Įvadas
Bendravimas su vaiku interviu metu yra unikalus ir jautrus procesas, reikalaujantis ypatingo dėmesio ir kruopštaus pasiruošimo. Siekiant, kad pokalbis būtų efektyvus, informatyvus ir naudingas tiek vaikui, tiek specialistui, svarbu atsižvelgti į daugelį esminių aspektų. Šiame straipsnyje aptarsime svarbiausius bendravimo su vaiku interviu metu aspektus, pradedant pasiruošimu ir baigiant etinėmis dilemomis.
Pasiruošimas interviu
Prieš pradedant interviu su vaiku, būtina kruopščiai pasiruošti. Tai apima ne tik klausimų paruošimą, bet ir tinkamos aplinkos sukūrimą.
Aplinkos paruošimas
Svarbu pasirinkti ramią ir jaukią vietą, kur vaikas jaustųsi saugiai ir patogiai. Erdvė turėtų būti neutrali ir nepriminti medicininės aplinkos, jei interviu susijęs su sveikatos klausimais.
Klausimų formulavimas
Klausimai turi būti aiškūs, suprantami ir atitikti vaiko amžių bei supratimą. Verta vengti sudėtingų klausimų ir terminų, kurie vaikui gali būti nesuprantami.
Tikslų nustatymas
Aiškiai apibrėžkite, kokią informaciją norite gauti iš interviu. Tai padės jums formuluoti klausimus ir nukreipti pokalbį tinkama linkme.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie kūdikio masažą
Bendravimo technikos
Interviu metu svarbu naudoti tinkamas bendravimo technikas, kurios padėtų vaikui atsipalaiduoti ir atvirai dalintis informacija.
Empatija
Parodykite vaikui, kad suprantate jo jausmus ir išgyvenimus. Stenkitės įsijausti į vaiko perspektyvą ir parodyti jam, kad esate šalia jo.
Aktyvus klausymas
Atidžiai klausykite, ką vaikas sako, ir reaguokite į jo žodžius. Parodykite, kad jums svarbu tai, ką jis sako, ir kad esate pasiruošęs jį išklausyti.
Neverbalinė komunikacija
Stebėkite vaiko kūno kalbą ir atitinkamai reaguokite. Mimika, gestai ir kūno padėtis gali atskleisti daug informacijos apie vaiko jausmus ir emocijas.
Klausimų tipai
Interviu metu galima naudoti įvairių tipų klausimus, priklausomai nuo to, kokią informaciją norite gauti.
Taip pat skaitykite: Tęsinys: Bembio nuotykiai
Atviri klausimai
Skatina vaiką plačiau atsakyti ir dalintis savo mintimis. Pavyzdžiui, "Papasakok man apie savo dieną mokykloje".
Uždari klausimai
Padeda gauti konkrečią informaciją. Pavyzdžiui, "Ar tau patinka matematika?".
Projektiniai klausimai
Leidžia vaikui išreikšti savo jausmus ir nuomonę per pasakojimus ar žaidimus. Pavyzdžiui, "Jei galėtum būti bet kuriuo superherojumi, kuo būtum ir kodėl?".
Etiniai aspektai
Interviu su vaiku metu būtina laikytis etikos principų, užtikrinant vaiko gerovę ir saugumą.
Informatuotas sutikimas
Gaukite vaiko ir jo tėvų sutikimą prieš pradedant interviu. Paaiškinkite jiems interviu tikslą ir procesą.
Taip pat skaitykite: Grimų pasakos ir interpretacijos
Konfidencialumas
Užtikrinkite, kad vaiko pateikta informacija bus konfidenciali. Išimtis taikoma tik tais atvejais, kai vaikas kelia grėsmę sau ar kitiems.
Žalos prevencija
Stebėkite vaiko emocinę būklę ir nutraukite interviu, jei jis jaučiasi blogai. Niekada neverskite vaiko kalbėti apie tai, ko jis nenori.
