Keikimasis - tai problema, su kuria susiduria daugelis tėvų. Ypač tai gali būti nemalonu, kai keiktis pradeda vaikas. Šiame straipsnyje aptarsime, kodėl 11 metų vaikas gali pradėti keiktis ir kaip galima šią problemą spręsti.
Priežastys, kodėl 11 metų vaikas gali pradėti keiktis
Norint suprasti, kodėl 11 metų vaikas pradeda keiktis, svarbu atsižvelgti į įvairius veiksnius, kurie gali turėti įtakos jo elgesiui. Štai pagrindinės priežastys:
Aplinka
Vaikai dažnai perima kalbą iš savo aplinkos - šeimos, draugų, mokyklos ar žiniasklaidos. Jei vaikas nuolat girdi keiksmažodžius, jis gali pradėti juos kartoti nesuvokdamas jų reikšmės. Kaip teigia Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus socialinės srities specialistė Dalia Dzimavičienė, manoma, kad Ego bei Superego formuojasi vaikui dar būnant motinos įsčiose, o gimus, nuo pirmo šypsnio ir jo aplinkos elgesys su juo tampa „karališku keliu į pasąmonę“.
Dėmesio siekimas
Kartais vaikai keikiasi, norėdami atkreipti į save dėmesį. Tai gali būti būdas išsiskirti iš kitų arba gauti reakciją iš suaugusiųjų. Vaikai, kurie siekia dėmesio, nori būti pastebėti, daro įvairius dalykus, kad būtų matomi (pvz., dažnai klausinėja, prašo pagalbos, gali dažnai susimušti su kitu, trukdyti atlikti darbus).
Emocijos
Keikimasis gali būti būdas išreikšti stiprias emocijas, tokias kaip pyktis, nusivylimas ar skausmas. Vaikai, kurie neturi kitų būdų, kaip tvarkytis su savo jausmais, gali griebtis keiksmažodžių. Paramos vaikams centro psichologė Jūratė Baltuškienė pabrėžia, kad vaikas ir paauglys dažniausiai elgiasi taip, kaip tuo metu jaučiasi, o stiprūs jausmai kyla dėl nepatenkintų vaiko poreikių.
Taip pat skaitykite: Svarbi informacija apie lytinių organų pokyčius nėštumo metu
Įtaka iš išorės
Draugai, filmai, televizija ar internetas gali turėti įtakos vaiko kalbai. Vaikai gali manyti, kad keikimasis yra „kietas“ arba „suaugęs“ elgesys. Moksleiviai keikiasi prieš draugus norėdami pasirodyti „kieti“, sulaukti bendraamžių palaikymo ir pripažinimo.
Nesąmoningas elgesys
Pirmieji keiksmažodžiai gali atsirasti gana anksti, ketverių-penkerių metų amžiaus tarpsnyje. Jų reikšmės vaikas nesupranta, tiesiog atkartoja tai, ką girdi artimiausioje aplinkoje. Nebūtinai šeimoje: savo vaidmenį atlieka kiemas, vaikų darželis, vartoti keiksmažodžius išmokstama stebint suaugusiuosius, kitus vaikus.
Agresijos forma
Kaip pastebi D. Dzimavičienė, keiksmažodžių vartojimas priskiriamas vienai iš agresijos formų. Toks elgesys būna atviras arba paslėptas, o dažnai išsiveržia mokykliniais metais.
Kaip spręsti vaiko keikimosi problemą
Svarbu reaguoti į vaiko keikimąsi ramiai ir nuosekliai. Štai keletas patarimų, kaip spręsti šią problemą:
Būkite pavyzdžiu
Stebėkite savo kalbą ir venkite keiksmažodžių. Vaikai mokosi iš to, ką mato ir girdi namuose. Pasak D. Dzimavičienės, vaikas yra šeimos atspindys, todėl svarbu rodyti tinkamą pavyzdį.
Taip pat skaitykite: Kaip išrinkti vaikišką telefoną 3 metų vaikui?
