Vytautas Strazdas - kunigas, pedagogas ir visuomenės veikėjas, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Jo gyvenimas, paženklintas tarnystės Dievui ir žmonėms, atsidavimo švietimui ir aktyvaus dalyvavimo visuomeniniame gyvenime, yra įkvepiantis pavyzdys.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Vytautas Strazdas gimė 1898 m. vasario 8 d. Naujuoju kalendoriumi. Jis mokėsi Vidiškių (Ukmergės r.) pradinėje mokykloje ir Ukmergės gimnazijoje, kur įgijo tvirtą pagrindą tolimesnėms studijoms. 1917-1922 m. V. Strazdas studijavo.
Kunigystės kelias
1922 m. balandžio 2 d. V. Strazdas buvo įšventintas kunigu. 1922 m. nuo balandžio iki lapkričio jis tarnavo vikaru Smilgiuose (Panevėžio r.), 1922-1924 m. - vikaru Subačiuje (Kupiškio r.). 1924 m. liepą jis buvo atleistas iš pareigų parapijoje, leidus stoti į Marijonų kongregaciją. 1924 m. rugpjūčio 12 d. V. Strazdas įstojo į Jėzaus Draugijos noviciatą Herenberge (s-Heerenberg, Nyderlandai), bet po pusantrų metų, 1926 m. sausį, iš noviciato pasitraukė dėl silpnos sveikatos ir grįžo į Lietuvą.
Pedagoginė ir visuomeninė veikla
1926 m. pavasarį jis trumpai pavadavo sergantį Karmėlavos (Kauno r.) Šv. 1926-1927 m. V. Strazdas tarnavo vikaru Kavarske (Anykščių r.), talkindamas klebonui Leonui Špakevičiui. Kavarske jis aktyviai dirbo su jaunimu, subūrė pavasarininkus. 1927 m. gegužės 31 d. į Kavarsko kapines jis palydėjo jauną mirusią mokytoją Mariją Zobernaitę (1899-1927) ir paskelbė išsamų jos nekrologą, taip atkreipdamas visos Lietuvos dėmesį į sunkias jaunų mokytojų darbo sąlygas ir išaukštindamas jų visuomeninį aktyvumą. Tais pačiais metais "Lietuvos mokykloje" jis publikavo mokytojo Justino Mikolajūno nekrologą, pasirašydamas slapyvardžiu Mokyt. V.
1927 m. rudenį nuo rugsėjo iki gruodžio V. Strazdas buvo dr. J. Tumėno brandos kursų tikybos mokytojas ir kapelionas Kaune, paskirtas 1927 m. lapkričio 1 d., 1927-1928 m. - ir Kauno Jėzuitų gimnazijos žemesniųjų klasių tikybos mokytojas. 1928 m. jis redagavo žurnalo "Pavasaris" skyrių "Prie kryžiaus", savo publikacijas pasirašydamas slapyvardžiais: Kun. V. S., Kun. V. Narutis, Kun. Narutis, Kunigėlis, Kun.
Taip pat skaitykite: Bako biografija ir politinė veikla
Tarnystė Ukmergėje ir Viduklėje
Paskirtas 1929 m. vasario 1 d., 1929-1932 m. jis dirbo tikybos mokytoju Ukmergės lenkų gimnazijoje ir Ukmergės amatų mokykloje, buvo Ukmergės kalėjimo kapelionas. Gyvendamas Ukmergėje, V. 1933 m. pradžioje jis buvo perkeltas į Viduklę (Raseinių r.) ir 1933-1935 m. buvo Viduklės parapijos administratorius.
