji turi teisę pasirinkti nėštumo išeitį - jį tęsti arba nutraukti. „Nėščiosios dažniausiai nėra pasiruošusios neįgalaus vaiko gimimui ir žinia apie vaisiaus įgimtą patologiją tampa dideliu emociniu sukrėtimu. Sužinojus neguodžiančią diagnozę apie būsimojo vaiko ligą, šeimą užgriūva daugybė baimių, abejonių, nepasitikėjimas savo jėgomis. Todėl specialisto, gebančio suteikti nešališką patologinio nėštumo išeičių ir pasekmių analizę besilaukiančiai porai, vaidmuo tiesiogine to žodžio prasme yra gyvybiškai svarbus“, - teigia V. Araminaitė. Autorė apgailestauja, kad reali psichologinė pagalba, sprendžiant šeimai tokias skaudžias dilemas, sveikatos priežiūros įstaigose nėra numatyta. Todėl patologinis nėštumas išsaugomas daug rečiau nei nutraukiamas. Pavyzdžiui, Australijoje iš 164 tik 3 prenataliai nustatytų Dauno sindromo atvejų nėštumas išsaugotas. Paryžiuje 2001-2005 m. vykdyto tyrimo duomenimis, 95 proc. moterų, informuotų apie kūdikio 21-ąją trisomiją, nusprendė nėštumo netęsti. Kalifornijoje (JAV) 2006-2008 m. vykdyto tyrimo duomenys atskleidė, kad iš 17 sunkiausia cistinės fibrozės forma sirgusių vaisių nėštumas nebuvo nutrauktas tik vienu atveju. Vieno iš tyrimų duomenimis, išgirdus nepalankią diagnozę, didžioji dalis nėštumo nutraukimų įvykdoma per 72 valandas.
Egzistuoja pozicija, pagal kurią sprendimas nutraukti vaisiaus, pasižyminčio vystymosi ydomis, gyvybę laikomas savanaudišku ir nepateisinamu, kadangi motinos nerimas negali būti priežastis atimti vaisiaus teisę į gyvybę, o visuomenė, leidžianti tam nutikti, taip pat laikoma ydinga. Viename iš tyrimų nustatyta, kad net pusė moterų jaučia gedulo simptomus 6 mėnesius po aborto ir net trečdalis jų gedėjo po procedūros praėjus metams ir daugiau. Taigi vaisiaus netektis gali sukelti intensyvias emocines reakcijas, dažnai tapatinamas su sutuoktinio, tėvų ar vaiko netektimi.
Kitos pozicijos šalininkai teigia, kad ydingas tiek specialistų ar visuomenės spaudimas nutraukti gyvybę, kai argumentuojama, kad ji nėra verta gyventi, tiek spaudimas išsaugoti nėštumą, net jei šeima yra nepasirengusi auginti neįgalaus vaiko. Anot autorės, visgi toks abortas skiriasi nuo savanoriško nėštumo nutraukimo, nes pastaruoju atveju šeima visai nenori turėti kūdikio. Pirmuoju atveju šeima pasirengusi auginti vaiką, tačiau galbūt dėl to, jog vaisius pasižymi tam tikromis nepageidaujamomis charakteristikomis, atsisako tai daryti.
Taip pat skaitykite: Aborto skausmingumo apžvalga
Kita vertus, mokslininkai aptaria ir dar vieną ne mažiau svarbų aspektą - materialinę gerovę. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad vaiko neįgalumas mūsų šalyje turi neigiamos įtakos šeimos gyvenimo kokybei. Pasak moderniosios bioetikos teisės atstovų, nėra nieko gėdinga, kad priimdamos tokius sprendimus šeimos atsižvelgia į būsimus materialinius nuostolius. Panašiai situaciją vertina ir kai kurie medikai: vaiko neįgalumas paprastai daug kainuoja - šeimos pasirinkimas tampa kolektyviniu reikalu, nes išlaidos gula ne tik ant šeimos, bet ir ant visuomenės pečių.
„Nėštumo nutraukimo šalininkai teigia, kad esant galimybei rinktis tarp sveiko kūdikio ir apsigimusio, būtų neprotinga rinktis pastarąjį, kur kas išmintingiau būtų pamėginti „dar kartą“. Dažnas žmogus, žinodamas apie neįgalumo keliamus rūpesčius ir užjaučiantis tėvus bei būsimą kūdikį, nenorėtų, kad į pasaulį būtų sąmoningai paleistas vaikas, pasmerktas kančiai. Galbūt jei patys nenorėtume gyventi su spina bifida, neskatintume ir kitų būti pasmerktais gimti su šia nuolatinės slaugos reikalaujančia būkle. Toks „kaimyninis“ interesas iliustruoja daugelio požiūrį į nesveiko vaiko gimimą: niekas nedraudžia, žinant vaiko patologiją, jo gimdyti, tačiau atsakomybė juo visą gyvenimą rūpintis, iliustruojant gresiančią situaciją ne pačiomis geriausiomis prognozėmis, tenka būtent tėvams“, - teigiama apžvalgoje.