Paaiškinkite, kodėl keiktis yra blogai
Pasikalbėkite su vaiku apie tai, kodėl keiksmažodžiai yra nepriimtini. Paaiškinkite, kad jie gali įžeisti kitus žmones ir kad yra tinkamesnių būdų išreikšti savo jausmus. Anot psichologės Giedrės Starkevičiūtės, svarbu nuo mažens mokyti vaikus reikšti savo jausmus tinkamais būdais.
Nustatykite aiškias taisykles
Nustatykite namuose taisykles dėl keikimosi. Paaiškinkite, kokios bus pasekmės, jei vaikas jų nesilaikys. Svarbu, kad taisyklės būtų nuoseklios ir aiškios.
Ignoruokite
Jei vaikas keikiasi, norėdamas atkreipti dėmesį, pabandykite ignoruoti jo elgesį. Kartais dėmesio stoka gali padėti vaikui atsisakyti šio įpročio. Tačiau svarbu atsiminti, kad ignoravimas neturėtų būti nuolatinis, nes vaikas gali jaustis nesuprastas.
Pasiūlykite alternatyvius būdus išreikšti emocijas
Padėkite vaikui rasti kitų būdų, kaip išreikšti savo jausmus. Tai gali būti sportas, menas, muzika arba tiesiog pokalbis su suaugusiuoju. Psichologė G. Starkevičiūtė pataria mokyti pyktį ar agresiją nukreipti į naudingą veiklą, pvz., susitvarkyti kambarį, sportuoti, dėti dideles pastangas gerai mokytis.
Būkite kantrūs
Atsisakyti keiksmažodžių įpročio gali užtrukti. Būkite kantrūs ir palaikykite vaiką. Svarbu, kad vaikas jaustų jūsų palaikymą ir supratimą.
Taip pat skaitykite: Pavojai nėštumo metu: kritimai
Kalbėkite apie jausmus
Atvirai pasikalbėkite su vaiku. Pasakykite, kaip jaučiatės, kai girdite bjaurius žodžius. Paskatinkite įvardyti, kaip pats vaikas jaučiasi būdamas šalia besikeikiančiojo arba keiksmažodžius girdėdamas savo adresu.
Įvertinkite aplinką
Peržvelkite, kokį turinį vaikas vartoja: kas jį pasiekia internete, kokius žodžius girdi klausomos muzikos tekstuose, kokius filmus ar laidas jis žiūri ir pan.
Pasiūlykite alternatyvius žodžius
Pasiūlykite vaikui alternatyvius žodžius ir elgesio modelius, kuriuos reikėtų pasitelkti situacijose, kuomet norisi keiktis (pavyzdžiui, supykus, susierzinus, siekiant atkreipti dėmesį ar bandant pritapti prie kitų).
Susitarkite
Paaiškinkite vaikui, kad kartais šiuos žodžius, deja, pavartoja visi ir susitarkite, kad nuo šiol abu tokių žodžių nevartosite. Sukirskite delnais, paspauskite ranką, pasirašykite dokumentą, kad susitarimas įsigaliotų - laikytis tokio rimto sandorio vaikui bus įdomesnis žaidimas nei keiktis.
Slaptas ženklas
Sutarkite ir dėl slapto ženklo, kuriuo priminsite vienas kitam, kad keiktis negalima, jeigu koks netinkamas žodis ir išsprūs.
Pasekmės
Svarbu, kad vaikas suprastų, jog keikimasis turi pasekmes. Tai gali būti:
Atsiprašymas
Jei vaikas keikiasi įžeisdamas kitą žmogų, jis turėtų atsiprašyti. Svarbu išmokyti vaiką atsiprašyti ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Privilegijų atėmimas
Už keikimąsi galima atimti tam tikras privilegijas, pavyzdžiui, žiūrėti televizorių ar žaisti kompiuterinius žaidimus. Svarbu, kad pasekmės būtų proporcingos vaiko elgesiui.