Jo iniciatyva 1934 m. per Kalėdas Viduklės bažnyčioje pirmąkart buvo įrengta puošni prakartėlė, parapijos kaimuose pastatyta keliolika procesijų kryžių. Vikaras buvo sumanęs išplėsti ir Viduklės kapines, bet negavo žemės. V. Strazdo iniciatyva Viduklės parapija buvo paaukota Švč. Jėzaus širdžiai, bažnyčioje įtaisytas tai liudijantis paveikslas. Jis skatino vyrų religinių organizacijų veiklą, 1933 m. subūrė Vilniui vaduoti sąjungos Viduklės skyrių, įsteigė Šv. Vincento Pauliečio draugijos skyrių.
Grįžimas į Kauną ir vėl į Ukmergę
Nuo 1935 m. sausio jis vėl grįžo į Kauną, kur 1935-1936 m. buvo Kauno Lietuvos mokytojų profsąjungų gimnazijos kapelionas, 1935 m. - dr. J. Tumėno brandos kursų kapelionas, 1935-1936 m. 1937 m. pradžioje V. Strazdas grįžo į Ukmergę ir 1937-1939 m. vėl buvo Ukmergės lenkų gimnazijos kapelionas bei Ukmergės vidurinės stalių mokyklos kapelionas, 1938-1939 m. - ir antrasis Ukmergės valstybinės gimnazijos kapelionas.
Tarnystė sovietinės okupacijos metais
Nuo 1939 m. Pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje iš kapeliono pareigų atleistas, nuo 1940 m. liepos 26 d. V. Strazdas buvo Taujėnų (Ukmergės r.) parapijos vikaras. Paskirtas 1941 m. rugsėjo 9 d., 1941-1947 m. jis tarnavo Pabaisko (Ukmergės r.) Švč. Trejybės parapijos klebonu, kol 1947 m.
Paskutinieji gyvenimo metai
1947-1949 m. V. Strazdas gydėsi nuo plaučių džiovos ir širdies ligų Kulautuvoje (Kauno r.), kartu talkindamas pastoracijoje Kulautuvos Švč. 1949-1952 m., iki gyvenimo pabaigos, jis buvo Braziūkų (Kauno r.) Švč. Mirė 1952 m. spalio 12 d. Kauno ligoninėje po nepavykusios chirurginės operacijos.
Taip pat skaitykite: Apie Vytautą Mackonį plačiau
V. Strazdo indėlis ir atminimas
V. Strazdas buvo ne tik kunigas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas, pedagogas ir publicistas. Jis rūpinosi jaunimu, švietė žmones, skatino religinį ir tautinį sąmoningumą. Jo iniciatyvos Viduklėje ir kitose parapijose liudija jo atsidavimą bendruomenei ir norą kurti gražesnį gyvenimą. V. Strazdo atminimas išliko jo darbais ir žmonių, kuriems jis padėjo, širdyse.
Aukštaitijos dvasininkų pavyzdys
Išsami V. Aukštaitija, kurios branduolį sudaro Panevėžio vyskupija, Lietuvai yra davusi nepaprastai daug iškilių asmenybių. Šioje vyskupijoje gimė ir garsusis šventojo Rašto vertėjas, pirmasis jį išleidęs visą lietuvių kalba, arkivyskupas Juozapas Skvireckas. Tai ir žymiausias dvidešimtojo amžiaus laisvės šauklys, lietuvių dvasios kurstytojas, poetas Bernardas Brazdžionis. Tai ir vargšų draugas bei gynėjas poetas Strazdelis - kun. Antanas Strazdas. Jo „Pulkim ant kelių“ jau du amžius klupdo tikinčiuosius prieš šv. Mišias. O kas gi nežino „Anykščių šilelio“ autoriaus, Seinų vyskupo Antano Baranausko? Panevėžio vyskupijoje gimė ir augo kankinys vyskupas Mečislovas Reinys. Neįmanoma jų visų net išvardinti. Todėl čia apie juos žinių nepateikiame. Jų galima rasti kitur internete. Kun.
Kazimieras Paltarokas: Panevėžio vyskupijos kūrėjas
XX a. Kazimieras PALTAROKAS gimė 1875 m. spalio 22 d. Gailionių km., Linkuvos parapijoje, Šiaulių rajone. Tėvai buvo kaimo šviesuoliai ir troško, kad sūnus “išeitų į mokslus”. Mokėsi Joniškėlio pradžios mokykloje. Baigęs Mintaujos gimnaziją, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Vėliau studijavo Petrapilio dvasinėje akademijoje, kur apsigynė disertaciją “De origine animae humanae” ir gavo magistro laipsnį. Kunigu įšventintas 1902 m. kovo 22 d. Po studijų pradėjo pastoracinį darbą Liepojoje. 1906 m. grįžo į Lietuvą ir nuo 1911 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje lotynų k., teologijos propedeutiką, sociologiją ir filosofiją. 1914 m. buvo paskirtas seminarijos vicerektoriumi. Per I-ąjį pasaulinį karą rūpinosi seminarijos evakuavimu. Po karo, 1918 m. pakeltas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku, 1919 m. - vyskupijos tribunolo teisingumo gynėju, 1921 m. - vyskupijos socialinės akcijos sekretoriumi, 1922 m. Vyskupu konsekruotas 1926 m. gegužės 2d. Kauno bazilikoje gegužės 30d. padarė ingresą Panevėžio šv. Stanislovo koplyčioje.
Kuriant naują vyskupiją, vysk. Paltarokas išryškėjo kaip gabus organizatorius. Pastatė Panevėžyje katedrą. Gyvas vyskupo veiklos paminklas yra jo ganytojiški laiškai, kurių parašė virš 50. Ganytojas parašė ir išleido literatūros pastoracijos, auklėjimo, Katalikiškosios Akcijos bei kitais aktualiais klausimais. Mirė Vilniuje 1958 m. sausio 3 d. Panevėžyje pastatė katedrą, įkūrė kapitulą, Sodų g.3 vyskupui priklausančiuose namuose įrengė Katalikų veikimo centro (KVC) būstinę su sale suvažiavimams bei paskaitoms. Čia buvo ir „Panevėžio balso“ redakcija. Įrengė prie kurijos centrinę vyskupijos biblioteką. Savo vyskupavimo metu įkurdino 11 parapijų, pastatė be katedros dar 15 bažnyčių, 14 viešų ar pusiau viešų koplyčių, 11 altarijų. 1939 m. pradėjo statyti Panevėžio kunigų seminariją, bet karas nutraukė statybą. Dėl seminarijos buvo įgijęs namus su kino sale Respublikos g. 30 ir 31. Berčiūnuose įsteigė vilą seniems kunigams. Paruošė vyskupijai 195 naujus kunigus. Katalikų skaičius vyskupijoje, palyginus su 1926 m. ir 1940 m., žymiai išaugo: nuo 375 000 iki 419 000.
Daug energijos įdėjo besirūpindamas katalikiškomis organizacijomis: KVC, pavasarininkais, angelaičiais, ateitininkais. 1930 m. Švietimo ministerijai uždarius ateitininkų organizaciją, Paltarokas parodė nepalaužiamą energiją ginti jos teises. Valdžios žingsnį jis laikė neteisėtu ir darančiu didžiausią skriaudą Bažnyčiai bei visai lietuvių tautai. Prieš tai protestavo visi Lietuvos vyskupai, bet ypač ištvermingai priešinosi vysk. K. Paltarokas. Neleidžiant ateitininkams susirinkti mokyklose, vysk. K.Paltarokas įsakė kunigams atidaryti klebonijas, zakristijas ir, reikalui esant, bažnyčias jų susirinkimams. Į ateitininkų susirinkimus ateidavo pats vyskupas, nes jaunimą labai mėgo. Išmestus už ateitininkišką veiklą moksleivius K. 1902-1926 m. K. Paltarokas ėjo mokytojo ir dėstytojo pareigas įvairiose mokyklose, pradedant pradine ir baigiant universitetu. Visur buvo autoritetingas, pedagogiškai sistemingas. Darbe nesitenkino vien vadovėlių žiniomis, bet papildydavo savo apmąstymais arba pats parašydavo vadovėlius. Kunigų seminarijoje pradėjęs dėstyti sociologiją, rado tik jos užuomazgą, kurią išplėtė iki dviejų metų kurso. Parašė sociologijos vadovėlį. Dėstydamas pastoracinę teologiją, ją susistemino, pradėdamas nuo ikimokyklinių vaikų auklėjimo ir užbaigdamas suaugusiųjų pastoracija. Liepojoje dirbo lietuvių savišalpos draugijoje, platino draudžiamus lietuviškus laikraščius, Surviliškyje įsteigė parapijos biblioteką, skatindamas jaunimą šviestis, ir įkūrė blaivybės draugijos skyrių. Kaune buvo „Saulės“ draugijos ir Žemaičių vyskupijos kunigų savišalpos iždininkas, šv. Kazimiero draugijos valdybos narys. Truputį reiškėsi politikoje: kaip Kauno atstovas davyvavo Lietuvių Konferencijoje Vilniuje 1917 m. 1920-1923 m. buvo krikščionių demokratų centro komitete, tačiau jokių oficialios politikos pareigų nėra turėjęs, nors politiniu gyvenimu domėjosi. 1926 m. tapo Lietuvių Katalikų mokslo akademijos nariu akademiku, 1933 m. išrinktas šv.Vincento Pauliečio, o 1937 m. - šv. Kazimiero draugijos garbės nariu. 1935 m. Ugniagesių sąjungos apdovanotas Artimui pagalbon I-o laipsnio ženklu.
Taip pat skaitykite: Šerėno kelias į satyrą
Vyskupo K. Paltaroko ganytojiška veikla mūsų istorijoje prilygsta pačių žymiausių vyskupų - M.Giedraičio ir M.Valančiaus veiklai. Prof. St. Šalkauskis dar 1935m.
Alfonsas Lipniūnas: kunigas, visuomenininkas, kankinys
Alfonsas Lipniūnas gimė 1905 m. kovo 12 d. Panevėžio apskrityje, Pumpėnų valsčiuje, Talkonių kaime, gausioje valstiečių šeimoje. Buvo septintasis vaikas iš dešimties. Vaikystė prabėgo ganant gyvulius. Sulaukęs 12 metų pradėjo lankyti Pumpėnų pradinę m-lą, o po dviejų metų įstojo į Panevėžio gimnazijos trečią klasę. Besimokydamas gimnazijoje padėjo silpnesniems moksleiviams ir taip užsidirbdavo lėšų pragyvenimui ir mokslui. Gimnazijoje praleisti metai subrandino A. Lipniūną: jis išmoko branginti laiką, bendrauti su žmonėmis. 1925m. Alfonsas baigė gimnaziją ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. Čia daug dirbo, domėjosi katalikiška jaunimo veikla. Prieš kunigystės šventimus atliko rekolekcijas, kurių metu sudarė išsamų gyvenimo planą, „kad neatvėstų ugninga, pasiryžimų kupina dvasia ir kad sėkmingiausias būtų apaštalavimas“ (kun. A. Lipniūno dienoraštis „Gyvenimo pastabėlės“, 1930 06 12). Šiame plane labai svarbią vietą užima vidinio gyvenimo ugdymas. 