Inga Minelgaitė-Antanavičienė, Islandijos universiteto profesorė ir lyderystės ekspertė, gyvena tarp Lietuvos ir Islandijos. Ji ne tik dviejų biologinių ir trijų nebiologinių vaikų mama, bet ir parašė vaikams knygą apie drąsą. Alisa, socialinių mokslų daktarė, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto docentė, taip pat yra penkių vaikų mama, rašanti straipsnius ir knygas. Šios moterys įkvepia savo pasiekimais ir požiūriu į lyderystę, šeimą ir karjerą.
Savilyderystės svarba
Dirbdama lyderystės tyrimų srityje, Inga pastebėjo, jog šiuolaikiniams jaunuoliams dažnai trūksta pasitikėjimo savimi ir savilyderystės. Savilyderystė iš esmės rodo, kaip mes gebame išsikelti savo tikslus ir jų siekti, nugalėdami sunkumus. Kaskart siekdami tikslo susiduriame su sunkumais, ir čia neretai išsiskiria lyderis ir tas, kuris neturi jo savybių. Bet kokio amžiaus žmonės turi galimybę situaciją pakeisti, bet jei norime didžiausio pokyčio, turime dirbti su vaikais.
Knyga apie baimes ir drąsą
Ingos galvoje kirbėjo mintis parašyti knygą vaikams apie baimes. Su mikčiojimo problema yra susidūrę net trys vaikai iš Ingos šeimos: jos biologinis sūnus ir mergaitės dvynukės iš jos vyro ankstesnių santykių. Berniuko mikčiojimui tikriausiai prisidėjo tai, kad jis yra trikalbis: kalba lietuvių, islandų ir anglų kalbomis. Dvynukės sesutės mikčioti pradėjo, kai nuėjo į pirmą klasę. Tai gana dažnai pasitaikantis atvejis - vaikas pradeda mikčioti, pradėjęs lankyti mokyklą, mat darželyje jis gyvena ramiau, o iškeliavus į pirmą klasę atsiranda daugiau iššūkių. Ir dar mokytoja jo kažko paklausia, jis per kelias sekundes neatsako, ir ji jau kviečia kitą.
Mikčiojimas kyla ne dėl konkrečių aplinkybių - polinkis tą daryti būna įgimtas, tačiau jis gali ir beveik nepasireikšti ir likti nepastebimas, kol neužklumpa didesni išbandymai. Tarkim, vaikas pakeičia mokyklą, dėl to patiria stresą, o dėl to dar smarkiau pasireiškia mikčiojimas ir kiša jam koją. Knygoje „Bam baimė. Drąsos knyga“ kalbama apie įvairias baimes, o jos pagrindinė veikėja - mergaitė Morta, kuri mikčioja, be to, turi viešojo kalbėjimo baimę. Su mikčiojimo problema susiduria net 10 proc. žmonių.
Buvo keli kartai, kai stebėjau savo vaikus, kurie man užsidegę papasakojo kažkokią istoriją, nors mikčiojimas jiems trukdo tą padaryti, ir galvojau, kad tai leidžia iliustruoti pavyzdį, kaip, nepaisant kliūties, gali siekti savo tikslo. Vaikai šią knygą turėtų skaityti kartu su tėvais, mat baimės įveikimas yra komandinis darbas. Knyga yra edukacinė-psichologinė.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Norisi, kad būtų daugiau supratimo. Neretai ir mokytojai gerai nežino, kaip reikia bendrauti su mikčiojančiu vaiku, o tėvai jam daro meškos paslaugą: neleidžia baigti sakinio ir padaro tai už jį. Dar viena tėvų klaida - jie sako: „Nebijok“, bet tai būtų tas pats, kas sakyti „Nekvėpuok“. Be baimės nebūtų drąsos - mes žinome, kad šiandien buvome drąsūs, jeigu seniau kažko bijojome. Savo knygą tėvus su vaikais ji ragina skaityti kartu ir iš lėto, niekur neskubant, po vieną skyrių. Kiekvieno skyriaus gale yra pateikiami klausimai, į kuriuos vertėtų atsakyti kartu. Jau girdėjau atsiliepimų, kad tie klausimai vaikus labai įtraukia. Jie dažnai nustemba, kad ir jų tėvai kažko bijo. Taip pat kiekvieno knygos skyriaus gale yra skyrelis „Ar žinai?“, kuriame pateikiama įdomios informacijos apie baimes ir mikčiojimą.