Situacija Lietuvoje: teisinis reglamentavimas ir visuomenės nuomonė
Lietuvoje jau keletą metų Bažnyčios atstovai bei jai prijaučiantys politikai kalba apie būtinybę įstatymo, kuris apskritai draustų abortus, išskyrus tuos atvejus, kai nėštumas kelia grėsmę moters ar vaisiaus sveikatai ir gyvybei. Tiesa, medicininės indikacijos, kurios leistų daryti abortą, iki šiol nebuvo apibrėžtos. Tuo tarpu apklausų duomenimis, 84 proc. lietuvių pateisintų abortą net dėl materialinių paskatų.
Kaip parodė pernai DELFI užsakymu viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai" atlikta apklausa, 36,3 proc. lietuvių mano, kad moteris turi teisę pati apsispręsti dėl nėštumo nutraukimo, o 48 proc. abortą pateisina tam tikrais atvejais - dėl asmeninių aplinkybių, gimdyvės sveikatos ar kitų priežasčių. Kaip parodė, kateogriškai nepateisina abortų vos 9,2 proc. respondentų. Anot sociologų, tai rodo, kad bažnyčios įtaka silpnėja. Pasak apklausos, visiškai pateisinti abortus dažniau linkusios pačios moterys, taip pat 36-45 metų, aukštesnio išsimokslinimo, aukštesnių pajamų, didmiesčių gyventojai. Griežtai prieš abortus dažniau pasisako vyriausio amžiaus, žemiausio išsimokslinimo, mažiausių pajamų, rajonų centrų gyventojai.
Šiuo metu Lietuvoje atliekama apie 7 tūkst. abortų per metus, per 100 iš jų - dėl medicininių indikacijų. Kasmet abortų skaičius mažėja. Specialistai šią tendenciją sieja su kontracepcijos populiarėjimu tarp porų. Taip pat Lietuvoje buvo siūlymas įstatymų įteisinti nuostatą, pagal kurią būsimi medikai turėtų teisę atsisakyti mokytis daryti abortą, tačiau tam pasipriešino Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai, teigdami, kad medikas privalo mokėti atlikti šią procedūrą, kadangi jis gali atsidurti situacijoje, kai abortas bus būtinas gelbstint moters gyvybę.
Taip pat skaitykite: Apie medikamentinį nėštumo nutraukimą
Seimas po pateikimo pritarė Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektui, kuriuo siekiama aiškiau reglamentuoti teisę į nėštumo nutraukimą. Vis dėlto BENDRA.lt tyrimas rodo, kad teisinės nuostatos nebūtinai lemia geresnį paslaugų prieinamumą. Šiais metais paskelbta Lygių galimybių kontrolieriaus apklausa parodė, kad net aštuoni iš dešimties Lietuvos gyventojų palaiko žmogaus teisę nutraukti nepageidaujamą nėštumą.
2024 m. vasarą BENDRA.lt pradėjo anoniminę apklausą, kviesdamas moteris, patyrusias savanorišką nėštumo nutraukimą Lietuvoje, pasidalyti savo patirtimis. Surinktos istorijos apima tiek medikamentinio, tiek chirurginio aborto atvejus. Tai - tik maža dalis patirčių, tačiau analizuojant situaciją Lietuvoje matyti, kad ši paslauga mūsų šalyje prieinama sunkiai priėmus sprendimą savo noru nutraukti nėštumą.
Dažniausiai viešai kalbant apie abortą mintyje turima procedūra asmens pageidavimu - kai nėra medicininių indikacijų. Tiesa, nėštumo nutraukimas dėl medicininių indikacijų registruojamas kaip dirbtinis abortas, abortai ne dėl medicininių indikacijų ar persileidimo į Higienos instituto duomenis būtų įrašyti kaip „moters noru“ arba „moters sprendimu“. Pacientų sprendimu atliekamo aborto atveju, jo pasiekiamumas yra sudėtingesnis ir turi mažiau saugiklių. Nėštumo nutraukimas „moters sprendimu“ yra mokama paslauga, o dėl sveikatos problemų nutrauktas nėštumas dengiamas iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų.