Duomenų fiksavimas ir analizė
Interviu metu surinktą informaciją reikia tinkamai užfiksuoti ir analizuoti. Tai padės padaryti pagrįstas išvadas ir priimti tinkamus sprendimus.
Užrašai
Darykite išsamius užrašus interviu metu. Užfiksuokite ne tik tai, ką vaikas sako, bet ir jo kūno kalbą bei emocijas.
Garso ar vaizdo įrašai
Naudokite garso ar vaizdo įrašus, jei turite vaiko ir jo tėvų sutikimą. Tai padės jums tiksliau prisiminti interviu detales.
Duomenų analizė
Analizuokite surinktą informaciją, ieškodami dėsningumų ir svarbių detalių. Atkreipkite dėmesį į tai, ką vaikas sako, kaip jis tai sako ir kaip jis jaučiasi.
Praktiniai patarimai
Štai keletas praktinių patarimų, kurie padės jums sėkmingai atlikti interviu su vaiku:
- Būkite kantrūs: Vaikai gali lėčiau atsakyti į klausimus, todėl būkite kantrūs ir leiskite jiems skirti pakankamai laiko.
- Naudokite žaidimus ir paveikslėlius: Žaidimai ir paveikslėliai gali padėti vaikui atsipalaiduoti ir lengviau išreikšti savo mintis.
- Būkite lankstūs: Interviu planas gali keistis, priklausomai nuo vaiko reakcijos ir poreikių.
- Nepamirškite pagirti vaiko: Pagirkite vaiką už jo pastangas ir atvirumą.
Onkologinėmis ligomis sergančių vaikų bendravimo ypatumai
Vaikai, sergantys onkologinėmis ligomis, susiduria ne tik su gydymo sunkumais, bet ir kartu su visa šeima turi įveikti psichologines problemas, įvairias su liga susijusias baimes. Nors onkologinių ligų gydymas nuolat tobulėja ir šiandien jos jau yra visiškai įveikiamos, svarbu kalbėti ir apie emocinės būsenos svarbą vaiko sveikimo procese bei jo artimiesiems.
Emocijos, išgyvenamos sergant
Išgirdus diagnozę, dažniausiai jaučiamas pasimetimas, šokas, neigimas, nepasitikėjimas gydytojų žodžiais ir nerimas. Mažas vaikas nesuvokia ir nesupranta, kas tai per liga, kodėl svarbu gydytis, tačiau jis puikiai jaučia skausmą, jaudulį nerimą, kuris dažnai būna ne vien paties vaiko, o transliuojamas tėvų ar artimųjų. Vyresni vaikai išgyvena gėdą - nes pasikeičia kūnas, nuslenka plaukai, o visuomenės stigma ir bendraklasių reakcijos kartais išprovokuoja šį jausmą. Visiškai normalu, kad išgyvenamas labai platus spektras įvykių, kuris stimuliuoja labai įvairius jausmus - meilę, neapykantą, pyktį, baimę, nerimą, sielvartą bei džiaugsmą.
Kaip gerinti emocinę būseną
Emocinei gerovei labai padeda užimtumas, įvairių veiklų kūrimas ir, svarbiausia, šeimos narių palaikymas, supratingumas ir rodomas dėmesys. Labai svarbu būti šalia ir būti prieinamiems, laviruoti, atpažįstant, kai vaikui yra sunku, o kartais jis tiesiog tingi, todėl svarbu nemenkinti vaiko jausmų ir jo fizinės būsenos, prisitaikyti prie jo pajėgumo ir skatinti nenutolti nuo kasdieninių įsipareigojimų (žinoma, jei tai leidžia jo fizinė būklė). Kai susergama onkologine liga, viskas priklauso nuo diagnozės ir gydymo - kartais vaikams tenka gulėti kaulų čiulpų transplantacijos poskyryje, kur visos palatos griežtai izoliuotos ir laikomasi labai konkrečių ir ne ką mažiau griežtų higienos, sterilumo ir tvarkos nurodymų. Ten pacientai gali gulėti nuo mėnesio iki metų laiko, mažai išeidami į lauką, nes jų mobilumą riboja fizinė būklė. Kartais vaikai atvyksta iš Latvijos, Ukrainos ar kitų šalių, todėl jų gulėjimas izoliacijoje tampa labai varginantis procesas. Šioje vietoje svarbu, kad specialistai susitelktų į komandą - kineziterapija, ergoterapija, psichologinė pagalba ir užimtumo užsiėmimai izoliacijoje besigydantiems vaikams, nes nuobodulys vargina ir sunkina sveikimą.
Bendravimo trūkumo įtaka
Dažniausiai onkologinėmis ligomis sergančių vaikų nerimo lygis yra smarkiai padidėjęs, tam įtaką daro bendravimo trūkumas. Nerimas mažėja, kai vaikui aiškėja pati situacija, kuomet suteikiamas atitinkamas informacijos kiekis tiek vaikams, tiek jų tėvams, tuomet atsiranda kiti aspektai. Svarbu, kad vaikai gautų informaciją tiek iš gydytojų, tiek iš personalo apie ligą: apie gydymo eigą, medikamentus ir įvairias procedūras. Patys mažieji pacientai yra ne kartą pabrėžę, kad jiems labai patiko, kai slaugytoja pasakė, kad dabar suleis vaistus, kokie tai vaistai, koks galimas jų pojūtis. Tai leidžia vaikui jaustis labai svarbiu, jis yra suprastas ir nepaliktas likimo valiai.
Individualus bendravimo poreikis
Vieni vaikai kurį laiką būna užsidarę ir reikia pelnyti jų pasitikėjimą, todėl terapija vyksta nebūtinai verbaliniu keliu. Tokiu atveju yra kitos priemonės, padedančios nerimą mažinti. Kiekvienam vaikui tai individualu - vienam patiks išeiti pasivaikščioti, kitam - kartu su juo pažiūrėti jo mėgiamus filmukus ar laidas, paklausyti jų mėgstamos muzikos - tai daug ką pasako tiek apie vaiko nuotaiką, tiek apie jo patiriamas emocijas ir nerimo lygį. Svarbu pažinti vaiką kaip asmenybę - kas jam ar jai patinka, pasiūlyti veiklas ir leisti jiems koreguoti situaciją. Negalima per prievartą lįsti bendrauti, būti intensyviam savo buvimu šalia. Tai vargina vaikus ir kaip tik labai atstumia specialistą, kuris intensyviai kišasi ir kalbina. Yra vaikų, kurie yra ypatingai kalbūs - su jais vėlgi kitaip. Galima pasitelkti daugiau aktyvesnių veiklų, leisti jiems kalbėti ir juos išklausyti, o specialistas visada yra šalia, kad laiku išgirstų apie ką vaikas kalba ir ką nori pasakyti.
Kalbėjimas apie ligą
Stresą kelia ne kalbėjimas apie ligą, o dažniausiai baimės: mirties, ką pagalvos kiti, ar man nuslinks plaukai, padidėjęs ar nukritęs svoris ir t.t. Svarbu konkrečiai žinoti, kas neramina vaikus ir apie tai kalbėti. Nėra gerų ar blogų naujienų, yra naujienos ir mūsų sąmonė priskiria joms vieną ar kitą reikšmę. Svarbu, kad kalbėtų vaikas, tėvai ir medikai - reikalingas visų bendradarbiavimas. Moksliniai tyrimai parodė, kad tai yra mitas, jog „kuo daugiau vaikai žinos apie gydymą, tuo labiau jo bijos“.
Meninė veikla
Meninė veikla jau senai pasitelkiama ne tik ugdymo, bet ir gydymo tikslais. Menų terapija apima daug sričių - muzikos, dailės, šokio ir judesio, dramos ir t.t. Vaikų onkohematologijos skyriuje lankosi ir „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“, kurių apsilankymai praskaidrina vaikų veidus šypsenomis.
Emocinės sveikatos užtikrinimas
Visuomenė labai prisideda prie vaikų emocinės sveikatos gerinimo. Skyriuje veikiantys fondai rūpinasi ne tik vaikų, bet ir tėvelių emocine gerove. Mamytėms dažnai būna daromos grožio procedūros, kai kam suteikiama individuali parama. Tačiau skatinčiau nepamiršti ir personalo, kadangi vaikų gerovei reikalingi ir gerai nusiteikę darbuotojai - todėl mano nuomone, reikia nuolat rūpintis seminarais, mokymais, kurie būtų skirti personalui. Skatinti, kad personalas turėtų galimybę individualiam pokalbiui su psichologu, daryti „supervizijas“ po sunkių atvejų - konfliktinių situacijų ar mirties atvejų metu.
Vaiko polinkių ir gebėjimų atpažinimas
Kada pastebimi polinkiai?
Dažnas aiškinimasis apie profesijos tinkamumą paaugliui ar net suaugusiam žmogui prasideda nuo klausimo: „Kuo norėjai būti vaikystėje?“. Vaikystės pomėgiai ir svajonės dažnai slepia tikrąją žmogaus prigimtį. Kiekvienas vaikas jau gimdamas atsineša savo polinkius ir gebėjimus, tačiau ne visada tie gebėjimai perauga į talentą, nes gabumus reikia ne tik pastebėti, bet ir juos lavinti. Taigi jau gimus vaikui galime jį stebėti ir pamatyti jo išskirtinius gebėjimus ir polinkius, pvz.: vieni vaikai mėgsta klausytis muzikos ir linguoti į taktą, kiti mėgsta piešti, kiti ilgai renkasi rūbus, įvairiai juos derina, dar kiti mėgsta viską taisyti ir gaminti. Tikslaus amžiaus nuo kada galima vaiką nukreipti vienai ar kitai profesijai įvardinti yra sudėtinga ir nelabai reikalinga. Naudingiau yra stebėti vaikus ir leisti jiems natūraliai atskleisti savo pomėgius ir polinkius. Gali būti ir taip, kad vaikas tarsi gabus visose srityse arba neparodo išskirtinio susidomėjimo jokia veikla, profesija arba tie polinkiai labai greitai keičia. Tokiais atvejais tėvai turėtų reaguoti normaliai, nes žmonės yra skirtingi: vieni jau gimę žino kas juos domina ir tikslingai eina savo keliu, o kiti nori išbandyti kuo daugiau veiklų. Tėvai turėtų paskatinti ir leisti vaikams išbandyti kuo daugiau užsiėmimų, veiklos vaiskytėje, kad jau renkantis specialybę jam būtų tikrai aišku kas jam patinka, o kas ne. Orientuojant vaiką būsimai profesijai reikia atsižvelgti ir į vaiko charakterio ypatybes, ar vaikas yra cholerikas, melancholikas ar intravertas, ekstravertas. Tarkim būnant intravertu bus sunku dirbti darbą, kuriame pagrindinė veikla yra bendravimas su žmonėmis.
Objektyvus įvertinimas
Visos močiutės ir mamos dažniausiai būna įsitikę, kad jų atžala- geniali. Tačiau kas objektyviai gali įvertinti, kad vaikas turi ypatingų gebėjimų vienoje ar kitoje srityje? Močiutės ir mamos dažnai pervertina savo vaikų sugebėjimus ir tai yra labai gerai, nes tėvai ir seneliai ir yra tam, kad mylėtų besąlygiškai. Daug blogiau kai tėvai savo vaikus nuvertina. Vaikai irgi retai savo gabumus vertina adekvačiai: jei vaiko savivertė yra sveika, jis savo gabumus pervertins, o jei vaiko savivertė žema ir pažeista tada vaikas save ir savo gebėjimus nuvertins. Todėl tinkamiausiai vaikų gabumus gali įvertinti pedagogai, psichologai ir savo srities specialistai (pvz.: treneriai). Reikia pastebėti tai, kad pedagogai ne visada pastebi gabius vaikus, nes gabūs vaikai gali nesusikaupti pamokose, atsisakyti eiti į mokyklą, neruošti namų darbų. Iš pirmo žvilgsnio tokie vaikai atrodo kaip turintys elgesio ir emocijų sutrikimų ir negabūs mokslai, o neretai tokiems vaikams yra nuobodu mokytis, nes užduotys jiems per lengvos.
