Teoriškai, metų vaikas jau turėtų žengti pirmuosius žingsnius. Tačiau, ar verta sunerimti, jei sulaukęs 14 mėnesių vaikas vis dar nevaikšto? Šiame straipsnyje aptarsime galimas priežastis, kodėl vaikas gali vėliau pradėti vaikščioti, ką galite padaryti, kad paskatintumėte jo raidą, ir kada reikėtų kreiptis į specialistus.
Kada Nereikia Nerimauti?
Jeigu 14 mėnesių vaikas ropoja, atsistoja įsikibęs į atramą, žengia kelis žingsnius laikydamasis atramos, nerimauti nereikėtų. Visi šie požymiai rodo, kad vaikas netrukus pradės vaikščioti savarankiškai. Kiekvienas vaikas vystosi individualiu tempu, todėl svarbu stebėti bendrą jo raidą, o ne tik vaikščiojimo įgūdžius.
Kas Gali Vėlinti Vaikščiojimo Pradžią?
Yra keletas veiksnių, galinčių turėti įtakos vaiko motorinei raidai ir vėlinti vaikščiojimo pradžią:
- Raumenų tonuso sutrikimai: Tai viena dažniausių priežasčių, dėl kurių vaikas gali vėliau pradėti vaikščioti. Raumenų tonusas gali būti žemesnis arba aukštesnis nei norma. Raumenų tonuso pakitimus dažniausiai pastebi pediatrai ar neurologai. Šie sutrikimai gali atsirasti dėl sudėtingo gimdymo, kai kūdikio galva suspaudžiama, būna apsivijusi virkštelė, dėl to kūdikio smegenys trumpą laiką negauna deguonies - būna hipoksija.
- Dažnas sirgimas ar didelis kūno svoris: Šie veiksniai tik iš dalies gali turėti įtakos motorinei raidai. Sergantis vaikas gali būti silpnesnis ir mažiau linkęs aktyviai judėti.
- Vaikštynės: Nors į vaikštynes vaiką galima statyti nuo 9 mėnesių, tai reikėtų daryti tik trumpą laiką. Piktnaudžiavimas vaikštynėmis gali atitolinti savarankiško vaikščiojimo pradžią. Jei ši priemonė yra jūsų namuose, naudokitės, tik atkreipkite dėmesį į vaiko kojyčių padėtį. Jos turėtų remtis visa pėda. Vaikštynės veiklos staliukas neturėtų būti ties pažastimis ar dar aukščiau. Svarbu, kad vaikštyne vaikas nepiktnaudžiautų, joje praleistų ne daugiau nei 2 val.
- Genetika: Vaikščiojimo pradžios laiką lemia ir genetika. Pasiklausinėkite savo tėvų, kada patys pradėjote vaikščioti.
- Socialinė-emocinė raida, stambioji ir smulkioji motorika bei pažinimas: Kiekvienas kūdikis yra individualus ir kiekvieną vertinti reikėtų skirtingai, juk ne visi vienodai pradėjo laikyti galvą, vartytis ar ropoti, lygiai taip pat ir su savarankišku vaikščiojimu.
- Regėjimo problemos: Kartais, regėjimo problemos gali būti priežastis, dėl kurios vaikas vėliau pradeda vaikščioti.
Kaip Paskatinti Vaikščiojimą?
Jei vaiko vaikščiojimas vėluoja, yra keletas būdų, kaip galite jam padėti:
- Masažai ir mankštos: Jei vaikučio vaikščiojimas vėluoja, gali padėti mankštos ir masažai. Labai gerai būtų, kad pirmąsias mankšteles atliktų ir pakonsultuotų kineziterapeutas. Mankštinkite, masažuokite kojytes, nugarą, kad stiprėtų raumenys.
- Baseinas: Naudinga lankyti ir baseiną. Baseine „dirba“ daug vaiko raumenų grupių, o ypač - liemens raumenys, kurie sustiprėję sudaro pagrindinių raumenų, padedančių vaikui atsisėsti ir atsistoti, korsetą.
- Patogi aplinka: Tėveliai turėtų sudaryti patogią aplinką, kad vaikas pats galėtų prisilaikydamas atsistoti, - jis turi pasiekti baldus ar kitus daiktus, už kurių galėtų prisilaikyti. Išradingumui nėra ribų.
- Tinkama avalynė: Batukus rekomenduojama pradėti avėti, kai vaikas jau žingsniuoja pats prisilaikydamas ar prilaikomas. Išskirčiau du etapus - lauke ir namie. Lauke, savaime suprantama, reikės batukų, o namuose nevertėtų jų avėti nuolatos, nebent gydytojas nurodė dėl kokių nors sutrikimų. Rinkitės lengvus, patogius batukus su tvirtu užkulniu ir lanksčiu padu.