1930 m. birželio 14 d. iš Kauno arkivyskupo J. Skvirecko rankų gavo kunigystės šventimus ir buvo paskirtas Panevėžio jaunimo direktoriumi ir Panevėžio katedros vikaru. Šios pareigos visiškai atitiko asmenines kun. A.Lipniūno savybes. Savo prigimtimi jis buvo visuomeniškas, entuziastas, optimistas. Dažnai lankydavosi ateitininkų, pavasarininkų susirinkimuose. Kunigas buvo visur laukiamas paskaitininkas, nuoširdus pašnekovas, išmintingas patarėjas. Valdžiai uždraudus ateitininkų organizaciją, kun. Nenustojo gilintis į teologiją. 1932 m. Kauno Vytauto Didžiojo Universitete Teologijos-Filosofijos fakultete kun. 1932 m. A.Lipniūnas kartu su kitais lietuviais kunigais ir pasauliečiais dalyvavo XXXI Tarptautiniame Eucharistiniame kongrese Dubline. Čia, kančios ir mirties naktyje, kun. A. Lipniūnas nuoširdžiai atsideda ligonių šelpimui. Ypač jis rūpinasi jaunu estų protestantų pastoriumi Tamaru. Atsiradus galimybei, jaunas kunigas daug skaito ir studijuoja, nepaisydamas jį kamavusios įkyrios migrenos. Kartu su čia patekusiu kun. S.Yla rūpinasi palaikyti gyvą religinį gyvenimą, laiko šv. Mišias, klauso išpažinčių.1935-1939 Prancūzijoje, Lilio universitete studijavo sociologiją, o Paryžiaus katalikų institute gilinosi į Katalikų Akcijos problemas. Grįžęs į Lietuvą, 1939 m. skiriamas lektoriumi Panevėžio pedagoginiame institute, o šiam persikėlus į Vilnių, ten išvyko ir kun. A. Lipniūnas. 1940 m. šv. Jono bažnyčioje sakydavo pamokslus studentams. Kai kas jo iškalbą pradėjo lyginti su garsiojo pamokslininko Petro Skargos iškalba, kuris 1574-1584 buvo Vilniaus Akademijos rektoriumi. Nuo 1942 m. kun. A.Lipniūnas dėstė sociologiją ir pastoracinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje ir ėjo Vilniaus Universiteto kapeliono pareigas. 1943 m.
1945 m. sausio 25 d., artėjant frontui, buvo pradėta Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija. Nepaprastai išvargęs, pirmomis kelionės dienomis išdalijęs sutaupytą maistą alkaniems, kunigas ir dar keli lietuviai pasiekė Pucką(Lenkija). Čia jie pasiliko, nes prižiūrėtojai, skubėdami pasitraukti, nebuvo akylūs. Sergantį dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu kun. A. Lipniūną vargais negalais pavyko patalpinti į perpildytą ligoninę, tačiau jau buvo per vėlu. Iš kun. St. Ylos gavęs išrišimą, kun. Alfonsas Lipniūnas užgeso 1945 m. kovo 28d. Palaidotas Pucko kapinėse. 1989 m. artimųjų rūpesčiu kun. A. Lipniūno palaikai buvo perkelti į Lietuvą ir rugsėjo 12 d. Apie kun. A.Lipniūną trumpai būtų galima pasakyti: „Didi siela mažame kūne“. Didi savo užmojų platumu, išgyvenimų gilumu, nuoširdžiu pamaldumu, jautrumu kitų vargams. Nepaviršutiniškas, kūdikiškos dvasios, nepaprastai darbštus. Aiški, tiesi, konkreti buvo jo kalba, sugebėjimas daryti tikslius apibendrinimus, išvadas. Tai rodo, kad jis buvo ne vien visuomenininkas, bet ir mokslo žmogus. Jo svarstymai, samprotavimai buvo paremti Bažnyčios mokymu. Savo pokalbiuose liesdavo įvairius bažnytinio gyvenimo klausimus. Labai gyvai svarstė, koks turėtų būti Pastoracijos institutas, su kuriuo jis siejo svarbiausius bažnytinio gyvenimo Lietuvoje uždavinius. Tėvas A. Lipniūnas buvo ir gilaus dvasinio gyvenimo žmogus. Maldoje jis sėmėsi jėgų savo šventai kunigiškai tarnybai, artimo meilei. Su nuoširdžiu užsidegimu kvietė savo klausytojus gyventi Dievo malonėje. Su vilties kupinu optimizmu jis žvelgė ne tik į save, bet ir į tautos ateitį: „Mes matysime prisikėlusią Lietuvą Dievo malonėje, prisikėlusias visas širdis meilėje“ (A.Lipniūnas, Lauko lelijos).Švelnios ir jautrios prigimties kun. Alfonsas Lipniūnas labiau nei kiti turėjo išgyventi baisų nužmogėjimo procesą Štuthofe. Nežiūrint to, jis niekada nepamiršdavo priminti draugams, kad visada elgtųsi švelniai, teisingai. Tinkamai įvertinęs nuostabiai turtingą kun. A. Lipniūno asmenybę, vysk. Daugiau apie A.
