Dienoraščiai - tai tarsi laiko kapsulės, kuriose užkonservuojami asmeniniai išgyvenimai, mintys ir įvykiai. Tai bandymas sustabdyti laiką, paliekant liudijimą ateities kartoms. Šiame straipsnyje panagrinėsime dienoraščio žanrą, jo specifiką, reikšmę ir įvairius aspektus, remiantis tiek teorinėmis įžvalgomis, tiek konkrečiais pavyzdžiais.
Dienoraščio žanro specifika
Dienoraštis - tai specifinis žanras, kuris arba „limpa“, arba ne. Dienoraštyje reikia rašyti tiesą, tai, kas įvyko tą dieną ar savaitę, ką pagalvojai, sutikai, perskaitei. Dienoraštis savaime yra žanras-mišrainė. Jį gali sudaryti labai įvairaus pobūdžio gabalai: ir prozinis pasakojimas, istorija, anekdotas, ir mąstymai apie save ar apie pasaulį, ir kitų kūrinių citatos, ir draminės pokalbių stenogramos.
Dienoraščio tekstas seka dieną, vadinasi, jis yra fragmentiškas, netęsia vienos temos, vieno įvykio, kaip tą daro, tarkim, pasakojamoji proza ar esė. Dienoraštyje visada yra du pagrindiniai veikėjai - vienas jų yra „aš“, kitas - laikas: „aš“ veikia laike, ir tą savo laiką fiksuoja diena po dienos. Toks rašymas, skirtingai nuo prozos, gali plėstis beveik iki begalybės; yra tik viena riba - tai diena, kai dienoraščio rašytojui tenka padėti šaukštą.
Dienoraštis kaip savidisciplina ir terapija
Dienoraštis gali būti traktuojamas kaip savotiška savidisciplina, ar bent jau paraiška, kad tu nori save ugdyti ir tobulinti. Dienoraštis yra ir atminties pagalbininkas. Nesėkmės, nemalonūs netikėtumai, šiaip kokie nors dalykai, kurie tau nepatinka ir apie kuriuos galvoji, - užrašius jie šiek tiek nuo tavęs atitolsta, tavo bėdas išgirsta kažkas kitas, kad ir tik tas kantrusis popierius. Be to, gali svarstyti, žymėtis, ką padarei ne taip, ką reikėjo daryti kitaip.
Tyrimai rodo, kad dienoraščio rašymas suteikia palengvėjimo jausmą ir padeda pagerinti psichinę sveikatą. Dienoraščio rašymas gali padėti išeiti iš negatyvių minčių ciklo. Taip pat rašymas gali padėti atrasti naują požiūrio tašką į situacijas, su kuriomis kovojate. Dienoraščio rašymas padeda žmonėms susitvarkyti mintis ir jausmus.
Taip pat skaitykite: Kūdikių vokų paraudimas
Dienoraščio skaitymas: autentikos ir individualios perspektyvos paieška
Dienoraščių skaitytojai domisi juose fiksuojamu ypatingu gyvenimu ir nori prisiliesti prie konkrečių asmeninių patirčių. Iš dienoraščio tikimasi autentikos, individualios perspektyvos, lūkesčių, kad tai, kas aprašoma, bus nesufalsifikuota, kad leis geriau pažinti autorių, jo ar jos asmenybę ir atitinkamą laikotarpį.
Alvio Hermanio "Dienoraštis": žvilgsnis į teatro pasaulį
Šiandien mano rankose visai kitokia knyga. Tai latvių režisieriaus, Naujojo Rygos teatro (NRT) įkūrėjo, plataus diapazono menininko Alvio Hermanio „Dienoraštis“, kurį išvertė Audrius Musteikis, o išleido „Krantų“ redakcija. Vertėjas glaustai pristato Hermanį: „…įvairių Latvijos ir tarptautinių premijų laureatas. Nuolat kviečiamas režisuoti garsiuose Europos dramos ir operos teatruose. Latvijoje išrinktas įtakingiausiu mąstytoju. Savo dienoraštį apie 2015-2016 metų sezoną Hermanis rašė leidėjų prašomas įvairiuose pasaulio miestuose: Zalcburge, Hamburge, Paryžiuje, Milane, Niujorke, Rygoje, ir savo sodyboje tolimame Latvijos pakraštyje. Kelionės („oro uostų vienatvė“, pasak Valdo Papievio), viešbučio atmosfera pinasi su repeticijos ar premjeros nuotaika, viskas kinta, bėga lyg pro lėktuvo iliuminatorių. Kinta ir autoriaus būsena, ir jo rašymo pobūdis. Ir temos, kirbančios galvoje. Taigi knyga kitokia nei Efroso, bet ir panaši - abiejose matai žmogų, gyvenantį teatru ir teatrui. Tik vieno ta aistra atvira, kito - gožiama judraus, kintančio, neramaus ir grėsmingo šiandienio pasaulio.Jis rašo paprastai, glaustai, vengia įmantrumo, ieško tikslesnio žodžio vienai ar kitai situacijai ar reiškiniui apibūdinti. Viskas atvira, tikra. Autorius nesipuikuoja savo iškalba ar intelektu, nesistengia nieko aiškinti, stebinti ar mokyti skaitytoją, ką tarpais pajusdavai Efroso knygose. Nelengva trumpai nusakyti, apie ką rašo Alvis Hermanis. Gal apie daugybę dalykų - apie savo miestą, apie savo kaimą, kuriame joks svečias negali išbūti ilgiau nei tris dienas, apie vaikus ir žmoną, apie savo mylimą teatrą NRT, apie spektaklio sumanymų brandinimą, apie santykius su aktoriais, kuriuos jis, kas šiandien reta, laiko svarbiausiais žmonėmis teatre.