Pirmiausia, jeigu išryškėja mikčiojimo problema, Inga rekomenduotų tėvams atsikratyti savo baimių ir klausimų „Kodėl mums taip nutiko?“. Knygos pradžioje mama Mortą tampo per visus gydytojus ir aiškinasi, kodėl ji mikčioja, tarsi tas atsakymas į klausimą „kodėl“ kažkuo padėtų. Verta tiesiog pasiaiškinti, kaip bendraujama su tokiu vaiku, ir suteikti jam visą įmanomą pagalbą, visų pirma, logopedo - kuo anksčiau kreipsitės, tuo geriau. Mikčiojančiam vaikui reikia stengtis kurti kiek įmanoma palankesnę aplinką ir nebijoti su juo apie šią problemą kalbėtis. Galima aptarti ir tai, kas tuo metu, kai kalba tarsi užstringa, jam labiausiai padeda, nes ir mikčiojimas, ir mūsų baimės, yra labai individualios. Ir, kaip jau minėta, kai mikčiojantis vaikas kalba, reikėtų jo nepertraukinėti ir neužbaigti sakinio už jį - jis turi jausti, kad jis tai, kas rūpi, gali išsakyti pats. Vienas iš mitų, kuris paneigiamas knygos „Bam baimė. Drąsos knyga“ - tas, kad mikčiojantys žmonės nėra tokie protingi, kaip sklandžiai kalbantieji.
Lyderystė šeimoje ir karjeroje
Alisa rašo straipsnius, knygas, yra 5 vaikų mama. Daugelis verslo bendrovių, viešųjų įstaigų ir kitokių organizacijų vadybininkų patiria sunkumų, burdami veiksmingus kolektyvus ir komandas bendriems tikslams. Ši knyga padės išvengti klaidų vadovams, direktoriams ir norintiesiems jais tapti, ją atsivertęs kiekvienas vedlys ras įžvalgų ir siūlomų organizacijos vystymo sprendimų. Nedėkite šios knygos į „savipagalbos“ lentyną. Organizacijos - tarsi gyvas organizmas, patiriantis visas įmanomas augimo ligas. Serga jos ir tada, kai nustoja augti. Ligos ir krizės yra neišvengiamos, svarbu rasti gydytojų, kurie tas organizacijų problemas diagnozuotų ir parinktų tinkamą gydymą. organizacijų vadybai. Monografija parašyta gyva, įtraukia, aiškia, argumentuota kalba ir plačiai diskutuojant su pripažintais pasaulyje autoriais.
Vyriausioji 22 metų Julija ir 19-metis Augustas mokosi Olandijoje. Dukra studijuoja komunikaciją ir krizių valdymą, o sūnus gilinasi į kompiuterių mokslus. Šeimos namuose krykštauja ar protestuoja, siaučia ar ramiai kuo nors užsiima trys atžalos: 16-metė Aleksandra, kuri mokosi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, dailės klasėje, 9-erių trečiaklasis Jokūbas ir trejų metų darželinukė Estera. Kai gimė jauniausioji, vyriausioji jau buvo palikusi gimtuosius namus.
Alisa teigia, kad Motinos diena jai yra šventė, nes tai diena, kai ji ilsiuosi. Tai yra man teisėta diena, kai galiu nieko nedaryti. Viena diena metuose. Tada privaloma tvarka važiuojame pietauti į kavinę. O patys nuostabiausi gyvenime - ilgi ilgi - pusryčiai būna namie. Esteros gimimas buvo planuotas ir visi vaikai reagavo teigiamai. Alisa nuo pat mažumės buvo užsiprogramavusi turėti didelę šeimą. Ir ištekėjo jauna.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Vyresnieji vaikai šiek tiek padėdavo prižiūrėti, auginti mažuosius. Dabar Aleksandra padeda. Kai reikia su jais pabūti valandą, dvi vakare ar savaitgalį, pabūna. Jeigu tik galiu, stengiuosi neužkrauti tėvų pareigos vaikams. Taip pat yra auklė, kuri kartais atvažiuoja padėti. Anksčiau turėjau auklę, kuri padėdavo daugiau, pavyzdžiui, paimdavo vaiką iš darželio, kai būdavau komandiruotėse. Bet supratau, kad tai nėra gerai, nes mano ryšys su vaikais tampa fragmentiškas. Geriau jau pačiai, kai tik gali, paimti vaiką iš darželio, grįžtant namo pasikalbėti, kur nors užsukti.
