Vytautas Didysis (apie 1350 - 1430 m. spalio 27 d.) - vienas žymiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovų, palikęs gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Nors tiksli jo gimimo data nėra žinoma, jo mirties data yra nustatyta - 1430 m. spalio 27-oji. Ši data tapo minima, o 500-osios mirties metinės buvo net valstybinio lygio švente. Šiame straipsnyje apžvelgsime Vytauto Didžiojo gyvenimą, valdymą, jo siekius ir palikimą Lietuvai.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Kelias Į Valdžią
Būdamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir Birutės sūnus, Vytautas nuo jaunų dienų dalyvavo politiniame šalies gyvenime. Jis turėjo valdų apie Gardiną ir Palenkėje. Po Kęstučio nužudymo 1382 m. Vytautas pabėgo pas kryžiuočius į Prūsiją, kur pripažino jų viršenybę. Tačiau vėliau, supratęs, kad Lietuvai reikia išsivaduoti iš Lenkijos įtakos, Vytautas perėjo į Jogailos pusę ir atgavo tėvo valdytas žemes.
Valdymas ir Siekiai
Nuo 1392 m. Vytautas tapo LDK valdovu ir siekė dviejų pagrindinių tikslų - pašalinti kryžiuočių keliamą grėsmę ir įtvirtinti Lietuvos savarankiškumą. Jis pradėjo reformuoti LDK valdymo sistemą, įsteigė didžiojo kunigaikščio dvarą, asmeniniais santykiais paremtą valstybės valdymą pakeitė nuolatiniais valstybės institutais. Vytautas keitė gana savarankiškai Rusios kunigaikštystėse valdančius giminaičius savo bajorais, taip paspartindamas valstybės vidinę integraciją.
Kova Su Kryžiuočiais
Vytautas suprato, kad Lietuvai reikia išsivaduoti iš Lenkijos įtakos, o tos kovos vadovu turįs tapti jis pats. Svarbiausias jo pasiekimas buvo Žalgirio mūšis 1410 m., kuriame jungtinė LDK ir Lenkijos kariuomenė nugalėjo Vokiečių ordiną. Ši pergalė ne tik pašalino kryžiuočių grėsmę, bet ir sustiprino LDK pozicijas regione. Po Žalgirio mūšio prasidėjo LDK taikaus sugyvenimo su Ordinu laikotarpis.
Lietuvos Savarankiškumo Siekis
Vytautas siekė, kad būtų išsaugota savarankiško LDK valdovo institucija ir atskira valstybės valdymo organizacija. Jis pradėjo reformuoti LDK valdymo sistemą, įsteigė didžiojo kunigaikščio dvarą, asmeniniais santykiais paremtą valstybės valdymą pakeitė nuolatiniais valstybės institutais - Didžiojo kunigaikščio taryba (vėliau LDK Ponų Taryba, Seimas). Lietuvos kunigaikščiai ir didikai vykdė savarankišką vidaus ir užsienio politiką. Vytauto išugdytas suverenumo siekis didikų širdyse liepsnojo ilgus šimtmečius po jo mirties.
Taip pat skaitykite: Stilingi drabužiai vaikams Kaune
Karūnavimo Pastangos
Vytauto Didžiojo valdymo laikotarpiu net tris kartus buvo bandoma Lietuvai suteikti karalystės statusą. Pirmą kartą karaliaus karūną Vytautui Didžiajam 1398 m. numatė Lenkijos karalius Jogaila. Tačiau, Vytautui pralaimėjus Vorsklos mūšį su totoriais 1399 m., šie ketinimai sužlugo. Antrą kartą Vytautui karūną siūlė Šventosios Romos imperijos regentas Zigmantas Liuksemburgietis - 1410 m., Žalgirio mūšio išvakarėse. Vytautas suprato, kad tuo siekiama išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą prieš Vokiečių ordiną, ir šio pasiūlymo nepriėmė. Trečią kartą Lucko suvažiavime (1429 m.) buvo iškelta karūnavimo idėja. Vytautas palankiai sutiko su imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio pasiūlymu. Tačiau lenkai trukdė karūnoms pasiekti Vilnių, ir Vytautas mirė 1430 m. spalio 27 d. taip ir nesulaukęs pažadėtos karūnos.
Karūnavimo Detalės
Dar 1429 m. liepos mėn. imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis Vytautui rašė: „Karaliaus vainikas ir atskiros insignijos su dideliais papuošalais jam ir jo žmonai jau paruoštos.“ Vytauto Didžiojo karūnacija buvo numatyta 1430 m. rugpjūčio 15 d. per Žolinę. Karūnos Vytautui Didžiajam ir jo žmonai buvo pasiųstos per Lenkiją, tačiau lenkai išdrįso trukdyti karūnas gabenusiems imperatoriaus pasiuntiniams. Sužlugus rugpjūčio 15-sios dienos karūnacijos iškilmėms, Vytautas karūnacijos iškilmes nukėlė į rugsėjo 8 d. - per Švč. M. Marijos gimimo šventę. Tačiau karūnos vėl nepasiekė Vilniaus. Karūnacija nukeliama dar kartą - į rugsėjo 29-ąją - šv. Mykolo dieną. Imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis dabar žada karūnas pasiųsti per Prūsiją. Vytautui labai rūpėjo sulaukti karūnų, todėl jis pataria imperatoriui Zigmantui su karūnomis atvykti slaptai, nevažiuoti su tokia didele palyda ir daugeliu žmonių. Zigmantas pažada tai padaryti lapkričio 8 d., bet naujoji karūnacijos data jau negali išgelbėti padėties.
Mirtis ir Palaidojimas
Prieš mirtį Vytautas testamentu savo įpėdiniams nurodo jį palaidoti šalia pirmosios žmonos Onos Vilniaus katedroje, ten pat turi po mirties atgulti ir antroji žmona Julijona. Suiručių ir karų niokojama, po gaisrų ne kartą perstatyta Katedra apgaubė paslaptimi Vytauto Didžiojo palaidojimo vietą. Šiandien niekas nepasakys, kur ilsisi brangūs palaikai: Vilniaus Katedroje, kitoje sostinės bažnyčioje, o gal net kitame mieste? Tačiau ir šiandien archeologų tarpe gyva viltis, kad Vytauto Didžiojo palaikus slepia Katedros požemiai.
Mirties Aplinkybės
Žinome Vytauto mirties datą - 1430 m. spalio 27 d. Tačiau ginčijamasi tik dėl mirties priežasties: ar jis mirė nuo voties petyje, kuriai pratrūkus, buvo užkrėstas kraujas, ar nukritęs nuo žirgo, kai po Jogailos priėmimo Vilniuje su svečiais pavargęs jojo į Trakus. Esą susitrenkęs jis jau negalėjo laikytis balne, todėl toliau važiavo žmonos Julijonos vežime.
Vytauto Asmenybė
Trumpą žodinį Vytauto išvaizdos apibūdinimą pateikė lenkų kronikininkas, istorikas ir diplomatas Janas Dlugošas (lenk. Jan Długosz): „Buvo liesas ir nedidelio ūgio, nes to, kurio gamta nebuvo linkusi apdovanoti ypatinga išvaizda ir ūgiu, kitomis ypatybėmis gausiai apdovanojo.“ Žinoma, kad Vytautas neželdino barzdos, kaip ir kiti to meto lietuviai, valgė santūriai, nevartojo svaigiųjų gėrimų. Mokėjo rašyti ir skaityti, kalbėti vokiškai, lotyniškai, rusiškai, suprato totoriškai, buvo lankstaus proto ir ryžtingas.
Taip pat skaitykite: Reabilitacija vaikams Druskininkuose
Santykiai Su Lenkija
Nors Vytautas siekė Lietuvos savarankiškumo, jis suprato ir bendradarbiavimo su Lenkija svarbą. 1413 m. Horodlės susitarimuose Vytautas pasiekė, kad Lietuvos bajorai gautų tokias pačias teises kaip ir Lenkijos bajorai. Tai sustiprino LDK ir Lenkijos ryšius ir padėjo abiem valstybėms kovoti su bendrais priešais.
Vytauto Palikimas
Vytautas Didysis laikomas vienu žymiausių Lietuvos valdovų, kurio dėka LDK pasiekė savo galios viršūnę. Jo valdymas padėjo pagrindus Lietuvos valstybingumui ir tautinei tapatybei. Vytauto asmenybė įkūnijo savarankiškos valstybės valdovo idealą. Jo žygis iki Juodosios jūros taip pat turėjo neįkainojamą reikšmę: Vakarai ir slavų kraštai įsitikino, kad su LDK reikia skaitytis. Jis paliko gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje ir kultūroje.
Vytauto Kultas
Tarpukario Lietuvoje Vytauto Didžiojo vardas buvo naudojamas tautinio identiteto stiprinimui ir patriotizmo ugdymui. 1930-aisiais Didžiojo kunigaikščio mirties 500-ųjų metinių šventė nustelbė visas kitas. Vytauto Didžiojo asmenybė tiko tautos idealo ir didvyrio paieškai, skatinusiai atgauti Vilnių ir Vilniaus kraštą.
Išvados
Vytautas Didysis buvo išskirtinė asmenybė Lietuvos istorijoje. Nors tiksli jo gimimo data nežinoma, jo nuveikti darbai ir palikimas yra neįkainojami. Jis siekė stiprios ir savarankiškos Lietuvos, sugebėjo suvienyti įvairias tautas ir kultūras, o jo kariniai pasiekimai įtvirtino LDK pozicijas Europoje. Vytauto Didžiojo pavyzdys ir šiandien įkvepia lietuvius siekti valstybingumo ir tautinės vienybės.
Taip pat skaitykite: 1930 metų vyriškų vardų mados