Dienoraštyje nėra vientisos linijos, nesistengiama nuosekliai pasakoti sezono įvykių, o tai ir nebūtų įmanoma, nes Hermanio spektakliai eina įvairių pasaulio šalių scenose, juos dera prižiūrėti, repetuoti tuo metu, kai galvoje jau dėliojamas kito spektaklio sumanymas. Knygos tekstas suskirstytas nedideliais skirsneliais, kurie yra tarsi savarankiški, greičiausiai parašyti vienu prisėdimu, tačiau perskaitęs visą knygą supranti, kad autorių yra užvaldžiusios kelios deginančios temos - kuriamų spektaklių sumanymai, vizijos, jų realizavimo būdai.
Su negęstančia nuostaba Hermanis kalba apie aktorius solistus, pavyzdžiui, apie Joną Kaufmanną „Parsifalyje“: „Matyt, kad šį kartą turime reikalą ne tik su iškiliu muziku, bet ir su tipišku vokiečių aktoriumi, kuriam svarbiausia viską išsiaiškinti“ (o aiškintis tikrai buvo ką, nes režisieriaus valia mitologinės operos / misterijos veiksmas perkeltas į psichiatrijos kliniką). Apie įžymybes, tokias kaip Kaufmannas, Terfelis, Netrebko, Domingo, Mironovas, sako, kad jie „lyg gyvūnai, nepriklausantys jokiai rūšiai - tiek nestandartiniai“. Perskaitai kokią mintį apie aktorius, apie darbą su jais - apie tą personažo darymą, anksčiau, Stanislavskio laikais, vadintą persikūnijimu, ir galvoji, kodėl šiandien pas mus taip retai recenzijose rašoma apie aktorius. Mat šis žanras reikalauja įdėmumo, meilės, bet meilė teatro kritikoje, sakyčiau, gerokai prigesusi. Visi skuba. Mąžta ir iškilių aktorių, asmenybių. Atrodo, kad Alvis Hermanis sėdo rašyti dienoraščio apie savo gyvenamą ir išgyvenamą teatrą. Bet į tuos rėmus netelpa. Yra daug reikšmingų tekstų, apmąstymų apie kitus dalykus. Jis nebūtų įdomus režisierius, jeigu jam nerūpėtų pasaulio įvykiai, lemsiantys Europos likimą.
Dienoraštis kaip vaiko sielos atspindys
Tėvai turėtų rašyti vaiko dienoraštį, pradedant pirmuoju jo gimtadieniu. Dienoraščiui vertingos medžiagos, jie turi matyti vaiką, būti arti jo, gyventi su juo ir savo pačių gyvenimą įprasminti vaikuose.
Taip pat skaitykite: Paraudę vokai: priežastys ir gydymas
Šviesusis vaikystės paveikslas lydėtų visą, tiesa, šiuo atveju neilgą gyvenimo kelią. Ir iš kitos pusės, ar motina ir tėvas, jei būtų stebėję prasidėjusį aštraus lūžio procesą, nebūtų ėmęsi efektingų priemonių jam sustabdyti? Yra stiprių davinių manyti, kad tai būtų galėję įvykti. Mūsų vaikai, neklyskime, neturi specialaus imuniteto prieš laiko ir krašto dvasią. Jie išstatyti tai pačiai grėsmei, kaip ir visų kitų. Yra jau nerimą keliančių ženklų. Mums yra ir papildomų rūpesčių. Dangaus lemtimi mums pavesta savuose vaikuose pratęsti tautos gyvybę.
