Gimtadienis - tai diena, kai minime žmogaus gimimą ir švenčiame jo gyvenimą. Tai ypatinga šventė tiek vaikams, tiek suaugusiems, kupina džiaugsmo, sveikinimų ir dovanų. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, gimtadienio šventimas turi savitų tradicijų ir papročių, kurie dažnai persipina su kultūriniais ir religiniais elementais. Šiame straipsnyje aptarsime gimtadienio tradicijas Lietuvoje, įvairių tautų papročius, taip pat panagrinėsime šventės reikšmę skirtingose kultūrose.
Gimtadienio Tradicijos Lietuvoje
Lietuvoje gimtadienis yra šeimos šventė, kuri paprastai švenčiama namuose arba kavinėje. Ruošiantis šventei, papuošiama šventės vieta. Koks gimtadienis be puošnaus, skanumynais ir kitais patiekalais nukrauto stalo? Stengėsi visi. Nė vienas gimtadienis neapsieina be sveikinimų. Vienokie sveikinimai skamba, kai švenčiame savo gimtadienį.
Dovanų Tradicija
Prieš gimtadienius tikrai ne vienam tenka didžiausias galvos skausmas - ką ypatingo galim padovanoti savo artimiesiems? Vieni pasirenka nustebinti šeimos narius prabangiais pirkiniais, kiti renka linksmas pramogas. Ne paslaptis, kad kiekvienam mūsų patinka skirtingos dovanos. Visgi, ieškodami tinkamiausios, dažniau atsižvelgiame ne į adresato simpatijas, o į tai, kas džiugintų mus pačius.
Žaidimai ir Pramogos
Per gimtadienį dažnai žaidžiame žaidimus. Jie būna judrūs ir linksmi. Itin populiarūs pastaruoju metu yra protmūšiai. Kiekviename gimtadienyje būna ir linksmoji dalis - šokiai. Po protmūšio, pareikalavusio susikaupimo ir atidumo, neprošal pašėlti, pajudėti muzikos ritmu.
Gimtadienio Reikšmė Skirtingų Kultūrų Kontekste
Finikiečių civilizacija laikoma viena paslaptingiausių pasaulyje. Dvasinė šios tautos filosofija žinoma tik iš dalies. Įdomus finikiečių požiūris į likimą - pavyzdžiui, jie teikė didelę reikšmę, kurią savaitės dieną žmogus gimė. Manyta, kad kiekviena savaitės diena turi tam tikrą paskirtį ir jėgas, veikiančias asmenį jo gimimo akimirką. Finikiečiai išskyrė 7 ženklus, atitinkančius savaitės dienas.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Gimtadienio Dainų Istorija
"Happy Birthday" arba lietuviškai „Su Gimimo diena”, tikriausiai populiariausia daina pasaulyje nuo jos pirmo pasirodymo Kentukio darželyje. Dainos populiarumą nulėmė jos paprastumas ir tuo pačiu unikalumas. Manoma, kad ši daina buvo sukurta mokytojos Patty Hill kartu su seserimi pianiste Mildred. Daina buvo dainuota kaip „Labas rytas“ (angl. Good Morning) apie 1893 metus.
Gimtadieniai Šou Pasaulyje
TV3 laidų vedėja, gelbėtoja Gerda Žemaitė švenčia 43-ąjį gimtadienį. Ji atvira - šiemet pirmą kartą gauna tiek staigmenų, gelių, dovanų ir jaučiasi beprotiškai dėkinga bei mylima. Anot jos, dažniausiai gimimo dienos jai būdavo itin jautrios ir pažymėtos ašaromis. Atlikėjas Radžis Aleksandrovičius vasario 14-ąją švenčia ne tik Meilės dieną, bet ir savo gimtadienį. Šiemet jam sukako 37-eri. „Dieve, laikas taip greitai bėga… Na, bet ką darysi. Vis tiek skaitau, kad dar jaunas esu“, - šypsodamasis naujienų portalui tv3.lt sakė jis. Radžis Aleksandrovičius tikino, jog pastarieji metai prabėgo gerai.
Gimtadieniai Politikoje
Šiandien kadenciją baigusiam Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui sueina 96-eri. Nors gimimo dienos rytą V. Adamkus pradėjo nuo darbų Prezidentūroje, tačiau, kaip jis pats tikino, popiet gimtadienį paminėti sugrįš į namus, kartu su savo žmona Alma.