Dalis asmens sveikatos priežiūros įstaigų, kurios teisiškai galėtų teikti mokamą nėštumo nutraukimo paslaugą, tokios paslaugos visgi neteikia. Tai, kad pacientas už šią paslaugą moka savo lėšomis, sukuria ne tik finansinių iššūkių. Nefinansuojama procedūra neturi tokio pat reglamentavimo ir nesulaukia tokio paties institucijų dėmesio stebėsenos lygmeniu kaip privalomojo sveikatos draudimo lėšomis apmokamos paslaugos.
Nuo 2023 m. sausio 1 d. moterys, nusprendusios nutraukti nėštumą, tai padaryti gali be chirurginės intervencijos, suvartodamos gydytojo paskirtų specialiai tam skirtų vaistų. Medikamentinis nėštumo nutraukimas - saugus ir efektyvus (efektyvumas 95,0-97,0 proc.) neplanuoto ir nepageidaujamo nėštumo nutraukimo būdas, kuomet skiriami specialūs vaistai sukelti abortą. Vaistiniu būdu moters noru leidžiama nutraukti ne didesnį kaip 9 sav. (8 sav. + 6 d.) nėštumą.
Skirtingos moterys nėštumo nutraukimą išgyvena skirtingai. Kai kada yra jaučiamas palengvėjimas, tačiau moterys gali išgyventi daugybę neigiamų emocijų susijusių su patirtu abortu. Šios būsenos yra normalus reiškinys, tačiau svarbu, kad šias būsenas išgyventumėte ne viena. Jei neturite pakankamai palaikymo iš artimos aplinkos, tikslinga kreiptis dėl emocinės paramos. Tai padaryti galima kreipiantis į savo poliklinikos psichikos sveikatos centrą (PSC) ir gaunant psichologo konsultaciją. Jei visgi kamuoja abejonės, nesate tikra ar nėštumą norite nutraukti, rekomenduojame konsultaciją su psichikos/emocinės sveikatos priežiūros specialistu, kuris gali palaikyti šiuo sunkiu metu ir galbūt padėti atsakyti sau į klausimą ar esate pasirengusi tapti mama, ar visgi norite rinktis nėštumo nutraukimą. Psichologo konsultaciją galite gauti savo poliklinikos Psichikos sveikatos centre (PSC). Jei konsultacijos laukti tektų ilgai, taip pat galite kreiptis į specialistus dirbančius jūsų savivaldybės Visuomenės sveikatos biuruose (VSB).
Nėštumo nutraukimo paslaugų prieinamumas Lietuvoje
Griežta nukreipimų sistema, kai nesant galimybės suteikti paslaugos pacientui, gydytojai įpareigojami nukreipti į tris kitas asmens sveikatos priežiūros įstaigas, yra taikoma ligonių kasų dengiamoms procedūroms, bet ne mokamų procedūrų atžvilgiu. Medikamentinis abortas iš esmės apima konsultaciją ir recepto išrašymą, todėl dauguma viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų šios paslaugos neturi įtrauktos į savo mokamų paslaugų kainyną. Kadangi procedūra neturi savo kodo, jo atskirai neseka ir Higienos institutas. Be to, kadangi paslaugos nedengia ligonių kasos, nėra centralizuotos sistemos, kuri žymėtų paslaugos pasiskirstymą šalyje.
Higienos institutas turi duomenų apie gydymo įstaigas, kurios techniškai atitinka reikalavimus teikti nėštumo nutraukimo paslaugas - tiek dėl medicininių indikacijų, tiek pacientės pageidavimu. Tačiau nėra centralizuoto informacijos rinkinio, kuris tiksliai identifikuotų, kurios įstaigos realiai šias paslaugas teikia. Higienos institutas - Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos biudžetinė įstaiga, pavaldi Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM). Lietuvoje visi dirbtiniai abortai - tiek atliekami dėl medicininių indikacijų, tiek pacienčių pageidavimu - yra fiksuojami bendrai.
Remiantis pateiktais duomenimis, apskaičiuota, kad 2023 metais Lietuvoje iš 4 960 atliktų abortų maždaug 2 431 buvo atliktas pacienčių pageidavimu.
SAM Asmens sveikatos departamento Specializuotos sveikatos priežiūros skyriaus patarėja Aimė Dumšienė BENDRA.lt sakė, kad SAM pati statistinių duomenų nerenka, tai nėra jos funkcija. Vis dėlto Higienos institutas yra pavaldus šiai ministerijai.