Papildomos užduotys
Vaikas gali būti paprašytas atlikti papildomas užduotis namuose. Tai gali būti būdas vaikui atitaisyti savo klaidą ir parodyti, kad jis supranta savo elgesio pasekmes.
Kas slypi po netinkamu vaiko elgesiu?
Tikėtina, kad nėra nei vieno tėčio / mamos, kuris nebūtų susidūręs su vaiko netinkamu elgesiu. Į vaiko elgesį galima reaguoti įvairiais būdais: nekreipiant dėmesio, numatant pasekmes, baudžiant. Ieškant tinkamų reagavimo būdų, pirmiausia svarbu suprasti, kas slypi po netinkamu elgesiu. Suprasdami, koks yra elgesio tikslas, galime padėti vaikui tą tikslą pasiekti tinkamu būdu.
Pagal individualios psichologijos teoriją, kiekvieno iš mūsų elgesys yra mūsų tikslo patenkinti kylantį poreikį atspindys. Bendras visų žmonių poreikis yra jaustis reikšmingu sau bei jį supančiai aplinkai. Vaikai kaip ir suaugusieji siekia patenkinti savo poreikius. Vieni iš jų pasirenka tinkamą būdą (pvz., prašydami leidimo, tardamiesi ir pan.), kiti - ne (pvz., paimdami daiktus be leidimo, prieštaraudami ir nesilaikydami taisyklių). Tiek tinkamas, tiek netinkamas elgesys yra vaiko noras patenkinti jam svarbų poreikį.
Neretai gali atrodyti, kad vaikas netinkamai elgiasi specialiai, tačiau svarbu neskubėti vertinti jo elgesio, kaip tyčinio. Skatinu pabandyti suprasti, kas slypi už vaiko elgesio, kokia jo prasmė.
Jei manote, kad jūsų vaikas elgiasi netinkamai, nes nori būti tokiu būdu pastebėtas, reikia atrasti būdus, kaip jis gali jaustis reikšmingu tinkamu keliu, pavyzdžiui: pastebint jo tinkamą elgesį (pvz., jei jam sunku savarankiškai ruošti pamokas, vis prašo jūsų pagalbos ir sykį jis be raginimo išsiima knygas, tai pastebėti ir pasidžiaugti jo pastangomis), paprašant jo pagalbos (pvz., padėti kepti kartu sausainius).
Jei vaiko netinkamas elgesys susijęs su vaiko noru turėti daugiau savarankiškumo, reikia atrasti būdus, kaip jis tai galėtų patenkinti tinkamu būdu. Pirmas svarbus žingsnis yra pagarbus vaiko nuomonės / požiūrio išklausymas bei supratimas, kad tai, ką jis sako yra jam svarbu (nepaisant to, kad mes turime priešingą nuomonę nei jis). Esant nesutarimui, svarbu kviesti vaiką į bendradarbiaujantį santykį. Suaugęs žmogus turi būtų pasirengęs bendradarbiauti ir nesitikėti besąlyginio vaiko paklusimo (pvz., paprašius susitvarkyti kambarį, vaikams ims tuoj pat tvarkytis). Taip pat, svarbu pastebėti jo tinkamą elgesį, suteikti pozityvaus dėmesio, kaip ir su vaikais, kurie siekia dėmesio.
Jei vaikas netinkamai elgiasi, nes jaučiasi įskaudintas, tada svarbu atkreipti dėmesį į santykį su juo (Koks jis yra? Ar skiriamos pasekmės už netinkamą elgesį yra ne per didelės? Jei vaikas atsitraukia, neatlieka užduočių, nes jaučiasi bejėgis, tada būtų naudinga dažniau ir daugiau koncentruotis į jo sėkmes: pastebėti kas jam pavyksta, prisiminti jo praeities pasisekimus, atkreipti dėmesį į pastangas.
Kokią žinutę siunčia vaikas netinkamai elgdamasis?