"YouTube" ir Gimtadienio Sveikinimai
Šiuo metu svetainėje peržiūrimi milijonai vaizdo klipų: nors didžioji dauguma vaizdo klipų - apiе „dainuojančias kates“ ir „šokančius paauglius“, vis dėl to milijardas peržiūrų per dieną yra nemažas pasiekimas per tris gyvavimo metus. Reikia pripažinti, jog „YouTube“ per trumpą laiką nuėjo ilgą kelią.
Gimtadienio Tradicijos Įvairiose Šalyse
Pasaulis yra pilnas įvairių kultūrų, kurių kiekviena turi savitas gimtadienio šventimo tradicijas. Kai kurios iš jų gali pasirodyti keistos, bet visos jos yra svarbios dalys tų kultūrų identiteto.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui
Nyderlandai: Sveikinami Visi
Tradicinis „Happy birthday!“ (Su gimimo diena) Nyderlanduose neprigijo. Vietoj to čia priimta sakyti „Gefeliciteerd!“, tai reiškia „Sveikinimai!“. Tai sakoma kiekvienam: sukaktuvininkui, jo tėvams, vyrui ar žmonai, broliui, seseriai ir net tolimiems giminaičiams, atsidūrusiems šventėje. Nyderlanduose laikoma neteisinga visus laurus atiduoti iškilmės kaltininkui, nors tai ir jo diena.
Argentina: Apipilama Miltais ir Į Galvą Daužomi Kiaušiniai
Laimė, tai daroma tik kartą: vaikinams per 18-ąjį gimtadienį, mergaitėms - per 15-ąjį. Vaikų gimtadieniuose gyvuoja kitokia tradicija - mindžioti kojas. Taigi naujų batelių tą dieną geriau nesiauti, kitaip iki vakaro jie atrodys kaip nudėvėti. Ramiai atsikvėpti gali tik tie, kas peržengė „kiaušinių ir miltų“ ribą.
Meksika: Veidu Į Tortą
Meksikoje per gimtadienį taip pat geriau nesipuošti, nes pagal vietos tradiciją, nori sukaktuvininkas to ar ne, jis tikriausiai bus ištepliotas tortu. Bent jau veidas tikrai bus įspaustas į tortą. Ko tuo norima palinkėti - neaišku. Bet svečiams būna linksma, ko iškilmei pasibaigus negalima pasakyti apie mamas ir žmonas. Meksikietiškuose tortuose būna daug kremo, tad išvalyti dėmes iš drabužių gali būti sunkoka. Tokia tradicija gyvuoja ne tik Meksikoje, bet ir daugelyje ispaniškai kalbančių šalių.
Pietų Korėja: Gimtadienis Minimas Dukart
Italijoje šalies gyventojai masiškai atostogauja, o Pietų Korėjoje masiškai švenčiamas gimtadienis. Tiksliau, korėjiečiai turi du gimtadienius: savo asmeninį ir kolektyvinį, kuris švenčiamas per Mėnulio Naujuosius metus. Taigi šalies gyventojai tampa metais vyresni taip pat visi kartu. Be to, gimęs vaikas pagal vietos tradicijas jau yra vienų metų. O jei netrukus po jo gimimo stoja Mėnulio Naujieji, jam sukanka dveji, ir visai nesvarbu, kad iš tiesų jis pasaulį išvydo vos prieš kelis mėnesius. Įdomu, kad korėjiečiai pripažįsta ir vieną, ir kitą savo amžių: pradeda eiti į mokyklą pagal tikrąjį, o kai reikia, tarkime, nusipirkti alkoholio arba cigarečių - praverčia „amžius pagal Mėnulį“. O ir šiaip du gimtadieniai per metus yra šaunu - juk tai dvigubai daugiau dovanų ir sveikinimų!
Tailandas: Aukojama Vienuoliams
Švęsti gimtadienius kavinėse ir restoranuose jaunimas pradėjo tik neseniai. O štai jų tėvai daugių daugiausia susirenka namuose su giminėmis. Šiaip ar taip, pasivartyti lovoje sukaktuvininkui nepavyks: dauguma tajų yra budistai ir gimtadienis jiems prasideda apie 6 valandą ryto žygiu į šventyklą ir maisto bei būtiniausių daiktų aukojimu vienuoliams.