Dienoraštis kaip istorijos liudijimas
Pirmosiomis karo dienomis mano Tėtis, žinomas Lietuvoje psichologas ir psichiatras, Vytauto Didžiojo universiteto docentas, tarė broliui Viktorui: „Rašyk dienoraštį. Gyvename istoriniu laiku.“ Ir brolis pradėjo rašyti. Būdama jaunesnė už jį dvejais metais, stengiausi niekuo nuo jo neatsilikti. Iš pradžių turėjau ploną sąsiuvinį, susiūtą iš atskirų lapų. Jis pasimetė. Kur gauti gete storesnį? Mūsų šeimos draugai Rumšiskiai norėjo bėgti iš geto. Išsirūpino dokumentus, kurie rodė juos esant karaimais. Deja, Rumšiškiams nepasisekė - pakliuvo į gestapo nagus, iš kurių gyvi nebeištrūko.
1944 m. Dienoraštyje - vien karti teisybė ir nė lašelio pramano. Ko ir lakiausia žmogaus fantazija nesukurtų tokio siužeto, kurį teko išgyventi mums. Rašiau jį sau, savo sielos atgaivai. Tai paauglės, kuriai teko patirti tiek daug neteisingų ir žiaurių likimo smūgių, sielos šauksmas… Kas žino, jei ne šis dienoraštis, gal tam tikrais savo gyvenimo tarpsniais būčiau balansavusi ant beprotybės slenksčio. Dienoraštis buvo ištikimas mano draugas. Kai atsiversdavau jo lapus - tapdavo neatpažįstamas: džiaugdavosi ir verkdavo, meldė ir siuntė prakeiksmus… Juodžiausios nevilties minutėmis guosdavo, primindamas geresnius laikus.
Dienoraštis kaip kūrybinis palikimas
Kiekvienas turime savo paslapčių, patirčių, užkapstytų atmintyje, patikėtų dienoraščiui, užrašų knygelei arba laiškams, sergstintiems mūsų gyvenimo tarpsnio ar artumo su kitu žmogumi detales. Bet prabėgus daugeliui metų, susiklosčius vienokioms ar kitokioms aplinkybėms, kas nors netyčia ima ir aptinka tuos seniai gulinčius „sekretus“. Tokių pamirštų „sekretų“ netikėtai „atkasiau“ talentingos menininkės Gražinos Didelytės asmeniniame archyve, bandydama aktualizuoti jos kūrybinį palikimą. Dailininkės tarp mūsų nebėra jau beveik 15 metų, tačiau grafikos gerbėjai nenustoja gėrėtis jos darbais, vadindami šią autorę miniatiūrų karaliene ir elegantiškos linijos meistre, o daugelis iš mūsų užaugo skaitydami lietuvių poetų knygas, iliustruotas jos išskirtinio braižo ofortais.
Dailininkės archyve išlikę labai įdomūs vizualūs dienoraščiai, kuriuose ne tik autorės tekstai, bet ir piešiniai, miniatiūros, iškarpos, fotografijos. Menininkės išmonė, pagavus žvilgsnis, puikiai įvaldyta grafikos technika, fiksuojanti kasdienybę ir supančią aplinką, pavertė tuos dienoraščius autentiška jos gyvenimo istorija.
Taip pat skaitykite: Viskas, ką reikia žinoti apie „Spascupreel S“ vaikams
Skaitmeninis dienoraštis: Facebook kaip moderni atmaina
Šiame socialiniame tinkle viešinami tiek žodiniai, tiek vaizdiniai tekstai, pavyzdžiui, nuotraukos, gali būti prilyginami dienoraščiui ar savotiškai skaitmeninei jo atmainai. Juk paprastai šiuose įrašuose, kaip ir tradiciniame dienoraštyje, fiksuojamos kasdienybės aktualijos, socialinio ir intelektualinio gyvenimo epizodai.
Kaip pradėti rašyti dienoraštį?
Yra daug būdų, kaip pradėti rašyti dienoraštį. Pagalvokite, kuris iš jų jums atrodo priimtiniausias ir apie tai, ar dienoraštį norite pradėti rašyti, nes norite būti labiau susikaupę ir organizuoti, ar kūrybiški.
- Sąrašų.
- Sapnų.
- Juoko.
- Dėkingumo.
- Kūrybingumo.
- Orientuoti į į tikslą.
- Koliažo.
- Piešimo.
- Gamtinis. Užrašyti savo patirtis ir jausmus, pabuvojus gamtoje.
- Pasąmonės srauto.
Pagalvokite, kuriuo laiku jums pavyktų kasdien rasti laiko dienoraščiui, ar rašysite ryte, ar vakare, ar po pietų. Iš pradžių gali baugu pradėti rašyti apie tikrąjį save, todėl pradėkite rašyti apie tai, ką nuveikėte per dieną, aprašykite savo kasdienę rutiną. Galima net nusistatyti laikmatį 5 min.
Vieniems žmonėms labiau patinka rašyti į popierinę užrašų knygelę, kitiems - kompiuteryje arba išmaniajame telefone. Kita vertus, psichologai visgi pataria rašyti ranka, nes mes ir taip per daug laiko kasdien praleidžiame prie kompiuterio.