Alisa nestato vaikų į kampą. Būna, kad supykstu, būna, kad grasinu neduoti dienpinigių. Bet dažniausiai nusileidžiu - na, kaip vaikas liks nevalgęs? Taip pat bandau kalbėtis, perteikti savo požiūrį. Tai nėra lengva ir paprasta, bet pastebėjau, kad jeigu yra ryšys su vaiku, tai ir pokalbis padeda. Bet jeigu nėra ryšio, niekas nepadės. Taigi esminis dalykas - kiek įmanoma išsaugoti ryšį su vaiku, o jį įmanoma išsaugoti būnant kartu. Jeigu neskiri laiko vaikams, stebuklo nebus - nesusikalbėsi.
Dažniausiai kyla konfliktų su vaikais dėl elementarių buitinių dalykų: nesutvarkyto kambario, praleistų pamokų. Būdavo, vyresnieji kartais negrįždavo namo nurodytu laiku. Man atrodo, tai taip natūralu. Būtų labai keista, jeigu vaikas grįžtų tik laiku, būtų idealiai tvarkingas kambarys, nė vienos praleistos pamokos. Tikiu, kad yra tokių vaikų, bet jie - ne mano. Aš pati irgi buvau taisyklių laužytoja, tad būtų keista reikalauti iš savo vaikų, kad jie būtų tobuli ir šilkiniai kaip avelės.
Kiekvienas vaikas yra talentingas ir gabus. Vaikai turi klausą, moka dainuoti, šokti. Tačiau neugdomi gebėjimai - tai įrodė mokslas - nunyksta. Man atrodo, labai svarbu vaiką visokeriopai lavinti. Tai - tėvų pareiga. Aš nesu tobulas pavyzdys, tobula mama, kuri vežiotų vaikus po įvairiausius būrelius. Tada turėčiau būti vaikų išvežiotoja. Bet jeigu tokios galimybės yra, vaikas bus visokeriopai išlavintas. Aš stengiuosi, kad vaikas lankytų du tris būrelius: lavintųsi mąstymo, meno ir sporto srityje. Aleksandra visą dieną mokosi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, jai sustiprinta dailės specialybė. Taip pat ji dalyvauja „Skalvijos“ kino akademijoje, kuria filmus. Kita vertus, kalbėti apie paauglių būrelius - bergždžias reikalas, nes jie dažniausiai nieko nelanko, o leidžia laiką su draugais, prie kompiuterio. Manau, tai, kad Aleksandra juos lanko, - išimtis, tuo galiu tik pasidžiaugti.
Paaugliai nepatenkinti, nenori mokytis, nelanko būrelių, protestuoja prieš tėvus ir mokytojus, nes viskas čia normalu. Jie vystosi, auga, jiems reikia rasti savo identitetą. Jie niekada neras savo identiteto, jei neatsiskirs nuo tėvų. Jų prigimtis - atrasti save, o tai padaryti gali tik sakydamas „ne“. Nes jeigu viskam sakysi „taip“, niekada savęs neatrasi. Todėl tikrai ramiai į tai žiūriu. Svarbiausia, kad nenuvairuotų į kokias nors labai rizikingas zonas. Manau, visi mano vaikai - normalaus charakterio, ir visus priimu ir myliu.
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"
Kai iš namų išėjo vyresnieji vaikai, nėra to išėjimo jausmo - vis tiek pilni namai, dar šuo ir katinas. Su Julija ir Augustu palaikome ryšį, susirašinėjame, jie reguliariai grįžta namo, lankėsi per Velykas.
Alisa keliasi apie pusę septynių. Iš karto vaikams padarau priešpiečių dėžutes, į kurias daugiausia sudedu vaisių. Tada susiruošiu pati, aprengiu mažiausiąją ir išvažiuojame į jos darželį. Tėtis padeda Jokūbui, nuveža jį į mokyklą. Darbe būnu apie pusę devynių. Pusryčių nevalgau jau daug metų, nes tam nėra nei poreikio, nei laiko. Vaikai pusryčius pavalgo darželyje ir mokykloje ir dar turi savo priešpiečių dėžutes. Jeigu ruoščiau pusryčius namie, vėluotume valandą. Arba man reikėtų keltis 5 valandą. Pusryčiai - mūsų šeimos savaitgalių privilegija. Tada aš kepu blynus ar varškės apkepą, ar dar ką nors. Pusryčiauti savaitgalį namie arba per atostogas viešbutyje pusantros valandos - tai yra nuostabiausias dalykas. Tai yra tai, ko niekada neturi darbo dieną, - ilgi pusryčiai. Tada niekur nereikia skubėti. O darbo dieną viskas vyksta reaktyviniu greičiu. Nuo pusės devynių iki pusės septynių būnu darbe. Pusę septynių pasiimu Esterą iš darželio. Svarbiausia, kad viskas būtų arti: darbas šalia namų, darželis šalia darbo, kad nereikėtų gaišti laiko mašinų spūstyse. Grįžtame su Estera namo, tada ruošiu vakarienę - žuvį arba mėsą su salotomis. Mūsų vakarienė soti - tokia kaip pietūs.
Mamai nelieka laiko nueiti į grožio salonus. Mano kirpėja nuolatos bamba, kad taip gyventi negalima, - iš jos salono išeinu šlapia galva, nes tikrai nėra laiko ten užsibūti. Manikiūras daromas pietų laiko sąskaita. Drabužius perku tik gatavus nuvykusi į komandiruotę. Kai vedu vadovavimo mokymus užsienyje, pavyzdžiui, Stokholme, po darbo dienos juk nereikia važiuoti pasiimti vaiko iš darželio. Tada lieka laiko ką nors nusipirkti sau. Kai Alisa išvyksta į komandiruotes, padeda šeima. Tą savaitę, kai buvau Indonezijoje, padėti atvažiavo vyriausioji dukra Julija - jai buvo atostogos.
Alisa stengiasi sveikai maitintis, mankštinuosi: kartais bėgioju, praktikuoju jogą. Bet jogai skiriu 10 minučių ryte ir 15 minučių vakare. Tikrai viską darau „ant smūgio“. Man sveikas maistas - tai daržovės, kruopos, vaisiai. Tikrai nesu pamišusi dėl sveikos mitybos. Laikausi nuomonės, kad nesveikas mėsainis, suvalgytas su gera nuotaika, yra sveikesnis dalykas negu sveikų grūdų košė, suvalgyta su raukšle kaktoje ir įtampa: ar čia tikrai sveika, ar čia tikrai nėra kokių nors transriebalų? Valgau normaliai, sveikai, bet iš to nedarau kulto ir problemų.
Jeigu nereikėtų išlaikyti tokios didelės šeimos, turbūt daryčiau ir kitus dalykus. Gal daugiau rašyčiau. Bet dabar toks gyvenimas, kad reikia uždirbti daug pinigų, todėl labiau koncentruojuosi į verslą, o ne į kūrybinę veiklą.
Alisa įkūrė bendrovę „Alisa Management Laboratory“. Tai - personalo paieškos, atrankos ir mokymų bendrovė. Lietuvos biure esame aštuoni žmonės. Turime biurą Latvijoje ir atidarinėjame Estijoje. Mūsų klientai - privataus verslo bendrovės, jų vadovai ir specialistai.
Tokio siekio - daryti karjerą - niekada neturėjau. Tiesiog norėjau daryti tai, kas man patinka, kas man įdomu. O šeima eina greta. Kokio nors aštraus konflikto tarp darbo ir šeimos niekada nebuvo. Man patinka iššūkiai. Tiesiog natūraliai susiklostė, kad atsidūriau ten, kur esu. Man atrodo, kai žmogus daro tai, ką nori, kas jam tikrai sekasi, kas jam patinka, kam jis yra sukurtas, iš to laimi visi - ir pats žmogus, ir jo šeima. Kas iš to, kad kuris nors šeimos narys bus užguitas, darys ne tai, ką nori daryti?
ISM Vadybos ir ekonomikos universitete baigiau vadovų magistrantūros studijas. 2013 metais tame pačiame universitete apgyniau vadovavimo ir lyderystės srities daktaro disertaciją. Tada turėjau tris vaikus. Kai rašiau disertaciją Norvegijoje, laukiausi ketvirtojo - Jokūbo.
Lyderystė - mano ekspertinė sritis. Nuo seno tyrinėju šitą sritį, apie ją vedu mokymus, įgyvendinu tai praktiškai vadovaudama žmonėms. Mūsų šeimoje dominuoja pasidalytoji lyderystė: vienas vienur geresnis, kitas - kitur. Namie aš nesijaučiu lyderė.
Disertacijos neparašysi reaktyviniu greičiu. Disertacija - tai labai sudėtingas darbas, begalinis iššūkis. Turint nuosavą verslą ir vaikų rašyti disertaciją man buvo vienas didžiausių išbandymų gyvenime. Čia greitis nepadės - jis gali tik trukdyti. Vienintelis dalykas, kuris tikrai gyvenime padeda, yra valia. Jeigu turi valios, gali nuveikti labai daug. Ir turbūt Dievo palaima, kad viskas gerai klojasi.
Mano kelias - turbūt geras aplinkybių ir mano pačios veiksmų derinys. Kartais aplinkybės gali gerai klotis, ir mes atsiduriame ten, kur esame. Kartais jos turbūt nesikloja taip gerai, ir tada mums lieka bandyti galva pramušti sieną arba pasukti kitu keliu. Aš nesu iš tų, kurie labai lengvai pasiduoda, esu tikrai atkakli. Bet gyvenimas truputį panašus į upės tėkmę. Jeigu kur nors yra užtvenkta, upė pasidaro aplinkkelį. Tai aš turbūt kaip ta upė. Kartais tikrai kantriai išlaukiu, kartais pakovoju už save, o kartais tiesiog pasuku kita kryptimi.
Išmaniosios technologijos ugdyme
Daugeliui šių dienų pedagogų kyla iššūkių, siekiant sudominti auditoriją, pagyvinti ugdymo procesą. Šią programą vykdome jau trečius metus - anksčiau vykusių mokymų patirtis rodo, kad naujosios technologijos šias problemas gali padėti išspręsti. Juk mokytojai yra vienas variklių, skatinančių jaunimo, o kartu ir šalies vystymąsi, todėl investuoti į pedagogus, jų tobulėjimą yra prasminga. Anot jo, šiandien mus supa didžiulis srautas informacijos, kuriame, ypač jaunam žmogui, lengva pasiklysti. Informacijos atranka, žinių siekimas ir reguliarus jų atnaujinimas turėtų būti kiekvieno moksleivio, o kartu ir pedagogo tikslas. Nuolat tobulėti kiekvienam pedagogui yra tiesiog būtina. Šiuolaikinio pedagogo pagrindinė užduotis yra ne prikimšti vaikų galvas didžiuliu kiekiu informacijos, bet įkvėpti mokytis ir nuolatos tobulėti.
Programoje dalyvaujantys pedagogai džiaugiasi galimybe įgyti naujų žinių. Anot jų, nors technologijų mokyklose daugėja, tačiau, dar trūksta supratimo ir įgūdžių jas efektyviai panaudoti jaunimo ugdymui. Šiuolaikinis jaunimas veržiasi į priekį ir eina koja kojon su naujovėmis. Todėl viena iš mūsų, mokytojų, pareigų yra juos pasivyti. Šiuolaikinėmis priemonėmis perteikiama mokomoji medžiaga gerokai palengvina ugdymo procesą, padaro jį patraukliu bei leidžia sudominti kiekvieną moksleivį. Dauguma mokyklų jau yra aprūpintos išmaniosiomis technologijomis, todėl belieka išmokti jas įvaldyti, dėl šios priežasties mes visi čia ir esame.
Programoje „Samsung Mokykla ateičiai“ dalyvauja 10 mokytojų komandų, kurios buvo atrinktos iš daugiau nei 100 Lietuvos ugdymo įstaigų. Norėdamos semtis žinių šiame projekte, mokyklos teikė paraiškas ir atliko kūrybines užduotis, kurių tikslas buvo pristatyti mokyklos viziją, kaip tikslingai galima taikyti skaitmenines technologijas pamokų metu. Pedagogų mokymai vyksta Kauno technologijos universitete. Jie truks penkis mėnesius. Mokymų metu pedagogų komandos turės parengti skaitmeninių pokyčių savo mokyklose projektus, kuriuose pateiks idėjas, kaip spręsti mokyklos bendruomenei aktualias problemas, tobulinti ugdymo procesą ir tokiu būdų pagerinti mokinių mokymosi rezultatus.
tags: #5 #vaiku #mama #lyderystes