Taip pat skaitykite: Džordanos Butkutės asmeninis gyvenimas
Kanada: Ištepti Nosį Sviestu
Kai kuriose kanadiečių šeimose iki šiol išliko įdomi tradicija: sukaktuvininkui surengiama pasala ir jo nosis ištepama sviestu. Taip neįprastai giminės ir draugai linki, kad visos bėdos ir rūpesčiai lengvai nuslystų nuo iškilmės kaltininko.
Danija: Iškeliama Vėliava
Jei vaikštinėdami Danijoje pamatysite pro langą plevėsuojančią nacionalinę vėliavą, žinokite, kad šiandien tuose namuose minimas kažkieno gimtadienis. Žinoma, jeigu tą dieną nešvenčiama kokia nors valstybinė šventė. Ne kiekviena šalis gali pasigirti tokia meile savo šalies vėliavai. Vietos gyventojams Danijos vėliava reiškia iškilmę, taip pat ir gimimo dienos proga. Nieko keista, kad vėliavą galima nusipirkti praktiškai bet kuriame prekybos centre.
Kinija: Valgomi Makaronai
Valgis užima ypatingą vietą kinų kultūroje. Pas mus - tortas su žvakutėmis, reiškiančiomis sukaktuvininko amžių, o pas juos - makaronai. Jų pjaustyti negalima - tai pranašauja nelaimę. Kuo daugiau makaronų sukirs iškilmės kaltininkas, tuo ilgesnis ir laimingesnis bus jo gyvenimas. Tortas su žvakutėmis ant stalo taip pat dedamas, bet tai jau greičiau duoklė madai.
Gimtadienio Tradicijos Žymių Lietuvos Žmonių Gyvenime
Gimtadienio šventimas yra svarbus ne tik paprastiems žmonėms, bet ir žymioms asmenybėms. Rašytojai, poetai ir kiti menininkai taip pat turi savitas tradicijas, susijusias su šia diena.
Stasys Anglickis
Pirmasis, pro kurio langus dirstelsime į vaišių stalą, - poetas, pedagogas, Žemaičių rašytojų sąjungos organizatorius Stasys Anglickis (1905-1999). Nors tuo metu religinės šventės turėjo būti pasitinkamos beveik slapta, Anglickiai minėdavo ir šv. Kalėdas, ir šv. Velykas, laikėsi visų lietuviškų tradicijų. Šeima kepdavo namuose kūčiukus, kurių reikšmę anūkei Linai senelis Stasys yra aiškinęs taip: kūčiukas - tai Saulė, o jame esantis aguonos grūdas - tai mūsų Žemė. Iš miško parnešdavo eglutę, ją puošdavo valgomais žaisliukais. Svarbiausia asmenine švente Stasys, kurio visas vardas buvo Stanislovas, laikė savo vardines, minimas gegužės 8-ąją.
Aplankydavo mokytoją ir poetą S. Anglickį kolegos ir giminės. Mama jau žinodavo apie užgriūsiančius svečius, tad iš anksto tam ruošdavosi, apgalvodavo vaišių stalą. Iki pat 1960-ųjų sodyboje nebuvo elektros, neturėjo Anglickiai ir šaldytuvo, todėl maistą ruošdavo tą pačią dieną.
"Baltus, aukštos kokybės miltus dažniausiai pirkdavome iš spekuliantų, kurie didelius kiekius prekių gabendavo iš Rygos. Daug ką pirkdavome Kuršėnų turguje, jei ko negaudavome - Šiauliuose /…/. Kulinarijos gaminių parduotuvėse nebuvo. Stasinėms mama iškepdavo ne vieną, o 3 ar 4 tortus, naudodamasi dar iš savo mamos paveldėta receptų knygele. Stalas buvo puošiamas gėlėmis, jomis slapčia išpuošiama ir varduvininko kėdė. Kolegos, mokyklai įsigijus sunkvežimį, atvykdavo tiesiog kėbule. Prieš sėsdami prie stalo apeidavo gražiausias sodybos vieteles, kvailiodavo, ir smagu vaikams būdavo pamatyti mokytojus visiškai kitokiu amplua. Atvykdavo ir giminių, visada apsilankydavo iš tremties grįžęs brolis Petras su šeima. Stasys pasakydavo padėkos kalbą, kartais paskaitydavo savo eilėraščių. Žmona puikiai skambino pianinu, kuris kaip tik stovėjo didžiajame kambaryje. Kartais pasirodydavo ir vietiniai muzikantai. Ilgainiui Stasinės virto šeimos švente."