- Leiskite vaikui atrasti pasaulį per pojūčius: Skatinkite mažylį tyrinėti aplinką, žaisti su įvairiais daiktais, liesti skirtingas tekstūras.
- Neskatinkite anksti: Neskatinkite ir leiskite viskam vykti natūraliai.
- Pasirūpinkite patogumu: Pasirūpinkite, kad mažyliui vaikščioti būtų visapusiškai patogu: ne tik batukai būtų patogūs, bet nebūtų labai pilnos, sunkios sauskelnės, galinčios trukdyti žengti ir taip neužtikrintus žingsnelius, nedirgintų, netrintų užpakaliuko ar kirkšnių odelės.
Tėvų Klaidos Skubinant Raidą
Tėvų dažniausios klaidos yra tokios, jog jie labai nori greičiau matyti savarankiškai vaikštantį savo kūdikį. Dėl šio noro pridaro daug klaidų, kurias vėliau mes, kineziterapeutai, taisome. Tai viena iš dažniausių klaidų yra ankstyvas statymas ant abiejų kojų, kūdikio apskritai nėra rekomenduojama statyti ant kojų kol jis pats neatsistoja. Taip mes galime pakenkti kojų vystymuisi ar juosmens bei dubens formavimuisi. Kita retesnė, bet dar kartais girdima klaida, tai yra vaikštynių naudojimas, jos tikrai yra tikras blogis kūdikio raidai. Šios priemonės ne tik atitolina vaiko savarankišką vaikščiojimą, bet ir gali pakenkti stuburui ir kojoms. Tad tikrai patariu vengti šių dviejų klaidų.
Taip pat skaitykite: Kūdikio mitybos pradžia (5 mėn.)
Kada Kreiptis Į Specialistą?
Svarbu sekti etapus - ar vaikas stojasi prie baldų, ar eina šoniniu pristatomu žingsniu ar bando pasileisti ir pastovėti savarankiškai. Jeigu šiuos etapus pradėjo atlikti nuo 8-9 mėnesio ir tęsė juos toliau, turi savarankiškai pradėti eiti iki 14-16 mėn., tačiau jeigu pastebite, kad šių etapų kūdikis neatlieka ir jau artėja prie 16-18 mėn, tikrai reiktų kreiptis į gydytoją.
Jei 18 mėnesių vaikas dar nepradėjo vaikščioti, pas specialistus kreiptis būtina. Pasak gydytojos, atsakymo, kodėl susergame, dažniausiai nėra. Yra ligų, sindromų, dėl kurių sutrinka vaiko raida. Kai kurios ligos gydomos, kai kurios kol kas gydymo neturi. Bet kuriuo atveju, gydytojai stengiasi daryti viską, kad vaikas pasiektų kuo geresnį mobilumo lygį.
Štai pagrindinės motorinės raidos būklės, kurioms esant turėtumėte kreiptis į kineziterapeutą:
- Pastebite, kad 3 mėnesių ir vyresnio amžiaus kūdikio raumenų tonusas yra padidėjęs.
- Pastebite, kad 3 mėnesių ir vyresnio amžiaus kūdikio raumenų tonusas yra žemas.
Svarbūs Vystymosi Etapai Iki Savarankiško Vaikščiojimo
Kūdikis savarankiškam vaikščiojimui pradeda ruoštis tik gimęs, juk turi išmokti kontroliuoti galvą, vėliau sustiprėja liemuo ir atsiranda liemens kontrolė. Po truputi kūdikis stiprėja ir pereina iš horizontalios padėties į vertikalią.
Pirmiausiai išmoksta atsistoti prie baldų, prisistumia save su rankomis ir išsikelia, vėliau išmoksta statyti koją į priekį ir atsistoti su kojų pagalba. Kai įvaldo stovėjimą, kitas žingsnis yra ėjimas palei baldus šoniniu pristatomu žingsniu.
Taip pat skaitykite: Skanūs ir sveiki pusryčiai kūdikiams
Kūdikis taip mokosi svorio pernešimo, pusiausvyros laikymo. Kai jau yra išmokęs ir įvaldęs šiuos etapus, mokosi pasileisti ir pastovėti be jokios atramos, ir pradeda bandyti eiti į priekį. Žinoma, pirmieji bandymai dažnai baigiasi kritimu, bet jų bus ne vienas šiame etape.
