Straipsnyje nagrinėjama vyrų vardų situacija Lietuvoje apie 1930 metus. Tuo metu Lietuva išgyveno svarbų laikotarpį, kuriame persipynė tradicijos ir naujovės, o tai atsispindėjo ir vardų madoje.
Civilinės metrikacijos iššūkiai tarpukario Lietuvoje
Apie 1930 m. Albino Stuko draugas Serapinas kėlė vestuves. Šis įvykis yra tarsi atspindys to meto Lietuvos visuomenės, kurioje santuoka ir šeima buvo svarbios vertybės. Tačiau tuo pačiu metu Lietuva susidūrė su civilinės metrikacijos iššūkiais. Algirdas Julius Greimas atkreipė dėmesį į tai, kad nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo civilinės metrikacijos, o tai kėlė tam tikrų problemų.
Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo metrikacijos srityje galiojo Rusijos imperijos įstatymai, įskaitant 1838 m. Santuokos įstatymo nuostatas. Pavyzdžiui, krikščionims buvo draudžiama tuoktis su nekrikščionimis. Platesnės diskusijos dėl civilinės metrikacijos įvedimo prasidėjo Steigiamajame seime 1922 m., svarstant konstitucijos projektą. Diskusijose išryškėjo dvi pozicijos - socialdemokratiška ir krikdemiška.
Nepaisant diskusijų, tarpukario Lietuvoje kasmet buvo registruojama apie 18-19 000 santuokų. Vis dažniau vestuvių priežastimi buvo laikoma meilė, o ne tik ekonominis sandoris. Tai rodė didėjantį socialinį visuomenės mobilumą ir Vakarų kultūros įtaką. 1929 m. Jonas Šliūpas teigė, kad civilinės metrikacijos įstatymo laukia apie 50 000 piliečių.
Diskusijos dėl civilinės metrikacijos
Civilinės metrikacijos nebuvimo problemą dažnai kėlė 1923 m. susikūrusi Laisvamanių etinė draugija. Draugija kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją (VRM) prašydama išspręsti asmenų, kurie nenorėjo naudotis bažnyčių patarnavimais, pageidavimus registruoti gimimus, santuokas ar mirtis. VRM ministras Kazimieras Oleka leido draugijos pirmininkui laikinai vesti gimimų metrikų užrašus. Vėliau problemos bandytos spręsti VRM ministro Karolio Žalkausko 1924 m. aplinkraščiu, kuriuo atskirais atvejais pavesta minėtas paslaugas suteikti valsčių ar miestų valdybose.
Taip pat skaitykite: M. Remienės biografija
1925 m. parengti tokį įstatymą buvo pavesta Tikybų departamentui. Po 1926 m. rinkimų Mykolas Sleževičius deklaravo, kad planuojama įvesti „fakultatyvinis civilinių aktų registravimas“. Tačiau poperversminiu laikotarpiu metrikacijos klausimas į darbotvarkę nebuvo įtrauktas.
1930 m. konstitucinės prieštaros atsidūrė Vyriausiajame tribunole. Tribunolas konstatavo, kad konstitucija garantuoja Lietuvos piliečiams laisvai pasirinkti religiją, kitaip tariant, buvo garantuota laisva konfesinė vedybų forma. Nepaisant to, Lietuvos valstybė faktiškai toleravo ir civilines vedybas, nes pripažino Klaipėdos krašte ar užsienyje sudarytas santuokas.
Civilinės metrikacijos įstatymo projektai
Dar 1928 m. Juozas Tūbelis pavedė Valstybės tarybai parengti Civilinės metrikacijos įstatymo projektą. Iki 1933 m. Valstybės taryba pateikė du atskirus projektus - Civilinės asmenų būklės aktų (metrikacijos) ir Santuokos (civilinių jungtuvių) įstatymus. Santuokos įstatymo bendruosiuose nuostatuose buvo nusakyta, kad santuoka yra „vyro ir moters sąjunga, sudaryta sutuoktuvėmis visam jų amžiui“. Taip pat buvo nurodyta, kad susituokti buvo įmanoma pas apylinkės teisėją arba pas valstybės pripažintų religijų dvasininką.
1933 m. rengiamame įstatyme buvo apibrėžti santuokos reikalavimai ir kliūtys, sužadėtuvės, užsakai, santuokos sudarymas ir skyrybos. Taip pat atsirado trys „absoliutinės“ kliūtys, dėl kurių turėjo būti draudžiama susituokti - tai lietė sergančius nepagydomomis psichinėmis ligomis, silpnaprotyste ar chroniškomis užkrečiamomis ligomis.
Bažnyčios pozicija
1931 m. vyskupas Mečislovas Reinys akcentavo, kad santuoka yra Dievo, o ne žmonių įsteigtas monogamiškas ir nesuardomas ryšys, įtvirtintas Šv. Rašte ir Bažnyčios tradicijoje. Tačiau situacija esmingai ėmė keistis priėmus 1938 m. konstituciją, kurioje buvo įtvirtinta, kad piliečiai yra laisvi priklausyti ar nepriklausyti prie valstybės pripažintų religijų, o metrikacijos aktai yra sudaromi valstybės nustatytomis sąlygomis.
Taip pat skaitykite: Pirmieji motinystės metai
Pabaiga
Nepaisant įtampų, galimas civilinės metrikacijos įstatymas kai kurių krikdemų šulų vertintas gana pozityviai. 1939 m. pavasarį Teisingumo ministras Antanas Tamošaitis pažadėjo, kad rudens sesijoje santuokos įstatymas bus teikiamas svarstymams. Tačiau pažadas nebuvo įgyvendintas dėl prasidėjusio karo ir Vilniaus grąžinimo reikalų. Civilinė santuoka nepriklausomoje valstybėje taip ir nebuvo įtvirtinta.
Vardų mados ir tradicijos
Atskirų vardų populiarumo laikas priklauso nuo daugelio veiksnių, pvz., 1930 m., kai buvo minimos Vytauto Didžiojo 500-osios mirties metinės, šis vardas buvo itin populiarus ir suteiktas daugeliui tais metais gimusių berniukų.
Iš istorijos šaltinių žinomų valdovų vardai tikrai nebuvo populiarūs visais laikais. Šio kilmės sluoksnio žmonių vardai (dvikamieniai asmenvardžiai, jų trumpiniai, apeliatyviniai asmenvardžiai) buvo dažni ir populiarūs iki krikščionybės įvedimo, o vėliau vėl paplito nuo XX a., nuo pirmosios nepriklausomybės dešimtmečių. Kalbant apie atskirus valdovų vardus, galima sakyti, kad dalis jų buvo dažni visą XX a., populiariausias iš minėtų vardų yra Vytautas, o Žygimantas per visą XX a. nebuvo dažnas vardas, jis kasmet duotas daugiau nei po 100 berniukų tik devintąjį praeito amžiaus dešimtmetį - t. y. tą pakilimo laikotarpį, kai buvo atgauta nepriklausomybė ir vaikai dažnai vadinti tautiniais asmenvardžiais. Pavyzdžiui, Kęstutis išpopuliarėjo šeštąjį dešimtmetį ir septintojo dešimtmečio pradžioje, Mindaugas tampa vis dažnesnis nuo aštuntojo dešimtmečio; šis dešimtmetis prieš nepriklausomybę yra jo populiarumo laikas.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong