Vytautas Didysis - viena iškiliausių asmenybių Lietuvos istorijoje, palikusi ryškų pėdsaką ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos politiniame gyvenime. Jo valdymas, trukęs nuo XIV a. pabaigos iki XV a. pradžios, žymėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) galios zenitą. Nors tiksli jo gimimo data nėra žinoma, manoma, kad jis gimė apie 1350 metus, o mirė 1430 m. spalio 27 d. Trakuose. Šiame straipsnyje panagrinėsime faktus apie Vytauto Didžiojo gimimą, jo asmenybę, politinę veiklą ir palikimą Lietuvos istorijai, remiantis istoriniais šaltiniais ir moksliniais tyrinėjimais.
Vytauto Didžiojo Kilmė ir Jaunystė
Vytautas buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir jo antrosios žmonos Birutės sūnus. Rašytiniuose šaltiniuose Vytauto vardas minimas nuo XIV a. septintojo dešimtmečio. Jis turėjo valdų apie Gardiną ir Palenkėje. Buvo susigiminiavęs su smulkiaisiais lietuvių kunigaikščiais. Po 1370 m. vedė Eišiškių kunigaikščio Sudimanto seserį, vėliau pakrikštytą Onos vardu. Vytauto vaidmuo išaugo tėvui užėmus didžiojo kunigaikščio sostą.
Konfliktai dėl Valdžios ir Krikštas
Kilus konfliktui su Jogaila dėl valdžios, su tėvu buvo įkalintas Krėvos pilyje, o nužudžius Kęstutį Vytautas 1382 m. pabėgo pas kryžiuočius ir kartu su ordinu kovojo prieš Lietuvą. 1383 m. apsikrikštijo Vygando vardu. 1384 m., nusiaubęs ordino pilis, grįžo į Lietuvą, priėmė stačiatikių krikštą ir gavo Aleksandro vardą. Vėliau, nesutardamas su pusbroliu Jogaila, vėl bėgo į ordiną, kartu su kryžiuočiais puolė Vilnių. Žygiai į Lietuvą dažnėjo, gyventojai vis labiau rėmė Vytautą, kai kurios pilys pasidavė be kovos. 1392 m. Vytautas suprato, kad Lietuvai reikia išsivaduoti iš Lenkijos įtakos, o tos kovos vadovu turįs tapti jis pats.
Vytauto Valdymo Laikotarpis
1392-94 atrėmė VO puolimus į Lietuvą. 1392-96 pašalino sritinius kunigaikščius Algirdaičius ir Jogailaičius iš Polocko, Severianų Naugardo, Vitebsko, Kijevo, Voluinės bei Rytų Podolės ir į jų vietą paskyrė sau klusnius vietininkus, daugiausia ištikimus bajorus katalikus. 1395 prie LDK prijungė Smolenską. Dalydamas žemės valdas kūrė stambiąją bajorų (jais daugiausia rėmėsi) žemėvaldą, jie sudarė geriau ginkluotą kariuomenę. Vytauto protekcionistinė politika, paremta žemių ir valdinių dovanojimais už tarnybą, sudarė sąlygas vėliau atsirasti didikams. Į LDK politinį gyvenimą įsitraukė Katalikų Bažnyčios hierarchai.
Vytauto Santykiai su Kryžiuočiais
Vytautas suprato, kad Lietuvai reikia išsivaduoti iš Lenkijos įtakos, o tos kovos vadovu turįs tapti jis pats. Rengdamasis žygiui į Rytus 1398 Salyno sutartimi (sudaryta Nemuno saloje, ties Nevėžio žiotimis) VO perleido Žemaitiją iki Nevėžio. 1396-98, remdamas nuverstą mongolų-totorių valstybės Aukso ordos chaną Tochtamyšą, surengė žygių į jos valdas. Sudarant Salyno sutartį Vytautas VO ir lietuvių bajorų atstovų buvo paskelbtas Lietuvos karaliumi, su Šventosios Romos imperijos imperatoriumi pradėtos derybos dėl jo karūnavimo. 1399 Vytauto žygis prieš Aukso ordą, kurį popiežius Bonifacas IX paskelbė kryžiaus žygiu prieš nekrikščionis, baigėsi pralaimėtu Vorsklos mūšiu; tai suardė Vytauto Rytų planus įsitvirtinti Rusios pietinėse žemėse ir kontroliuoti prekybinį kelią Dniepru. 1401 Vilniaus‑Radomo susitarimu Vytautas pripažino Jogailos siuzerenitetą, bet už tai jam oficialiai buvo pripažintas Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas. 1404 Raciążo sutartimi VO vėl prie savo valdų prijungė Žemaitiją ir didelę dalį Sūduvos dykros, bet Vytautas atgavo Smolenską (1401 buvo prisijungęs prie Maskvos didžiosios kunigaikštystės), Lietuva buvo apsaugota iš Vakarų. Vytautui trukdė Jogailos jaunesnysis brolis Švitrigaila, nuolat ir ilgai kovojęs dėl didžiojo kunigaikščio sosto.