BENDRA.lt kreipusis į institutą, portalas buvo informuotas, kad jie neturi atskirų duomenų apie vaistinį nėštumo nutraukimą - „nėra specialaus kodo“. A.Dumšienė patikslino, kad „diagnozės koduojamos pagal tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų kvalifikaciją TLK-10-AM. Paklausta apie regioninį nėštumo nutraukimo paslaugų prieinamumą, SAM atstovė A. Dumšienė pažymėjo, kad „yra daugiau nei 500 gydymo įstaigų (su filialais), kurios turi licenciją teikti ambulatorines akušerio-ginekologo paslaugas“, tačiau „ne visos įstaigos turi sutartį su ligonių kasa - kai kurios turi, kai kurios neturi“.
Paklausta apie ministerijos vaidmenį užtikrinant paslaugų pasiskirstymą regionuose, A. Dumšienė paaiškino, kad „SAM funkcija yra formuoti politiką ir reguliuoti teisės aktais“, tačiau „reguliavimo mechanizmo, kaip regionuose vykdomas paslaugų teikimas, neturime“. Vykdant tyrimą išsiuntėme apklausas visoms Lietuvos savivaldybėms. Dalis administracijos darbuotojų buvo kooperatyvūs, bet nemaža dalis atsakė, kad informacijos apie mokamą nėštumo nutraukimo paslaugą savo teritorijoje neturi, nerenka ir iki Bendra.lt užklausos tokių duomenų neturėjo.
Paklausta atstovės, kokiu atveju būtų matomas poreikis atlikti išsamesnę analizę dėl nėštumo nutraukimo paslaugų prieinamumo ar jų organizavimo problemų, A. Dumšienė atsakė: „Kol kas mes tokio poreikio nematome. Ministerijos nuomone, yra pakankamai reglamentuota paslauga ir jos teikimo organizavimo ir re…
JT pozicija dėl abortų eugenikos pagrindais
Nors šiuo metu vyksta didelis spaudimas įteisinti abortą eugenikos pagrindais, JT Žmonių su negalia teisių komitetas ką tik oficialiu dokumentu paskelbė, kad „Įstatymai, leidžiantys atlikti abortą išskirtinai dėl vaisiaus sveikatos sutrikimo, pažeidžia JT Neįgaliųjų teisių konvenciją (str. 4, 5, 8)“. Šiuo pareiškimu Žmonių su negalia teisių komitetas tiesiogiai prieštarauja JT Žmogaus teisių komitetui, kuris perinterpretavo teisę į gyvybę kaip numatančią teisę į abortą, „ypač… kai vaisius kenčia nuo mirtinų sutrikimų“. Šis pareiškimas yra labai svarbus. Jis dar kartą primena tvirtai prieštarauti eugenikos pagundoms. 1947 metais Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos autoriai turėjo pasipriešinti pastangoms leisti „protiškai atsilikusių vaikų ir vaikų, gimusių psichinėmis ligomis sergantiems tėvams, gimimo prevenciją“. Žmonių su negalia teisių komitetas taip pat pasisakė prieš vadinamąją teisę į eutanaziją, kadangi, jo teigimu, ji „įtvirtina stereotipus apie sunkiai sergančius žmones, kurie kenčia ir geriau būtų mirę“. Europos teisės ir teisingumo centras (angl. European Centre for Law and Justice, toliau - ECLJ) sveikina šį Komiteto pareiškimą, kuris yra nuoseklus su daugybe ECLJ pasisakymų JT Žmogaus teisių taryboje. ECLJ JT Žmogaus teisių komitetui įteikė daugiau nei 130 tūkst. žmonių pasirašytą memorandumą, ginantį teisę į gyvybę.
Moterų su negalia patirtys
Sterilizacija be žinios ir abortas globėjo sprendimu - su tuo Lietuvoje susiduria moterys, turinčios negalią. Negalia ir lytiškumas Lietuvoje išlieka prieblandos zona, kurioje gausu nutylėjimų, sutrikimo ir kenksmingų įsitikinimų. Apie tai diskutuota Nacionaliniame žmogaus teisių forume. „Netikima, kad tikrai tai jos vaikas, kai moteris su negalia laukiasi, jos klausiama, ar tikrai nesidarys aborto. Moterims su proto negalia gali būti padarytas abortas globėjo sprendimu, be moters sutikimo gali būti atliekama sterilizacija… Kalbame apie tokio lygio nusikaltimus. (…) Jei turi negalią, į tave, kaip į mamą, žiūrima labai atsargiai“, - vardijo S. Lietuvos negalios organizacijų forumo advokacijos vadovė atkreipė dėmesį, kad moterims su negalia taip pat neprieinama reprodukcinės sveikatos paslaugų sistema. „Moterų su negalia ginekologinės apžiūros vyksta kitaip nei moterų be negalios. Jos negali patekti į tualetą gimdykloje, joms įvedamas kateteris, todėl kyla papildomų rizikų. Kai kalbame apie moteris su intelekto negalia, joms neprieinama komunikacija, nekalbama su jomis, jos nebūtinai supranta informaciją, nes ji pateikiama ne tokiu būdu“, - pastebėjo S. „Moterys su negalia nematomos kaip lytiškos būtybės“, - pažymėjo S. Lietuvos negalios organizacijų forumo advokacijos vadovė pridūrė, kad kai kurie gydytojai taip pat veikiami visuomenės nuostatų, pavyzdžiui, moterys su negalia išgirsta siūlymų pasidaryti abortą, joms moralizuojama, kad jos galvoja ne apie vaiką, o apie save. „Kas per gyvulys galėjo užlipti ant invalidės?“ - gydytojų žodžius perpasakojo S.
