Šiame straipsnyje aptariami patarimai tėvams, susiduriantiems su vaikų elgesio problemomis. Straipsnis remiasi tėvų laiškais redakcijai ir tėvystės konsultantų patarimais.
Įžanga
Auginant vaikus, ypač mažus, dažnai iškyla įvairių iššūkių. Vienas dažniausių - netinkamas vaiko elgesys: atsikalbinėjimas, nepagarbus kalbėjimas, ožiavimasis. Toks elgesys kelia stresą tėvams ir verčia ieškoti veiksmingų problemos sprendimo būdų.
Problemos esmė: laiškas iš mamos
Redakcija gavo trijų sūnų mamos laišką, kuriame ji klausia patarimo dėl savo penkiamečio elgesio. Moteris sako, kad vaikas atsikalbinėja ir namie, ir darželyje. Be to, auklėtojos skundžiasi, kad berniukas negražiai kalba kitų akivaizdoje.
Mama klausia: „Auginu tris vaikus: 5 metų, 2,5 metų ir 3 mėnesių. Visi berniukai. Turime didelę problemą su vyriausiu vaiku. Labai atsikalbinėja namuose. Darželyje auklėtojos skundžiasi, kad sūnus kalba negražiai, protestuoja, kad nedarys to ir ano. Arba pasako tokius žodžius: „Ko čia žiūri į mane, ko čia atsisėdai su savo „apšiktais” nagais?” Nežinau, ką ir daryti… Namuose kalbu su juo, kad negražu taip elgtis, jis sako, kad daugiau taip nedarysiąs, o kitą dieną vėl tas pats.“
Tėvystės konsultantės Mildos Čeikienės patarimai
Atsako tėvystės konsultantė Milda Čeikienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Elgesio modeliavimas
Yra tokia patarlė „Kaip šauksi, taip ir atsilieps”. Jei vyresnėlis tik ir tegirdi griežtus paliepimus, įsakinėjimus, „prašymus padėti” su negalėjimu atsisakyti daryti, tai jis ir atsako tuo pačiu. Ar praleidžiate smagiai laiką tik su juo dviese? Be brolių? Ar tais atvejais, kai paprašote atnešti sauskelnes mažiausiajam, vyresnysis turi galimybę atsisakyti ir neatnešti, nes… gal žaidžia?
Negalime prašyti elgtis vaiko taip, kaip jis nemato su juo elgiantis. Dažnai pateikiu tokį pavyzdį. Susipešė, tarkim, smėlio dėžėje du vaikai dėl kastuvėlio ar kokio kito žaislo. Mama, pasigavusi vaiką, muša ranka jam per užpakalį ir šaukia: „Kiek kartų aš tau sakiau, kad negalima mušti vaikų?!” Arba kaip galima reikalauti vaiko eiti per pėsčiųjų perėją, jei nuolat tėvai su juo kerta gatvę bet kur?
Vaikai mokosi pamėgdžiodami. Dėl šios priežasties kyla klausimas: ar jūs kalbate šeimoje tarpusavyje pagarbiai? Ar neišsprūsta vienas kitas aštresnis žodis, ypač, kai esate pervargusi? Tokį patį klausimą užduočiau ir jūsų vaiko darželio auklėtojoms.
Susitarimai ir pasekmės
Su pamoralizavimu, kad taip elgtis „gražu - negražu“, nieko nepasieksite. Elgesiui, kuris jums nepatinka, kuris yra netinkamas, reikalingi susitarimai, taisyklės su pasekmėmis. Būtent - su pasekmėmis, o ne bausmėmis. Pasekmė privalo būti susijusi su vaiko netinkamu konkrečiu elgesiu.
