Daugelis tėvų susiduria su iššūkiais, susijusiais su vaikų elgesiu. Vienas dažniausiai pasitaikančių sunkumų - drovumas, ypač ketverių metų vaikams bendraujant su nepažįstamaisiais. Šiame straipsnyje aptarsime, kodėl keturmetis gali būti nedrąsus, kaip atpažinti drovumo priežastis ir kokias strategijas galite naudoti, kad padėtumėte vaikui įveikti baimes ir drąsiau bendrauti su aplinkiniais.
Drovumas - Natūrali Vaikystės Dalis?
Visuomenė linkusi manyti, kad vaikai turėtų būti drąsūs, veržlūs ir lyderiai, tačiau kiekvienas vaikas yra individualus. Ne visi vaikai jaučiasi vienodai patogiai ir saugiai nepažįstamoje aplinkoje, tarp svetimų bendraamžių ar suaugusiųjų. Svarbu suprasti, kad drovumas gali būti natūrali vaiko temperamento dalis.
Moksliniai tyrimai rodo, kad drovumui didelę įtaką turi paveldimumas ir temperamento skirtumai. Tai reiškia, kad kai kurie vaikai jau gimsta būdami drovesni. Drovūs vaikai nori bendrauti, jie rodo susidomėjimą socialinėmis situacijomis, tačiau nerimas yra toks didelis, jog neretai nugali susidomėjimą.
Drovumo Priežastys
Norint padėti vaikui įveikti drovumą, svarbu suprasti galimas jo priežastis. Drovumas gali būti susijęs su:
- Temperamento ypatumais: Kai kurie vaikai natūraliai yra jautresni ir atsargesni.
- Patirtimi: Neigiama patirtis bendraujant su svetimais žmonėmis gali sustiprinti drovumą.
- Saugumo trūkumu: Vaikas gali jaustis nesaugus ir bijoti būti įvertintas ar atstumtas.
- Per didele tėvų globa: Jei tėvai pernelyg saugo vaiką nuo naujų patirčių, jis gali neturėti galimybių išmokti bendrauti su kitais žmonėmis.
- Kalbos sunkumais: Jei vaikui sunku reikšti mintis, jis gali vengti bendravimo.
Kaip Padėti Droviam Vaikui?
Skaitydami laišką, supratome, jog dukters drovumas Jums kelia sunkius jausmus, vadinate tai jūsų bendra bėda ir norite sužinoti, kaip galite padėti. Visgi tėvų vaidmuo, auginant drovų vaiką taip pat labai svarbus. Štai keletas patarimų, kaip galite padėti savo ketverių metų vaikui įveikti drovumą:
Taip pat skaitykite: Svarbi informacija apie lytinių organų pokyčius nėštumo metu
Nespauskite ir neakcentuokite vaiko drovumo. Stumdami per stipriai, kad ir norėdami gero, dažnai tik dar labiau prisidėsime prie vaiko užsisklendimo. Vietoj to, priimkite vaiką tokį, koks jis yra, ir skatinkite jį žengti mažus žingsnelius.
Repetuokite situacijas namuose. Jei žinote, jog vaiko laukia susitikimas, gimtadienis, net išėjimas į kiemą, galite suvaidinti ar sužaisti panašias situacijas namuose, kur parodysite vaikui, kaip galima reaguoti, o vaikas turės galimybę išbandyti jam tinkančius elgesio modelius. Pavyzdžiui, galite suvaidinti susitikimą su nauju vaiku žaidimų aikštelėje arba pokalbį su pardavėja parduotuvėje.
Drąsinkite vaiką ir akcentuokite jo sėkmės visose srityse („kokį gražų megztinį šiandien išsirinkai“; „labai džiaugiuosi, jog pats pasiklojai lovą“ ir t.t.). Pagirkite vaiką už kiekvieną drąsos apraišką, net jei ji atrodo maža. Tai padės jam pasitikėti savimi ir jaustis saugiau.
Leiskite vaikui pabandyti pačiam susitvakyti su savo sudėtingais jausmais. Neprivalote nuolat guosti ar pulti raminti vaiko. Galite pasakyti vaikui: „Suprantu, kad tau nedrąsu, man irgi kartais būna nedrąsu“. Svarbu, kad vaikas suprastų, jog jausti baimę yra normalu, ir kad jis gali pats su ja susitvarkyti.
Sukurkite vaikui galimybes bendrauti su kitais vaikais. Užrašykite vaiką į būrelį ar žaidimų grupę, kurioje jis galėtų susipažinti su naujais draugais. Pradėkite nuo mažų grupių ir palaipsniui didinkite jų dydį.
Taip pat skaitykite: Kaip išrinkti vaikišką telefoną 3 metų vaikui?
Būkite kantrūs ir supratingi. Drovumo įveikimas reikalauja laiko ir pastangų. Nesitikėkite, kad vaikas per vieną dieną taps drąsus ir komunikabilus. Palaikykite vaiką ir būkite jam šalia, kai jam to reikia.
Savarankiškumo Skatinimas ir „Ožiai“
Vaikų auginimas - tai nuolatinis mokymosi procesas, kupinas džiaugsmo ir iššūkių. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių iššūkių - tai netinkamas mažų vaikų elgesys. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip suprasti vaiko elgesį, kokios priežastys slypi už „ožligės“ ir kaip tinkamai reaguoti į netinkamą elgesį, skatinant teigiamus pokyčius.
Kai tik kūdikis pradeda judėti, atsiranda ir pirmųjų savarankiškumo požymių, kurie tėvams ne visada teikia džiaugsmo. Jų mažasis angelėlis staiga ima priešintis viskam, kam tik įmanoma. Tėvai kažkodėl tai vadina ožiais, o juk tai paprasčiausi raidos etapai.
Psichologė Jūratė Baltuškienė teigia, kad pavadinimas „ožiai“ ar „ožligė“ nėra tinkamas. Dažniausiai taip vadinami 2-3 m. vaikai. Atėjus raidos etapui, kai pradeda augti mažojo žmogaus savarankiškumo ir nepriklausomybės poreikis, vaikai iš tiesų pradeda priešintis tėvų reikalavimams, jų paliepimams. Tikrai būna taip, kad užsispiria - neperkalbėsi, nenorės - nesirengs, nevalgys, nesivalys dantukų ir t. t. Tai savarankiškumo, tėvų dėmesio siekimo etapas, turint aiškų tikslą.
Jeigu tėvai tai vadina ožiavimusi, jiems gali būti labai sunku tokį elgesį keisti. Kartu pastebima, kad tėvai dažnai yra linkę nurašyti mažylių elgesį vadinamiesiems ožiams. „Ai, jam „ožiai“, nekreipkime dėmesio…“, - moja ranka. Tačiau, kai vaikas siekia kokio nors tikslo, nori išbandyti savarankiškus sprendimus, turėti nuomonę dėl ėjimo į lauką ar dantukų valymo, nebūtinai reikia nusileisti ir leisti elgtis taip, kaip jis panori.
Taip pat skaitykite: Pavojai nėštumo metu: kritimai
Iki 3 -4 m. vaikas visais įmanomais būdais bando siekti būti savarankiškas. Jeigu mes daug ko neleidžiame, jį kritikuojame, spaudžiame arba viską už jį darome, kitaip tariant, neleidžiame tam savarankiškumui atsiskleisti, vaikus užslopiname. Tėvai, kurių tikslas - užauginti drąsius, laisvus, turinčius savo nuomonę, savarankiškus vaikus (to turėtų norėti visi), privalo atrasti aukso viduriuką tarp „viską leisti“ ir „viską drausti“.
Kūdikio jausmų pasaulis
Kūdikiai lygiai taip pat kaip ir vyresni vaikai jaučia pyktį. Jeigu nori būti ant rankų, o yra paguldomi į lovytę, jie pyksta. Nors pavalgęs, sausas ir nieko neskauda, kūdikis vis tiek gali pykti ir to pykčio valdyti dar niekaip nesugeba, kaip ir nerimo, liūdesio ir kitų jausmų, kurie kyla impulsyviai, spontaniškai, mes juk visą gyvenimą mokomės, kaip juos parodyti saugiai. Labai dažnai pamirštama, kad, be fiziologinių poreikių, dar yra ir jausmų pasaulis. Kūdikis gali būti išsigandęs ar pasiilgęs artumos, apimtas pykčio, o vienintelis būdas parodyti savo jausmus yra verksmas. Vėliau jausmai reiškiami per veiksmą - kažką daro arba nedaro, dar vėliau atsiranda ir žodžių. Jeigu tėvai nepadeda rasti vaikui būdų, kaip tinkamai reikšti savo jausmus, atsiranda tų vadinamųjų ožių - vaikas gali pulti ant grindų, trenkti suaugusiajam ir pan.
Gimus mažam žmogučiui, auga ne tik jo kūnelis, bet ir jausmų pasaulis. Emocijos banguoja - vienu amžiaus etapu jos būna stipriai išreikštos, kitu - jau ramesnės, paauglystėje vėl viskas kunkuliuoja. Kai laukiamės, mes tiksliai žinome, kaip vystosi vaisius, jei kalbame apie kūną, tačiau nėra nurodytos dienos, nuo kurios gimsta jo jausmai.
Didžiausias vaikų savarankiškumo poreikis atsiranda maždaug nuo 1,5 -2 m., tuo metu jie po truputį pradeda atsiskirti nuo tėvų, ypač mamos. Šis amžiaus tarpsnis tęsis, kol baigsis paauglystė. Kai mažylis pradeda šliaužti, ropoti, eiti, pamato, kad pasaulis dar platesnis, šitame amžiuje jie yra pasiruošę tyrinėti, apgaubti mamos ar tėčio meilės užsinori daryti savaip. Ir, žiū, staiga supranta, kad tas suaugęs žmogus jam daug ko neleidžia - ir to dėti į burną negalima, ir pirštų kišti kažkur negalima… Tada vaikai supranta, kad nėra viskas taip, kad jie nori, tačiau vis tiek viską siekia daryti savaip. Jeigu tu esi savarankiškas, tu turi turėti savo nuomonę - jei mama sakys: „Einame valgyti“, tai nuomonė bus priešinga - neiname, gal po minutės jau ateis ir sakys: „Dabar valgysiu“, bet kaip tik tai ir yra savarankiškai priimtas sprendimas.
Prarastos galios ir emocijų išraiška
Kūdikis mano, kad viskas sukasi tik aplink jį, kad tai jis - visatos centras, karalius ir tai trunka maždaug iki 1,5- 2 m. Pagalvokite, kaip kitaip jam gali atrodyti? Tik pravirksta, o mama jau priėjo, tėtis nešioja, močiutė aplink su žaislais šoka. Kai pradeda judėti savarankiškai, po truputį ima suprasti, kad gal vis dėlto ne jis yra visagalis, o tėvai - tie, kurie jį reguliuoja, draudžia, stabdo, jie viską žino. Tuo metu tarsi praranda savo visagališkumą ir pripažįsta, kad tėvai yra galingesni. Vėliau ir tėvai „praranda“ savo galias, kai vaikai susiduria su kitais žmonėmis - auklėtojomis, treneriais, mokytojais, šitie žmonės, pasirodo, kai kuriuos klausimus išmano net geriau negu tėvai. Ir tuomet vaikai pradeda suvokti, kad visi žmonės savaip galingi. Kai kurie labai skausmingai reaguoja į žinią, kad tėvai nėra visagaliai, pasirodo, mama negali sustabdyti lietaus ir negalima išeiti pasivaikščioti arba kažkodėl negali imti ir padaryti taip, kad naktį dirbtų žaislų parduotuvė, arba „Padaryk, kad šiandien būtų penktadienis, nes tą dieną būna saldumynai ir filmukas…“
Tai suvokus dažnai ir prasideda bėdos, kurios nurašomos „ožiams“, o jeigu tik pamėgintume pagalvoti, kiek tam tikru raidos etapu verda jausmų, emocijų, galbūt kitaip į tą „besiožiuojantį“ vaiką žiūrėtume.