Audrė Grybauskaitė yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovė, ji turi du vaikus, kuriuos augina viena. A. „Pastebėjau, kad viskas nukreipiama į mane kaip į mamą su negalia, sakoma, kad vaikas viską už mane tvarko, kiti pedagogai sakė, kad vaikai daro ką nori, kad jos per daug savarankiškos. (…) Nenorima matyti tikrųjų visuomenės žaizdų“, - apgailestavo A. Ji atviravo, kad ne visada pavyksta nekreipti dėmesio į skaudžius komentarus: „Būna, kad ramiai sureaguoju, bet būna, kad įsiskaudinu, apsiverkiu. Nėra lengva. To pakankamai daug. Kiekvieną kartą mato mano neregio lazdelę, mano negalią, o ne mane kaip žmogų, kuris ateina su problema ar pagalbos prašymu. Tokiais atvejais padeda ugdymo įstaigų geranoriškumas - kai to reikia, A. Grybauskaitę dukros mokykla informuoja asmeniškai, vyksta dialogas, pokalbiai. „Nuolatos patenki į situacijas, kurios nemalonios ir sunkiai sprendžiamos. Be abejo, galima paprašyti pagalbos, bet situacijų yra įvairių. Žmonėms, turintiems regos negalią, yra daug neprieinamų dalykų informacinėse sistemose“, - pabrėžė A. Ji taip pat pripažino išmokusi slėpti savo negalią: „Kai dar geriau mačiau, slėpdavau tai (…). Kai žmonės suprasdavo, kad esu neįgalioji, būdavo jau per vėlu, nes patikdavau kaip žmogus ir kitas natūraliai tai priimdavo. „Visa aparatūra - tiek kėdės, tiek lovos - yra reguliuojama. Šis aspektas ir mums, ir pacientėms yra patogus. Didžiausias sunkumas - personalo trūkumas. Jei yra pacientė su negalia, kartais reikia lydinčio žmogaus, kuris padėtų nueiti į dušą, persėsti“, - kalbėjo B. Gydytoja pridūrė, kad tokiais atvejais gelbsti darbuotojų geranoriškumas - padeda tie, kurie tuo metu gali.
Visgi Lietuvos negalios organizacijų forumo advokacijos vadovė S. „Siekiame tam tikrų praktikų, kurios suveiktų atėjus negalią turinčiai moteriai. (…) Svarbu, kad tai nebūtų geranoriškumo ir eksperimentavimo dalykai“, - kalbėjo S. Lygių galimybių plėtros centro lyčių lygybės ekspertė ir Lietuvos socialinių mokslų centro mokslo darbuotoja dr. Vilana Pilinkaitė-Sotirovič apgailestavo, kad dar 21 a. „Jos vis dar neturi tų teisių, nes valstybė kontroliuoja jų teisę į savo kūną“, - tvirtino V. Lyčių lygybės ekspertė pastebėjo, kad dar neturime reprodukcinės sveikatos įstatymo, o ši sritis reglamentuojama tik sveikatos ministro įsakymu. „Tačiau ši paslauga neapmokama, apmokama tik tais atvejais, jei yra sveikatos indikacijų. (…) Ne visos moterys turi išteklių paslauga pasinaudoti“, - sakė V. Ji taip pat kritikavo nuostatą, kad dirbtinio apvaisinimo paslauga Lietuvoje galima tik susituokusiems žmonėms. „Skatiname gimdyti, bet dalį visuomenės apribojame nuo galimybės turėti vaikų. Keistas pats valstybės požiūris. (…) Kol nepriimame įstatymų, tol buksuojame ir niekaip nepajudame iš vietos“, - tvirtino V. Tokias nuostatas kritikavo ir gydytoja akušerė-ginekologė B.