Štai sakote, kad jis keikiasi, vartoja negražius žodžius. Žinutė vaikui turėtų būti aiški ir trumpa: „Man nepatinka kalbėti, kai naudoji tokius žodžius, tad dabar gali rinktis - arba mes toliau kalbamės be keiksmažodžių, arba aš tavęs negirdėsiu.” Kai sakote tai nebe pirmą kartą, galima ir trumpiau: „Klausysiu tavęs tik tuomet, kai nuspręsi kalbėti be keiksmažodžių.” Šią ribą tiesiogiai brėžia tas žmogus, su kuriuo jis nepagarbiai kalba. Jūs negalite už auklėtojas nustatyti bendravimo ribų darželyje, jos tai turi padaryti pačios.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Tiesa, šiame kontekste Jūs galite įvardinti savo jausmus: „Man labai gėda, kai keikiesi prie auklėtojų. Norėčiau, kad būtum mandagesnis ir be keiksmažodžių pasakytum auklėtojoms, kas tau nepatinka.”
Jei toks elgesys kartojasi, galite leisti sau ir supykti, ir pabūti atskirai nuo berniuko, kol nusiraminsite. Ar galima su taip besikeikiančiu, atsikalbinėjančiu berniuku būti parduotuvėje? Arba svečiuose? Gimtadienyje? Jei būsite nuosekli, tai kai parduotuvėje ar gimtadienyje vaikas pradės grubiai keiktis ar prasidės kitoks jo netinkamas elgesys, jūs, palikusi visus savo pirkinius ar gimtadienio vaišes, pirmiausia pasirūpinsite savo vaiku, sudarysite sąlygas jam nusiraminti.
Jei nepavyksta jam nurimti vietoje - deja, bet teks grįžti namo nenusipirkus produktų ar neužpūtus žvakučių. Tam reikia drąsos, pasiryžimo ir nuoseklumo.
Pirma vaiko reakcija gali būti be galo audringa, tad gali būti ypač sunku išlikti ramiai ir pagarbiai. Gal padės, jei apglėbsite ir palaikysite vaiką, šiam ramiai sakydama tokius žodžius: „Aš tave myliu ir paleisiu tave iš karto, kai tik nusiraminsi ir nebesimuši/nebesikeiksi”. Tiesa, tai daug sunkiau nei pamoralizuoti „Daugiau taip nedaryk…” Bet verta pabandyti. Patikėkit. Kantrybės Jums.
Specialistų pagalba: kada kreiptis?
Sveiki, džiaugiuosi, kad parašėte. Manau, jog vaikui reikalinga, galimai ne tik psichologo, bet jau ir gydytojo psichiatro pagalba. Be abejo, tokios institucijos gąsdina savo galiomis ir prisakymais rūpintis vaikais labiau nei savimi. Žinoma, jie teisūs. Tačiau nesinorėtų, kad visuomenė manytų, jog situacija tokia beprotiškai nelogiška ir neturi jokių rėmų. Kad "vaikai atimami kasdien, ir iš kiekvieno". Manyčiau, tai daugiau mūsų baimės, negu kad realybė. Visuomet prioritetas yra vaikui gyventi su tėvais, visuomet. Patikėkite, kai kurie atvejai yra tikrai sunkūs, tikras iššūkis yra kartais, tiesiog išklausyti informaciją, kas iš tiesų vyksta namuose. Tad prašymas jums, būtų nelyginti savęs su blogiausiais. Ir svarbiausia - nebijoti specialistų.
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"
Spaudoje pateikiama daug netikslios ir klaidinančios informacijos, nepasiduokite. Nepamirškite, jog specialistą renkatės ir jūs, tai nėra koks drakonas, kuris ateis ir atims vaikus. Pasirinkite žmogų, su kuriuo kalbėti jums lengva, kuris jus supras, atjaus, ir galėsite bendradarbiauti iki kol problema ims mažėti, kol atgausite situacijos kontrolę. Ar žinote, jog į Vaikų Teises galite kreiptis ir jūs pati? Dėl pagalbos vaikui organizavimo. Ir jie tikrai ras išteklių, skirs laiko jūsų vaikui, nustatys, kokia pagalba šeimai yra reikalinga ir ras būdų ją suteikti.
Taip pat, - jei situacija tampa nekontroliuojama, jei vaikas atsisakys eiti su jumis bet kur, jūs turite teisę į namus išsikviesti poliklinikos gydytoją, vaikų ir paauglių psichiatrą. Arba, užsirašykite konsultacijai pas jį ar ją pati. Ir pasitarsite, kaip geriausia būtų spręsti, kaip padėti berniukui.
Kai kuriuose miestuose yra teikiama nemokama Kompleksinė pagalba šeimai (Vilniuje ją teikia "SOTAS", "Paramos vaikams centras" ir t.t.). Nedelskite! Neišsigąskite, jei jus pakvies konsultacijai Vaiko raidos centre. Tai būtų tik į naudą, jei berniukas kurį laiką pabus specialistų globoje.
Iš jūsų pasakojimo panašu, kad vaikas patiria stipresnius emocinius sunkumus, galbūt depresiją. Akivaizdu, kad vaikui labai trūksta socialinių įgūdžių. Čia tikrai daug galima nuveikti. Nekaltinkite jo, aš neabejoju, jog jo savijauta šiuo metu yra ne pati geriausia. Savo noru, sveiki vaikai "neišeina" į kompiuterinį pasaulį. Ir, ieškodama pagalbos pas specialistus, ryšio su vaiku tikrai neprarasite, o greičiau atrasite naujai.
Nekaltinkite ir savęs, dabar svarbu veikti, pasitikėti specialistais ir veikti. Tai geriausia, ką galite padaryti dėl vaiko. Gali būti, jog vaiko temperamentas yra sudėtingesnis, kartais taip būna. Tuomet tėveliams tenka įdėti daugiau pastangų.
Jei vaikas visur nešiojasi telefoną, gali būti, kad jo savivertė labai žema, tuomet jam reikalinga labai daug palaikymo, smagiai drauge leidžiamo laiko, pagyrimų ir kalbantis spręsti problemas, kurios vis "užpuola". Suprantu, kad jums neramu, tačiau galbūt nebus išeitis dabar staigiai atimti visus prietaisus, nes vaikas gali išties pasijausti bejėgiškai.
Pasitarkite su specialistais, aptarkite vaiko priešinimosi problemą, susitarkite su juo, kai šalia bus kiti žmonės. Ar jūsų mokykloje nėra psichologo? Socialinio pedagogo? Pasitelkite į pagalbą šiuos žmones.
Neskubėkite, ir remkitės į kitus žmones. Vienas lauke - ne karys. Raskite kaip smagiai praleisti bent pusę valandos į dieną, pasistenkite atsitolinti nuo problemos. Sunkumų per vieną valandą tikrai neišspręsite, tad duokite laiko ir sau ir vaikui.
Broliukui paaiškinkite, kad vyresniajam šiuo metu yra sunkesnis laikas, ir mes ieškosime pagalbos. Ir mažėlis tikrai neturi teisės kopijuoti brolio elgesio. Ne abejo, visa tai kyla ne tik dėl išorinių, bet ir dėl vidinių vaiko priežasčių, tad analogiškai neturėtų nutikti. Neturėtų broliukas aklai imti kopijuoti netinkamo elgesio, svarbu kalbėtis su juo apie tai, ir nuraminti.
Žinoma, geri tėvų - vaikų santykiai nėra tik kompiuterio ribojimas, ar rūpestis dėl mobiliojo telefono. Tad nedvejokite, tikėkite savimi ir vaiku. Beviltiškų vaikų nebūna!!
Ką daryti su dvejų metų vaiku?
Dvejų metų sūnų auginanti mama jaučiasi ne juokais sutrikusi, o to priežastis - sūnaus elgesys. Erika klausia: „Mano sūnui - dveji metai. Būnant kambaryje, jis elgiasi neblogai, bet kai išeinam į lauką, aš su juo nebesusitvarkau. Bėga tuoj pat iš kiemo, aš turiu ji vytis, nes nesustoja visiškai. Nuvažiuojam prie ežero, tai puola tuoj pat prie vandens, įėjęs į parduotuvę viską griebia ir meta. Vieną kartą pasakau, kad taip nedarytų, nes kitaip vesiu namo. Jei ir vėl padaro, važiuojam namo. Bet kitą kartą vėl tas pats. Jaučiuosi visiškai bejėgė kvaila mama“.