Kuris kurį? Vaikų ir tėvų santykiai
Kartais, iš šono žiūrint, tikrai atrodo, kad vyksta savitas tėvų ir vaikų karas, kuriame iš tikrųjų nėra laimėtojų. Nei mama ar tėtis, „įveikęs“ užsispyrusį trimetį ir pasiekęs ko norėjo, nesijaus gerai, nei „nugalėtas“ trimetis bus laimingas. Kilti į kovą tikrai nereikėtų, reikia suprasti, kad tam tikrais amžiaus etapais vaikams būtina „atstovėti“ save, jiems tai labai svarbu. Tėvams nereikėtų į tokius etapus reaguoti labai asmeniškai - bando vaiką įtikinti, priversti, prispausti, kad tik būtų taip, kaip jie nori. Ramesnis nusileis, paklus, bet nežinia kaip dėl to jausis, kitas užsispirs ir kils ilga ir skausminga kova „kuris kurį“.
Priėmę vaiko elgesį kaip asmeninį įžeidimą tėvai net įsiskaudina: „Nedėkingasis! Aš dėl tavęs stengiuosi, gaminu, vedu į lauką, nes rūpinuosi tavo sveikata, o tu taip bjauriai elgiesi.“ Vaikas nedaro to piktybiškai, kad įskaudintų mamą ar tėtį, tiesiog toks jo raidos etapas. Priežasčių, kodėl užsispiria, priešinasi, gali būti begalė - pavargęs, alkanas, gal sergantis, neįdomu, nori veikti ką nors kita. Jeigu pabandytume ieškoti priežasties, dėl ko tas vaikas elgiasi taip, o ne kitaip, paprasčiau bus rasti ir sprendimo būdų.
Tas baisusis etapas, kai vaikas parpuola ant grindų, spardosi ir rėkia, taip pat priklauso nuo tėvų elgesio, kaip jie reaguoja. Galbūt vaikas kitą kartą parpuolė netyčia, o tėvai sureagavo kažkaip, kaip jam patiko, kas davė naudos, toks elgesys ir užsifiksuoja. Šis veiksmas yra pasąmoninis, vaikas tikrai negalvoja ir nesusiplanuoja: „Štai dabar parpulsiu ir man nupirks lėlę.“ Tiesiog užlieja emocijos, jis parpuola ant grindų ir rėkia, nežinodamas, kuo tai pasibaigs.
Būti gudresniems: kaip susitarti su vaiku
Nėra vieno „recepto“, kaip reaguoti, reikia tartis. Tarkime, būtina išeiti į lauką pasivaikščioti, bet jeigu mama pasakys: „Mes einame į lauką“, mažylis būtinai atsakys: „Ne“, nes mato, kad mama linkusi eiti, o jam reikia parodyti savo savarankiškumą. O jeigu mama paklaus: „Kurią kepurę - raudoną ar mėlyną tu užsidėsi, kai mes eisime į lauką?“, vaiko savarankiškumas nenukentės, o mama be kovos pasieks savo tikslą - išeiti pasivaikščioti. Tai tik paprasti pavyzdžiai, kaip galima nesivelti į karą su vaiku, o tiesiog nustoti ginčytis ir būti gudresniems, o suaugę žmonės tokie ir turėtų būti.
Reikia mokėti atrasti būdų, kas vaikui padeda, kad pavyktų susitarti - duoti rinktis iš dviejų dalykų, pasiūlyti pagalbą, gal atidėti vėlesniam laikui, kad įvyktų tai, kas turi įvykti. Tuomet abi pusės bus patenkintos ir laimingos. Tėvams turėtų būti itin svarbu, kad pavyko su vaiku susitarti, o ne jėga jį kažką versti daryti. Kartu suaugęs žmogus turi įvertinti, ar mažylis yra pajėgus padaryti tai, ko jo prašome.
Dosnumas ir dalinimasis: kaip elgtis?
