Vladas Didžiokas - talentingas lietuvių tapytojas, grafikas, scenografas ir dėstytojas, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos meno istorijoje. Jo kūryba apima įvairius žanrus: nuo lyrinių ir epinių peizažų iki portretų ir Valstybės teatro spektaklių apipavidalinimo. Didžioko darbai išsiskiria tapybiškumu, realistiniu piešiniu ir santūriomis, harmoningomis spalvomis. Šiame straipsnyje apžvelgiama Vlado Didžioko biografija, jo kūrybinis kelias ir indėlis į Lietuvos kultūrą.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Studijos
Vladas Didžiokas gimė 1889 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje. Jo tėvas buvo kariškis, kilęs iš Ukmergės, o motina - iš Baltarusijos valstiečių šeimos. Pradinį išsilavinimą būsimasis dailininkas įgijo privačioje realinėje gimnazijoje, o vėliau mokėsi I. Trutnevo piešimo mokykloje Vilniuje, kuri ruošė piešimo mokytojus.
1910 m. Didžiokas išvyko į Sankt Peterburgą, kur 1911 m. įstojo į Centrinę A. Štiglico techninio piešimo mokyklą. Čia jis lankė dekoratyvinės tapybos klasę ir studijavo stilių bei ornamento istoriją (1911-1915 m.). 1915 m. buvo pašauktas į kariuomenę, bet vėliau sugrįžo į A. Štiglico mokyklą ir mokėsi iki 1917 m. Nuo 1917 iki 1918 m. studijavo Peterburgo dailės akademijoje.
Kūrybinės Veiklos Pradžia
1917 m. vasarą V. Didžiokas dirbo Gatčinoje, caro rūmuose, kur inventorizavo sukauptas meno vertybes. 1918 m. pradžioje su žmona, dailininke Barbora Didžiokiene, apsigyveno Vitebske ir dirbo dekoratoriaus padėjėju sezoniniame dramos teatre. Tų pačių metų rudenį grįžo į Vilnių ir dirbo teatre. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: važinėjo po nacionalizuotus dvarus, inventorizavo dailės kūrinius.
Gyvenimas ir Darbas Kaune
1919 m. Vladas Didžiokas persikėlė į Kauną. Iš pradžių dirbo braižytoju, o vėliau, įkūrus Tautos teatrą, tapo dekoratoriumi. Apipavidalino du spektaklius, vaidybos studijoje skaitė meno istorijos kursus. Per dešimt metų V. Didžiokas apipavidalino daugiau nei dvidešimt spektaklių. Deja, išliko tik kelios mėgėjiškos fotografijos ir paskutiniųjų dailininko dekoracijų bei kostiumų eskizai.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Kauno Meno Mokykla
Nuo pat Kauno meno mokyklos įsteigimo 1922 m., V. Didžiokas dirbo šioje mokykloje, dėstė piešimą, kompoziciją ir vadovavo dekoratyvinės tapybos skyriui. Pedagoginį darbą dirbo 18 metų. 1922 m. išvyko tobulintis į Vokietiją, o grįžęs išbandė linograviūros ir litografijos technikas.
Kūrybos Pakilimas
1923-1930 m. buvo menininko kūrybos pakilimo laikotarpis. Grįžęs iš Berlyno, dailininkas kasmet kūrė dekoracijas spektakliams, aktyviai dalyvavo dailės parodose ir dėstė Kauno meno mokykloje. Jis dirbo įvairiuose kūrybos ir visuomenės veiklos baruose, kur jį kvietė menininko pašaukimas. Šalia kūrybinio darbo, nuo 1922 m. iki pat mirties, dėstė piešimą ir dekoratyvinę tapybą.
Gyvenimo Pabaiga
Po 1930-ųjų Vladas Didžiokas paliko teatrą, o 1936 m. Dovainonyse įsigijo namą. Kaimo gyvenimas turėjo įtakos jo kūrybai - dailininkas daugiau tapė apylinkių peizažus. 1940 m. mirė aštuoniolikmetis Didžiokų sūnus Jurgis, kas prislėgė šeimą.
1941 m. Vladas Didžiokas buvo priimtas į LTSR dailininkų sąjungą ir bandė tapyti, tačiau viską nutraukė prasidėjęs karas ir okupacija. Dvasinės traumos ir materialiniai sunkumai pakirto dailininko sveikatą.
Kūrybos Bruožai ir Žymiausi Darbai
Vladas Didžiokas paliko ryškų pėdsaką lietuvių meno raidoje. Jis nutapė lyrinių ir epinių peizažų, portretų, apipavidalino Valstybės teatro spektaklius, sukūrė lakštinės grafikos darbų ir litografijų, tokių kaip „Autoportretas“ (1923) ir „Žmonos portretas“ (1924). Jo kūrybai būdingas tapybiškumas, realistinis piešinys, santūrios ir harmoningos spalvos.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
Daugiausia jėgų dailininkas atidavė tapybai, todėl didžiąją jo palikimo dalį sudaro molbertinė tapyba: portretai, peizažai ir figūrinės kompozicijos. Jis tapė įvairių žanrų kūrinius, mokėjo subtiliai perteikti peizažo nuotaikas, tapė natiurmortus ir sukūrė nemažai portretų.
Žymiausi Kūriniai
- „Ronžė“ (1926 m.): vienas geriausių dailininko peizažų, nutapytas Palangoje. Šioje drobėje išryškinti esminiai peizažo bruožai ir apibendrintos gamtos nuotaikos.
- „Bitynas“ (1938 m.), „Kapitoniškių miškas žiemą“ (1939 m.), „Dovainonys“ (1930 m.) ir „Skardis“ (1930 m.): tai artimiausių apylinkių peizažai Dovainonyse, kuriuose atsispindi gamtos grožis.
- „Miškas žiemą“ (1941 m.): poetiškas ir dekoratyvus kūrinys, pasižymintis apibendrintomis formomis ir ryškiomis spalvomis.
Vladas Didžiokas taip pat mėgo portreto žanrą. Jis nutapė keletą autoportretų, „Merginos portretą“ (1921), „Žmonos portretą“ (1925 m.) ir kitų įžymių žmonių portretų. Ypač meistriškai nupiešti režisieriaus A. Sutkaus, kalbininko J. Jablonskio ir J. Basanavičiaus portretai. Anglimi piešti „Studentės“ ir P. Vaičiūno portretai.
Valstybės Teatras Kaune
Kaunas 1920-1939 m. buvo svarbiausias meninės kultūros centras, turėjęs didelę įtaką visos šalies teatro raidai. 1920 m. įkurtame Valstybės teatre per du dešimtmečius buvo pastatyta arti dviejų šimtų spektaklių. V. Didžiokas buvo vienas pirmųjų dailininkų, pradėjusių kurti scenovaizdžius šio teatro pastatymams.
Jam būdingos paveiksliškos kompozicijos, klasikiniams pastatymams taikė realistinę plastiką, o šiuolaikiniams veikalams siekė suteikti daugiau apibendrintų formų ir dekoratyvesnio kolorito. 1922 m. sukurtas „Fausto“ scenovaizdis yra vienas pirmųjų V. Didžioko darbų Valstybės teatrui.
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys