Tradicija teigia, kad pasakos yra nepakeičiama vaikystės skaitymo dalis. Tačiau pasakos nuolat kinta, prisitaikydamos prie laikų, adresatų, jų skonio, literatūrinių madų ir kultūrinių kontekstų. Literatūros kūriniai vis dažniau įsitraukia į dialogą tarpusavyje, reiškiasi intertekstualumo fenomenas. Šiame straipsnyje panagrinėsime Brolių Grimų pasakų veikėjų transformacijas, lyginant originalius tekstus su šiuolaikinėmis interpretacijomis, ypač Janoscho (Janosch) kūryba.
Brolių Grimų Pasakos: Klasika Ir Jos Interpretacijos
Šiais laikais broliai Grimmai daugiausia žinomi dėl surinktų pasakų, tačiau jie taip pat buvo talentingi kalbininkai ir istorikai. Klasikinės Brolių Grimų pasakos keturių dalių rinkinyje - tai neišsenkantis magiškų istorijų lobynas visai šeimai. „Vaikų ir namų pasakos“ - tai visame pasaulyje žinomos Brolių Grimų pasakos, surinktos į išskirtinį keturių knygų komplektą. Šios pasakos išlaikė laiko išbandymą ir tebėra skaitomos su tuo pačiu susižavėjimu kaip ir prieš šimtmečius. Kiekvienoje dalyje slypi ne tik nuotykiai, bet ir gyvenimo išmintis, vertybės bei moralės pamokos, kurias vaikai perpranta intuityviai, o suaugusieji - iš naujo atranda. Knygos gausiai iliustruotos, kietais viršeliais, tad puikiai tiks tiek skaitymui prieš miegą, tiek kolekcionavimui ar dovanai.
Prieš akis guli dvi knygos: Brolių Grimų „Vaikų ir namų pasakos“, kur pirmą kartą Lietuvoje skelbiamas pilnas Brolių Grimų pasakų leidimas (4 naujai išverstų pasakų bei vaikų legendų tomai; vertėjas - Adomas Druktenis, iliustravo Diana Faraponienė, išleido „Alma littera“ leidykla 1999-2000 m.) ir Janošo „Brolių Grimų pasakos kitaip“, kuriose pateikiamos 54 pasakos, atrinktos ir naujai papasakotos šių dienų vaikams su spalvotomis paties Janošo iliustracijomis. Tokia knygų sandūra yra intriguojanti, žadanti estetinį ir intelektinį nuotykį. Ypač įdomu skaityti paeiliui Brolius Grimus ir Janošą, nes taip perskaityti tekstai sukeltų įvairių minčių - apie etines pasakų pamokas, apie keliaujančius ir modifikuojamus siužetus, apie tradicinių veikėjų metamorfozes, apie tai, kodėl pasakos išsyk esti ir liūdnos, ir juokingos, ir filosofinės.
Raudonkepuraitės Transformacija: Nuo Klasikos Iki Elektros
Pirmame Brolių Grimų „Vaikų ir namų pasakų“ tome publikuojamas amžinosios klasikos tekstas - „Raudonkepuraitė“. Janošas pateikia labai netikėtą, žaidiminę žinomo kūrinio versiją - „Elektrinė Raudonkepuraitė“. Pagal autoriaus sumanymą „Raudonkepuraitę“ galima ne tik skaityti, bet ir žaisti - žaidimo logika šiam kūrėjui labai artima.
Janošas čia žaidžia tuo, kad klasikinis pasakos siužetas yra puikiai visiems žinomas, todėl rašytojas drąsiai eksperimentuoja, plečia skaitytojų asociacijų lauką. Taigi šią Janošo pasaką būtų galima laikyti ir kalbiniu žaidimu, ir imitacinės poetikos darbu. Brolių Grimų siužetas iš esmės yra išlaikomas, tačiau teksto konotacijos, nuotaikos - visai kitos. Čia visai nebeaktualus didaktinis aspektas.
Taip pat skaitykite: Įkvepianti Gataveckų istorija
Palyginkime garsųjį Raudonkepuraitės ir vilko, apsimetusio senele, dialogą:
- Grimai: „Kad greičiau tave suėsčiau“.
- Janošas: „- Tataigi, - atsakė elektrinis vilkas, šoko iš lovos ir prarijo elektrinę Raudonkepuraitę. Paskui vėl atsigulė ir elektringai užknarkė“.
Logiška, kad šioje pasakoje pro šalį eina ne medžioklis (Grimų atveju), bet elektrikas, kuris, sau taręs: „Ko gi ta elektrinė senelė taip garsiai knarkia, nejaugi koks elektros laidų gedimas?“, išgelbsti elektrines senelę ir Raudonkepuraitę. Visi siužetui svarbūs atributai - taip pat elektriniai („elektrinė raudono aksomo kepuraitė“, „elektrinis butelaitis elektrinio vyno“, „elektrinė pasakų giria“ ir kt.).
Aukso Vaikai: Nuo Pamokymo Iki Šiuolaikinės Ironijos
Antrame Brolių Grimų „Vaikų ir namų pasakų“ tome išspausdinta netrumpa pasaka „Aukso vaikai“. Tai folklorinio siužeto apie aukso žuvelę modifikacija. Grimų istorija - pamokoma. Žvejo pati nemoka džiaugtis ją ir jos vyrą ištikusia laime. Dieną naktį ji tegalvoja apie paslaptį, iš kur visa tai atsirado. Net praradusi turtus (nesilaikė aukso žuvies paliepimo), į akis badui žiūrinti žvejo pati sako: „<…> verčiau jau man be turtų būti. Kai nežinau, iš kur jie atsirado, dieną naktį ramybės neturiu“. Moters smalsumas pražudo visas įgytas gėrybes.
Tačiau pagrindinis šios pasakos motyvas pasakoja apie aukso vaikus. Aukso žuvis išpildė žvejo pačios norą, ir ji „pagimdė du berniukus, kurie buvo vieno aukso“. Grimai iš pradžių, kaip įprasta tautosakos tekste, nekomentuoja aukso vaikų kitoniškumo: „Vaikai išaugo dideli ir gražūs, o kartu su jais užaugo ir lelijos, ir arkliai“. Tik vėliau, kai pasakojama apie aukso brolius, bekeliaujančius po platųjį pasaulį, nepažintas erdves, imamas skleisti jų kitoniškumas. Antai smuklėje žmonės, „pamatę du aukso jaunikaičius, visi pradėjo juoktis ir tyčiotis“. Vienas brolis pabūgęs pasuka „atgal pas tėvą“. Kitas keliauja toliau, nuo plėšikų girioje aukso spindesį slapsto apsikarstydamas lokenomis.
Janošo tekste atpažįstame šių dienų realijas. „Aukso vaikai paaugo, bet jų gyvenimas nebuvo smagus. Mokykloje kiti vaikai, ne iš aukso, murdė juos purvyne ir raičiojo žeme, kad ir jie būtų pajuodę ir murzini. Ir mušti juodu gaudavo, kam tokie auksiniai. O kad kitų buvo daugiau, tai juodu negalėjo apsiginti. Gatvėje žmonės irgi vaikėsi aukso vaikus. Iš tolių toliausių atkeliaudavo žmonės jų pasižiūrėti. Iki gyvo kaulo jiems įsipyko būti aukso vaikais“. Ironija dvelkia visas tekstas, atskiros scenos primena buitinį paskvilį, šiuolaikinės šeimos gyvenimo eskizą: „<…> daug žuvies jis nesugaudavo. Per dienas sėdėjo sau patogiai kavinėje, gurkšnojo vyną ir rūkė, pati sodino gėles, o aukso vaikai augo“. Aiškiai matyti, kad pasaką galima skaityti dvigubu kodu, ji iškalbinga ir vaikui, paaugliui, ir suaugusiam skaitytojui (beje, tai atitinka ir Brolių Grimų laikų nuostatas: pasaka - nebūtinai vaikams). Taigi fabulai kiek sutrumpėjus, vis dėlto pagrindiniai siužeto vingiai išlieka, bet jau skleidžia kiek kitas prasmes.
Taip pat skaitykite: Brolių Grimų kūryba
Daktaras Visažinis: Nuo Sėkmės Per Atsitiktinumą Iki Emancipuotos Žmonos
Trečiame Brolių Grimų pasakų tome aptinkame „Daktarą Visažinį“. Tai buitinės pasakos tipas. Čia pasakojama apie sodietį, pavarde Vėžys, įsigeidusį lengvo ir turtingo daktaro gyvenimo: „Pamatė žmogelis, kaip skaniai daktaras valgo ir geria, ir suspurdėjo širdis - taip užsigeidė tų skanumynų, kad panoro ir pats daktaru būti“.