Ypatingų gebėjimų požymiai
Vaikas gali būti laikomas gabiu, jei pasižymi žymiai ryškesniu mokslumu, gebėjimais nei galėtume to tikėtis pagal jo amžių. Tie gebėjimai gali reikštis vienoje, keliose ar visose žmogaus gabumų srityse. Išskiriamos 4 gabumų sritys: intelekto; kūrybinę (problemų sprendimas); socioemocinę (empatija, lyderystė); sensomotorinę (klausa, rega, koordinacija ir kt). Ypatingai gabiais yra laikomi tie, kurių intelekto koeficientas yra daugiau nei 130, o gabiais tie, kurių IQ - daugiau nei 115. Remiantis statistika, tokių vaikų yra apie 16 %. Intelekto koeficientą galima nustatyti atliekant intelekto testus, nes ne visada gabius vaikus atpažįsta ir pedagogai, nes su didesniais vaikų gabumais gali pasitaikyti ir daugiau elgesio ir emocinių problemų. Paprastai gabūs vaikai pradeda anksčiau vaikščioti, kalbėti ir skaityti. Jie turi polinkį bendrauti su vyresniais vaikais ar suaugusiais žmonėmis. Dar vienas specifinis gabių vaikų bruožas yra didesnis jaudrumas, jie jautriau reaguoja į įvairius stresorius. Taip pat šie vaikai pasižymi raidos asinchroniškumu. Taigi ugdyti gabų vaiką yra sudėtinga.
Gebėjimų kaita
Nelavinami vaikų gabumai nesivystys toliau, o puikių rezultatų gali pasiekti ir vidutinių gabumų turintis vaikas, jei jis tik norės ir daug dirbs pasirinktoje srityje. Norint tapti bet kurios srities profesionalu svarbu yra mėgti atliekamą veiklą bei daug dirbti. Yra skaičiuojama, kad po 10 tūkstančių praktikos valandų žmogus bet kurioje srityje gali tapti profesionalu. Gali būti, kad vaikas gabus įvairiose srityse, o vystosi ir išryškėja tie gabumai, kuriuos laviname.
Tėvų vaidmuo renkantis specialybę
Tėvai turėtų stebėti vaiką, kalbėtis su juo, atsižvelgti į vaiko pastabas ir pageidavimus ir tik tada parinkti vieną ar kitą veiklos rūšį bei nebijoti tos veiklos pakeisti. Ankstyvas ugdymas nėra blogai, jei jis nevyksta per prievartą, nepaliekant vaikui laisvo laiko. Kada jei ne vaikystėje vaikas gali išmėginti įvairias veiklos sritis, todėl reikėtų nedrausti vaikui eksperimentuoti. Kitas dalykas tėvai į vaikus neturėtų sudėti savo vaikystės svajonių. Vaikai yra atskirti žmonės, su savo norais ir polinkiais, vaikai nėra mūsų svajonių įgyvendintojai.
Giminės tradicijos
Vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra: jei vaikui patinka tėvų profesija tai tikrai vaiką galima ruošti tęsti tėvų darbą, bet nedaryti to prieš vaiko valią. Visą laiką reikia atsižvelgti į vaiko gabumus ir poreikius.
Kada susimąstyti apie profesiją?