Stuburo Linkių Formavimasis
Pasak Aleksandros Danilevičienės, stuburo ir sveikatingumo centro „Sveikatos sala“ kineziterapeutės, nors šis procesas trunka nuo gimimo iki maždaug 10 metų, svarbiausi etapai visgi vyksta pirmaisiais kūdikio metais.
Žiūrint iš šono mūsų stuburas neprimena tiesios ašies, su kuria dažnai yra lyginamas. Jis labiau panašus į S raidę su dviem išlinkimais į priekį ir dviem atgal. Išlinkimai į priekį (lordozės) yra kaklo ir juosmens srityse, o išlinkimai atgal (kifozės) - krūtinės ir kryžkaulio srityse.
Stuburo linkiai pradeda formuotis nuo kaklo, o tai vyksta stiprėjant raumenukams, kai judesiai iš spontaniškų tampa kontroliuojamais ir valingais (dėl šios priežasties nereikėtų kūdikių vystyti). Pirmas rimtas išbandymas kūdikiui - stabilus galvytės išlaikymas.
Norint stiprinti kaklo raumenukus ir padėti formuotis kakliniam stuburo linkiui vaikutį reikia kuo dažniau guldyti ant pilvuko. Sustiprėjus raumenukams atsiranda pirmasis kaklo srities linkis į priekį, vadinamas kaklo lordoze. Jis leidžia išlaikyti galvą, stabilizuoja krūtinę.
Taip pat skaitykite: Ką padovanoti 3 mėn. kūdikiui?
Kaklo linkio formavimas apytiksliai baigiasi ties 3-4 mėnesiu, kai vaikutis gulėdamas ant pilvo jau gali atsiremti ant dilbių ir sukioti galvytę į šalis.
Kai vaikas pradeda mokytis sėdėti, ropinėti - formuojasi krūtininis linkis. Šiuo etapu jo laukia treniruotės mokantis vartytis nuo nugarytės ant šono, tada ant pilvo, atsistoti ant keturių, atsispirti ir atsisėsti, o tada jau ropinėti, judėti keturiomis į priekį.
Kad visa tai atliktų, kūdikio raumenys, palaikantys krūtininę zoną, taip pat nugaros ir liemens raumenukai turi būti pakankamai aktyvūs, o linkis galutinai susiformavęs. Jei kuris nors judesys sekasi sunkiau, vaikučiui reikėtų padėti aktyvinti raumenis mankštelėmis.
Tačiau nereikėtų skubėti ir dar neišmokusį vartytis vaiką bandyti skatinti sėdėti. Jei sodinamas vaikutis neišlaiko tiesios nugaros, linksta į priekį, remiasi rankytėmis - sėdėti jis nepasiruošęs. Imituoti atsisėdimo judesį ir aktyvinti raumenukus galima tik trumpam mankštelės metu.
Kai vaikutis savarankiškai geba pats atsisėsti ir sėdėti, gerai išlaiko pusiausvyrą, gali sukiotis į vieną ir kitą pusę, iš sėdimos padėties atsistoja ant keturių ir pradeda ropinėti - krūtininio linkio formavimasis baigtas.
Tik norėčiau dar priminti tėvams, kad vaikutis turėtų sėdėti ne tarp sulenktų kojyčių („varlyte“), o tiesiai į priekį ištiestomis. Sėdėjimas „varlyte“ rodo dubens ir klubų raumenų zonos silpnumą ir gali lemti x formos kojyčių formavimąsi.
Ropojimo Svarba
Yra tėvų, kurie džiaugiasi, kad jų vaikas neropojo, o iš karto stojosi ir ėjo. Tačiau ropojimo etapas labai svarbus. Jau mokantis stotis ant keturių atliekami tam tikri rotaciniai bei lenkiamieji liemens judesiai, kurie aktyvina šoninius pilvo raumenis, o jie mums labai svarbūs.
Neropojant jie nesivysto, lieka silpni, o juk jie atsakingi už krūtinės bei dubens ašies padėtis. Ropojant svorio centras perkėlinėjamas nuo vienos pusės ant kitos ir taip abi pusės lavėja simetriškai.
Tikrai nemažai vaikų mėgsta judėti sėdėdami ant vienos užpakaliuko pusės iriantis pirmyn kojomis - tokia judėjimo forma rodo, kad vaikas jau turi raumenų asimetriją ir taip judėdamas ją tik dar labiau didina.
Kai ropojimo etapas praleidžiamas, didelė tikimybė, kad didės asimetrija tarp kairės ir dešinės pusės raumenų, taip pat tarp nugaros ir pilvo raumenų, tinkamai nedirbs liemens gilieji raumenys, šoniniai pilvo.