Marija Kazimiera Kaupaitė: vienuolijos įkūrėja ir švietėja
1880 m. gimė Ramygalos parapijoje, Gudelių kaime. Šeima buvo tikinti. Tėvas drąsus, motina visur siekė tobulumo. Kazimiera buvo penktoji duktė iš vienuolikos vaikų - teko būti dešiniąja motinos ranka. Bendruomeninė kaimo malda, draudžiamų religinių lietuviškų knygų slėpimas suformavo mergaitės iš Gudelių kaimo charakterį. Gyvendama caro priespaudoje ji suprato nacionalinio identiteto svarbą. 1897 m. išvyksta į Ameriką. Įkuria lietuvaičių vienuoliją auklėti išeivijos vaikus tikėjimo bei lietuvybės dvasia. Būdama septyniolikmetė, Kazimiera pirmą kartą išplaukė į transatlantinę kelionę. Tikslas - talkinti broliui Antanui, emigravusiam į JAV. Jis buvo pašventintas kunigu ir dirbo Šv. Juozapo lietuvių parapijoje Skrentone, Pensilvanijoje. Amerikoje ją patraukė vienuolių, dirbančių mokytojomis, veikla. Galimybė, būnant vienuole, auklėti šimtus ir net tūkstančius vaikų tapo jai idealu. Tai buvo būdas padovanoti save kaip dovaną Viešpačiui. Mirus tėvui, Kazimiera sugrįžta į Lietuvą, Gudelius. Dvidešimt vienerių metų mergina gyvena įprastą kaimo merginos gyvenimą, tačiau nuolat mąsto apie gyvenimo prasmingumą. Gyventi be tikslo, smagiai leisti laiką, bendrauti - ar toks siekinys? Meilė Dievui ir žmonėms suformavo atsakymą į Kazimieros klausimą. Ji prisiminė sutiktas Amerikoje vienuoles ir panoro, kaip ir jos, save atiduoti tik vienam Dievui. Mergina suvokė, jog lietuvių emigrantams reikėjo atramos, kad galėtų išlaikyti savo religiją, dvasinį ir kultūrinį paveldą, vertybes. Mokyti? Apaštalauti spaudoje? Brolis kunigas Antanas bei kiti lietuviai kunigai patarė rinktis pastarąją veiklą. Jie parūpino galimybę Kazimierai mokytis kartu su Švento Kryžiaus Gailestingumo seserimis Ingebolyje, Šveicarijoje. Ten Kazimiera kartu su keliomis draugėmis lietuvaitėmis pradėjo puoselėti viltį įkurti lietuvišką kongregaciją. Vieta - Amerika. Misija - auklėjimas. Kartu su Judita Dvaranauskaite ir Antanina Unguraityte ji išplaukė į Skrentoną, Pensilvaniją. Čia vyskupas Džonas W. Shanahan ir Nekalčiausiosios Mergelės Marijos Širdies Skrentono seserys bei jų motina Cyrilė sutiko pagloboti atvykėles ir padėti joms įkurti naują kongregaciją. 1907 m. įkurtąją vienuoliją patvirtina Šventasis Sostas. Kongregacijos globėju pasirenkamas Šv. Kazimieras. Taip Bažnyčioje gimė nauja kongregacija - seserų kazimieriečių. Pirmoji seserų kazimieriečių mokykla atidaryta 1908 metais sausio 6 d. - per Tris Karalius. Daugėjo pašaukimų ir naujų narių. Nuspręsta įsteigti motinišką vienuolijos namą Čikagoje, kur gyveno didžiausia lietuvių emigrantų kolonija JAV. Steigiamos kazimieriečių vadovaujamos mokyklos, gimnazijos, įkuriama Šv. Kazimiero Akademija. 1913 m. Marija Kazimiera Kaupaitė išrenkama Šv. Kazimiero seserų vienuolijos generaline vyresniąja. Ja išbuvo tris kadencijas. 1920 m. įkuria misiją Lietuvoje, Pažaislyje. Išgyvenusiai Pirmąjį pasaulinį karą nepriklausomai Lietuvai taip pat reikėjo pagalbos - religinio auklėjimo ir mokymo. Tikėjimo dvasios stiprinama, kartu su kitomis keturiomis seserimis atvyko į tėvynę ir apleistame kamaldulių vienuolyne Pažaislyje įkūrė misiją. Greitai atsirado kandidačių, panorusių taptis seserimis. Kaune įkuriama prestižinė mergaičių „SAULĖS“ gimnazija. 1933 m., minint dvidešimt penktąsias kongregacijos įsteigimo metines, vienuolijos vadovė Marija Kazimiera Kaupaitė SSC susilaukė įvertinimo iš Lietuvos valdžios: jai įteiktas Kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinas. Šis apdovanojimas pripažino didelį indėlį steigiant lietuvišką kongregaciją, kuri turėjo įtakos moralei ir švietimui Lietuvoje. 1934 m. vienuolijai Lietuvoje tapus savarankiškai, grįžta į Ameriką. Svarbiausias Motinai Marijai kongregacijos apaštalavimo darbas buvo jaunosios kartos krikščioniškų vertybių ugdymas. Trokšdama išsaugoti tikėjimo gyvenimą ir padėti surasti Dievą kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje, Motina Marija išplėtė savo veiklos sferą, atsiliepdama į naujus poreikius. 1928 m. Čikagoje įkūrė Švento Kryžiaus ligoninę, vėliau Loreto ligoninę, teikė dvasinius patarnavimus tiems, kam reikėjo. 1940 m. balandžio 17 d. po sunkios ligos miršta. Fizines jėgas pakirto vėžys. 1986 m. Motina Marija Kazimiera Kaupaitė SSC paskelbiama Dievo Tarnaite. Daugybė žmonių Motiną Mariją įvardijo kaip šventąją. Žavėjo jos subtilus švelnumas ir atsidavimas, ypatinga kantrybė, nuolatinis rūpestis ligotais ir vargšais, gebėjimas įsijausti į kitą asmenį ir jo poreikius, humoro jausmas ir ištvermė kenčiant kaulų vėžio teikiamas kančias. Atrodė, kad ji gyveno paprastą gyvenimą nepaprastu būdu. 1943 m. seserys kreipėsi į Čikagos arkivyskupą Samuelį Stritch prašydamos, kad būtų meldžiamasi už Motinos Marijos paskelbimą šventąja. 2010 m. liepos 1 d. 2015 m. spalio 4 d. Ramygalos Šv. 2017 m. Motina Marija buvo kilni asmenybe, bet labai kukli ir paprasta gyvenime. Ji visą savo gyvenimą atsakingai dirbo Dievui ir savo tautiečių naudai. Kazimiera Kaupaitė visuomet pasiliks gyva, nes vien savo pasiaukojimu Dievui, savo kantrumo dorybe, išmintimi ir dideliais darbais emigracijoje ir Lietuvoje pasistatė sau amžiną dvasinį paminklą. Jos vi…