Dauguma tėvelių nuolatos skundžiasi, kad jų mažyliai kategoriškai atsisako dalintis savo žaislais. Žinoma, toks vaiko egoizmas gali kelti rimtų problemų, tačiau pasitaiko ir priešingų variantų - kuomet vaikas pasiryžęs atiduoti viską, kas jam priklauso. Dosnumas - geras bruožas, tačiau tik tuomet, kad jis yra saikingas ir apgalvotas. Priešingu atveju problemų gali kilti ir vaikui, ir tėvams. Dažnai mažyliai net nesusimąsto, kad kažką padovanoję, jie netenka galimybės to daikto atsiimti, todėl visa situacija virsta tikru nesusipratimu ir neretai - dideliu konfliktu, kurio epicentre atsiranda vaikas. Negana to, tokie mažieji dosnuoliai pasiryžę dalintis ne tik savo, bet ir svetimais daiktais, o tai neišvengiamai sukelia problemų. Tačiau prieš imantis bet kokių veiksmų, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti tokio elgesio priežastis. Vaikai dažnai atiduoda savo žaislus arba jais keičiasi vedini skirtingų motyvų: dosnumo, naivumo, vidinio nepasitikėjimo savimi ir t.t.
Kai vaikas dovanoja, bet nori atsiimti
Ką daryti? Vos tik vaikas parodys norą ką nors padovanoti, iš karto paaiškink jam dovanojimo prasmę. Pabrėžk, kad padovanoto daikto atsiimti negalima ir dovanoti - tai atiduoti visam laikui.
Ką pasakyti? “Pameni, kaip močiutė tau padovanojo naują žaislą?
Nelygiaverčiai mainai
Vos tik vaikas nustoja domėjęsis kokiu nors žaislu, jis nedvejodamas gali su juo atsisveikinti: paprasčiausiai padovanoti arba apsikeisti, mainais gaudamas jį dominantį daiktą. Ir neretai tokie mainai būna nelygiaverčiai… Tačiau, tai tik tėvų požiūris. Nereikėtų tikėtis, kad 3-4 metų vaikas sugebės teisingai įvertinti daikto kainą.
Ką daryti? Nedrausk vaikui keistis daiktais. Tiesiog padėk jam daryti tai teisingai, kad neliktų nuskriausta nei viena pusė. Paaiškink, kad galima padovanoti gražų piešinį arba žaisliuką, tačiau negalima atidavinėti mamos ar tėčio daiktų. Labai svarbu, kad 2-3 metų vaikas, kartu su žodžiu “mano” išmoktų suprasti ir žodį “svetimas”. Kai tik iš savo vaiko lūpų išgirsi “Tai mamos krepšys, tėčio laikrodis ir močiutės skara” - iš karto pradėk mokyti, kad prieš imant svetimą daiktą, būtinai reikia atsiklausti. Tuo pačiu reikėtų padėti vaikui suprasti, kad daiktai gaunami ne už dyką. Juos reikia pirkti, o pinigėliai atsiranda tik sunkiai dirbant. Todėl kiekvieną daiktą reikia labai vertinti. Paskatink vaiką dalintis, tačiau pabrėžk, kad prieš tai mažylis visuomet turėtų pasitarti su tėveliais.
Ką pasakyti? “Šis pakabukas man buvo labai brangus, nes jį padovanojo tavo tėtis. Kad galėtų nupirkti man tokią dovaną, tėveliui reikėjo labai sunkiai dirbti.
Vaikas išdalina visus savo daiktus
Vos tik išeinate pažaisti į kiemą ar iškeliaujate į svečius, mažylis išdalina visus savo daiktus ir lieka be nieko. Kodėl? Gali būti, kad kitokiais būdais vaikas negali susirasti draugų. O jei tiksliau sakant - kartą, padovanojęs savo žaislą, mažylis sulaukė daugiau draugiškumo iš kitų vaikų, todėl greitai susivokė, kad tai pats lengviausias būdas pritapti. Labai tikėtina, kad šitaip elgtis skatina sudėtinga situacija namuose ir meilės bei dėmesio trūkumas (tėvų skyrybos, naujo brolio ar sesės atsiradimas ir t.t.). Juntamas aplinkinių dėkingumas skatina jaustis reikalingu, taigi toks dosnumas gali būti paprasčiausias bandymas “nusipirkti” trūkstamos šilumos.