Ropojimas prisideda prie krūtininės stuburo dalies susiformavimo, jei raumenukai liks silpni, nebus pakankamo linkio arba jis susiformuos į šoną, o tai vėliau gali išprovokuoti skoliozinius pakitimus.
Asimetrijos padariniai gali išryškėti vėliau, kai vaikas mokykloje bus priverstas ilgiau sėdėti.
Ką Daryti, Jei Vaikas Nenori Ropoti?
Rodyti, mokyti ir skatinti. Dažnai vaikai pripranta prie jiems patogaus judėjimo būdo ir mokytis kitaip judėti nenori. Taip pat ropoti sunku vaikams, kurių silpnesni liemens ir apatinių galūnių raumenys. Tokiu atveju raumenis būtina stiprinti pratimais.
Juosmeninės Stuburo Dalies Formavimasis
Juosmeninės bei kryžkaulio dalies linkiai formuojasi vaikui atsistojus ant dviejų kojų, apie 12-14 mėn. O taisyklingo atsistojimo reikėtų pasimokyti: pradžioje - ant keturių, tada atremti į grindis vieną pėdutę, atsispirti ja ir kilti į viršų.
Vaikui stojantis svarbu prispausti pėdutes, kad stiprėtų ir kojų priekiniai raumenys, taip pat stebėti, kad stotųsi ne tiesiomis kojomis, o iš pritūpimo pozicijos ir skatinti atsispirti tiek viena, tiek kita koja, kad nesivystytų asimetrija.
Pradėjus vaikštinėti reikėtų nepamiršti batukų, su jais pėda bus stabilesnė, nesivystys deformacijos (neleis pėdos statyti ant pirštukų ar ant išorinio pėdos krašto).
Vaikui mokantis vaikščioti nereikėtų žavėtis pagalbinėmis priemonėmis, tokiomis, kaip vaikštynės. Judant joje nedirba liemens raumenys, netreniruojamas balansas, nesudaromos sąlygos harmoningai vystytis raumenims ir tam pačiam stuburo linkiui.
Stumdukai ir šokliukai gali būti naudojami, bet tik kaip „treniruokliai“ pasimankštinimui, o tai reiškia trumpai. Būtina atkreipti dėmesį, kad šokliuke vaikas nekybotų, jis turi remtis ir atsispirti pilna pėda, jei spiriasi pirštų galais - šokliuko naudoti nereikėtų.
Aš linkusi pritarti tiems, kurie mano, kad juosmeninio linkio formavimasis trunka iki 10-ųjų vaiko metų, tol, kol pakankamai sustiprėja gilieji raumenys. Tad svarbu, kad vaikai būtų judrūs, bėgiotų, laipiotų, vaikščiotų ir kuo mažiau sėdėtų.
Ką Daryti, Kai Vaikas Vaikšto Ant Pirštų Galų?
Dauguma kūdikių pradeda vaikščioti ant pirštų galų ir į žemę remiasi tik priekine pėdos dalimi. Tačiau ilgiau užsitęsęs vaikščiojimas ant pirštų medicininėje literatūroje vadinamas idiopatiniu vaikščiojimu. Jis pasireiškia nuo 5 iki 12 proc. Taip pat yra teorija, kad vaikščiojimą ant pirštų galų lemia vaikštynės ir šokliukai. Vaikščiojimas ant pirštų galų gali būti susijęs su tam tikrais vystymosi sutrikimais.
Ką daryti:
- Tinkama avalynė: Žinoma, vos pradėjusiam žengti pirmuosius žingsnius kūdikiui dar nereikia batukų, tačiau vaikui jau pramokus vaikščioti, svarbu jį apauti tinkama avalyne. Geriausiai tinka basutės: jos turėtų būti tvirtos, bet ne per kietos, būtinai aukštesniu užkulniu, su supinatoriais.
- Kineziterapija: Kai vaikas ant pirštų galų vaikšto dėl per trumpos Achilo sausgyslės, padeda speciali mankšta, tempimo pratimai, kuriais siekiama pailginti raumenis, taip pat masažai bei kitos kineziterapinės priemonės.
- Chirurginis gydymas: Kai kuriais atvejais prireikia operacijos, kurios metu pailginama Achilo sausgyslė.
Mitai, Kuriais Nereikia Tikėti
- Anksti pradėjęs vaikščioti vaikas ateityje turės daug laikysenos problemų. Tai - melas. Vaiko savarankiško vaikščiojimo pradžia tikrai neturi įtakos jo būsimiems skundams dėl sveikatos ateityje.