Tokio tinkamo teisingo amžiaus nėra. Vieniems atsakymas ateina sulaukus penkerių metų, o kitiems ir 25 metų būnant nėra aišku ką jie nori veikti gyvenime. Pamąstymai apie būsimą profesiją turi būti aptariami su vaiku nuo kokių 6 metų, bet nereiktų nustebti jei vaikas keičia savo nuomonę. Mokinukams labai gera motyvacija mokytis būna, kai paskatiname juos galvoti apie būsimą profesiją, tarkim, jei užaugęs nori būti direktoriumi tai turi mokėti skaičiuoti, kalbėti keliomis kalbomis ir pan.
Klausimai sau
Vaikas gali pabandyti sau užduoti tokius klausimus: Save po 10 metų aš įsivaizduoju…; Laimingas žmogus užsiima…; Mane žavi žmonės, kurie…, Geriausiai aš jaučiuosi, kai darau…, Mano hobis/laisvalaikio pomėgis…, Labiausiai mane motyvuoja/įkvepia… Renkantis specialybę yra svarbu, kad būsima veikla būtų prie širdies, kad būsimos studijos ir darbas nebūtų pasirinktas remiantis vyraujančiomis specialybių madomis, draugų įtaka ar tėvų spaudimu, kad būtinai reikia įgyti aukštojo mokslo diplomą.
Tėvų dalyvavimas
Tėvai neturėtų primygtinai siūlyti vienos ar kitos profesijos ar tiesiogiai patarinėti ką ir kur studijuoti, bet kalbėtis ir diskutuoti apie įvairias profesijas tikrai reikia. Vaikai paprastai paklausti apie būsimą profesiją įvardina tas specialybes, su kuriomis susiduria kiekvieną dieną, pvz. mokytoja, futbolo treneris. Vėliau paaugliai neretai svajoja apie tas specialybes, kurios yra tuo metu madingos, bet gali visai netikti jam pagal būdo savybes. Todėl jei tėvai sudarys galimybes pamatyti kuo daugiau skirtingų profesijų, pabendrauti su skirtingų profesijų atstovais, tai vaikams bus labai naudinga renkantis ateities kelią.
Pagalba renkantis specialybę
Tie žmonės, kurie artimiausioje vaiko aplinkoje: pedagogai, mokyklos psichologai ir ugdymo karjerai specialistai. Taip pat galima konsultuotis ir su personalo specialistais ar psichologais, kurie atlieka asmenybės ir profesinio tinkamumo testus.
Kartų bendravimas atotolio šeimose
Ilgėjant individų gyvenimo trukmei, kelios generacijos susijungia laike, t. y. gyvena tuo pat metu - taip plėtojasi vertikalieji giminystės ryšiai. Gimstamumo mažėjimas ir gimimų nukėlimas į vyresnį amžių savo ruožtu siaurina horizontaliuosius giminystės ryšius. Migracijos intensyvumo didėjimas vis labiau atskiria generacijas erdvėje. Visi šie demografiniai procesai drauge keičia ne tik šeimų struktūrą, bet ir socialinius jos narių ryšius. Tyrimo tikslas - atskleisti, kaip kartų tarpusavio bendravimą įprasmina ir vertina atotolio šeimų nariai. Teoriniai tyrimo ištekliai yra atotolio šeimos ir tarpgeneracinio bendravimo koncepcijos. Empiriniai tyrimo ištekliai - projekto „Šeimos modelių trajektorijos ir socialiniai tinklai: tarpgeneracinė perspektyva“ duomenys. Tai 60 individualių giluminių interviu, atliktų vasarą šešiuose atrinktuose Lietuvos regionuose (30 moterų, 30 vyrų, po 15 informantų iš keturių gimimo kohortų 1950-1955, 1960-1965, 1970-1975 ir 1980-1985 m.). Tyrimo rezultatai atskleidė, jog skirtingų kartų atotolio šeimose narių kelionėms vieniems pas kitus suteikiamos skirtingos prasmės, šie susitikimai informantams yra reikšmingos socialinės praktikos, palaikančios šeimos vientisumą.
tags: #7 #pagrindiniai #bendravimo #interviu #su #vaiku