Petras Venclovas
Šiais laikais vis dažniau rašytojas Petras Venclovas (g. 1944 m.) šv. Kalėdas pasitinka žmonos Gražinos šeimoje. Nors romanais apie partizanus išgarsėjęs autorius nelaiko savęs labai religingu, ši šventė vaikystės namuose visuomet būdavo svarbi.
Mama kepdavo baltą ragaišį, ruošdavo visus tradicinius patiekalus: virdavo avižinį kisielių, grybus. Silkė ant stalo būdavo tik tuomet, kai pavykdavo jos nusipirkti. Tėvas Petras ir senelis Jonas vaišindavosi naminiu, pačių darytu alumi, kartais jo paragaudavo ir moterys. Prieš sėdant prie stalo Petro tėvas paprastai iškūrendavo pirtį, tad vakare, po darbų, reikėdavo spėti ne tik stalą paruošti, bet ir švariai nusiprausti. Vakare ateidavo seneliai, atsinešdavo obuolių ir kitų lauktuvių. Vietoj eglutės puošdavo iš miško parsineštą šaką. Kitą dieną vaikai išeidavo į mokyklą, nes žiemos atostogos prasidėdavo tik po Naujųjų metų: taip buvo stengiamasi sumažinti „nesusipratėlių“ skaičių. Ne tik per vakarienę tekdavo slėptis nuo pašalinių akių, bet ir visą dieną išdėlioti taip, kad visur suspėtum. Pavyzdžiui, tėvai į bažnyčią eidavo klausytis ankstyvųjų mišių, kurios buvo laikomos 6 val. ryto. Vaikų į bažnyčią nesivesdavo - jie juk turėdavo kulniuoti mokytis.
Jau iš vėlesnių, savo studijų, laikų P. Venclovas prisimena, kad universitete šv. Naujųjų metų namuose nebešvęsdavo. Kaip ir Anglickių šeimoje, iš vaikystės P. Venclovas turbūt ryškiausiai atsimena bendravardžio tėvo vardines. Per vardines iš kaimo visuomet ateidavo sveikintojų būrys, slapčia prie durų prikaldavo išpuoštą vainiką. Motina svečius nujausdavo, tad išėjusi vadindavo visus į vidų. Ir Petrui, ir kitiems vaikams labai patikdavo žiūrėti, kaip suaugusieji švenčia. Gal todėl nuo vaikystės išlikę, kad vardo diena yra svarbesnė šventė nei gimimo.
Tiesa, nevyksta didelių švenčių ir Petrinių proga, tačiau ir neužsimiršta. Jau daugelį metų Petras su žmona Gražina vis taiko paatostogauti kaip tik birželio pabaigoje ir savo vardines sutikti vis kitoje šalyje ar naujoje vietoje ir netgi pakelti šia proga tą vieną alaus bokalą. Šiaip alkoholio nevartojantis P. Venclovas vardinių proga leidžia sau pasielgti kitaip nei įpratęs.
Kęstutis Navakas
Negalėdamas pakęsti prievartos, poetas, eseistas K. Navakas (1964-2020) ne itin mėgo ir didžiąsias metų šventes, nes, nepriklausomai nuo nuotaikos ar kitų dalykų, jas švęsti tarsi privaloma. Tiesa, prisėdęs tradicinių patiekalų paragaudavo, namuose bent maža eglutė šv. Kalėdoms būdavo puošiama. Vieną iš jų po švenčių nusprendus pasodinti kieme, medelis netikėtai prigijo ir žaliuoja ten iki šios dienos.
Sulaukdavo garsusis Kauno poetas svečių ir per gimtadienius, mielai juos priimdavo, nors paprastą dieną aplankytas jausdavosi mažiau įpareigotas. Būdamas originalus, K. Navakas rinkdavosi švęsti ir tokias šventes kaip rašytojo George’o Byrono (1788-1824) gimtadienis, kuris minimas sausio 22 d. K. Navakas, besižavintis šio anglų poeto kūryba, nepamiršdavo kasmet surengti pasisėdėjimo namuose ir jo paminėti.