Vaikas ir paauglys dažniausiai elgiasi taip, kaip tuo metu jaučiasi. Gali būti mažo, vidutinio intensyvumo jausmas arba labai stiprus ir tada sunkiau suvaldomas. Stiprūs jausmai kyla dėl įvairiausių priežasčių, tačiau - dažniausiai dėl nepatenkintų arba nepakankamai patenkintų vaiko poreikių, kurie skirtingais amžiaus tarpsniais yra skirtingi.
Paramos vaikams centro psichologė Jūratė Baltuškienė išskyrė pagrindines žinutes, ką problemiškai elgdamasis vaikas ir paauglys nori pasakyti:
- Nesuvaldė jausmų: Kai vaiką ar paauglį užplūsta labai stiprūs, intensyvūs jausmai, kurių jis dar nemoka saugiai suvaldyti, matome elgesį, kuris mus, suaugusius, gali neraminti, erzinti ar gąsdinti. Vaikas gali nesuvaldyti stipraus pykčio, nerimo, liūdesio, pavydo, kaltės, pasibjaurėjimo, net džiaugsmo ar kitų jausmų ir išreikšti juos nevaldomu elgesiu.
- Aš augu: Vaikui augant, keičiasi jo poreikiai ir jeigu jie nėra patenkinami, niekur nedingsta - vaikas siekia jam svarbių poreikių patenkinimo bet kokiais būdais. Kūdikiai turi poreikį būti saugūs ir saugomi, bet dvimečiams-trimečiams šis poreikis pasitraukia į antrą planą - jie jau siekia savarankiškumo, nepriklausomybės, tyrinėjimo poreikių patenkinimo. Keturmečiui-šešiamečiui irgi svarbūs saugumo ir savarankiškumo poreikiai, bet taip pat jiems svarbūs ir iniciatyvumo, savo gebėjimų ir galių atradimo poreikiai. Toliau augant vaikui, matome, kad pradinėse klasėse jam ypač svarbu jaustis priimtu ir sugebančiu, patirtį sėkmę, sulaukti svarbių suaugusiųjų pripažinimo ir palaikymo. O paauglystėje, prasidėjus keliui link suaugusiojo gyvenimo, ypač stiprūs vidiniai poreikiai tampa: savo tapatybės atradimas, savarankiškumas, priklausymas grupei, vertybių išsigryninimas, atsiskyrimas nuo tėvų. Kuo labiau bus ignoruojami vaiko ar paauglio amžiui svarbūs poreikiai, tuo atkakliau bus siekiama jų patenkinimo.
- Man nesaugu santykyje: Vaikai ir paaugliai gali problemiškai elgtis, kai jaučiasi nesaugūs santykyje su tėvais. Jaučiasi nepamatyti, nesulaukia nuoširdaus domėjimosi, kai bendraujama atidėjus visus rūpesčius bei darbus į šalį ir žiūrint vaikui į akis. Kai girdi nuolatinius priekaištus ar kritiką, kai bijo suklysti ir tokiu būdu nuvilti tėvus, tuomet vaikų pasąmoninė reakcija gali būti bandymai saugumą santykyje atstatyti, taip kaip jie moka, tačiau jiems to nepavyks padaryti, nes tai suaugusiojo atsakomybė.
- Nepatenkinti baziniai poreikiai: Probleminį elgesį taip pat gali sukelti nepatenkinti baziniai poreikiai: alkis, troškulys, nuovargis, nuobodulys, prasta savijauta dėl ligos.
Ką daryti?
Vis dėlto visuomet, nepriklausomai nuo to, kokia yra probleminio elgesio priežastis, J. Baltuškienė rekomenduoja pirmiausia vaikui ar paaugliui pasakyti, kad normalu taip jaustis ir padėti nusiraminti. Gali padėti vaiko dėmesio nukreipimas, gilus pakvėpavimas, apkabinimas, erdvės suteikimas pabūti vienam. O nusiraminus labai svarbu grįžti prie tos situacijos, pasikalbėti, susitaikyti, atstatyti saugumą santykyje ir jeigu reikia, aptarti, koks vaiko elgesys buvo nepriimtinas ir kokio elgesio tikėtumėmės kitą kartą.