Taip pat skaitykite: Vytautas Didysis: Gimimas ir valdymas
Žalgirio Mūšis ir Jo Reikšmė
Jungtinė LDK (vyriausiasis vadas Vytautas) ir Lenkijos kariuomenė 1410 Žalgirio mūšyje palaužė VO galybę. Po 1413 Makros misijos ir LDK bei Lenkijos karalystės laimėto 1422 karo su VO Melno taika buvo sustabdyta VO ekspansija, jis galutinai atsisakė Žemaitijos ir pusės Sūduvos.
Vytauto Karūnacijos Siekis
Vytautas siekė išsaugoti didvalstybės suverenitetą - nepriklausomybę nuo Lenkijos ponų pretenzijų inkorporuoti LDK į Lenkijos Karūną. Didžiojo kunigaikščio valdžią ir LDK karinę galią Vytautas stiprino didindamas valstiečių prievoles ir už karinę tarnybą bajorams atiduodamas veldamus. Sukūrė ekonomiškai stiprių ir galinčių gerai apsiginkluoti žemvaldžių sluoksnį, pagal 1413 Horodlės susitarimus privilegija išplėtė bajorų luomines teises, jų aukščiausiam sluoksniui - būsimiesiems ponams - buvo suteikti lenkų bajorų herbai, įsteigtos 15-18 a. LDK aukšto rango pareigūnų dignitorijos (dignitorius).
Vytauto Ekonominė ir Kultūrinė Politika
Pasibaigus pražūtingiems karams su VO sparčiau augo miestai, kuriems Vytautas patvirtindavo arba naujai suteikdavo Magdeburgo teisę, plėtėsi prekyba. Plėsdamas tarptautinius ryšius Vytautas didino Katalikų Bažnyčios žemėvaldą, steigė vyskupijas (Voluinės Vladimiro, Žemaičių). Iš jų ir iš Vilniaus vyskupijos stengėsi sukurti atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją. Protegavo bajorus katalikus, tik jiems teikdamas privilegijų - katalikybę siekė įtvirtinti kaip valstybinę religiją. Vytautas suorganizavo didelę Didžiojo kunigaikščio raštinę; raštija tapo neatskiriama politinės, administracinės ir teisinės veiklos dalimi. Jo vokiečių kalba 1390 kryžiuočiams pateiktas memorialas tapo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščio (16 a.) pagrindu. Fundavo pirmą žinomą parapinę mokyklą Trakuose (1409). Vytautui valdant Lietuva ėmė sparčiau perimti Vakarų Europos kultūros vertybes. Sukūrė modernios krikščioniškos monarchijos pagrindus.
Vytauto Palikimas ir Įamžinimas
Vytauto valdymo vienas svarbiausių rezultatų - išugdytas lietuvių tautos valstybingumo poreikis, ypač pasireiškęs 19 a. ir 20 a. Minint kunigaikščio 500-ąsias gimimo sukaktuves buvo išleista pirmoji populiariai parašyta lietuvių istorikų knyga „Vytautas Didysis“.
Paminklai Vytautui Didžiajam
Vytautui Didžiajam yra skirta daug paminklų įvairiose Lietuvos vietose ir Vilniuje:
Taip pat skaitykite: Stilingi drabužiai vaikams Kaune
- Seniausias paminklas Vilniuje Vytautui Didžiajam yra paminklinė lenta Vilniaus Arkikatedroje, įrengta šiaurinėje navoje prie rytinės sienos.
- 1930 m. lietuvių pastangomis Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo pastatytas paminklas Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukakčiai paminėti.
- 1994 m., minint 584-ąsias Žalgirio mūšio metines, Vilniuje, prie Savanorių krašto apsaugos tarnybos (SKAT) respublikinio štabo buvo atidengta 6 metrų aukščio ąžuolinė Vytauto Didžiojo skulptūra.
- 2000 m. Vilniuje prie Santariškių ligoninės buvo pastatytas ąžuolinis paminklas LDK kunigaikščiui Vytautui.
- 2017 m. prie Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriaus, Gedimino kalno papėdėje, prie keltuvo, buvo pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam, sukurtas 1939 m. skulptoriaus Vytauto Kašubos.
- 1930 m. paminklas Vytautui Didžiajam buvo atidengtas Reškutėnų kaime (Švenčionių r., Švenčionėlių seniūnija).
- 2003 m. spalio 3 d. Kernavėje (Širvintų r.) buvo atidengtas paminklas Vytautui Didžiajam.
Literatūra ir Menas apie Vytautą Didįjį
Vytautui Didžiajam yra skirta daug grožinės literatūros kūrinių. Pirmosios dramos parašytos XIX a. pab. - XX a. pradžioje, iš kurių žymiausia yra Maironio dramų trilogija „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas - karalius“. Vytauto asmenybei skirta Gedimino Isoko poema „Vytautas Didysis“ (Vilnius, 1999), Loretos Latonaitės trijų veiksmų drama „Vytautas“ (Kaunas, 2003), Jono Lauciaus istorinis romanas „Mirštančių dievų kerštas“ (Vilnius, 2002).
Taip pat skaitykite: Reabilitacija vaikams Druskininkuose