Atsako Individualiosios psichologijos instituto konsultantų programos dalyvė Vilma Petrikienė.
Supratimas ir palaikymas
Jūsų aprašyta situacija, manau, pažįstama daugeliui tėvų. Noriu jus patikinti, kad bejėgystės akimirkos tikrai aplanko net ir geriausiai besitvarkančią mamą. Būti mama kartais gali būti išties sunku. Tačiau būti dvejų metų vaiku irgi gali būti nelengva! Tad jūs jam esate pati geriausia mama, nes jam labai reikia, kad jūs juo pasirūpintumėte.
Jūs rašote, kad kambaryje jis elgiasi pakankamai gerai. Taip, jam tai pažįstama erdvė, daiktai, kvapai. Jis gali jaustis daugiau mažiau saugus, nes žino, ko ties kiekvienu kampu tikėtis. Jam aiškios ribos ir taisyklės: pavyzdžiui, „piešiam ant lapo, kad sienos liktų švarios“, „kamuolius mėtom lauke, nes namie yra daug dūžtančių daiktų” arba „prieš maistą plaunam rankas“. Jau esu rašiusi, kad vaikams ribų ir taisyklių reikia kaip duonos kasdieninės.
Tuo tarpu išeiti už namų sienų jam, matyt, yra didelis iššūkis. Jis elgiasi tarsi „nutrūkęs nuo grandinės”. Ši metafora, man asmeniškai, kelia keleriopas asociacijas.
Viena vertus, gali būti, kad jūsų vaikas yra tiek smalsus, judrus ir besidomintis, kad nauji įspūdžiai jį viliote vilioja. Kita vertus, gal jis jaučiasi labai ribojamas namie („neimk, negalima, ne, ne, ne“) ir išėjęs į lauką lekia išsvajotos laisvės link. Trečia, gal pradeda ryškėti elgesys, dėl kurio gali tekti kreiptis į specialistus.
Kaip ten bebūtų, kai vaikas elgiasi blogai, jis nori suaugusiems kažką pasakyti. Tad ką daryti?
Praktiniai patarimai
Planuokite veiklas. Jūsų vaikas vos dvejų metų. Jam mažiau, reiškia pakankamai. Įsitikinkite, kad prieš bet kokią veiklą mažylis yra sotus, pailsėjęs, tinkamai aprengtas.
Kuo daugiau rutinos, tuo geriau - tai teikia saugumą, nes žinai, ko tikėtis. Tokio amžiaus vaikus įspūdžių gausa labai greitai nuvargina. Tuo tarpu struktūra ir rutina moko vaikus kontroliuoti save ir savo aplinką. „Kai žaidžiam, žaidžiam. Kai valgom, tai valgom. Kai yra metas ilsėtis, mes einam ilsėtis, net jeigu žaisti taip smagu. Aš padėsiu tau nurimti.“; „Tu išmokai bėgioti, tad dabar vis bėgi ir bėgi. Džiaugiuosi, kad tau taip smagu. Galėsi bėgioti parke. O kol nueisime iki parko, duok man ranką (turi sėdėti vežimėlyje).” Vaikas gali reikšti nepasitenkinimą. Mūsų, kaip tėvų, darbas yra išmokti priimti savo vaiką su visais jo jausmais, nes ne viskas gyvenime būna vien linksmybės (dažnas tėvų lūkestis - mano vaikas visada turi būti laimingas). Laikui bėgant vaikas išmoksta palaukti, nes žino, kad vėliau gaus tai, ko nori (atidėtas pasitenkinimas - yra puiki savybė, kurios, deja, stokoja ir dažnas suaugęs).
Būkite nuosekli. Jūs rašote, kad „vieną kartą pasakiau, kad taip nedarytų, nes vešiu namo”, taip ir darykite. Jei parduotuvėje ima visas prekes iš eilės ir meta, jis tuo metu parduotuvėje būti negali. Su meile jį apkabinkite ir eikite namo: „Matau, kad tau sunku būti parduotuvėje, eikime namo. Kitą kartą pabandysime iš naujo.” Pirkiniais tegu pasirūpins tėtis, jūs viena be vaiko arba gal galite apsipirkti internetu. Beje, vaikams labai patinka, kai suaugę leidžia jiems prisidėti ir būti naudingais. Eikite į parduotuvę su sąrašu ir leiskite jam į krepšelį dėti jums reikalingus pirkinius. Tada jis, kaip didedelis, ims iš lentynų tai, ko reikia, ir, tikėtina, turės mažiau priežasčių elgtis netinkamai.
Prie ežero irgi gali tekti važiuoti kelis kartus. Suprantu, kad karštą vasaros dieną mums patiems norisi pabūti gamtoje ir atsivėsinti vandeny. Gera naujiena ta, kad jūsų vaikas auga ir kiekvieną kartą vis mokosi. „Bėgti į vandenį pavojinga. Aš tave laikysiu už rankos. Apgailestauju, kad tau tai nepatogu. Tu man labai brangus, aš tave labai myliu, tad pasirūpinsiu, kad tu liktum saugus.” Vaikui būtina vis ir vis girdėti, kad tėvai jį myli. Kita vertus, vanduo traukia visus vaikus be išimties. Gal galite jam pripūsti mažą baseiną, pripilti vandens ir leisti jam iki soties pliuškentis, o jūs tuo tarpu ramiai įsikurtumėte.
Ėjimas į lauką irgi turėtų vykti kuo labiau nuspėjamai. Išeidami iš namų susitarkite, kad jis galės daug bėgioti ten, kur saugu (kieme, parke, žaidimų aikštelėje). Į gatvę bėgti pavojinga, nes gatve važiuoja mašinos. Jeigu bėgs į gatvę, turės duoti jums ranką ir visą laiką būti prie jūsų. Jam gali tai nepatikti. Jeigu labai verks, keliaukite namo. „Ryt (po miegelio) pabandysime iš naujo.” Žmogui reikia 25 kartų, kad susiformuotų įprotis. Duokite savo mažyliui laiko.
Rūpinkitės savimi, kad turėtumėte jėgų atlaikyti kylančias vaiko jausmų audras.
Vaikų priešgyniavimasis: kaip elgtis?
„Padėkite, nebesusitvarkau ir su vaiku, ir su savimi“, - tokiais žodžiais į vaiko teisių apsaugos specialistus neretai kreipiasi tėvai, susiduriantys su vaikų priešgyniavimu ir dėl to prarandantys savitvardą. Tėvai skundžiasi, kad kai vaikas neklauso, pradeda trūkti kantrybės ir sunku valdytis. Kaip laiške rašo tėtis Rimvydas (vardas pakeistas), jo „dešimtmetis nuolat atsikalbinėja, maištauja, pastaruoju metu dažniausi jo žodžiai - „nedarysiu“, „nenoriu“, „neisiu“. Kad ir ką sakytume, viskas negerai, netinka. Vaikas tarsi specialiai elgiasi priešingai nei sakoma, lyg bandytų mūsų kantrybę. Kartais galvojame, kad auginame maištininką. Pasitaiko, kad neištvėrę jį subarame pakeltu tonu, pagrasiname. Kodėl jis taip elgiasi?
Priežastys ir sprendimai
Po tokių situacijų dažniausiai kyla konfliktai, kurių pasekmės būna skaudžios: tarp tėvų ir vaikų prarandamas pasitikėjimas, nebėra nuoširdžių pokalbių, supratimo ir palaikymo. Maištaujančių ar kitaip netinkamai besielgiančių vaikų tikslas nėra konkrečiai supykdyti ir erzinti tėvelius ar kitus šeimos narius. Būna ir taip, kad vaikas pats nesuvokia ir negali įvardyti, kaip jis jaučiasi ir kodėl netinkamai elgiasi.