Ką daryti? Visų pirma, turėtum įsitikinti, ar suteiki savo vaikui pakankamai dėmesio ir meilės. Kalbėkitės, aptarinėkite praėjusią dieną ir patirtus įspūdžius. Praleiskite daugiau laiko kartu: pasivaikščiokite, pažaiskite, pasilinksminkite. Stiprus emocinis kontaktas - geriausia prevencinė priemonė neapgalvotam vaiko dosnumui. Kad išsiaiškintum, kaip tavo vaikas iš tiesų jaučiasi, pabandyk jam papasakoti istoriją, susietą su tikrais faktais. “Mažasis Linas buvo labai malonus ir visada dovanojo saldainius ir žaislus kitiems vaikams. Tačiau vieną dieną visi žaislai ir saldėsiai pasibaigė. Kaip manai, ką nusprendė daryti Linas? Kaip jis jautėsi?
Ką pasakyti? “Tikros draugystės niekas negali nupirkti nei saldainiais, nei žaislais. Visų pirma turėtum nuolatos mokyti vaiką, kad dovanoti galima tik savo noru, o ne tuomet, kai kas nors to reikalauja. 1,5-3 metų amžiaus tarpsnyje labai svarbu ugdyti gebėjimą pasakyti “ne”, todėl nereikėtų mažyliui nuolatos “kalti” į galvą, kad dalintis būtina visais atvejais. Padėk vaikui suprasti, kad jis gali dalintis žaislais, tačiau neprivalo to daryti.
Ką pasakyti? Kol vaikas negali pasakyti pats, padėk jam tai padaryti: “Nedaryk šitaip, nes mums tai nepatinka. Mes negalime tau duoti šito žaislo, nes patys su juo žaidžiame”.
Savitvarda: kaip išmokyti vaiką valdyti emocijas
Savitvarda yra gebėjimas suvaldyti emocijas, ypač neigiamas: pyktį, nusivylimą, paniką. Savitvardos lavinimo procesas prasideda vos gimus ir tęsiasi visą mūsų gyvenimą. Kūdikis gimsta faktiškai be savitvardos: jis beveik nepajėgus kontroliuoti savo emocinių būsenų ar elgesio - jei jis blogai jaučiasi, yra alkanas, jis verkia tol, kol tas poreikis yra patenkintas. Augančio vaiko poreikiai ir norai tampa vis sudėtingesni (dažnai net neįgyvendinami!). Blaivus mąstymas kritinėse situacijose yra savitvardos dalis: tuomet protas priima sprendimą, kuriam impulsui pasiduoti. Gebėjimas tvardytis padeda vaikams dirbti komandoje, susidoroti su įtampa ir spręsti konfliktines situacijas. Šių įgūdžių vaikai išmoksta bendraudami kitais, padedami tėvų ir kitų juos auklėjančių žmonių.
„Minutės pertraukėlės“
Tai trumpos pauzės, kai vaikas turi pabūti vienas, ir nusiraminti. Jos tikslas - parodyti vaikui, kad (1) bendraudamas netinkamai (verkdamas, keldamas isteriją, zyzdamas) jis nepasieks geidžiamo tikslo; (2) kad jis gali susidoroti su jį užplūdusiomis emocijomis. Pavyzdžiui, jei vaikas ima zysti, kad nori saldainio, priminkite jam apie susitarimą (saldainius valgome tik po pietų). Jei zyzimas nesiliauja, tvirtu ramiu balsu pasakykite, kad tęsite pokalbį tik tuomet, kai vaikas baigs zysti ir kalbės „normaliai“, „gražiai“, „kaip didelis“. Jei nepadeda ir tai, liepkite jam eiti į savo kambarį (pasėdėti ant laiptų ar kėdutės pastovėti kampe, ar panašiai) ir grįžti nusiraminus. Galite duoti smėlio laikroduką („Elgiesi blogai, todėl turi pasėdėti ant kėdutės iki smėliukas subėgs žemyn. Tada galėsime ramiai pasikalbėti“).
„Gero elgesio knygelė“
Suprasti, kad vaikas gali kontroliuoti savo elgesį ir yra už jį atsakingas, gali padėti ir kiti būdai, pavyzdžiui, „Gero elgesio lipdukų knygelė“. Sutarkite, kad surinkęs puslapį lipukų (5-10, priklausomai nuo vaiko amžiaus ir situacijos) vaikas susilaukia prizo. Taip pat sutarkite, už ką vaikas gauna lipduką, ir už kokį blogą poelgį lipdukas „minusuojamas“ - t.y. ant jo užklijuojamas baltas tuščias lipdukas. Ši knygelė gali būti skirta tiek vienam konkrečiam vaiko elgesio elementui, tiek ir keletui jų (tačiau nedarykite labai sudėtingos sistemos, nes vaikui bus sunku atsiminti). Matydamas, kad lipdukų knygelė pildosi ar… problema.
Vaikų nenoras dalintis „savo” daiktais ir aktyvus nuosavybės gynimas. susiję tokie pokyčiai?
„Mano Liudvikui beveik du metukai. gražiai susidėlioja, o pats žaidžia su svetimais. mašinytę ar kibirėlį, jis tuoj pat atima, o kartais net ir suduoda. nepatogu prieš kitas mamas, juk Liudvikas gali užgauti ir mažesnį. etapas, kuomet jis pradeda vartoti žodžius „aš” ir „mano”. Liudvikas žaidžia”. mano kėdė”. Visi tie daiktai ir žmonės priklauso jo asmeninei erdvei. žaislu ir kalba su jo mama. Tokiame amžiuje apie godumą kaip asmenybės bruožą negali būti ir kalbos. Galite išgirsti vaiką sakant: „tai mamos sijonas, tai tėtės laikrodis”.
Kaip viskas vyksta žaidimų aikštelėje? Staiga jis pastebi, jog kažkas paėmė jo daiktą ir puola į kovą! trypti kojomis, bandyti atimti ar net suduoti. pasikėsino ne į kastuvėlį (kaip atrodo mamai), bet į jį patį. vaiko. Jai atrodo, jog visi aikštelėje žiūri į ją, ir ji jaučiasi kalta prieš „bendruomenę”.
Iš tikrųjų, tai yra ne mažylio, bet mamos problema. norisi teisintis prieš aplinkinius. reikėtų susimąstyti, kaip tokioje situacijoje elgiasi ji. net pliaukštelėti jam prie visų. vaikui. auklėja savo vaiką. „Bendruomenė” turėtų būti patenkinta. iliuzijas apie tai, ką pagalvos apie ją kaip apie mamą kiti. išmokyti gėrio barant, pliaukšint ir atimant. verčiant dalintis, juk tikrasis dosnumas gali būti tik iš širdies.
1,5-2,5 metų amžiuje formuojasi ir labai svarbus sugebėjimas sakyti „ne”. vaikystėje neišmokę sakyti „ne”, suaugę labai kenčia. skolina draugei suknelę ir po to gėdijasi paprašyti grąžinti? dosnumas? Ne, ir tai yra vertimo dalintis pasekmė. vaikai užaugs godūs, o jie užaugo nemokantys atsakyti. Ir vaikas (paauglys) ima gailėti net smulkmenų. Tai sveika pozicija, nes atsižvelgiama į vaiko interesus.
„Mano Paulius paprastai dalinasi žaislais. atimti savo daiktą, pravirkti. Tada man būna truputį gėda. tai JO nuosavybė ir jis turi teisę jos neduoti. kad galbūt Paulius vėliau duos pažaisti. interesus, garbę ir nuosavybę. daiktams. Nepykite ir nešaukite ant savo mažylio. gal parodytum jam mašinėlę?”). kartu žaisti pradeda tik nuo 3 metų. labai mažas, arba ji laikosi pozicijos „jis PRIVALO dalintis”. nesistenkite jos perkalbėti.
- Atminkite, jog vaikas gali suprasti, ką reiškia „svetimas”. pavyzdžiu parodykite, jog reikia atsiklausti prieš imant svetimą daiktą. vaikas ims gerbti ne tik savo, bet ir svetimą nuosavybę.