Mėgo gerus, originalius daiktus, tad namuose turėjo antikvarinių leidinių, kur lordo poezija buvo spausdinta originalo kalba, tad G. Į gyvenimo pabaigą pamėgo švęsti žydiškas šventes. Išmanė, kaip jas minėti, laikėsi visų papročių, pats gamindavo tradicinius žydiškus patiekalus ir kviesdavosi kitus jų ragauti. Turėdamas ne tik neeilinį talentą, bet ir didelę dozę charizmos, K. Navakas retai būdavo vienišas. Tad netekdavo jam pamiršti ir dar vienos šventės - Valentino dienos. Dovanas poetas rinko atsakingai, apgalvotai - tikrai nepuldavo į pirmą parduotuvę prie kičinių prekių lentynos. Tačiau kai galiausiai išrinktoji ir užsakytoji dovana - ar tai būtų originalus papuošalas, meno kūrinys ar kas kita - atkeliaudavo, sunku K.
Gimtadienis ir Religija
Religija taip pat turi įtakos gimtadienio šventimo tradicijoms. Pavyzdžiui, Lietuvoje šimtmečius greta gyvena skirtingų konfesijų krikščionys. Gausiausia bendruomenė, žinoma, yra Romos katalikų, o antra pagal dydį - Krikščionių ortodoksų (stačiatikių). Abi bendruomenės švenčia tą pačią Kristaus gimimo šventę - Šv. Kalėdas. Pirmiausia derėtų skirti du dalykus - liaudies pamaldumą, tautines tradicijas ir Bažnyčios mokymą. Kartais skirtingų tikėjimų, bet tos pačios tautos žmonės turi tas pačias tradicijas, kurių neturi kitų tautų bendratikiai.
Kalėdos pagal Ortodoksų Tradicijas
Tai pasakęs, norėčiau papasakoti apie ortodoksų kalėdines tradicijas, žinoma, daugiau remdamasis ukrainiečių patirtimi, nes pats esu pusiau ukrainietis. Romos katalikų bažnyčioje adventas trunka beveik mėnesį, prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas ir juo prasideda liturginiai metai. Ortodoksų bažnyčioje adventas (šv. Kalėdų pasninkas) trunka ne keturias savaites, o 40 dienų, kaip ir gavėnia, pagal Kristaus pasninkavimo dykumoje pavyzdį. Ši praktika atėjo iš vienuolynų, kur įsitvirtino šie ilgieji pasninkai. Iš vienuolynų ortodoksų pasaulyje taip pat paplito griežta mityba pasninkų metu. Visą adventą pamaldieji nevalgo mėsos, pieno ir kiaušinių bei jų produktų. Dažnai mūsų kunigai primena, kad pasninkas - ne tik maisto ribojimas, bet ir dvasinis pasirengimas. Viena gavėnios giesmių skelbia: „Tikrasis pasninkas - tai blogio atsisakymas, liežuvio suvaldymas, pykčio sulaikymas, geidulių, šmeižto, melo ir priesaikų laužymo atsižadėjimas“. Kai kuriose tradicinėse ortodoksų šeimose, pavyzdžiui, Ukrainoje, advento metu netgi nepriimtina klausytis pasaulietinės muzikos arba dainuoti pasaulietines dainas. Vis dėlto ukrainiečių ir graikų tradicijose esama muzikos, kurią galima atlikti ir advento metu. Tai - taip vadinamos „koliadkos“ (ukr. kolyadki, gr. kalanda), liaudiškos Kalėdų giesmės. Vakarų Rusiõs - Baltarusijos ir Ukrainos - kultūroje jos smarkiai paveiktos katalikų, ypač lenkų tradicijos, nors pats „koliadkų“ žanras atėjo iš Bizantijos. Ukrainiečių tradicijoje „koliadkos“ pradedamos giedoti po gruodžio 4 dienos (lapkričio 21 pgl. sen. kalendorių), kai, jau Advento metu, švenčiama Dievo Motinos įvedimo į Šventyklą (Švč. Mergelės Marijos paaukojimo) šventė. Po jos Bažnyčios liturginiame gyvenime pasirodo pirmosios Kalėdų giesmės (Kristaus gimimo katavasijos), o liaudies tradicijoje pradedamos giedoti „koliadkos“. Antra advento šventė, praskaidrinanti pasninko rimtį - šv. Mikalojaus (gruodžio 6/19 d.). Tądien daug kas eina į pamaldas, vaikai gauna daug saldainių.
Beje, jei katalikų tradicijoje adventas susijęs su Antruoju Kristaus atėjimu, ortodoksų liturginis laikas, menantis Antrąjį atėjimą, yra ne adventas, o gavėnia (tuomet numatyti ir Apreikšimo Jonui skaitiniai, nors praktikoje jie beveik neskaitomi). Skiriasi ir teologinis įsikūnijimo akcentas - jei katalikai daugiau akcentuoja Kristaus, kaip tapusio žmogumi, gimimą, žavisi kūdikėliu Jėzumi, tai ortodoksai - Dievo tapimą kūnu. Tiesa, skirtumas ne toks ryškus mūsų kraštuose, kur liaudies pamaldume perimtas ir katalikiškas Kūdikėlio Jėzaus garbinimas. Vakarų Rusiõs ortodoksai stato bažnyčiose prakartėles (kurias šiaip jau sugalvojo šv. І з усього світу собі діток прикликає. Griežčiausias advento laikas - tai paskutinė savaitė, sekanti po Patriarchų ir Tėvų sekmadienių (pirmojo metu minime Kristaus protėvius, antrojo - Bažnyčios tėvus). Tuomet tikintieji ypatingu būdu susikaupia, atsisakoma ir žuvies. Per Kūčias maitinamasi itin kukliai, kai kas net nieko nevalgo iki pirmos žvaigždės. Vakare einama į vakaro pamaldas - vakarinę, kurios metu kunigas šventiną ypatingą, saldų grūdų patiekalą - kutjà („kūčią“). Pasak filologų, lietuviškas Kūčių pavadinimas greičiausiai atsiradęs dar iki katalikiško krikšto, paveiktas patiekalo, slavų vadinto kutjà arba kucià, graikų - kukkià, pavadinimo. Tai būna pirmas patiekalas, grąžinantis jėgas ir užbaigiantis sunkiausią pasninko dieną. Ir štai po Kūčių ateina šv. Kalėdos. Bet kurią dieną? Paprastai Lietuvoje žmonės žino, kad yra katalikų Kalėdos gruodžio 25 dieną ir „rusų Kalėdos” kažkada sausio pradžioje (o tiksliau - sausio 7 d.).
Kristus buvo nukryžiuotas nisano mėnesio 14 dieną, kas maždaug sutapo su kovo mėnesio pabaiga, o kadangi pagal Senojo Testamento paprotį buvo tikima, kad pranašas miršta savo pradėjimo dieną, gimė tradicija kovo 25 d. švęsti Apreiškimo Dievo Motinai šventę, lygiai po devynių mėnesių - Kristaus gimimą. Gruodžio 25 diena pasirinkta neatsitiktinai - ilgiausia metų naktis simbolizuoja pagonybės ir nuodėmės tamsybę, kurią, gimus Kristui, nušvietė Jo - Teisumo Saulės - šviesa. Ši data yra bendra ir katalikams, ir ortodoksams. Šiuo metu 10 iš 15 autokefalinių Ortodoksų bažnyčių naudoja kalendorių, kuris sutampa su katalikų grigališkuoju, kitos 5 oficialiai naudoja senąjį, Julijaus kalendorių.