- Avalynė padės vaikui greičiau žengti pirmuosius žingsnius. Gydytojos nuomone, vaikas turėtų pradėti vaikščioti basa pėda.
Rekomendacijos Tėvams
- Pirmaisiais metais sklandžiai stiprėti vaiko raumenukams padeda masažas ir mankšta. Tai atlikti gali ir tėvai, taip ne tik stiprindami vaikučio raumenukus, bet ir tarpusavio ryšį. Masažuojant ir mankštinant kūdikį, jį liečiant vystosi ir nervų sistema, o ji susijusi su raumenų sistema.
- Jei tėvai mato, kad trijų mėnesių vaikutis dar nekelia galvytės ar suka ją tik į vieną pusę, jei sulaukęs pusmečio vartosi, bet neatsisėda, jei dar ūgtelėjęs šliaužia tik viršutine kūno dalimi, reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją ar kineziterapeutą.
- Specialistas parekomenduos specialių priemonių, parodys pratimų ar masažo judesių. Svarbu per anksti vaiko nesodinti ir nestatyti, jis turi pats parodyti iniciatyvą. Kol nesustiprėjo raumenys, tokie ankstyvi judesiai bus gniuždantys, kenks stuburui ir jo tarpslanksteliniams diskams.
- Būtina kreipti dėmesį ne tik į stambiąją motoriką, bet ir į smulkiąją. Svarbu ne tik sėdėti, ropoti, atsistoti, bet ir žaisti rankytėmis, pirštukais čiuopti ir imti žaisliukus. Vaikas turi domėtis aplinka - tai ženklas, kad visos sistemos vystosi tolygiai.
Kūdikių Raidos Etapai Pagal Amžių
Sekant kūdikio raidą ir stebint, ar ši neatsilieka nuo priimtų normų, jos etapai skirstomi pagal amžių.
- 1-2 mėn.: Gulint ant pilvo mažėja fiziologinė fleksija, svorį išlaiko ant rankų ir krūtinės, geba trumpam pakelti galvytę, tačiau dar negeba išlaikyti vidurio linijoje. Gulint ant pilvo stebima daugiau liemens, rankų, kojų judesių.
- 4 mėn.: Šiame etape kūdikis geba išlaikyti galvą vidurio linijoje, pasukti į abi puses, stebima daugiau aktyvių galūnių judesių. Gulėdamas ant pilvo remiasi dilbiais. Apie 4 mėnesį gulėdamas ant nugaros mažylis pradeda siekti šone padėtų žaislų, formuojasi valingas griebimas.
- 5-6 mėn.: Apie 4,5 mėn. gulėdamas ant pilvo bando perkelti kūno svorį (viena rankyte remiasi, kita bando siekti žaislo). Gulėdamas ant nugaros bando siekti daiktų kirsdamas vidurio liniją, rankytėmis siekia kelių. 6 mėn. mažylis, gulėdamas ant pilvo, remiasi plaštakomis, visiškai atremtu delnu. Šiuo vystymosi etapu mažylis, gulėdamas ant nugaros…
Psichologiniai Aspektai: Kodėl Vaikas Nenori Eiti?
Kartais vaikai, jau mokantys vaikščioti, staiga pradeda prašytis ant rankų. Psichologė Lauryna Rakickienė įvardija kelias galimas priežastis:
- Nuovargis, sunkumas eiti arba nuobodulys: Vaikai greičiau pavargsta, nes jų kojytės trumpos, eidami tą patį atstumą padaro turbūt trigubai daugiau žingsnių nei mes, suaugusieji.
- Ryšys su mama: Vaikui yra smagu ir gera pabūti mamai ant rankų, glėbyje, prisiglaudus, tikėtina, kad nešdama vaiką mama labiau jį ir pakalbina, trumpai tariant, atsiranda galimybė pabūti arčiau brangaus žmogaus.
- Smagumas būti nešamam: Greičiau „eini“, daugiau ir iš aukščiau viską matai.
- Tikslas: Vaikas nelabai supranta, koks tikslas eiti, tas kelias ir ėjimas jam atrodo tarsi be pabaigos.
Ką daryti:
- Leiskite vaikui būti pasivaikščiojimo vedliu, paisykite jo tempo ir norų.
- Atsiliepkite į vaiko jausmus: „Hm, pavargai, tikrai nemažai nuėjome… O jeigu dar paeitume iki štai to kelio ženklo ir tada pažiūrėtume, kaip jausiesi?“ Galima pasiūlyti stabtelėti ir pailsėti prisėdus ant žolės ar suoliuko.
- Pasilenkti prie jo, apsikabinti, tiesiog pritūpti, pasikalbėti.