Paprastai vaikai yra linkę prieštarauti tėvams, kai jiems trūksta tėvų dėmesio. Tai reiškia, kad vaikams trūksta fizinio kontakto, artimo emocinio ryšio, todėl jie visais įmanomais būdais siekia būti tėvų dėmesio centre, siekia būti mylimi, svarbūs ir pastebimi. Ypač tarp brolių ir seserų vyrauja neteisybės ar nelygybės pojūtis tada, kai tėvai skirtingai teikia dėmesį savo vaikams. Tokiais atvejais rekomenduojama skirti laiką kiekvienam vaikui su kiekvienu iš tėvų atskirai, t. y. skirti individualų laiką vaikui. Tais atvejais, kai šeimoje auga vienas vaikas ir jis dažnai neduoda tėvams ramybės, taip pat svarbu sutarti aiškų laiką, kada tėveliai galės jam skirti individualų dėmesį.
Ypatingai jaunesni vaikai neturi kantrybės ir visko nori čia ir dabar. Tokiais atvejais tėveliai gali informuoti savo atžalas sakydami, pavyzdžiui, „šiuo metu esu užsiėmusi, tačiau kai baigsiu (įvardyti, kokią veiklą atliekate ir kodėl ją svarbu padaryti), tuomet tau skirsiu laiko / su tavimi pažaisiu“. Labai svarbu išpildyti savo pažadą. Jeigu dėl tam tikrų priežasčių tėvai negali ištesėti duoto pažado, geriausia vaiką informuoti dėl kokių priežasčių taip nutiko ir aptarti kitą pasibuvimo laiką.
Kita dažna prieštaraujančio elgesio priežastis yra nuovargis. Kai vaikas yra pavargęs, jis yra linkęs savo emocinį būvį išlieti ant artimiausių žmonių. Pagalba suvokti dėl ko ir kaip yra jaučiamasi veikia tarsi žaibolaidis trenkiant žaibui, tačiau reikėtų neapsigauti - vieno žaibolaidžio nepakaks. Kiekvienam atvejui prireiks kantrybės ir resursų išmokyti vaiką atpažinti nuovargį bei tinkamai jį pašalinti. Tėveliams patariama kartu su vaiku atrasti, kokie būdai vaikams padeda atsipalaiduoti, pailsėti.
Nereta tėvų ir vaikų konfliktų priežastis yra vaikų savarankiškumo problema. Vieni iš pirmųjų savarankiškumo įgūdžių atsiranda tuomet, kai vaikai pradeda norėti tvarkytis. Tas etapas ateina tada, kai vaikai dar patys nelabai moka koordinuoti savo kūno ir jų namų ruošos darbai atrodo kaip netvarka ar terlionė. Vėliau vaikui augant galima labiau jį pamokyti ir paraginti prisijungti prie sudėtingesnių namų ruošos darbų. Lygiai taip pat savarankiškumą galima ugdyti per atsakomybės atidavimą vaikams už laisvo laiko praleidimą.
Šiuolaikiniai vaikai yra įpratę prie įvairių pramogų bei veiklų, kurias dažniausiai organizuoja tėvai. Dėl to vaikai turėdami neužimto laiko reiškia pretenzijas tėvams, nes jiems nuobodu ir nėra ką veikti. Nuobodžiaujantys vaikai pradžioje būna itin irzlūs, nepakantūs, reikalaujantys ir neatliekantys savo pareigų. Taigi atpažinus maištaujančio vaiko elgesio priežastį ir padedant vaikui lavinti jo emocinį intelektą, nenustebkite, kad norimam rezultatui pasiekti reikės laiko.
Nuosekliai naudojant susitarimus su vaikais, atsižvelgiant į jų nuomonę, įtraukiant į šeimos buitinį gyvenimą, vaikai turi unikalią progą pasijusti reikalingi, svarbūs ir mylimi. Vaiko teisių apsaugos specialistai pataria tėvams jaučiant, kad patys nebekontroliuoja situacijos, nebijoti kreiptis pagalbos į psichologą. Pastarasis, stebėdamas situaciją iš šalies, atkreipdamas dėmesį tiek į tam tikrą vaiko elgesį, tiek į tėvų reakcijas, nuostatas, iškilus vaiko elgesio problemoms bei kartu su šeimos nariais išgrynindamas galimus sprendimo būdus gali suteikti profesionalią pagalbą.
Svarbu atsiminti
Primename, kad fizinis skausmas yra netoleruojamas, tai negali būti auklėjimo priemonė. Vaikas neturi galimybės apsiginti. Fizinio veiksmo panaudojimas prieš vaiką padaro didelę žalą jo psichologinei būsenai ir ateičiai, nes vėliau, vaikas atėjęs į darželį ar mokyklą, taip pat gali smurtauti prieš kitus vaikus. Atskirais atvejais, itin aršus, dažnai pasitaikantis ir agresyvus užsispyrimas (nepaklusnumas) gali būti elgesio sutrikimo ženklas. Jei be nuolatinio priešgyniavimo pastebite ir kitų elgesio sutrikimo požymių, pavyzdžiui, agresiją, negebėjimą sutelkti dėmesio, hiperaktyvumą, reikėtų būtinai pasitarti su vaiko raidos specialistu ar psichologu.
Gera žinia nepaklusnių, priešgyniauti linkusių vaikų tėvams: 2015-aisiais Amerikos psichologų asociacija (angl. Be kita ko, šis tyrimas atskleidė ir vieną kiek netikėtą koreliaciją: gerai besimokantys, tačiau nepaklusnūs, autoritetais abejojantys ir jų valiai aklai nepasiduodantys vaikai turėjo aukštesnį intelekto koeficientą (IQ), pasiekė geresnių akademinių rezultatų, užėmė aukštesnes pareigas bei uždirbo daugiau. Nepaklusnūs, užsispyrę vaikai labai nori būti savarankiškais, tad suteikite jiems šią galimybę. Pavyzdžiui, jeigu kyla problemų dėl nenoro rengtis, pasiūlykite vaikui pačiam susidėlioti patinkantį aprangos derinį.
Pavyzdžiui, jei vaikas įsigeidė naujo mobilaus telefono, jūs vaikui galite pasakyti, kad tam šeima gali skirti dalį reikiamos sumos, tačiau likusią jis turi sukaupti iš savo kišenpinigių, galbūt atsisakyti kitų vaikui numatytų pirkinių (pavyzdžiui, naujo džemperio). Išbandykite trijų TAIP! Vaikas kartais pats nepajunta, kaip įsisuka į „Ne“ ratą ir nė nesusimąstymas priešgyniauja tiesiog iš inercijos. Su mažesniais vaikais psichologai siūlo pasinaudoti gudriu „Trys TAIP!“ metodu. Užduokite vaikui du lyg ir nesusijusius klausimus, į kuriuos jis tikrai atsakys teigiamai. Pavyzdžiui, vaikas nenori eiti praustis, paklauskite jo: „Klausyk, tau juk patinka žaisti su nauja lėle, TAIP?“. Vaikas sutiks. Tuomet užduokite kitą klausimą: „Būtų smagu praustis vonioje su ta lėle, TAIP?“. Vaikas ir vėl atsakys teigiamai.
Vaikai dažnai priešinasi, kai tenka atlikti ilgas, nuobodžias, jiems nepatinkančias užduotis. Pavyzdžiui, atliekant namų darbus paprašykite vaiko parašyti tris eilutes žodžių, o tada tris kartus apibėgti aplink stalą. Suteikite vaikui tokią galimybę ir pasiūlykite susitvarkyti kuo greičiau, bet nedarant klaidų (t.y. Nepaklusnūs vaikai ypatingai siekia tėvų dėmesio, nori būti įvertinti ir išgirsti, tačiau dažnai girdi daug negatyvių frazių: „užsispyręs, kaip ožys“, „su tavimi neįmanoma susitarti“, „kodėl su tavimi taip sunku“.
Mamos nuovargis ir pagalba
Tos mamos, kurios užgirdusios frazę ”tai paprašyk vyro pagalbos“ nori sviesti lėkštę į sieną, pakelkite ranką. Oi, per daug čia mūsų!!! Padarom atvirkščiai, pakeliam rankas tos, kurios nenori nieko svaidyti, užgirdusios, kokie šaunūs jų vyrai, nes joms padeda auginti vaikus.
tags: #nesusitvarkau #su #vaiku