Senasis, Julijaus kalendorius, sukurtas dar iki Kristaus, turi kitokią keliamųjų metų sistemą, nei šiandien Vakaruose naudojamas Grigaliaus kalendorius. Kadangi metai trunka ne lygiai 365 dienas, o 365,2425…, tenka kartkartėmis derinti mūsų kalendoriaus rodmenis su astronominiais reiškiniais. Julijaus kalendorius vasario 29 dieną prideda kas ketveri metai, tačiau metai netrunka 365,25 dienas. Jo parodymai neišvengiamai išsiderino su astronominiais įvykiais. XVI amžiuje, kai Katalikų bažnyčioje buvo įvestas Grigaliaus kalendorius, ilgiausia metų naktis jau buvo 10 dienų anksčiau, nei tai rodė Julijaus kalendorius. 10 dienų vėlavo ir Julijaus kalendoriaus lygiadieniai, ilgiausia metų diena ir kt. Tai buvo reikšminga, nes paveikė šv. Šv. Velykų data nuo Nikėjos susirinkimo laikų (325 m.) visoje krikščionijoje skaičiuojama pagal tą pačią taisyklę - pirmas sekmadienis po pirmos pilnaties, po pavasario lygiadienio. Jei Nikėjos susirinkimo metu buvo galima pasakyti, kad lygiadienis - kovo 21 d., po tūkstantmečio tapo akivaizdu, kad lygiadienis danguje ir lygiadienis kalendoriuje nebesutampa. Ištaisyti klaidą pirmasis liepė popiežius Grigalius XIII. Matyt todėl, kad naująjį kalendorių pasiūlė popiežius, iš pradžių jo nenorėjo priimti nei protestantai, nei ortodoksai. Pavyzdžiui, Britanijos imperija kalendorių, analogišką grigališkajam, įvedė tik 1752 m. Bet nenorėdami priimti popiežiaus autoriteto, užuot priėmę Grigaliaus kalendorių, jie reformavo senąjį kalendorių ir susikūrė naują, kuris sutapo su Grigaliaus kalendoriumi.
Ortodoksų bažnyčioje naujasis kalendorius buvo dalinai įvestas XX a. pradžioje. Iki tol daugelis ortodoksų valstybių ir pasaulietiniams reikalams naudojo Julijaus kalendorius - gruodžio 25 d. buvo vienoda ir Bažnyčioje, ir valstybėje, nors ir jau 13 dienų atsiliko nuo Julijaus kalendoriaus. 1923 m. Sinode Konstantinopolyje susitiko visų Ortodoksų bažnyčių, išskyrus Jeruzalės, Antiochijos, Aleksandrijos ir Rusijos atstovai, kurie, panašiai kaip kažkada anglikonai, patvirtino naują Bažnyčios kalendorių, kuris sutapo su Grigaliaus (bet buvo paruoštas savarankiškai serbų astronomo Milutino Milankovićiaus). Iš pradžių kalendoriaus nepriėmė tik Serbijos ir Jeruzalės bažnyčios, Rusijos bažnyčios patriarchas buvo parašęs paraginimą pereiti prie naujojo kalendoriaus, tačiau šis buvo atšauktas. Rytų slavai neskubėjo pereiti prie naujo kalendoriaus, nes pasklido žinia, kad jį priėmė ne visos Bažnyčios, be to, tuo metu Bažnyčia buvo persekiojama, kalendoriaus klausimas nebuvo toks svarbus. Bolševikams pradėjus primetinėti naująjį kalendorių, jis tapo ir vienu iš persekiojimo simbolių. Ilgainiui žmonės priprato gyventi pagal du - valstybės ir Bažnyčios - kalendorius ir dabar daugeliui Rytų slavų, kaip ir serbų, Kalėdos sausio 7 (gruodžio 25 pagal sen. Kaip ir visi, ortodoksai puošia Kalėdų eglutę, dovanoja vieni kitiems dovanas. Paskutinį šimtmetį Kalėdų pamaldos dažniausiai švenčiamos naktį iš sausio 6-osios į 7-ąją (gruod. 24-25 d.), apie vidurnaktį. Taigi, pakilę nuo Kūčių stalo, šeimos nariai nieko nebevalgo ir nebegeria iki pat vidurnakčio, kada priims Švč. Komuniją. Kalėdų laikas, ukrainiečių vadinamas sviatky arba koliada, tai dvi savaitės begalinio džiaugsmo, kada vaikai vaikšto po namus giedodami „koliadkas“ ir prašydami saldainio, nėra jokio pasninko (net ir trečiadieniais bei penktadieniais), bažnyčiose skamba Kalėdų himnai. Laiką užbaigia Teofanija - Kristaus krikšto Jordane šventė (sausio 6/19 d.), dar šiuo laiku įsiterpia Kristaus Apipjaustymo šventė (sausio 1/14 d.).
Šiame pasakojime dažnas katalikas ras daug ką sau artimo, nes Lietuvoje šimtmečius skirtingų tautybių ir tikėjimų žmonės gyveno šalia, keitėsi tradicijomis. Kažkas ir nustebins - juk galiausiai ir švenčių teologija šiek tiek skiriasi. Ir vis dėlto tiek katalikai, tiek ortodoksai švenčia tą patį įvykį - Kristaus gimimą. Kristus gimsta - šlovinkime Jį!
#