Pamokymas paprastas: „- Visų pirma nusipirk elementorių, yra toksai, kur priekyje gaidys nupieštas, antra, parduok savo vežimą ir abu jaučius ir už tuos pinigus nusipirk drabužius ir visa kita, ką reikia turėti daktarui; trečia, užsisakyk iškabą, kur būtų užrašyta: „Aš esu daktaras Visažinis“, ir pasikabink ją virš savo namų durų“. Pasaka tarsi teigia, jog svarbu, ne ką iš tiesų sugebi, ne kas esi, o kaip atrodai, kaip moki save kitiems parodyti. Taigi, kaip dabar pasakytų reklamos specialistai, svarbiausia - įvaizdis.
Janošo pasakoje aptinkama panaši scena: „Ji viską užsirašė, o parvykusi namo liepė vyrui parduoti jaučius mėsininkui - tuo metu jautienos nugarinė jau kainavo dvidešimt dvi markes - ir už gautus pinigus įsigyti viską, ko reikia daktarystei: kostiumą, cigarų, akinius. Paskui jis turėjo atmintinai išmokti daktaro šnekas: „Nagi nagi“, „Ką gi, viskas aišku“ ir, žinoma, „Šiaip ar taip, nepakenks“. Būtent valstiečio žmonos paveikslas ir jo funkcijos tekste ir yra labiausiai modifikuotos (Grimų pasakoje žmonos paveikslas neišplėtotas, ji net visai nekalba, o sodiečiui pasiseka tik laimingų atsitiktinumų dėka).
Apskritai ši Janošo pasaka priklauso toms, kurios ilgesnės už Brolių Grimų variantą ir kurių siužetas stipriai transformuotas. Visa tolesnė Janošo pasaka karikatūriškai kalba apie vis labiau „bedaktarėjančią“, besiemancipuojančią valstiečio žmoną: „Ji susišukavo, susigarbiniavo, pasidarė manikiūrą, pedikiūrą ir nosies dailinimo procedūrą. Šventėms įsisiūbavus kartkartėmis jau išsiaudavo ir batus, nes jos kojos nebuvo pratusios prie kietos čionykštės žemės - juk anksčiau ji dažniausiai vaikštinėjo puriais arimais“, „<…> ponia kartkartėmis imdavo ir nejučia mesteldavo žodelytį „šūdas“. Santūriai ir ne per garsiausiai“. Tekstą lydi įtaigios, taip pat karikatūriškos autoriaus iliustracijos (ant sofutės žmona traukia dūmą ir kt.). Netikėtas, primenantis populiarių žurnalų ar muilo operų, pigių romanų stilistiką, pasakos finalas: pelningai pardavęs žemę, eksvalstietis „<…> tapo toks turtingas, kad pasiėmė jauną pačią. O pirmoji pati, gavusi pusę turto, dar nusidažė plaukus, susirado sau į vyrus jaunikaitį ir išsikėlė su juo gyventi į Ibisą“.
Asiliukas: Apversta Istorija Apie Išvaizdą Ir Troškimus
Ketvirtame Brolių Grimų „Vaikų ir namų pasakų“ tome dėmesį patraukia pasaka „Asiliukas“. Ši pasaka remiasi migruojančiu siužetu apie asilo odą, po kuria slepiasi gražus žmogus. Janošas Grimų pasaką apverčia aukštyn kojom.
Taip pat skaitykite: Tigrų likimai filme „Du broliai“
Grimų pasaka pradedama tradiciškai: „<…> gyveno kartą karalius ir karalienė, buvo jie turtingi, visko pertekę, tik neturėjo vaikų.“ Pagaliau Dievas išklauso maldų ir gimsta vaikas, panašus į asiliuką: „<…> asiliukas gražiai augo, o kartu su juo augo ir jo ausys, ėjo vis ilgyn ir ilgyn“.
Janošo tekste ši situacija, kaip sakyta, apverčiama: šiuolaikinėje karališkai aprūpintoje šeimoje gimsta berniukas, bet ilgainiui jis pavirsta asiliuku, jam užauga kailis ir uodega. Tai atsitinka dėl dviejų seserų įgeidžių: jos nenori broliuko, jos nori asiliuko! „Nieko tiems vaikams netrūko, kiekviena turėjo po savą kambarį su visais prietaisais, kokių tik gali trokšti vaikas. Turėjo po televizorių su nuotoliniu valdymu, visokiausių grotuvų ir netgi šunelį. Tiesa, šunelis buvo abiejų. Gyvuliukus vaikai labai mylėjo ir vis užsimanydavo ko nors naujo: katės, dviejų jūros kiaulyčių (po vieną kiekvienai), kanarėlės, o daugiau jau nieko nebesugalvojo“.